Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P., D. K. ir nuteistojo A. V. gynėjo advokato Kęstučio Dobilo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį bei nubaustas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. V. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį bei nubaustas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. K. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį bei nubaustas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo D. K. priteista 5 278,35 Lt Policijos departamentui prie VRM dėl patirtų išlaidų susijusių su D. K. ekstradicija iš Jungtinės Karalystės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P., D. K. ir A. V. nuteisti už tai, kad 2008 m. kovo 31 d., apie 1 val., (duomenys neskelbtini), automobilių aikštelėje ties J. kapinėmis, veikdami bendrininkų grupe V. P., D. K. ir A. V. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turto prievartavimo tikslu A. V. ištempus iš automobilio „Ford Scorpio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) M. R., pargriovė ant gatvės asfalto dangos ir panaudodami fizinį smurtą – bendrais veiksmais suduodami smūgius kumščiais M. R., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui papurškus dujų balionėliu nukentėjusiajam į veidą, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam M. R. odos nubrozdinimus juosmenyje, poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, t. y. nežymiai sutrikdė sveikatą, ir iki tos pačios dienos, maždaug 4 val., ten pat naudodami fizinį smurtą, neturėdami teisėto pagrindo atvirai kiekvieno naudai vertė M. R. iki 2008 m. balandžio 8 d. perduoti turtą – 2 000 Lt, neva kaip baudą už netinkamą bendravimą, grasino nukentėjusiajam ir ateityje naudoti fizinį smurtą reikalavimo nevykdymo atveju, tai yra prievartavo turtą panaudodami prieš M. R. fizinį smurtą ir grasinimus, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje.

Aplinkybę, kad nukentėjęs M. R. buvo skolingas D. K., ir konfliktas prie Kauno rajone esančių Jonučių kapinių tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo vyko dėl skolos grąžinimo, patvirtino 2010 m. kovo 25 d. teismo posėdyje apklaustas liudytojas M. G., bet teismas nepagrįstai atsisakė jo parodymais remtis. Teismas, be pagrindo, ir liudytojo E. V. parodymus pripažino neinformatyviais. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius aprodymus apie tai, jog nuteistasis D. K. paprašė padėti atgauti iš M. R. 2 000 Lt skolą, todėl ėjo prie nukentėjusiojo namų, bet nukentėjęs, nieko nepaaiškinęs pasislėpė namuose, jiems grasino, o vėliau jis atvyko prie Jonučių kapinių. Pripažino, jog nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, reikalavo iš M. R. grąžinti D. K. skolą. Apeliantas nurodo, kad neturėjau tikslo naudoti smurtą prieš M. R. ir net jį ginė, tai pripažino ir pats nukentėjusysis 2009 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdyje. Nuoširdžiai paaiškino 2010 m. vasario 5 d. teisiamajame posėdyje, jog naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, nes šis grasino su jais susidoroti, ir norėjo, kad M. R. grąžintų skolą draugui. Nesutinka su teismo išvada, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupe. Šioje byloje nėra jokių įrodymų, kad kokiu nors būdu tarėsi su kitais nuteistaisiais prievartauti turtą iš nukentėjusiojo, todėl jo nusikalstami veiksmai – smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį gali būti kvalifikuojami tik kaip savavaldžiavimas arba nežymus sveikatos sutrikdymas.

Teismas skirdamas bausmę neįvertino, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kaip pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamai teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems, tokią praktiką pripažįsta ir taiko Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ir paskyrė per griežtą bausmę. Pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje baudžiamasis procesas vyksta daugiau kaip keturis metus, V. P. buvo taikytos kardomosios priemonės, kurios varžė jo teises ir laisves, trukdė gyventi pilnavertį gyvenimą. Baudžiamasis procesas užsitęsė ne dėl apelianto kaltės, nes visada atvykdavo dalyvauti procese. Mano, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, kad per šį ilgą laikotarpį nepadarė teisės pažeidimų, dirba, augina bei išlaiko mažametį vaiką.

Apeliantas prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-175/2012 dalį, kuria V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams, paskirti švelnesnę bausmę, taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą.

Nuteistasis D. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes jam skiriant bausmę buvo pažeistos BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 54 straipsnio 2 dalies nuostatos ir nurodyti formalūs motyvai dėl galimybės taikyti BK 92 straipsnį. Pažymi, kad BK 92 straipsnis suteikia galimybę nepilnamečiui atidėti bausmės vykdymą ir tuomet, kai jis padaro sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, tuo atveju kai jam skiriama laisvės atėmimo bausmė ne ilgiau kaip ketveriems metams, o teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams. Mano, kad nors jo padarytas nusikaltimas ir priskiriamas prie sunkių, tačiau paskirtos bausmės dydis byloja apie tai, kad jis nėra labai pavojingas visuomenei. Nuosprendyje nurodyta, kad yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra lengvinančių aplinkybių, tačiau tai nėra kliūtis nepilnamečiui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Šio nusikaltimo padaryme apelianto vaidmuo buvo antraeilis, t. y. nebuvau šio nusikaltimo iniciatorius, iš nukentėjusiojo pinigų nereikalavo, jam neskambino.

Nesutinka su teismo išvada, jog kitokios nei terminuota laisvės atėmimo bausmė jo nusikalstamų polinkių nepakeis. Nurodo, kad yra padaręs tik šį vienintelį nusikaltimą dėl savo vyresnių draugų įtakos, iki nusikaltimo padarymo mokėsi, prieš ir po įvykio nėra padaręs kitų nusikaltimų ar teisės pažeidimų. Pripažįsta, kad suklydo išvykdamas į užsienį dar nepasibaigus teismo procesui, tačiau tai padarė dėl asmeninių priežasčių, nes nenorėjo išsiskirti su savo mergina. Teigia, kad būdamas užsienyje gyveno ir dirbo legaliai, nedarė nusikaltimų. Jeigu būtų atidėtas bausmės vykdymas susirastų darbą Lietuvoje ir padėtų savo tėvams, kurie yra invalidai. Mano, kad bausmės vykdymo atidėjimas neprieštarautų teisingumo principams bei padėtų įgyvendinti bausme siekiamus tikslus.

Teismas skirdamas bausmę nepagrįstai nenurodė į bausmės atlikimo laiką įskaičiuoti kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2012 m. balandžio 6 d., sulaikymo pagal Europos arešto orderį, kada buvo sulaikytas Anglijoje, t. y. 2012 m. kovo 23 d.

Nuteistasis prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje, taikyti BK 92 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti. Į bausmės laiką įskaičiuoti sulaikyme pagal Europos arešto orderį išbūtą laiką nuo 2012 m. kovo 23 d. iki 2012 m. balandžio 6 d. ir laikotarpį išbūtą kardomajame kalinime nuo 2012 m. balandžio 6 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė – tenkinti iš dalies nuteistojo D. K. skundą ir į bausmės laiką įskaityti sulaikymą nuo 2012 m. kovo 23 d., kitų apeliantų skundus atmesti.

Nuteistųjų V. P., D. K. ir nuteistojo A. V. gynėjo advokato Kęstučio Dobilo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos ir motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistųjų kaltė, jų tyčia, nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 181 straipsnio 2 dalį yra teisinga. Atsižvelgus į apeliacinių skundų nagrinėjimo metu pasikeitusią situaciją ir į pirmosios instancijos padarytas klaidas skiriant nuteistiesiems bausmes, Kauno apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl laisvės atėmimo bausmių paskirtų nuteistiesiems V. P., D. K. ir A. V. trukmės.

Teismas sutinka su apelianto V. P. apeliacinio skundo argumentu, kad Kauno apygardos teismas vadovaujantis BPK 20 straipsniu negalėjo remtis techninių priemonių panaudojimo protokolu (1 t., b. l. 86-89), nes kyla abejonių dėl teisėtumo gaunant šį įrodymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. R. parašė pakvitavimą Kauno r. PK KP ONTP vyr. tyrėjui L. D., kad gavo iš jo diktofoną „Sony MZ-NH 900“ ir pakrovėją. Atkreipiamas dėmesys, kad ant šio dokumento nėra datos (1 t., b. l. 85), todėl kyla pagrįstos abejonės dėl techninių priemonių panaudojimo protokole užfiksuotos veikimo pradžios ir pabaigos. Teismui kyla abejonės ir dar dėl to kas atliko garso kontrolę ir įrašą, nes 2008 m. gegužės 5 d. techninių priemonių panaudojimo protokole nurodoma, kad Kauno r. PK KP ONTP vyr. tyrėjas L. D. vadovaudamasis BPK 159 straipsnio nuostatomis bei siekdamas gauti duomenų apie nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, požymius baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-00406-08 darė garso įrašus dėl V. P. vykdomos nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje (1 t., b. l. 86). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, byloje esančius duomenis įvertindamas kaip įrodymus turi įsitikinti, ar jie gauti įstatymų nustatyta tvarka. Kylant, bet menkiausiai abejonei dėl duomenų gavimo teisėtumo, šie duomenys negali būti pripažinti įrodymais, nes prieštaravimai, abejonės, prielaidos turi būti aiškinami nuteistojo (kaltinamojo) naudai. Esant aukščiau paminėtoms abejonėms teismas aptardamas nuteistųjų kaltės įrodytumą nesivadovauja techninėmis priemonėmis užfiksuotų pokalbių tarp M. R. ir A. V., tarp M. R. ir V. P. suvestine ir 2008 m. gegužės 5 d. techninių priemonių panaudojimo protokolu (1 t., b. l. 86-89).

BK 181 straipsnio 2 dalis nustato, kad tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Tuo tarpu BK 294 straipsnio 1 dalis nustato, kad tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Pažymėtina, kad abu šiuos nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galimai tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi išoriškai objektyvieji ir turto prievartavimo, ir savavaldžiavimo požymiai yra panašūs. Šias veikas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra kito asmens valdyme, neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu, reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Civilinio kodekso numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas ir kiti asmenys turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo asmens perduoti turtą.

Atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo ne mažiau svarbūs yra subjektyvieji veikų požymiai. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis turi reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą. Tuo tarpu esant turto prievartavimui, kaltininkas suvokia, kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas suvokia, kad jis nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę. Tuo tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad 2008 m. kovo 31 d., apie 1 val., (duomenys neskelbtini), automobilių aikštelėje ties J. kapinėmis, V. P., D. K. ir A. V. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, laukė M. R., kurį atvežė M. G.. A. V. ištempė iš automobilio „Ford Scorpio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) M. R., pargriovė ant gatvės asfalto dangos. Visi minėti asmenys panaudojo fizinį smurtą – bendrais veiksmais sudavė smūgius kumščiais M. R., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo papurškė dujų balionėliu nukentėjusiajam į veidą, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam M. R. odos nubrozdinimus juosmenyje, poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, t. y. nežymiai sutrikdė sveikatą. Su šiomis aplinkybėmis sutinka ir patys nuteistieji, tačiau jie nesutinka, kad prievartavo iš nukentėjusiojo turtą, kadangi manė reikalaujantys D. K. priklausančios skolos. Tačiau tokia apeliaciniuose skunduose iškelta versija paneigiama ne tik remiantis nukentėjusiojo M. R. parodymais (nebuvo skolingas D. K., V. P. ar A. V. sakė „ar nenori atnešti pinigų“, nežinojo, kodėl turi nešti pinigus, gal reikėjo tuos pinigus duoti už tai, kad su jais nebendravo, už „gangsteriavimą“, A. V. liepė jam atskirai atnešti 500 Lt, o 1 500 Lt visiems kartu), bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Nuteistasis V. P. 2008 m. birželio 10 d. akistatoje su M. R. parodė, kad tuo metu kai M. R. buvo suduodami smūgiai pats M. R. pasakė „aš jums atnešiu pinigus“. Suprato, jog nukentėjęs nori atnešti jiems pinigų, nes be pagrindo jiems grasino žinute (1 t., b. l. 173-175). Taigi, iš šių parodymų seka, kad nebuvo jokios kalbos apie skolos grąžinimą. Kauno rajono apylinkės teisme 2008 m. gegužės 16 d. V. P. parodė, kad gal būt M. R. buvo skolingas D. K., tuo nesidomėjo (2 t., b. l. 56-57). Nuteistasis A. V. 2008 m. gegužės 23 d. apklausiamas kaip įtariamasis parodė, kad V. (V. P.) kalbėjosi telefonu su M. (M. R.), tačiau kuris kuriam skambino nežino, tik girdėjo, kad jie šnekėjosi apie kažkokias skolas, tačiau kas kam skolingas nežino (2 t., b. l. 102). Iš Kauno miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos Operatyvinės veiklos tarnybos 2 - ojo skyriaus 2008 m. balandžio 11 d. suvestinės Nr. 01, 20-7/2TP-152, kurios metu buvo klausomasi A. V. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad 2008 m. balandžio 10 d. 13.52 val. pokalbio metu tarp A. V. ir V. P. buvo kalbama apie nukentėjusįjį, kuris žadėjęs atnešti 400 Lt. Vienas iš pašnekovų nurodo supratęs, kad nukentėjusysis atneš po keturis, t. y. po keturis šimtus kiekvienam, o kitas pašnekovas teigė, kad ne, pinigus duos tik jam (1 t., b. l. 18-20). Įtariamojo 2008 m. spalio 30 d. papildomos apklausos metu A. V. parodė, kad 2008 m. balandžio 10 d. 10.34 val. kalbėjosi su M. R., kuris pažadėjo atnešti 400 Lt (2 t., b. l. 103-104). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis A. V. parodė, kad nukentėjęs pats žadėjo jam atnešti pinigus, tokia kalba buvo tarp jo ir nukentėjusiojo. Kadangi nurodytą dieną M. R. neatnešė pinigų, jis jam skambino kelis kartus ir klausė kodėl neatneša pinigų (3 t., b. l. 35-36). Taigi, nuteistieji pinigų iš nukentėjusiojo reikalavo kiekvienas sau net D. K. išvykus dirbti į Angliją (2 t., b. l. 135-136). Be to, apklausiamas įtariamuoju D. K. papildomai parodė, kad neprašė draugų, jog jo skolą iš M. R. kas nors paimtų (2 t., b. l. 137-139).

Šiuos tiesioginius įrodymus patvirtina ir netiesioginiai, t. y. liudytoja R. R. teisme parodė, kad M. R. grįžo visas sumuštas ir papasakojo, kad buvo kapinių aikštelėje ir susistumdė su vaikinais. Vėliau nurodė, kad iš jo reikalauja pinigų, jeigu jis jų neatneš išdaužys langus, sudaužys automobilį. Teigė, kad jos sūnus niekam nebuvo skolingas (3 t., b. l. 91).

Iš aptartų įrodymų visumos seka, kad nuteistieji A. V., V. P., D. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį neturėdami teisėto pagrindo ir atvirai vertė M. R. iki 2008 m. balandžio 8 d. kiekvienam iš jų perduoti nukentėjusiajam priklausantį turtą, iš viso 2 000 Lt, neva kaip baudą už netinkamą bendravimą, grasino ir ateityje naudoti fizinį smurtą, jeigu reikalavimas nebus įvykdytas, t. y. prievartavo turtą panaudodami prieš M. R. fizinį smurtą ir grasinimus, todėl A. V. gynėjas nepagrįstai prašo jo ginamajam perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į BK 294 straipsnį arba BK 140 straipsnį. Be to, teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo M. R. ir liudytojos R. R. duotais parodymais, nes byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis ir liudytoja turėtų pagrindą nuteistuosius apkalbėti. Pažymėtina, kad jų parodymus patvirtino aukščiau paminėti nuteistųjų parodymai ir byloje surinktų kitų duomenų visetas. O tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis M. R. suklydo nurodydamas, jog turto prievartavime dalyvavo ir A. K., neduoda pagrindo teigti, kad visi jo parodymai yra neteisingi. Be to, M. R. 2008 m. gruodžio 8 d. papildomai apklausiamas nurodė, kad šiuo metu netvirtina, kad nusikaltimo vietoje buvo A. K., parodė apie jį klysdamas, nes jis labai panašus į asmenį, kuris buvo įvykio metu. Atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio vietoje buvo tamsu, todėl buvo sunku įsiminti veidus, ypač nepažįstamo asmens, kuris papurškė į akis dujų. Tvirtino, kad įvykio vietoje buvo keturi vaikinai (1 t., b. l. 150-152). Nuteistasis V. P. nepagrįstai prašo remtis liudytojų M. G., E. V. parodymais, nes jie nėra informatyvūs. Liudytojas E. V. teisme parodė, kad už ką buvo sumuštas M. R. nežino ir įvykio nematė. Teigia, kad tą dieną buvo girtas, o liudytojas M. G. parodė, kad nežino kokiu tikslu prašė atvežti M. R.. Tarp jų buvo kalba, kad kažkas kažkam skolingas, tačiau nežino kas kam. Ar prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas smurtas jis nematė, nes buvo kitoje automobilio pusėje. Įvykyje dalyvavo tik epizodiškai, nes netrukus iš įvykio pasišalino.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertiną pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalu laikytis visų instancijų teismams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei BPK 7 straipsnio, nei 20 straipsnio 5 dalies. Gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistieji niekada nekėlė versijos, jog panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį reikalaudami atiduoti skolą, o pateikė versiją, kad jie smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo tik dėl to, kad pastarasis jiems grasino, prieštarauja byloje esantiems nuteistųjų parodymams duotiems teisme, kuriuose jie kelia versiją, jog nukentėjusysis M. R. buvo skolingas D. K.. Pažymima, kad aukščiau aptartų įrodymų visetas paneigia nuteistųjų versija ir dėl skolos pagrįstumo.

Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. BK 24 straipsni 1 dalyje nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje numatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, o pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą), taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai.

Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Išnagrinėję byloje esančius duomenis, Kauno apygardos teismas konstatavo, jog visi kaltinamieji veikė bendrininkų grupe, kaip bendravykdytojai, nes visi kartu atliko nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį, pritarė vienas kito atliekamiems neteisėtiems veiksmams, juos palydėjo fiziniu smurtu, siekdami reikalavimo patenkinimo. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nors ir nebuvo išankstinio susitarimo tarp nuteistųjų, tačiau jų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. visi nuteistieji prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą ir reikalavo iš nukentėjusiojo turto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistųjų veiksmai atitinka įstatyme bei teismų praktikoje apibrėžiamus bendrininkavimo požymius ir jų veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, paskyrė nuteistiesiems V. P., D. K. ir A. V. per griežtas bausmes.

Teismas turi vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo reikalavimais, numatytais BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatomis. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skirdamas A. V. bausmę nurodė, kad jis teistas. Pagal BK 97 straipsnio 1 dalį, turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Iš Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 13 d. nuosprendžio matyti, kad vadovaujantis BPK 303 straipsnio 4 dalimi, baudžiamoji byla, kurioje A. V. kaltinamas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nutraukta jam susitaikius su nukentėjusiuoju V. B. (2 t., b. l. 181). Todėl A. V. nelaikytinas turinčiu teistumą.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad V. P. ir A. V. nuteisti už vieną nusikalstamą veiką, kuri yra tyčinė, smurtinė ir baigta, priskiriama prie sunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 5 dalis), anksčiau neteisti, nusikalstamą veiką padarė būdami gana jauno amžiaus, nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai buvo savanaudiški. Šiuo metu, kai kurios aplinkybės yra pasikeitusios ir apeliacinės instancijos teismas jas įvertina skirdamas bausmes, t. y. V. P. susituokęs (2012 m. liepos 26 d. santuokos liudijimas (duomenys neskelbtini)), dirbantis, pagal bylos duomenis administracine tvarka nebaustas, augina sūnų (3 t., b. l. 15). A. V. susituokęs (2012 m. spalio 27 d. santuokos liudijimas (duomenys neskelbtini)), dirba UAB „Jargala“ pagal 2012 m. liepos 2 d. darbo sutartį Nr. 1191, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, pagal bylos duomenis administracine tvarka nebaustas, 2013 m. sausio 8 d. medicinos pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad G. V. nėščia 24 savaites. Abiems nuteistiesiems baudžiamasis procesas užtruko ilgą laiko tarpą ne dėl jų kaltės, o dėl nuteistojo D. K., kuriam buvo paskelbta paieška ir 2012 m. balandžio 5 d. buvo grąžintas į Lietuvą pagal 2010 m. spalio 7 d. Europos arešto orderį (3 t., b. l. 151-156, 162). Nuteistieji V. P. ir A. V. nesislapstė nei nuo ikiteisminio tyrimo, nei teismo, visada sąžiningai laikėsi taikomų apribojimų, šaukiami visada atvykdavo dalyvauti procese, ilgą laiką gyveno teisinio neaiškumo sąlygomis. Nustatyta nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jie veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija mano, jog įvertinus visas šias aplinkybes V. P. ir A. V. yra pagrindas mažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 1 (vienerių) metų. Nuteistasis V. P. nepagrįstai prašo taikyti BK 75 straipsnį, nes pagal šio straipsnio nuostatas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas asmenims, kurie nuteisiami laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad V. P. padarė sunkų nusikaltimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau paminėtos aplinkybės yra pagrindas mažinti A. V. bausmę, tačiau nėra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog A. V. paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir reikėtų paskirti švelnesnę bausmę.

Taip pat, peržiūrima ir D. K. paskirta bausmė. Teismas nustatė, kad D. K. nuteistas už vieną nusikalstamą veiką, kuri yra tyčinė, smurtinė ir baigta, priskiriama prie sunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 5 dalis), anksčiau neteistas, nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai buvo savanaudiški, pagal bylos duomenis administracine tvarka nebaustas, baudžiamasis procesas užtruko ilgą laiko tarpą dėl nuteistojo D. K. kaltės, jam buvo paskelbta paieška ir 2012 m. kovo 23 d. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystė pagal 2010 m. spalio 7 d. Europos arešto orderį (3 t., b. l. 151-156, 162). Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija mano, jog įvertinus visas aukščiau paminėtas ir atsižvelgus BK 54 straipsnio 2 dalyje ir 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, D. K. yra pagrindas mažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 1 (vienerių) metų, tačiau nėra pagrindo taikyti BK 92 straipsnio. Pažymima, kad būtent laisvės atėmimo paskyrimas D. K. padės pasiekti bausmės tikslus (sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir kt.).

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo skunde esančiu argumentu, kad teismas skirdamas bausmę nepagrįstai nurodė į bausmės atlikimo laiką įskaičiuoti tik kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2012 m. balandžio 5 d., ir visai neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis D. K. buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį Jungtinėje Karalystėje nuo 2012 m. kovo 23 d. Iš Interpolo Jungtinės Karalystės nacionalinio biuro gautų dokumentų matyti, kad D. K. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje ir pristatytas į Vesminsterio magistrato teismą 2012 m. kovo 23 d. (4 t., b. l. 30-33). Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką dar papildomai turi būti įskaitytas laikas nuo tos dienos kai buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje pagal Europos arešto orderį, t. y. nuo 2012 m. kovo 23 d. iki Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžiu įskaitytą laiką išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime – 2012 m. balandžio 5 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti:

V. P., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, paskirti laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

A. V., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, paskirti laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

D. K., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, paskirti laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaityti kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo jo sulaikymo pagal Europos arešto orderį dienos, t. y. nuo 2012 m. kovo 23 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.