Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-18 · Administracinė byla Nr. P-552-144-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-09-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2013-02-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-04-15Regionų apygardos administracinis teismas
  4. P-552-144-13Nutartis · 2013-09-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-18
Bylos Nr.
P-552-144-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00966-2012-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Pareiškėjas
T. M.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P552-144/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00966-2012-9Procesinio sprendimo kategorijos: 80.9; 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. rugsėjo 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-419/2013 pagal pareiškėjos T. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja T. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Užsienio išmokų tarnybos 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. PS-9051 ir Valdybos 2012 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1712 bei įpareigoti atsakovą jai skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

Pareiškėja paaiškino, kad 1993 m. rugsėjo mėnesį išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – ir JAV), kur šiuo metu gyvena. 2011 m. rugsėjo mėnesį jai sukako 60 metų, todėl pateikė Tarnybai prašymą skirti senatvės pensiją. Pareiškėjos manymu, ji turi 22 metų ir 10 mėnesių darbo stažą Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje (toliau – ir TSRS, SSRS) ir Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje (toliau – ir LTSR). Tarnybos išvada, jog darbo knygelėje esantys įrašai neatitinka reikalavimų, pareiškėjos manymu, nėra pagrindas nepripažinti darbo stažo ir neskirti pensijos. Pareiškėja pažymėjo, kad 2012 m. gegužės 9 d. pateiktuose paaiškinimuose prašė teismą skaičiuoti darbo stažą remiantis darbo knygele ir intarpu į ją. Pareiškėja nurodė nežinanti, iš kur atsakovas gavo duomenų apie jos atleidimo iš kooperatyvo „Matuotojas“ dieną – 1990 m. gruodžio 31 d., kadangi tokios datos nėra nei intarpe, nei darbo knygelėje. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad atsakovas nepagrįstai neįskaičiuoja į stažą darbo TSRS laikotarpiu nuo 1968 m. rugsėjo 2 d. iki 1974 m. rugsėjo 9 d., darbo Kapsuko rajono kariniame komisariate laikotarpio nuo 1975 m. birželio 26 d. iki 1977 m. sausio 3 d., bei laiko nuo 1977 m. vasario 9 d. iki 1989 m. liepos 3 d., kurį pareiškėja dirbo Degalinių organizavimo valdyboje Kaune. Pareiškėja pažymėjo, jog yra nekalta, kad kooperatyvo „Matuotojas“ vadovybė iki 1990 m. gruodžio 31 d. neperregistravo kooperatyvo, todėl darė išvadą, kad atsakovas neturi pagrindo neigti jos darbo stažo šiuo laiku. Tuos pačius argumentus pareiškėja nurodė ir dėl atsakovo teiginių, jog darbo knygelėje nenurodyta, kokiu dokumentu remiantis ji buvo priimta į darbą UAB „Nafta“ ir kad UAB „Nafta“ 1991 m. birželio 1 d. – 1991 m. gruodžio 31 d. nemokėjo socialinio draudimo įmokų.

Atsakovas Valdybos Užsienio išmokų tarnyba su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, kad senatvės pensijos užsienyje gyvenantiems JAV piliečiams skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės susitarimu dėl socialinio draudimo pensijų mokėjimo į užsienį (toliau – ir Susitarimas), Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo užsienyje gyvenantiems Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiams tvarkos aprašu, patvirtintu Valdybos direktoriaus 2003 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-100 (toliau – ir Aprašas). Atsakovas pažymėjo, kad pagal Aprašo 2 ir 4 punktus, senatvės pensija užsienyje gyvenančiam JAV piliečiui skiriama ir mokama, jei jis atitinka Pensijų įstatyme nustatytas sąlygas šios rūšies pensijai gauti, yra įgijęs ne mažesnį kaip minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai, dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose, organizacijose, negauna užsienio valstybėje pensijos už stažą, už kurį pensija skiriama Lietuvoje. Pensijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad minimalus stažas senatvės pensijai yra 15 metų. Iš pareiškėjos pateiktos darbo knygelės atsakovas nustatė, kad pareiškėja Lietuvos įmonėse, įstaigose, organizacijose dirbo 6 metus 2 mėnesius 17 dienų. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 16 d. nutarimą Nr. 1-677 kooperatyvai iki 1990 m. gruodžio 31 d. savo veiklą turėjo pertvarkyti pagal Lietuvos Respublikos įmonių įstatymą bei kitus šią veiklą reglamentavusius įstatymus ir persiregistruoti, o atsižvelgus į tai, kad įrašas apie atleidimą iš darbo kooperatyve „Matuotojas“ patvirtintas kooperatyvo „Matuotojas“ antspaudu, Tarnyba į pareiškėjos stažą įtraukė laikotarpį iki 1990 m. gruodžio 31 dienos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos darbo knygelėje nenurodyta kokiu dokumentu remiantis ji buvo priimta į darbą UAB „Nafta“, be to, UAB „Nafta“ 1991 m. birželio 1 d. – 1991 m. gruodžio 31 d. nemokėjo socialinio draudimo įmokų, todėl įskaityti laikotarpį nuo 1991 m. vasario 19 d. iki 1991 m. lapkričio 4 d. į stažą atsakovas neturėjo teisinio pagrindo. Teismo posėdyje atsakovo atstovė sutiko, kad 1975 m. birželio 25 d. – 1977 m. sausio 3 d. laikotarpis, kai pareiškėja dirbo Kapsuko rajono kariniame komisariate, pagal naujai gautus dokumentus turi būti įskaitytas į stažą. Susumavęs laikotarpius atsakovas nurodė, jog pareiškėjos darbo stažas yra 7 metai 8 mėnesiai 25 dienos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas, apibendrinęs Aprašo (nuo 2003 m. balandžio 4 d. iki 2012 m. sausio 22 d. galiojusi redakcija) 4.1 ir 4.2 punkto, Aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 22 d.) 4, 8 punkto, Pensijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, Nuostatų 23¹.1 punkto nuostatas, nurodė, kad užsienyje gyvenantys JAV piliečiai turi teisę gauti senatvės pensiją, jei jie yra įgiję ne mažesnį kaip 15 metų stažą dirbdami Lietuvos teritorijoje (geografine prasme) buvusiose įmonėse, įstaigose, organizacijose.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja negalėjo būti atleista iš darbo, jei prieš tai į jį nebūtų buvusi priimta, bei įvertinęs, kad iki 1991 m. birželio 1 d. UAB „Nafta“ socialinio draudimo įmokas už darbuotojus mokėjo, teismas laikė neesmine aplinkybę, kad darbo knygelėje nenurodytas priėmimo į UAB „Nafta“ įsakymo numeris. Kadangi UAB „Nafta“ iki 1991 m. birželio 1 d. mokėjo socialinio draudimo įmokas, teismas sprendė, jog laikotarpis nuo 1991 m. vasario 19 d. iki 1991 m. gegužės 31 d. turi būti įskaitytas į pareiškėjos stažą pensijai gauti. Vadovaudamasis Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos 2012 m. vasario 1 d. raštu ir Valdybos Užsienio išmokų tarnybos bei Valdybos pozicija, teismas taip pat darė išvadą, kad pareiškėjos darbo laikas Kapsuko rajono kariniame komisariate nuo 1975 m. birželio 25 d. iki 1977 m. sausio 3 d. turi būti įskaitytas į jos darbo stažą. Tačiau, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo į pareiškėjos darbo stažą Lietuvos teritorijoje veikusiose įmonėse, įstaigose, organizacijose įskaityti ilgesnio darbo UAB „Lietūkis“ nei nuo 1991 m. lapkričio 4 d. iki 1991 m. gruodžio 31 dienos. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš pareiškėjos darbo knygelės matyti, jog ji iš kooperatyvo „Matuotojas“ buvo atleista 1991 m. vasario 18 d. (įrašas apie atleidimą iš kooperatyvo „Matuotojas“ patvirtintas šio kooperatyvo antspaudu), t. y. tuo metu, kai teisės aktų nustatyta tvarka neperregistruoto kooperatyvo „Matuotojas“ veikla buvo draudžiama, todėl teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjos darbo šiame kooperatyve laikas į stažą gali būti įskaitytas tik iki 1990 m. gruodžio 31 d., t. y. iki datos, kol kooperatyvas veikė teisėtai. Teismas darė išvadą, kad iš viso pareiškėjos darbo stažas Lietuvos teritorijoje veikusiose įmonėse, įstaigose, organizacijose sudaro 6 metus 21 mėnesį ir 97 dienas (arba 8 metai ir 7 dienos), t. y. 6 mėnesiai 8 dienos Kapsuko baldų fabrike (nuo 1974 m. spalio 15 d. iki 1975 m. balandžio 22 d.), 1 metai 6 mėnesiai 9 dienos Kapsuko rajono kariniame komisariate (nuo 1975 m. birželio 25 d. iki 1977 m. sausio 3 d.), 4 metai 12 dienų Degalinių darbo organizavimo valdyboje (nuo 1977 m. vasario 9 d. iki 1981 m. vasario 20 d.), 1 metai 5 mėnesiai 28 dienos kooperatyve „Matuotojas“ (nuo 1989 m. liepos 4 d. iki 1990 m. gruodžio 31 d.), 3 mėnesiai 12 dienų UAB „Nafta“ (nuo 1991m. vasario 19 d. iki 1991 m. gegužės 31 d.), 1 mėnuo 28 dienos UAB „Lietūkis“ (nuo 1991 m. lapkričio 4 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d.). Teismas konstatavo, kad pareiškėja nėra įgijusi 15 metų privalomo stažo, ir nurodė, kad laikotarpis nuo 1968 m. rugsėjo 2 d. iki 1974 m. rugsėjo 9 d., kai pareiškėja dirbo Rusijos Federacijos teritorijoje, negali būti įskaitomas į stažą pensijai gauti, kadangi netenkina teritorinio principo reikalavimų.

III.

Pareiškėja T. M. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde paaiškino, kad teismas nepagrįstai ignoravo laikotarpį nuo 1981 m. vasario 23 d. iki 1989 m. liepos 3 d. (8 m. 4 mėn. 9 d.), kuriuo pareiškėja dirbo Rusijos Federacijai priklausančioje naftos produktų Kauno miesto grupės įmonėje, įsikūrusioje Kauno mieste, t. y. veikusioje Lietuvos Respublikos teritorijoje geografine prasme (darbo knygelės įrašas Nr. 21). Ši laiką susumavus su teismo pripažintu 8 metų 7 dienų darbo stažu, darytina išvada, kad Lietuvos teritorijoje pareiškėja dirbo 16 metų 4 mėnesius ir 16 dienų. Kadangi pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo iškviesti liudytoju A. M., kuris tuo metu ėjo Kauno grupės vadovo pareigas, pareiškėjos manymu, byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai ir neobjektyviai.

Atsiliepimas

Atsakovas Valdybos Užsienio išmokų tarnyba ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos (toliau – ir RTFSR) Naftos produktų tiekimo susivienijimo Centrinio montavimo derinimo tresto padalinio Kauno grupė yra ne Lietuvos, o RTFSR įmonė. Tai patvirtino pareiškėja elektroniniame laiške paaiškindama, jog RTFSR Naftos produktų tiekimo susivienijimas buvo Liubercuose, Maskvos srityje. Be to, darbo knygelės įraše Nr. 25 nurodoma, kad pareiškėja atleista iš Naftos produktų tiekimo susivienijimo Centrinio montavimo derinimo tresto padalinio Kauno grupės pagal RTFSR Darbo įstatymų kodekso 31 straipsnį, todėl atsakovas darė išvadą, kad laikotarpis nuo 1981 m. vasario 23 d. iki 1989 m. liepos 3 d. pagrįstai nebuvo įskaitytas į pareiškėjos stažą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikino, pareiškėjos skundą tenkino, Valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. PS-9051 ir Valdybos 2012 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1712 panaikino ir įpareigojo Valdybos Užsienio išmokų tarnybą priimti sprendimą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos T. M. skyrimo.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės Susitarimas numato, jog atitinkamos JAV ir Lietuvos Respublikos socialinio draudimo sistemos mokės viso dydžio išmokas kitos šalies piliečiams, turintiems į jas teisę, tačiau esantiems už išmokančiosios šalies ribų, neatsižvelgiant į jų nebuvimo šalyje trukmę. Susitariančios šalys taip pat įsipareigojo užtikrinti, kad pareiškimai išmokoms gauti gali būti pateikiami esant už jas išmokančiosios šalies ribų, kad ištarnauto laiko pensijos ar senatvės išmokos, taip pat maitintojo netekties išmokos apskaičiavimas ir šių išmokų išmokėjimas bus atliekami pagal tokias pat taisykles, kurios taikomos mokančiosios šalies piliečiams. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad, vadovaujantis Susitarimo nuostatomis, T. M. teisė į šių formų valstybės socialinę apsaugą turi būti įgyvendinama lygiomis sąlygomis su Lietuvos Respublikos piliečiais, t. y. JAV piliečiams negali būti daromos jokios išlygos.

Teisėjų kolegija vadovavosi Pensijų įstatymo 3 straipsniu, 8 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 1 dalimi, ir pažymėjo, kad, sprendžiant pareiškėjos apeliaciniame skunde keliamą klausimą dėl laikotarpio nuo 1981 m. vasario 23 d. iki 1989 m. liepos 3 d., kuriuo ji dirbo buvusios SSRS įmonėje, įskaitymo į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, būtina vadovautis Pensijų įstatymo 54 straipsniu, kurio 1 dalies 1 punktas nustato, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, keldamas abejonę tik tuo aspektu, ar Naftos produktų tiekimo susivienijimo Centrinio montavimo derinimo tresto Kauno grupės veikla apėmė Lietuvos (kuri tuo metu įėjo į SSRS sudėtį) geografinę teritoriją, nepateikė konkrečių duomenų, patvirtinančių, jog remiantis galiojusiais SSRS įstatymais pareiškėja nebuvo draudžiama pensijų socialiniu draudimu, darė išvadą, jog šis pagal darbo sutartį dirbtas laikas privalo būti įtrauktas į T. M. valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Kadangi teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str. 2 d.), teisėjų kolegija taip pat pasisakė dėl pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, įgyto dirbant kooperatyve „Matuotojas“, skaičiavimo. Atkreipė dėmesį, kad darbo knygelės įrašai rodo, jog minėtame kooperatyve pareiškėja dirbo nuo 1989 m. liepos 4 d. iki 1991 m. vasario 18 d., todėl darė išvadą, kad, vadovaujantis Pensijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, yra pagrindas visą šį laiką įskaityti į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Teisėjų kolegija atmetė Tarnybos argumentus, susijusius su draudėjo tariamai padarytais įmonių teisės pažeidimais, nes neįrodyta, kad dėl jų 1991 m. sausio 1 d. faktiškai nutrūko pareiškėjos darbo teisiniai santykiai ir nebuvo mokamos privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taip pat pažymėjo, kad kooperatyvo „Matuotojas“ veiklos teisėtumo vertinimas nėra Valdybos kompetencijos dalykas.

Teisėjų kolegija vadovavosi Pensijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai yra 15 metų. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sudėjus atsakovo 2012 m. birželio 26 d. pažymoje apskaičiuotą pareiškėjos stažo trukmę – 7,7361 metus su prieš tai aptartais laikotarpiais nuo 1981 m. vasario 23 d. iki 1989 m. liepos 3 d. (8 metai 4 mėnesiai 11 dienų) bei nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 1991 m. vasario 18 d. (1 mėnuo 18 dienų), T. M. atitinka Pensijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl panaikino Valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. PS-9051 ir jį patvirtinusį Valdybos 2012 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1712 bei įpareigojo atsakovą skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

IV.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-419/2013.

Valdybos tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį pažeidimą taikydamas materialinės teisės normas (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), kas turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Vadovaujasi Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat gyvenantiems užsienyje, tvarkos aprašo 2 punktu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo užsienyje gyvenantiems JAV piliečiams tvarkos aprašo 4 punktu ir daro išvadą, kad minimalaus atitinkamos rūšies pensijai stažo, įgyto dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose ir organizacijose, turėjimas – būtina sąlyga Lietuvos Respublikos ar JAV piliečio, gyvenančio ne Lietuvoje, teisei į pensiją įgyti. Valdyba pažymi, kad, jeigu užsienyje gyvenantis JAV ar Lietuvos Respublikos pilietis atitinka šias sąlygas, skiriant jam senatvės pensiją, buvo atsižvelgiama į visus jo darbo laikotarpius, nurodytus Pensijų įstatymo 8, 54 straipsniuose. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 11 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 28 d. įstatymas Nr. XI-2137, kuriuo be kitų straipsnių buvo pakeisti Pensijų įstatymo 1, 54 straipsniai ir nustatyta, kad asmenys, gyvenantys valstybėse, kuriose jiems netaikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatos (nepriklausomai nuo jų pilietybės), turi teisę gauti valstybines socialinio draudimo pensijas už Pensijų įstatymo 8, 54 straipsniuose nurodytus laikotarpius, kuriais asmuo dirbo Lietuvos įmonėse, įstaigose ir organizacijose, jeigu jie yra įgiję ne mažesnį už minimalų stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti dirbdami Lietuvos įmonėse, įstaigose, organizacijose. Valdyba daro išvadą, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 11 d. pilietybė nebeturi jokios įtakos nustatant asmens teisę į socialinio draudimo pensiją, tačiau ne tik asmens, gyvenančio užsienyje, teisė į pensiją nustatoma, bet ir pensija skiriama bei apskaičiuojama tik atsižvelgiant į Lietuvos įmonėse, įstaigose ir organizacijose įgytą stažą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių, todėl neteisingai aiškino ir taikė Susitarimo nuostatas. Pažymi, kad teisėjų kolegija neįvertino, jog ir JAV piliečiui, gyvenančiam užsienyje, Lietuvoje pensija gali būti paskirta tik tuo atveju, jei jis yra įgijęs minimalų stažą, nustatytą atitinkamos rūšies pensijai, dirbdamas Lietuvoje, t. y. tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Valdybos teigimu, pareiškėjos stažas, įgytas dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose ir organizacijose, yra 8 metai 6 mėnesiai ir 27 dienos, o kiti pareiškėjos darbo knygelėje nurodyti laikotarpiai yra darbo Rusijos Federacijos įmonėse, įstaigose ir organizacijose laikotarpiai, į kuriuos, sistemiškai taikant teisės aktų nuostatas, negali būti atsižvelgiama nustatant pareiškėjos, gyvenančios užsienyje, teisę į senatvės pensiją. Pažymi, kad darbo Rusijos Federacijos įmonėse, įstaigose ir organizacijose laikotarpiai būtų įskaityti į stažą, remiantis Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apskaičiuojant pareiškėjos pensiją tuo atveju, jei ji turėtų teisę į senatvės pensiją. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja į RSFSR Goskomnefteprodukto Neftebazstroj tresto Centrinio montavimo derinimo baro Kauno grupę 1981 m. vasario 23 d. buvo priimta ir 1989 m. liepos 3 d. buvo atleista pagal tuometės Rusijos Sovietinės Federacinės Socialistinės Respublikos darbo teisės aktus, be to, pareiškėja nurodė, jog šios darbovietės buveinė yra Maskvos srities miestas Liubercai. Daro išvadą, kad byloje pakanka įrodymų, jog pareiškėja 1981 m. vasario 23 d. – 1989 m. liepos 3 d. dirbo organizacijoje, kurios buveinė buvo Rusijos Federacijos teritorijoje, todėl į šį laikotarpį neturėtų būti atsižvelgiama nustatant pareiškėjos teisę į senatvės pensiją. Valdybos teigimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenurodė motyvų, kodėl nustatant pareiškėjos teisę į senatvės pensiją turi būti atsižvelgta į jos darbo 1981 m. vasario 23 d. – 1989 m. liepos 3 d. Rusijos Federacijos teritorijoje buvusioje organizacijoje laikotarpį. Valdyba daro išvadą, kad teisėjų kolegija neteisingai taikė Susitarimo normas, nepagrįstai netaikė iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat gyvenantiems užsienyje, tvarkos aprašo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo užsienyje gyvenantiems JAV piliečiams tvarkos aprašo nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Pirmosios instancijos teismo procesinis dokumentas įsiteisėja pasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui, jei jis nebuvo apskųstas (ABTĮ 96 str. 1 d.), apeliacinės instancijos teismo – nuo priėmimo dienos (ABTĮ 96 str. 3 d., 152 str.). Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (ABTĮ 156 str. 1 d.). Trečiasis suinteresuotas asmuo procesą atnaujinti prašo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ nustatyti terminai skaičiuotini nuo galutinės teismo nutarties paskelbimo dienos. Teismo sprendimas surašomas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo (ABTĮ 85 str. 3 d.). Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais nurodyta jo pradžia (ABTĮ 66 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju procesas administracinėje byloje užbaigtas 2013 m. vasario 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašymą padavė 2013 m. gegužės 8 d. (pagal pašto žymą ant voko (b. l. 201)), t. y. nepraleidęs ABTĮ nustatytų terminų.

Procesą atnaujinti prašoma ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu - kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, tik kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011).

Iš prašymo atnaujinti procesą matyti, kad Valdyba iš esmės nesutinka, jog pareiškėjos darbas nuo 1981 m. vasario 23 d. iki 1989 m. liepos 3 d. RTFSR Naftos produktų tiekimo susivienijimo Centrinio montavimo derinimo tresto padalinio Kauno grupėje laikytinas darbu Lietuvos įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste Valdyba nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, neteisingai taikė Susitarimo normas, nepagrįstai netaikė Pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. galiojusi redakcija), Vyriausybės 1995 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 316 patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat gyvenantiems užsienyje, tvarkos aprašo ir Valdybos direktoriaus 2003 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo užsienyje gyvenantiems JAV piliečiams tvarkos aprašo nuostatų. Pasak trečiojo suinteresuoto asmens, tai yra esminis pažeidimas taikant materialinės teisės normas, lėmęs neteisingo sprendimo priėmimą.

Kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą Lietuvos teritorijoje veikusiose įmonėse, įstaigose, organizacijose, neįtraukė į šį stažą pareiškėjos pagal darbo sutartį dirbto laiko nuo 1981 m. vasario 23 d. iki 1989 m. liepos 3 d. RTFSR Naftos produktų tiekimo susivienijimo Centrinio montavimo derinimo tresto padalinio Kauno grupėje. Atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad RTFSR Naftos produktų tiekimo susivienijimo Centrinio montavimo derinimo tresto padalinio Kauno grupė yra ne Lietuvos įmonė, o RTFSR įmonė. Nagrinėdamas pareiškėjos apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtą laikotarpį laikė įskaitytinu į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, t. y. nesutiko su Valdybos nuomone, jog pareiškėjos darbas Lietuvos teritorijoje esančiame padalinyje nelaikytinas darbu Lietuvos įmonėje.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašyme atnaujinti procesą trečiojo suinteresuoto asmens nurodytų teisės aktų nuostatos nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Priešingai, trečiojo suinteresuoto asmens nurodomame Pensijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog pensininkui persikėlus nuolat gyventi į kitą valstybę, paskirta pensija jam mokama, jei pensininkas yra įgijęs ne mažesnį kaip minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą atitinkamos rūšies pensijai gauti dirbdamas Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose. Stažo, įgyto dirbant Lietuvos įmonėse, įstaigose ar organizacijose, sąvoka šio straipsnio kontekste apibrėžta trečiojo suinteresuoto asmens nurodomame Nuostatų 23¹.1 punkte, pažymint, kad tai yra Pensijų įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyti laikotarpiai, kai asmuo dirbo ar tarnavo Lietuvos teritorijoje buvusiose įmonėse, įstaigose ar organizacijose. Taigi teisės aktuose nėra tiesiogiai išskiriamas įmonių, įstaigų ar organizacijų pavaldumas ar steigimo vieta, tačiau akcentuojama, kad jos turėjo veikti Lietuvos teritorijoje. Darytina išvada, kad trečiojo suinteresuoto asmens nurodytas teisinis reglamentavimas nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant. Valdyba nepateikė kitokių įrodymų, kad buvo padarytas akivaizdus teisės normos taikymo pažeidimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendime nėra nurodyti motyvai, kodėl nustatant pareiškėjos teisę į senatvės pensiją, turi būti atsižvelgta į jos darbą 1981 m. vasario 23 d. – 1989 m. liepos 3 d. laikotarpiu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas įtvirtina, jog procesas gali būti atnaujinamas, jei sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Tuo tarpu prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-87/2013). Pabrėžtina, jog minėta nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-221/2011).

Įvertinus trečiojo suinteresuoto asmens prašymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu atveju negalima sutikti su trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi pastarasis procesinis sprendimas turi išsamią motyvuojamąją dalį, taip pat iš procesinio dokumento turinio aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo nutarties rezoliucinėje dalyje. Taigi pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkintinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A502-419/2013 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A502-419/2013 pagal pareiškėjos T. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRamūnas GadliauskasIrmantas JarukaitisDainius Raižys