Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamosios byla Nr. 1A-47-245/2017

Teisėja Silvana Girdenienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30785-2015-4

2017 m. sausio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgio Kiškio,

nuteistojo R. R. gynėjai advokatei Nijolei Raulušaitienei, nuteistųjų I. T. ir D. T. gynėjai advokatei Stasei Jovaišienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėja baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. T., D. T. ir jų gynėjos advokatės Stasės Jovaišienės, nuteistojo R. R., nukentėjusiojo P. Ž. apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. R., pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant dirbti arba registruotis darbo biržoje ir neatlygintinai išdirbti 60 val. per 6 mėnesius, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; D. T. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant dirbti arba registruotis darbo biržoje ir neatlygintinai išdirbti 60 val. per 6 mėnesius, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; I. T. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant dirbti arba registruotis darbo biržoje ir neatlygintinai išdirbti 60 val. per 6 mėnesius, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui P. Ž. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, jam solidariai iš R. R., I. T. ir D. T. priteisiant 1615,36 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų Kolegija nustatė:

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis P. Ž. prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį dalyje dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio pakeisti, tenkinti nukentėjusiojo P. Ž. civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ir jo naudai priteisti solidariai iš R. R., D. T. ir I. T. 10 000 Eur neturtinės žalos; pripažinti nukentėjusiojo P. Ž. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą dalyje dėl turtinės žalos ir šioje dalyje civilinio ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taip pat prašo išieškoti solidariai iš R. R., D. T. ir I. T. nukentėjusiojo P. Ž. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišsprendė apelianto pateikto civilinio ieškinio dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nepriteisė jam solidariai iš kaltinamųjų 10 000 Eur neturtinės žalos. Teigiama, kad byloje buvo pakankamai duomenų, įrodančių skundo autoriui padarytos neturtinės žalos dydį, todėl teismas šioje civilinio ieškinio dalyje turėjo tenkinti reikalavimą priteisti iš nuteistųjų neturtinę žalą, o teisę į civilinio ieškinio patenkinimą pripažinti tik dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo. Be to, anot apelianto, teismas nepagrįstai nepriteisė jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.Nesutinkant su apylinkės teismo motyvais dėl nukentėjusiojo įrodymų apie turtinės žalos dydį nepateikimą, skunde tvirtinama, kad teismas nesiėmė visų reikiamų procesinių veiksmų, kad kartu su baudžiamąja byla būtų išnagrinėtas ir civilinis ieškinys, nes susipažinęs su baudžiamąja byla turėjo pamatyti, kad nėra įrodymų dėl turtinės žalos dydžio ir teismo posėdyje pasiūlyti pateikti įrodymus arba taikyti civilinio ieškinio trūkumų šalinimo institutą, tačiau to nepadarė. Nors apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turtinės žalos dydį, tačiau byloje buvo pakankamai įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį, todėl teismas turėjo visas galimybes ištirti šiuos įrodymus ir iš esmės išnagrinėti civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, o teisę į civilinio ieškinio patenkinimą pripažinti tik dėl turtinės žalos. Pažymima, kad apylinkės teismas netyrė byloje esančių įrodymų dėl neturtinės žalos, nesprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimo ir nuosprendyje nemotyvavo, dėl kokių priežasčių nebuvo išspręstas šis klausimas ir kodėl skundo autoriui nebuvo priteista iš nuteistųjų neturtinė žala. Apelianto tvirtinimu, nuosprendyje pasisakęs tik dėl turtinės žalos, teismas nuėjo lengviausiu keliu, pripažindamas tik teisę į civilinio ieškinio patenkinimą. Skunde nurodoma, kad skundo autoriaus patirtą neturtinę žalą patvirtina jo parodymai, jo atstovo paaiškinimai, medicininiai dokumentai, specialisto išvados, fotonuotraukos, todėl teismas privalėjo juos įvertinti ir išspręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą iš esmės.Skunde cituojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis ir teigiama, kad apeliantas neturtinę žalą įvertino 10.000 Eur, nes dėl padarytų sužalojimų patyrė didelį fizinį skausmą, stresą, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, nepatogumus ir bendravimo galimybių sumažėjimą, o šias jo nurodomas aplinkybes patvirtina bylos duomenys. Skundo autoriaus vertinimu, specialisto išvadoje ir medicininiuose dokumentuose nustatyti sužalojimai patvirtina, kad jis kentėjo stiprius fizinius skausmus – iš skausmo jis negalėjo miegoti, nuolat gėrė nuskausminamuosius ir raminančius vaistus. Be to, padarytas daugybinių sužalojimų pobūdis, įrodo, kad apeliantas taip pat patyrė pažeminimą.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nepaisant konstatuoto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką ypatingas dėmesys kreipiamas, kuriose kūno dalyse buvo padaryti sužalojimai. Pabrėžiama, kad skundo autoriui nustatytas sužalojimas – dešinės orbitos dugno lūžimas, padarytas gyvybiškai svarbioje kūno vietoje – galvoje, veide, dėl šio sužalojimo veido viršutinėje dalyje susidarė edema, o dešinysis sinusas buvo užpildytas kraujingu turiniu, kas kėlė didelį pavojų jo sveikatai ir net gyvybei. Nurodoma, jog po spyrio į akį apeliantas nieko nematė dešine akimi, todėl jį apėmė panika, baimė, kad būdamas jauno amžiaus viena akimi gali apakti. Be to, medicininiai dokumentai patvirtina, kad po įvykio greitosios pagalbos automobiliu skundo autorius buvo vežiojamas iš vienos gydymo įstaigos į kitą, kas rodo jo patirtų sužalojimų sudėtingumą ir rimtumą, ir kad tai kėlė jam paniką, didžiulį nerimą ir nežinios baimę dėl jo sveikatos būklės. Pažymima, kad laukiant operacijos 5 dienas apeliantas toliau patyrė stresą, didelius fizinius skausmus, nepatogumus ir išgyvenimus - dėl akiduobės lūžimo negalėjo valgyti, miegoti - visas šias dienas gyveno skausme, kančioje, nežinioje. Nurodoma, kad po operacijos skundo autorius 2 dienas išbuvo intensyviosios terapijos skyriuje, nes jis pats negalėjo kvėpuoti, buvo priklausomas nuo deguonies, jam nuolat buvo taikomas nuskausminimas, o tai patvirtina, kad visas šias dienas jis labai kentėjo ir buvo praktiškai neįgalus - buvo prijungtas prie deguonies aparato, negalėjo pats judėti, apsiversti lovoje ir pan. Toliau skundo autoriui būnant klinikose, jis buvo izoliuotas nuo šeimos, visuomenės, jis jautėsi niekam nereikalingas, tai kėlė jam didelius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją.Skunde tvirtinama, kad dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų apeliantas taip pat patyrė didelius nepatogumus – dėl padarytų sužalojimų keliamo skausmo jo judesiai buvo apriboti – skundo autorius negalėjo normaliai miegoti, keltis ir judėti, dirbti darbus namų ūkyje, todėl jautėsi bejėgis ir nepilnavertis. Taip pat dėl akiduobės dugno lūžimo keliamo skausmo apeliantas negalėjo valgyti normalaus maisto – galėjo gerti tik skysčius, jam buvo uždrausta pūsti nosį, pusę metų eiti į pirtį, nerti į vandenį. Po įvykio apeliantas baigė (duomenys neskelbtini) mokyklą, tačiau dėl patirtų sužalojimų jis negalėjo ieškotis darbo ir pradėti dirbti, kad turėtų savarankišką pragyvenimo šaltinį – labai nesmagiai jautėsi, kai jį, jauną, darbingą vyrą turėjo išlaikyti mama. Kadangi akiduobės dugno lūžimo pasekmės iš karto nepašalinamos, iki šiol skundo autorius patiria didelius išgyvenimus dėl galimų pasekmių, kurias jau dabar pradeda justi – jam trūkčioja dešinė akis, kartais mato kaip pro rūką, dėl to vėl kreipėsi į gydytojus. Anot apelianto, nurodyti jo patiriami nepatogumai jam kelia didelius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad dėl sužalojimų buvo subjaurotas apelianto veidas, o tai patvirtina, kad dėl padarytų sužalojimų sumažėjo ir jo bendravimo galimybės – po sužalojimo veido srityje jam buvo didelė edema, todėl kol praėjo šie reiškiniai, jis negalėjau išeiti iš namų, vengė susitikti su žmonėmis, jam buvo gėda dėl tokio neestetiško vaizdo, jautėsi labai nesmagiai ir nejaukiai.Anot skundo autoriaus, akivaizdu, kad dėl padaryto sveikatos sutrikdymo ženkliai pablogėjo ir jo gyvenimo kokybė – visą tą laiką jis gyveno nepilnavertį gyvenimą.Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti skunde nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, apeliantą atstovavo advokatas, už kurio teisines paslaugas jis sumokėjo 2000 Eur. Cituojama kasacinio teismo praktika dėl galimybės procesų išlaidų klausimą spręsti ir bylą nagrinėjant apeliacine ar kasacine tvarka, ir pažymima, kad skundžiamu nuosprendžiu R. R., D. T. ir I. T. buvo nuteisti, tačiau nukentėjusiojo turėtos proceso išlaidos nebuvo išieškotos, šis klausimas nespręstas ir nepasisakyta, kodėl jos nebuvo išieškotos iš nuteistųjų. Tvirtinama, kad nors pirmosios instancijos teismas, pripažinęs teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, paliko kartu su civiliniu ieškiniu spręsti civilinėje byloje ir skundo autoriaus patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimą, tačiau pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką baudžiamojo proceso metu turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas civilinėje byloje negali būti sprendžiamas. Apeliantės manymu, yra pagrindas prašyti apeliacinės instancijos teismą priteisti solidariai iš nuteistųjų jo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti..Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistųjų gynėjos pritarė nuteistųjų ir gynėjos advokatės S. Jovaišienės apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė šiuos apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiojo skundą atmesti, nukentėjusysis pritarė jo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė šį apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų ir advokatės S. Jovaišienės skundus atmesti. Prokurorė prašė nuteistųjų ir advokatės S. Jovaišienės skundus atmesti, nukentėjusiojo skundą tenkinti dalyje dėl advokato išlaidų.Nuteistųjų I. T., D. T. ir jų gynėjos advokatės S. Jovaišienės bei nuteistojo R. R. apeliaciniai skundai atmetami. Nukentėjusiojo P. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistieji R. R., I. T. ir D. T. ginčija savo kaltę ir apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, nurodydami, kad veikė būtinosios ginties ribose, todėl prašo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, bylą jų atžvilgiu nutraukti ir civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais. Nukentėjusysis P. Ž. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jo civilinio ieškinio, prašo jo naudai priteisti iš nuteistųjų neturtinę žalą, kitoje dalyje apylinkės teismo sprendimą dėl civilinio ieškinio palikti nepakeistą. Be to, nukentėjusysis prašo jo naudai priteisti iš nuteistųjų patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies taikymo, įrodymų vertinimo ir būtinosios ginties.Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Nuteistieji R. R., I. T. ir D. T. teigia, kad smūgių nukentėjusiajam P. Ž. tyčia nesudavė, tai padarė gindamiesi nuo jo agresyvaus elgesio, t. y., nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdami būtinosios ginties ribose.Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. R., I. T. ir D. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistųjų R. R., I. T. ir D. T. argumentai, kuriais šie siekia būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti ir atmestini, nes jų kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą 138 straipsnio 1 dalyje, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais.Nuteistieji R. R., I. T. ir D. T. nurodo, kad jų atsakomybė dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo negalima, kadangi, jie įvykio metu tik bandė sulaikyti nukentėjusįjį P. Ž., šiam sudavus smūgius R. R. ir I. T., o nukentėjusiojo ir liudytojos G. M., tvirtinusių, kad po to, kai R. R. sugrįžo iš pirties su kitais nuteistaisiais, nukentėjusysis buvo jų užpultas, parodymai nepatikimi. Tačiau su šiais apeliantų teiginiais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis yra nustatyta, kad 2015 m. gegužės 23 d. apie 23.00 val. K. sodybos kieme tarpusavio konflikto su R. R., I. T. ir D. T. metu buvo sumuštas nukentėjusysis P. Ž., kuriam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad šią nusikalstamą veiką, išreikšdami susitarimą konkliudentiniais veiksmais tyčia padarė R. R., I. T. ir D. T., būtinosios ginties sąlygų jų veiksmuose nenustatyta.BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. To paties įstatymo 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Sprendžiant klausimą ar buvo būtinosios ginties situacija, o jeigu ji buvo, tai ar nebuvo peržengtos jos ribos, teismas turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą. Taip pat būtina tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį. Įvertinus šias aplinkybes, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-294/2011).Iš byloje esančių duomenų matyti, kad P. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė jo sumušimo aplinkybes, jog bendraujant su A. K., į jų pokalbį įsikišo R. R.. P. Ž. parodė, kad pirmas pastūmė R. R., o po to šis taip pat pastūmė jį. Po to jis (P. Ž.) vėl pastūmė R. R. ir šis nugriuvo ant žemės. Po to R. R. nuėjo į pirtį. Iš ten grįžo su D. T. ir I. T.. Pastarasis sugriebė jį už kaklo, laikė, o D. T. sudavė smūgį į veidą, po ko jis nugriuvo. Todėl užsidengė galvą rankomis, jautė spyrius į įvairias kūno vietas. Jį užgulė A. K., todėl spardymas liovėsi. Atsistojęs pamatė, kad jį apstoję buvo visi trys nuteistieji (t. 1 b. l. 10-11, 16-17, 75-76, t. 2, b. l. 76-78). Tai, kad į A. K. ir P. Ž. pokalbį įsikišus R. R., tarp pastarojo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, po kurio R. R. nuėjo į pirtį, grįžo su D. T. ir I. T. ir prasidėjo stumdymasis, kurio metu P. Ž. buvo parkritęs, o jį mušė ir spardė, muštynės baigėsi A. K. užgriuvus nukentėjusįjį, parodė ir liudytojos G. M. bei A. K. (t. 1, b. l. 103-106, 113-114, 128, t. 2, b. l. 78-80, 114-115). Nors nuteistieji nurodo, kad nukentėjusiojo ir liudytojos G. M. parodymai nepatikimi ir nepakankami jų kaltei įrodyti, tačiau kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino konflikte dalyvavusių ir jį mačiusių asmenų parodymus, juos palygino tarpusavyje ir motyvuotai pasisakė dėl jų patikimumo ir pakankamumo bylai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015). Tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, jį išteisinant ar atleidžiant nuo atsakomybės, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad patys nuteistieji neneigė, jog iš tiesų vyko grumtynės, patvirtindami, jog vyko abipusis konfliktas, tačiau teigė, jog bandė nutraukti nukentėjusiojo kėsinimąsi muštis, o jei jam sudavė smūgius, tai padarė netyčia (t. 1, b. l. 147-149, 156-157, 164-166, 171-172, 179-181, 186-187, 133, t. 2, b. l. 116-120). Pažymėtina, kad tai, jog P. Ž. smūgiai buvo suduoti atsitiktinai, nepatvirtina anksčiau aptarti nukentėjusiojo ir liudytojų G. M. bei A. K. parodymai, kurie iš esmės neprieštaringi. Nors liudytoja A. K. negalėjo konkretizuoti, kas ir kokius veiksmus atliko, kadangi buvo tamsu, buvo sumaištis, tačiau nurodė, jog P. Ž. buvo mušamas nugriuvęs, jau po to, kai konfliktas tarp nukentėjusiojo ir R. R. buvo pasibaigęs, o muštynėse dalyvavo visi trys nuteistieji. Aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo mušamas, spardomas, taip pat patvirtino liudytojas A. Ž., kuriam įvykio metu paskambinusi G. M. pasakė, kad nukentėjusįjį muša, spardo (t. 1, b. l. 133-134, t. 2, b. l. 82-83). Nukentėjusiajam padarytus sužalojimus matė ne tik konflikto metu buvusios G. M. ir A. K., bet ir į įvykio vietą atvykę liudytojai A. Ž., Ž. K. ir E. K. (t. 1, b. l. 135-136, 137-138, t. 2, b. l. 83-84, 115-116). Kad konflikto metu padaryti sužalojimai atsirado dėl P. Ž. suduotų smūgių – spyrių, užfiksuota ir nukentėjusiojo medicininiuose dokumentuose (t. 1, b. l. 28, 30). Teismo medicinos ekspertas L. U. patvirtino specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuotas P. Ž. padarytas dešinės orbitos dugno lūžimas, kuris kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir nurodė, jog nurodytas sužalojimas galėjo būti padarytas smūgio kumščiu, alkūne, spardant ar grumtynių metu, tačiau krentant ant žemės – negalėjo (t. 2, b. l. 71). Aptarti duomenys neabejotinai patvirtina, kad visi trys nuteistieji, bendrais veiksmais sudavė smūgius rankomis ir kojomis P. Ž., tokius veiksmus atliko savo valia, todėl suprato, jog tokiu būdu kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą. Byloje konstatuota, kad po aprašytų nuteistųjų veiksmų P. Ž. patyrė dešinės orbitos dugno lūžimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 62-63). Taigi, tarp R. R., I. T. ir D. T. padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiajam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys. Taip pat byloje nustatyta, kad pagrindinis veiksnys, sukėlęs BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes, buvo R. R., I. T. ir D. T. smurtinis elgesys po to, kai prieš tai buvę P. Ž. smurto veiksmai prieš R. R. jau buvo pasibaigę, todėl nebuvo būtinosios ginties sąlygų. Tai, kad nukentėjusysis pats elgėsi agresyviai, pirmas sudavė smūgius R. R., nepaneigia vėlesnių R. R., I. T. ir D. T. smurtinių veiksmų neteisėtumo, kadangi anksčiau aptartais įrodymais, nustatyta, jog atėjus iš pirties visiems trims nuteistiesiems jau jokių realių veiksmų iš nukentėjusiojo nebuvo, jo veiksmai buvo nutrūkę, todėl nuteistieji veikė tyčia keršydami dėl ankstesnio epizodo su R. R.. Pažymėtina, kad nurodytas P. Ž. smurtinis elgesys pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas, skiriant bausmes nuteistiesiems (pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte). Taip pat, P. Ž. atžvilgiu dėl suduotų smūgių R. R. yra priimtas įsiteisėjęs 2016 m. birželio 14 d. apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. PK-308/2016. Priešingai nei nurodo nuteistieji, šiame nuosprendyje nustatytos faktinės konflikto aplinkybės iš esmės neprieštarauja skundžiamame nuosprendyje atliktam vertinimui. Šiais teismo procesiniais sprendimais nuteisti asmenys už atskirus nusikalstamus veiksmus – vienu atveju P. Ž., kitu – R. R., I. T. ir D. T.. Todėl nuosprendžius jungti į vieną visumą negalima, nes yra du atskiri nusikaltimai, o sąsaja yra tik dėl vėlesnio nusikaltimo motyvo, tikslo.Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas įrodymus nepadarė jokių baudžiamojo proceso pažeidimų. Pritartina nuosprendžio motyvams dėl R. R., I. T. ir D. T. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, bei būtinosios ginties situacijos nebuvimo, todėl šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.Dėl civilinių ieškinių.Kaip minėta nuteistųjų R. R., I. T., D. T. ir advokatės S. Jovaišienės apeliaciniuose skunduose keliamas netinkamo civilinių ieškinių išsprendimo klausimas, teigiant, kad tiek Valstybinės ligonių kasos, tiek nukentėjusiojo civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėtais, o nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, nurodoma, kad jo ieškinys dėl neturtinės žalos spręstinas iš esmės.BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tokiu būdu civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesioginės turtinės ar neturtinės žalos.Nagrinėjamu atveju Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė 1615,36 Eur civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo P. Ž. gydymo išlaidų atlyginimo Valstybinės ligonių kasos naudai (t. 1, b. l. 94-100), o nukentėjusysis pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą – 500 Eur, ir neturtinės žalos atlyginimą 10 000 Eur (t. 2, b. l. 68-70). R. R., I. T. bei D. T. ir advokatės S. Jovaišienės apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, nepaisant to, kad pagrįstas gydymo įstaigos pateiktais duomenimis, paliktinas nenagrinėtu, kadangi nuteistieji veikė būtinosios ginties ribose, jų veiksmuose prieš nukentėjusįjį nebuvo kaltės, o nukentėjusysis nepagrindė savo reikalavimų dėl jam padarytos žalos įrodymais, todėl klausimas dėl jo civilinio ieškinio turėjo būti išspręstas ir paliktas nenagrinėtu, o ne perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad ankstesnėje nutarties dalyje teisėjų kolegija pasisakė, kad R. R., I. T. ir D. T. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, įrodyta, nenustatyta, jog jie veikė būtinosios ginties situacijoje. Nuteistiesiems tyčiniais nusikalstamais veiksmais sužalojus nukentėjusįjį, pastarasis dėl sužalojimų buvo gydomas. Valstybinė ligonių kasa už suteiktas paslaugas gydymo įstaigai apmokėjo, todėl išlaidos Valstybinei ligonių kasai atsirado dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų. Valstybinei ligonių kasai padaryta turtinė žala neatlyginta. Vadovaujantis CK 6.263 straipsnio 2 dalimi kaltinamasis, neteisėta veika padaręs žalos žmogaus sveikatai, privalo atlyginti sveikatos priežiūros įstaigų dėl to turėtas išlaidas. Taigi, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl Valstybinei ligonių kasai priteisto civilinio ieškinio nėra teisinio pagrindo. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 2 dalimi, 6.283 straipsnio 2 dalimi, nuteistasis taip pat privalo atlyginti turtinius nuostolius nukentėjusiajam, kuriuos jis patyrė dėl neteisėta veika sugadinto ar prarasto turto, sužalojimų, patirtų nusikaltimo metu, gydydamosi, negautų pajamų, taip pat neturtinę žalą. Iš bylos medžiagos matyti, kad P. Ž. nepateikė jokių rašytinių įrodymų, bent iš dalies patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą už suplėšytus marškinius, kostiumines kelnes, nepataisomai sudaužytą telefoną, turėtas išlaidas įsigyjant vaistus, taip pat už keliones. Atsižvelgiant į tai, nėra galimybės teisingai nustatyti padarytos turtinės žalos dydžio. Tačiau, priešingai nei teigia nuteistieji, nurodyta aplinkybė dėl duomenų nepakankamumo nepaneigia nukentėjusiojo teisės reikalauti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, kadangi tokią jo teisę numato anksčiau nurodytos CK normos. Be to, BPK 115 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kita vertus, iš teismų praktikos matyti, jog turtinės žalos klausimo perdavimas nagrinėti civilinio proceso tvarka netrukdo spręsti dėl neturtinės žalos (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-517-238/2016). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad negalima apskaičiuoti P. Ž. turtinės žalos dydžio, nevertino neturtinės žalos pagrįstumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, perduodamas P. Ž. civilinio ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka visa apimtimi, t. y., tiek dėl turtinės žalos, tiek dėl neturtinės žalos, netinkamai išsprendė nukentėjusiojo civilinio ieškinio klausimą. Todėl yra pagrindas pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio, iš esmės išsprendžiant neturtinės žalos klausimą (BPK 328 straipsnio 4 punktas).Kaip minėta, nukentėjusysis P. Ž. civiliniu ieškiniu prašė iš nuteistųjų R. R., I. T., D. T. priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir didelį stresą, dvasinį bei emocinį sukrėtimą, išgyvenimus ir nepatogumus. Sužalojimas – dešinės orbitos dugno lūžimas, padarytas gyvybiškai svarbioje kūno vietoje – galvoje, veide, tai kėlė pavojų jo sveikatai ir gyvybei. Nukentėjusysis iš pradžių nieko nematė dešine akimi, tai jam kėlė paniką, nerimą ir nežinios baimę dėl sveikatos. Po padaryto sužalojimo iš esmės pasikeitė jo gyvenimo kokybė, kadangi dėl skausmo buvo apriboti jo judesiai, jis negalėjo valgyti normalaus maisto, ieškotis darbo ir dirbti, o dėl apriboto judėjimo bei sužalojimo vietos (veido) taip pat sumažėjo jo bendravimo galimybės. Kadangi akiduobės dugno lūžimo pasekmės iš karto nepašalinamos, nukentėjusysis iki šiol patiria išgyvenimus dėl galimų pasekmių, dėl sužalojimo jam trūkčioja dešinė akis, kartais mato kaip pro rūką. Iš tiesų, byloje esantys medicininiai dokumentai bei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad P. Ž. patyrė dešinės orbitos dugno lūžimą, gydymas užtruko ilgiau kaip 10 dienų, buvo atlikta operacija, taikytas medikamentinis gydymas. Iš nukentėjusiojo ir su juo gyvenančios draugės liudytojos G. M. parodymų matyti, kad P. Ž. tiek įvykio metu, tiek po to sekusios reabilitacijos eigoje patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, materialinius ir organizacinius rūpesčius. Dėl visų šių aplinkybių nukentėjusysis neabejotinai patyrė neturtinę žalą. Tačiau, kolegija vertina, kad prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė, remiantis aukštesnės instancijos teismų praktika. Paprastai už nesunkų sveikatos sutrikdymą priteisiama iki 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (LAT nutartys Nr. 2K-200/2010, 2K-644/2012, 2K-370/2013), tačiau išimtiniais atvejais, kai nukentėjęs asmuo itin ilgai gydosi stacionariai (pusmetį ir ilgiau), jam atliekama ne viena sudėtinga operacija, po kurių vis tiek išlieka liekamieji reiškiniai, minėta suma gali būti ir padvigubinama (LAT nutartys Nr. 2K-320/2009, 2K-386/2009). Paprastai tokiais atvejais nukentėjusieji patiria ne tik įvairius kaulų lūžius, bet ir galvos smegenų sukrėtimą, kitus gyvybei pavojingus sužalojimus. Nagrinėjamu atveju, P. Ž. patirti sužalojimai yra panašūs, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo patirto nesunkaus sveikatos sutrikdymo esminę įtaką jo tolesniam gyvenimui (mokslui, darbui, šeiminiams santykiams ir pan.). Taigi, prašoma priteisti neturtinė žala iš esmės nesuderinama su nustatytų bylos aplinkybių visuma bei formuojama teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Todėl siekiant užtikrinti protingą balansą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo, išvengiant nepagrįsto nubaudimo vien nukentėjusiojo asmens teigiamų emocijų gavimui ir neigiamų neutralizavimui, o taip pat įvertinant, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, nukentėjusiojo P. Ž. veiksmai – pirmas sudavė smūgius nuteistajam R. R. – taip pat buvo nepriimtini, teisėjų kolegija nustato 3 000 Eur neturtinės žalos dydį. Kolegijos nuomone, tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas užtikrina nuteistųjų bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, taip pat atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.Dėl nukentėjusiajam priteistinų proceso išlaidų.Nukentėjusysis P. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai neišsprendė jo prašymo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir klausimas sprendžiamas iš esmės (BPK 328 straipsnio 4 punktas).BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad P. Ž. civiliniu ieškiniu prašė iš R. R., I. T. bei D. T. priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš pateiktų pinigų priėmimo kvitų matyti, jog nukentėjusysis advokatui Vidmantui Martišiui už atstovimą ikiteisminio tyrimo metu sumokėjo 1 000 Eur, už atstovavimą pirmosios instancijos teisme – 1 000 Eur (t. 2, b. l. 71). Kadangi baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu yra nustatyta, kad nukentėjusiojo P. Ž. atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, todėl nukentėjusysis turėjo teisę tinkamai atstovauti savo procesines teises, turėti atstovą. Todėl jo patirtos atstovavimo išlaidos, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmę, posėdžių skaičių, advokato ruoštus dokumentus, visos atstovavimo išlaidos – 2 000 Eur priteistinos. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, t. y., kad netinkamai išspręsti nuosprendžio klausimai dėl civilinio ieškinio bei proceso išlaidų, nukentėjusiojo P. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Nenustačius nei faktinio, nei teisinio pagrindo naikinti ar keisti nuosprendį nuteistųjų R. R., I. T., D. T. ir advokatės S. Jovaišienės apeliacinių skundų motyvais, jų apeliaciniai skundai atmesti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu,

nutaria:

nuteistųjų I. T., D. T. ir jų gynėjos advokatės Stasės Jovaišienės, nuteistojo R. R. apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiojo P. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį pakeisti:

Nukentėjusiajam P. Ž. pripažinti teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Priteisti nukentėjusiojo P. Ž. naudai solidariai iš R. R., D. T. ir I. T. 3 000 (tris tūkstančius) Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti nukentėjusiojo P. Ž. naudai iš R. R., D. T. ir I. T. atstovavimo išlaidas po 666,70 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.