- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-14
- Bylos Nr.
- A-1408-556/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05019-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- D. K., N. K.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. K. ir N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. K. ir N. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai D. K. ir N. K. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 124), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija), pareiškėjų naudai 5 922,88 Eur žalos atlyginimo.
Pareiškėjai paaiškino, kad 2012 m. liepos mėnesį pateikė atsakovui prašymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. priimti pareiškėjų dukrą A. K. į ikimokyklinių įstaigų ugdymo grupes. Prieš tai, pagal tuo metu galiojusią tvarką, 2010 m. lapkričio 24 d. užrašė vaiką į valstybinį darželį pagal gyvenamą vietą – į darželį „Šermukšnėlė“. Tuo metu registravimo prašymai buvo paduodami darželio administracijai, be to, rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjai papildomai nurodė, kad pagal to laikotarpio teisinį reguliavimą praktiškai buvo neįmanoma paduoti prašymus į kelias įstaigas, nes reikėjo, jog tose įstaigose būtų laisvų vietų, t. y. buvo leidžiama paduoti prašymą iš esmės tik į darželį, kuris priklausė pagal gyvenamąją teritoriją. 2011 m. darželio vadovė informavo, kad nebus galimybių patekti į darželį. Todėl pareiškėjai 2012 m. kovo 8 d. nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. sudarė su VšĮ Mano darželis Ikimokyklinio ugdymo sutartį. 2012 m. įsigaliojo nauja užrašymo į darželius tvarka. 2012 m. atsakovas suklaidino pareiškėjus nurodęs, kad būtina pateikti naują prašymą dėl vaiko priėmimo į valstybinį darželį, ir, kad prašymo padavimo data bus vertinama pagal pirminio prašymo datą. Dėl to pareiškėjai ir pateikė 2012 m. liepos mėnesį naują prašymą. Pareiškėjų savivaldybės darbuotoja neinformavo, kad pateikiant naują prašymą pareiškėjų eilė pagal jį ir bus nustatoma, nors pareiškėjai į naują prašymą ir įrašė pirmojo prašymo padavimo datą. Pareiškėjai 2012 m. rugpjūtį sužinojo, kad jų vaikas nepatenka į darželį, todėl pareiškėjų vaikas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti privatų darželį – VšĮ Mano darželis. Vėliau buvo tęsiamas šio darželio lankymas ir sudaromos 2013 m. ir 2014 m. sutartys. Laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. pareiškėjai realiai patyrė 18 451,57 Lt žalą. Laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. pareiškėjai papildomai patyrė 1 998,94 Lt žalą. Visi pareiškėjo faktiškai patirti nuostoliai nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. sudaro 20 450,51 Lt (5 922,88 Eur). Pareiškėjai visą laiką nuo pat vaiko gimimo domėjosi ir dėjo pastangas, kad vaikas būtų priimtas į valstybinį darželį. Atsakovo darbuotojai nevykdė savo pareigų savalaikiai informuoti pareiškėjus, bendradarbiauti, neatsakydavo į skambučius ir raštus, teikė klaidinančią informaciją. Pareiškėjai buvo suklaidinti ir dėl prašymo registracijai teikimo į naujai statomą Santariškių darželį, nes jiems buvo nurodyta, kad registracija vyks tik kai darželis bus įsteigtas, o realiai registracija prasidėjo nuo 2014 m. sausio 10 d. Pareiškėjai laiku padavė prašymą tik iš kitų šaltinių sužinoję, kad prašymai priimami, nors darželis ir neįsteigtas. Pareiškėjai savo reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, 6.246 – 6.249 straipsniais ir tuo, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovas pažeidė pareigas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas, ir VSĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 2 dalyje, 6 straipsnio 8 punkte, 8 straipsnio 1, 2 dalyse, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) 28 straipsnio 6, 10 dalyse, 58 straipsnyje. Nurodytas teisinis reguliavimas įpareigoja atsakovą užtikrinti neformaliojo švietimo (tarp jų ir priešmokyklinio) prieinamumą. Atsakovas nesikonsultavo su Vilniaus miesto gyventojais, neatsižvelgė į paslaugų poreikį. Žalą pareiškėjai apskaičiavo kaip skirtumą tarp jų sumokėtos sumos ir sumos, kurią jie turėtų sumokėti už valstybinį darželį. Rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 1-656 patvirtintu Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašu, kuriuo patvirtintos savivaldybės nustatomos kainos. Nurodė, kad tarp patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, nes pareiškėjai nebūtų sudarinėję sutarčių su privačiu vaikų darželiu, jeigu jų vaikas būtų buvęs priimtas į valstybinį darželį. Pažymėjo, kad nuo 2015 m. sausio 12 d. pareiškėjų vaikas realiai pradėjo lankyti Vilniaus miesto savivaldybės naujai įsteigtą ikimokyklinio ugdymo įstaigą.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 104–114, 136–137) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas rėmėsi Švietimo įstatymo 2, 28, 42, 58 straipsnių nuostatomis. Nurodė, kad švietimo tinklą, tarp jų ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą, kurio funkcionavimą turi užtikrinti savivaldybė, sudaro valstybinės, savivaldybių ir nevalstybinės įstaigos. Šį tinklą kuria ir privatūs asmenys. Pareiškėjų vaikas ir lankė VšĮ Mano darželis įsteigtą darželį. Ikimokyklinis ugdymas yra priskiriamas neformaliajam švietimui, jis nėra privalomas. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iš tikrųjų dirbo, dėl ko turėjo leisti vaiką į privatų darželį. Administracija nepažeidė Švietimo įstatymo nuostatų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus. Nesutinka, kad pažeidė Vietos savivaldos įstatymo nuostatas. Pareiškėjams ikimokyklinio ugdymo paslauga buvo prieinama, o Administracija niekada neatsisakė teikti šią paslaugą pareiškėjams. Nuo 2014 m. gruodžio mėnesio pareiškėjų dukra priimta į Vilniaus miesto Santariškių lopšelį-darželį. Taip pat pažymėjo, kad finansavimas yra skiriamas atsižvelgiant į realiai surenkamas biudžeto pajamas. Valstybė finansavimo darželiams beveik neskiria, nors įstatymu savivaldybei pavesta organizuoti ikimokyklinio ugdymo funkciją, tačiau lėšos tam iš esmės neskiriamos. Teismas turi įvertinti, kad surenkamos biudžeto lėšos išskirtinai neturėtų būti skiriamos tik naujų lopšelių-darželių statybai, mažinant kitų funkcijų įgyvendinimui skiriamų asignavimų dydį. Pareiškėjai nenurodė, kokiais neteisėtais veiksmais jiems padaryta žala. Pareiškėjai neįrodė, kad jie buvo klaidinami Administracijos darbuotojų, be to, pareiškėjai niekada neginčijo konkrečių atsakovo atstovo veiksmų ar sprendimų, todėl pareiškėjai remiasi tik teisiniu reglamentavimu, kuris nenumato atsakovui pareigos užtikrinti visiems galimybę patekti į valstybinio ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Nesutinka su žalos dydžio skaičiavimu. Nurodė, kad maitinimas privačiame darželyje gali būti žymiai brangesnis dėl to, kad jis yra geresnis nei valstybiniame darželyje, todėl šios kainos nelygintinos. Veikia ir daug pigesnių privačių darželių, nei pasirinko pareiškėjai. Pareiškėjai patys teikdami naujus prašymus galbūt prarado galimybę patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą anksčiau. Pareiškėjai neįrodė, kad pasirinko privačią ugdymo įstaigą būtent dėl to, kad nepateko į valstybinį darželį. Todėl nėra priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjų patirtų išlaidų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu (b. l. 152–159) pareiškėjų skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsniu. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos savivaldybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjai neteisėtų veiksmų buvimą įrodinėja pasitelkdami dvi skirtingas argumentų grupes. Pirma, pareiškėjai nurodo, kad jie negalėjo įregistruoti vaiko į valstybinį darželį, nes atsakovo atstovo darbuotojai juos pastoviai klaidino, slėpė informaciją, teikė neteisingą informaciją. Todėl analizuojant šią argumentų grupę būtina įvertinti faktines aplinkybes, nustatyti, ar tos aplinkybės patvirtina netinkamą viešąjį administravimą. Antra argumentų grupė yra teisinis neformaliojo švietimo paslaugų teikimo reglamentavimas, pagal kurį, pareiškėjų manymu, savivaldybė privalėjo užtikrinti, kad poreikis tokiam švietimui būtų realizuotas visiems pageidaujantiems suteikiant vienodą galimybę pasinaudoti valstybinių įstaigų teikiamomis paslaugomis.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai turi dukrą A. K., gimusią (duomenys neskelbtini). 2010 m. lapkričio 24 d. D. K. padavė prašymą nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio priimti dukrą Aistę į įstaigą „Šermukšnėlė“. 2012 m. birželio 11 d. N. K. padavė prašymą priimti dukrą Aistę nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. į 5 lopšelius-darželius, ir dar du nurodyti kaip tinkami. Prašyme nurodyta, kad stovi eilėje nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. 2013 m. kovo 20 d. N. K. padavė prašymą priimti dukrą į Santariškių darželį nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. Prašymas įregistruotas 2014 m. sausio 10 d. Pareiškėjai patikslintame skunde nurodė, kad jų dukra nuo 2015 m. sausio 12 d. pradėjo lankyti Vilniaus miesto savivaldybės naujai įsteigtą ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjų dukra nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. lankė VšĮ Mano darželis pagal ikimokyklinio ugdymo sutartis, vaiko priežiūros ir ugdymo sutartis, sudarytas 2012 m., 2013 m., 2014 m. N. K. 2013 m. liepos 12 d. pateikė paklausimą Administracijai, kuriame paaiškino situaciją nuo 2010 metų, kai teikė prašymus dėl dukros registravimo į darželį. Nurodė, kad darbuotoja buvo suklaidinusi dėl naujo prašymo teikimo 2012 metais. Pareiškėja prašė paaiškinti, kodėl dukra nepateko į darželį „Šermukšnėlė“, kodėl eilė pasislinko per 6 vietas. 2013 m. liepos 15 d. Švietimo skyriaus vedėjas atsakė į paklausimą, nurodė, kad remiasi Vaikų priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes tvarkos aprašu, patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 30-1127. Paaiškino pirmenybės teikimo sąlygas ir faktinę situaciją, t. y. kad 6 vaikai, kurie eilėje yra prieš pareiškėjų dukrą, arba turi pirmumo teisę, arba jų prašymai paduoti anksčiau. Nurodyta, kad pareiškėjų dukros eilė yra nustatyta pagal prašymą, pateiktą 2010 m. lapkričio 14 d. Taip pat į paklausimą atsakė Neformaliojo švietimo poskyrio vedėja. Šiame atsakyme detaliai nurodytas registravimo tvarkos teisinis reglamentavimas, taip pat paaiškinamos faktinės aplinkybės. 2013 m. rugsėjo 5 d. N. K. elektroniniu paštu kreipėsi į Administracijos darbuotojus dar kartą aprašydama situaciją dėl prašymų padavimo 2010 ir 2012 metais, 2012 m. prašymo anuliavimo. N. K. 2013 m. spalio 1 d. teikė prašymą/skundą. Jame taip pat nurodė apie 2010 m. lapkričio 24 d. paduotą prašymą, apie suklaidinimą, kai buvo nurodyta 2012 m. paduoti naują prašymą, pasirenkant 5 darželius, paaiškinta, kad eilė bus pagal 2010 m. paduoto prašymo datą, nes buvo reikalaujama prašyme šią datą nurodyti. Vėliau paaiškėjo, kad taip pareiškėjai buvo suklaidinti, nes eiliškumas buvo apskaičiuojamas pagal 2012 m. paduotą prašymą. Skunde pareiškėja nurodė, kad sužinojus apie tai, pareiškėjai paprašė anuliuoti 2012 m. prašymą, savivaldybė atstatė pareiškėjų eiliškumą pagal 2010 m. prašymą. Skunde pareiškėja nurodė, kad nereaguojama į jos prašymus suteikti informaciją. Pareiškėja prašė užtikrinti, kad darbuotojai tinkamai ir laiku vykdytų savo pareigas, teiktų informaciją, prašė sumokėti kompensaciją už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio, mokėti periodinę kompensaciją iki dukrai bus sudaryta galimybė patekti į valstybinį darželį. Pareiškėjai negavo atsakymo į šį 2013 m. spalio 1 d. skundą, 2013 m. lapkričio 22 d. dar kartą kreipėsi su prašymu į savivaldybės administraciją. Iš šio prašymo matyti, kad pareiškėja dalyvavo 2013 m. spalio 2 d. posėdyje aiškinantis situaciją dėl dukros nepatekimo į valstybinį darželį. Šis faktas gali paaiškinti atsakymo nepateikimą į 2013 m. spalio 1 d. skundą, nes byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 2013 m. spalio 2 d. pareiškėjų keliamas klausimas buvo detaliai nagrinėjamas posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėja. Pareiškėja 2013 m. lapkričio 22 d. prašyme nurodė, kas buvo svarstoma posėdyje, nurodė, kad negauna informacijos, atsakymo į minėtą skundą, reikalavo suteikti visą informaciją raštu. 2013 m. gruodžio 12 d. Administracija teikė atsakymą. Informuojama apie naujo darželio statybą Santariškių mikrorajone. Nurodyta, kad registracija vyks, kai darželis bus įsteigtas pagal tuo metu galiosiantį tvarkos aprašą. Nurodyta, kad teisės aktuose nenumatyta kompensuoti už privataus darželio lankymą. Pareiškėja teikė ir kitus paklausimus elektroniniu paštu. Faktai, kad pareiškėjų dukra lanko privatų darželį, kiek už paslaugas mokama, patvirtinami VšĮ Mano darželis 2014 m. lapkričio 18 d. pažyma, kitomis pažymomis, vietinio mokėjimo nurodymais, SEB pažyma apie mokėjimus. Nurodytos dokumentais patvirtintos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjų dukra nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. lankė VšĮ Mano darželis, jog pareiškėjai už paslaugas mokėjo pagal su įstaiga sudaromas sutartis, bei tai, kad pareiškėjai nuo 2010 lapkričio 24 d. dėjo dideles pastangas užregistruoti vaiką į valstybinį darželį, jog tam tikrą, tačiau pateiktuose dokumentuose nefiksuotą, momentą jų eiliškumas buvo nustatytas pagal 2012 m. paduotą naują prašymą, kuris vėliau buvo anuliuotas ir eilė atkurta pagal 2010 m. prašymą. Iš pareiškėjų pateiktų dokumentų matyti, kad jie teikė prašymus ir skundus dėl eiliškumo tik tada, kai jau eiliškumas buvo atkurtas pagal 2010 m. paduotą prašymą. Taip pat iš pateiktų dokumentų darytina išvada, kad pareiškėjams buvo išsamiai atsakoma į jų paklausimus ir skundą, nurodyti teisės aktai ir faktinės aplinkybės dėl eiliškumo. Pareiškėjai tuo metu neskundė savivaldybės administracijos teikiamų atsakymų ar veiksmų teismui. Taip pat nustatyta, kad 2015 m. sausio 12 d. pareiškėjų dukra pradėjo lankyti savivaldybės įsteigtą naują ikimokyklinio ugdymo įstaigą, t. y. pareiškėjai prašymą dėl registravimo į šį darželį pateikė tinkamai ir laiku, nors viename iš paaiškinimų jiems ir buvo nurodyta, kad prašymai bus priimami tik įregistravus darželį. Duomenų, kada šis darželis buvo įregistruotas, byloje nėra, tačiau yra duomenys apie pareiškėjų prašymo padavimą, jis buvo priimtas.
Teismas nurodė, kad pareiškėjai turtinę žalą apskaičiuoja kaip kainos skirtumą, kuri mokėta už privatų darželį, ir kuri būtų mokama už valstybinį darželį, kur kainos yra fiksuotos savivaldybės administracijos leidžiamais norminiais teisės aktais. Sprendžiant, ar nurodytos lėšos laikytinos žala (nuostoliais), kaip juos apibrėžia CK, ar jų mokėjimas sietinas priežastiniu ryšiu su pareiškėjų nurodytais neteisėtais veiksmais, ar buvo savivaldybės administracijos darbuotojų neteisėti aktai, ar savivaldybė priėmė neteisėtus administracinius aktus, būtina įvertinti ir kitą pareiškėjų nurodomą argumentų grupę, susijusią, pasak pareiškėjų, su savivaldybės pareiga visus, kurie turi tokį poreikį, aprūpinti vietomis savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Tačiau pirmiausiai vertintina, kokia buvo tvarka nustatyta pačioje savivaldybėje leidžiamais norminiais administraciniais aktais, ar jos buvo laikomasi. Atsakovas atsiliepime nurodo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 30-1834, kuriuo patvirtintas Vaikų priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes tvarkos aprašas, pateikia nuorodą, kur turėjo būti paskelbtas šis įsakymas – www.vilnius.lt. Tačiau savivaldybės internetiniame puslapyje tik paskelbta, kad šis aprašas neteko galios Administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 30-1127. Kita vertus, pareiškėjai patys šį aktą plačiai komentuoja, nurodo, kokios buvo prašymų padavimo sąlygos. Todėl atmetami atsakovo paaiškinimai, kad pareiškėjai jau tada galėjo pateikti tiek prašymų į įvairias įstaigas, kiek norėjo, nes šio teiginio atsakovas nepagrindė. Pareiškėjams nurodytas teisės aktas buvo žinomas, nes jie rašytiniuose paaiškinimuose juo remiasi ir nurodo, kad 8-as to aprašo punktas numatė galimybę paduoti prašymą tik tai ikimokyklinio ugdymo įstaigai, kuri priskirta jų gyvenamai teritorijai. Pareiškėjai neneigia, kad tėvų pageidavimu vaikai galėjo būti priimti į kitą ugdymo įstaigą, tačiau tik tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų. Taigi pareiškėjai elgėsi tinkamai paduodami prašymą tik tai ugdymo įstaigai, kuri aptarnavo jų gyvenamą teritoriją. Tačiau nėra nustatyta, dėl kokių priežasčių ir, ar pagrįstai pareiškėjų dukra pagal 2010 m. paduotą prašymą nepateko į darželį „Šermukšnėlė“ iki to momento, kai jie padavė 2012 m. naują prašymą. Patys pareiškėjai nurodo, kad darželio direktorė jiems paaiškino, jog vietų nepakaks, todėl pareiškėjai padavė prašymą į privačią ugdymo įstaigą, prašė priimti vaiką nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., kur vaikas ir buvo priimtas. Pareiškėjai nurodo, kad juos suklaidino administracijos darbuotoja, nurodžiusi, jog 2012 m. birželio mėnesį reikia rašyti naują prašymą, nes jau galima pasirinkti iki 5 darželių ir bus didesnė galimybė patekti į juos pagal pirminį prašymą, bet ji nepaaiškino, kad tas prašymas anuliuos 2010 m. prašymą. Iš tiesų pareiškėjai, tik priėmus naują Aprašo redakciją, 2012 m. birželio 11 d. padavė prašymą priimti vaiką į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Nurodė 5-is darželius ir dar kelis papildomai. Nurodė pirminio 2010 m. prašymo datą. T. y. tik atsiradus galimybei (2012 m. birželio 7 d. administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-1127), pareiškėjai padavė naują prašymą, kuriame, ką jie ir patys pripažįsta, buvo leista nurodyti 5 ir daugiau darželius, į kuriuos norima patekti. Kita vertus, atsakovas atsiliepime nurodo, kad 2012 m. birželio 11 d. prašymą teikti nebuvo jokios būtinybės, nes pagal 2012 m. birželio 7 d. įsakymą Nr. 30-1127, prašymai, priimti iki šio įsakymo įsigaliojimo dienos, automatiškai buvo perkelti į centralizuotą informacinę sistemą. Vėliau, sužinoję, kad vėlesnis prašymas anuliuoja pirminį, pareiškėjai anuliavo 2012 m. prašymą. Iš pareiškėjų pateiktų duomenų darytina išvada, kad 2012 m. prašymą jie anuliavo tik 2013 metais ir tuomet vaikas įrašytas eilės pradžioje, 7-uoju numeriu. Po to pareiškėjams į jų paklausimus tinkamai buvo aiškinama dėl to, kad pirmi 6 vaikai turi pirmenybę. Esant tokiai situacijai, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjai buvo suklaidinti, kai jiems 2012 m. birželio mėnesį buvo pasiūlyta rašyti naują prašymą, nes jie jo tikrai būtų nerašę, jeigu žinotų, jog jis anuliuos jų 2010 m. prašymą. Šią aplinkybę, kad pareiškėjai buvo įsitikinę, jog eiliškumas bus nustatomas pagal 2010 m. prašymą, patvirtina faktas, jog pareiškėja 2012 m. prašyme nurodė apie pirminį 2010 m. prašymą. Tačiau, kita vertus, byloje nėra jokių duomenų įrodančių, kad pareiškėjų dukra būtų patekusi į 2010 m. prašyme nurodytą vieną vaikų darželį – „Šermukšnėlė“ 2012 m. rugsėjo 1 d., jeigu pareiškėjai 2012 m. birželio 11 d. nebūtų padavę naujo prašymo. Juk pareiškėjų dukra nepateko nei į vieną 2012 m. birželio 11 d. prašyme nurodytą vaikų darželį, tarp jų ir „Šermukšnėlė“, o pateko tik į naujai pastatytą vaikų darželį ir tik 2014 m. pabaigoje (dar kurį laiką vaikas lankė privatų darželį, nes už jį buvo apmokėta). Nauja priėmimo tvarka įsigaliojo 2012 m. vasarą, taigi prieš pat priėmimą į pareiškėjų norimą vaikų darželį, todėl mažai tikėtina, jog jų 2012 m. prašymas iš esmės pakeitė jų eilę, juo labiau, kad jie patys teigia, jog darželio direktorė iš anksto, t.y. 2011 m., nurodė, kad vietos jų vaikui nepakaks, dar kai 2010 m. prašymas buvo pateiktas tiesiogiai darželio administracijai. Dėl nurodytų priežasčių Administracijos darbuotojų veiksmų, kuriais akivaizdžiai pareiškėjai buvo suklaidinti, todėl veiksmai laikytini pažeidžiančiais gero administravimo principą, negalima sieti neabejotinu ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareiškėjų dukros nepatekimu į valstybinį darželį 2012 m. rugsėjo 1 d., o tuo pačiu ir su turtinės žalos atsiradimu. Pareiškėjai ir patys nebūtinai turėjo besąlygiškai klausytis Administracijos darbuotojų pasiūlymų. Tiesiogiai prieš teikdami naują prašymą 2012 m. birželio mėnesį, pareiškėjai nepasidomėjo, kokiu eilės numeriu įrašyta jų dukra pagal anksčiau paduotą prašymą, kokiu pagrindu nustatytas tas eilės numeris. Dėl to bylą nagrinėjant teisme nepateikta įrodymų, kad pagal 2010 m. prašymą pareiškėjų dukra tikrai būtų priimta į valstybinį darželį, šis pareiškėjų teiginys grindžiamas tik prielaidomis ir spėjimu. Vėliau pareiškėjai jau atkūrė 2010 m. prašymo galiojimą, tai nuo 2013 m. pareiškėjų siekis, kad dukra lankytų valstybinį darželį, jau nebuvo trukdomas Administracijos darbuotojų klaidinančiais veiksmais, į jų prašymus ir skundus buvo atsakoma.
Pareiškėjai reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo grindžia ir tuo, kad savivaldybė teisės aktais yra įpareigota užtikrinti, jog visi norintys galėtų leisti savo vaikus į valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad ikimokyklinio ugdymo organizavimas priskiriamas savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms. Teismas taip pat vadovavosi VSĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 18 dalimi, Švietimo įstatymo 7 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis, 28 straipsnio 1, 2 dalimis, 3 dalies 3 punktu, 6, 10 dalimis. Teismas pažymėjo, kad svarbiausia aiškinant Švietimo įstatymo 28 straipsnio normą yra tai, jog neformaliojo švietimo teikėjų tinklą kuria ne tik savivaldybė, bet ir valstybė bei fiziniai ir juridiniai asmenys, t. y. privatūs asmenys. Taip pat Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje nustatytų pareigų turinį apibrėžia sąvoka „optimalus“, kuri reiškia geriausias arba tinkamiausias. Sistemiškai aiškinant Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 ir 10 dalis kartu su VSĮ 6 straipsnio 8 punktu, nustatančiu, kad ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, su VSĮ 9 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad savivaldybė administruoja ir užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, steigdama savivaldybės biudžetines ir viešąsias įstaigas, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę, akivaizdu, jog 28 straipsnio 6 dalyje nustatyta pareiga reiškia savivaldybės pareigą siekti, kad neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų kiekis savivaldybės teritorijoje būtų proporcingas poreikiui bendruomenėje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų dukra nuo tos datos, kaip ir planavo pareiškėjai, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą VšĮ Mano darželis, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus miesto savivaldybė neužtikrino neformaliojo švietimo įstaigų tinklo funkcionavimo. Aiškinant Švietimo įstatymo 28 straipsnio 1, 6 ir 10 dalis, darytina išvada, kad savivaldybei Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalimi nustatyta pareiga turėti optimalų neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą, o tai reiškia ir tai, jog savivaldybė turi atsižvelgti ne tik į neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų skaičių ir poreikį bendruomenėje, bet ir į neformaliojo vaikų švietimo programų prieinamumą bendruomenės nariams. Atsakovas nurodo, kad savivaldybės teritorijoje funkcionuoja ir kitos privačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos, kuriose kainos yra mažesnės, nei pareiškėjų pasirinktoje įstaigoje. Tačiau pareiškėjai pasirinko įstaigą jų nurodyta kaina, t. y. tokios įstaigos paslaugos jiems buvo prieinamos.
Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo prašymo atsižvelgti į savivaldybės finansines galimybes, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (galiojęs iki 2016 m. liepos 1 d.) (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju vertinant atsakovo veiksmus organizuojant neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą pakanka įvertinti tik tai, ar atsakovas ėmėsi veiksmų, siekdamas užtikrinti, jog ikimokyklinio ugdymo įstaigų kiekis būtų proporcingas šių įstaigų poreikiui bendruomenėje. Byloje nustatyta, kad netgi savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigos pareiškėjams buvo prieinamos, tačiau tokia galimybė atsirado vėliau, kai buvo įkurtas naujas vaikų lopšelis-darželis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ar Tarybos neteisėtus veiksmus 2010 m. – 2014 m. laikotarpiu. Vilniaus miesto savivaldybė šiuo laikotarpiu vykdė tiek Vietos savivaldos įstatyme, tiek Švietimo įstatyme įtvirtintas pareigas sukurti neformaliojo švietimo teikėjų tinklą ir užtikrinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą.
Pareiškėjai reikalauja iš Vilniaus miesto savivaldybės priteisti 5 922,88 Eur dydžio turtinę žalą, kurią apskaičiuoja kaip kainų skirtumą tarp mokesčio už valstybinį darželį ir mokesčio, kurį jie realiai sumokėjo VšĮ Mano darželis. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2015 m. gegužės 28 d. priėmė sprendimą dėl 100 Eur per mėnesį kompensavimo tėvams, kurių vaikai lanko privačius darželius, nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Teismas pažymėjo, kad nurodyto sprendimo negalima vertinti kaip savivaldybės pripažinimo, jog pareiškėjams buvo padaryta nurodyto dydžio žala, nes tokiu būdu savivaldybė papildomai sprendžia neformaliojo švietimo tinklo prieinamumo užtikrinimo klausimą į ateitį, ką daryti įpareigoja pirmiau nurodytų įstatymų nuostatos. Nagrinėjamu atveju priteisti prašomą žalos atlyginimą nėra pagrindo, nes Vilniaus miesto savivaldybė veikė taip, kaip reikalauja įstatymai, t. y. nėra vienos iš būtinųjų žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtų veiksmų. Byloje nustatytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojų neveikimas taip, kaip reikalauja gero administravimo principas, neturėjo tiesioginės įtakos pareiškėjų teisėms ir turtiniams interesams, todėl nėra pagrindo konstatuoti buvus priežastiniam ryšiui tarp pareiškėjų nurodomos turtinės žalos atsiradimo ir Administracijos darbuotojų veiksmų pasiūlant 2012 m. parašyti naują prašymą dėl dukros priėmimo į valstybinę ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, skundo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai 2015 m. vasario 23 d., vadovaudamiesi ABTĮ 52 straipsniu, suteikiančiu teisę pakeisti skundo dalyką, pakeitė skundo dalyką, t. y. sumažino prašomos atlyginti turtinės žalos dydį. Toks skundo dalyko pakeitimas nereikalauja priimti atsisakymą nuo dalies reikalavimo ir tos bylos dalį nutraukti.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 162–167) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, netinkamai aiškindamas ginčo išsprendimui aktualias teisės normas, netinkamai paskirstydamas įrodinėjimo pareigą ir pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai sprendė, jog neįrodyta viena iš atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtas neveikimas, nenustatė priežastinio ryšio su pareiškėjų patirta žala.
2. Remiantis VSĮ 6 straipsnio 8 punktu, ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas yra priskiriamas savarankiškajai (Konstitucijos ir įstatymų nustatytai) savivaldybės funkcijai. Šių funkcijų vykdymą savivaldybė privalo užtikrinti (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1801-13). Pareiškėjai taip pat remiasi VSĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 8 straipsnio 1, 5 dalimis, 9 straipsnio 1, 2 dalimis, Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalimi, 58 straipsniu, 7 straipsnio 3 dalimi. Atsakovas, pasirinkęs įstatyme nustatytos pareigos vykdymo būdus, tačiau esant nepasiektam įstatyme nustatytam rezultatui (optimaliam tinklui), negali būti atleidžiamas nuo kilusių padarinių ir privalo atlyginti dėl to atsiradusią žalą.
3. Teismas nepagrįstai sutapatino atsakovo pareigą užtikrinti geriausio, palankiausio tinklo turėjimą, kuris būtų visiems prieinamas, ekonomiškas, su netrukdymu tame tinkle veikti kitiems (privatiems) subjektams, siūlantiems analogiškas paslaugas visai kitomis (neekonomiškomis) sąlygomis. Remiantis tokiu aiškinimu, optimalaus tinklo turėjimo pareigą savivaldybė tinkamai vykdytų ir tuomet, jei teritorijoje veiktų vien privatūs darželiai, proporcingai poreikiui bendruomenėje, tačiau jų paslaugomis dėl lėšų stygiaus gyventojai negalėtų pasinaudoti. Remiantis lingvistiniu žodžio optimalus aiškinimu, pateikiamu tarptautinių žodžių žodyne, jis reiškia tinkamiausias, geriausias, optimaliausias. Taigi savivaldybė turi pareigą sukurti ne bet kokį (pvz., įmanomą pagal turimas lėšas), o optimalų švietimo tinklą, kuriame visiems viešosios paslaugos adresatams butų sudarytos lygios galimybės laisvai pasirinkti valstybinį, privatų darželį ar kitą ugdymo alternatyvą. Pareiškėjų šeimos atveju tokia galimybė neegzistavo, nes pareiškėjai, nuo pat vaiko gimimo išreiškę valią vaikui lankyti valstybinį darželį, buvo priversti rinktis kitą alternatyvą – privatų darželį. Tai, kad ši alternatyva pareiškėjams buvo nepriimtina, akivaizdžiai įrodo nuoseklūs pareiškėjų veiksmai, siekis gauti vietą valstybiniame darželyje, kol ši teisė galiausiai buvo realizuota. Toks (privataus darželio) pasirinkimas buvo tikrojo pasirinkimo fikcija, todėl negali būti laikomas Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalies įtvirtinto optimalaus švietimo tinklo kriterijumi.
4. Atsakovo argumentus, kad jis neturi įstatyme nustatytos pareigos, esant akivaizdžiam valstybinių ugdymo įstaigų poreikiui (apie kurį buvo žinoma jau iki aptariamos problemos paaštrėjimo), steigti naujas (ar pertvarkyti, pritaikyti, priimti sprendimą dėl kompensacijų, privačius darželius lankantiems vaikams) įstaigas, kitais būdais įgyvendinti aptariamą savarankišką funkciją, paneigia, be kita ko, paties atsakovo veiksmai, pvz., naujos ugdymo įstaigos – Santariškių vaikų darželio – įsteigimo faktas, viešai skelbiama informacija, kiek vaikų vis dar negavo vietos valstybiniuose vaikų darželiuose, kokių priemonių planuojama imtis, jog būtų užtikrintas naujų valstybinių įstaigų/vietų steigimas; sprendimas (ne tik Vilniaus miesto savivaldybės) mokėti kompensacijas nuo 2015 m. rugsėjo mėn. privačius darželius lankančių vaikų tėvams. Taigi atsakovas pats pripažįsta, kad nėra sukurtas optimalus tinklas neformaliam švietimui. Be to, pareiškėjų vaikas nuo 2015 m. sausio 12 d. gavo vietą valstybiniame darželyje, taigi atsakovas pripažįsta turintis pareigą suteikti galimybę pareiškėjams pasirinkti ir valstybinį darželį, nors ugdymas jau buvo teikiamas privačiame.
5. Atsakovas pareiškėjų atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris buvo pagrįstai tikėtinas jo veikloje, atsižvelgus į įstatymo keliamus reikalavimus. Tėvai turi teisėtą lūkestį, jeigu nedelsdami po vaiko gimimo užregistruoja vaiką, gyvena mieste ir moka mokesčius, kad galės pasirinkti, jog jų vaikas lankytų valstybinį darželį. Pareiškėjai pagrįstai ir teisėtai tikėjosi, kad jų vaikui bus suteiktos visos ikimokyklinio ugdymo alternatyvos, tačiau ilgą laiką viena iš galimybių nebuvo suteikta, nors nuo pat vaiko gimimo būtent šią (valstybinio darželio lankymo) alternatyvą laisva valia buvo pasirinkę. Pateikiant aiškinimą, jog atsakovas tinkamai įgyvendina pareigą užtikrinti optimalų švietimo tinklą, nes jame ir taip veikia privatūs asmenys ir tai atleidžia savivaldybę nuo jos funkcijos įgyvendinimo, vaiko teisė į ikimokyklinį ugdymą tampa priklausoma nuo inter alia savivaldybės lėšų turėjimo, tėvų finansinių galimybių sumokėti už privačios įstaigos paslaugas. Nesant tokių galimybių, vaiko interesai nėra prioritetiškai ginami, jų įgyvendinimas tampa ne teisiškai ginama vertybe, o tiesiogiai priklausomas nuo savivaldybės jai priskirtos viešosios pareigos (ne) vykdymo.
6. Teismas, spręsdamas, kad pareiškėjai galbūt ir nesant atsakovo klaidinančių veiksmų, būtų nepatekę į valstybinį darželį, tokios išvados niekuo nemotyvuoja, ji padaryta remiantis spėjimu. Teismas turi teisę, esant neaiškumams, įrodymų trūkumams, įpareigoti šalis pateikti papildomus įrodymus, kurie teiktų pagrindą daryti pagrįstas išvadas. Pareiškėjų vaikas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nepateko į pasirinktą valstybinį darželį dėl atsakovo neteisėtų klaidinančių veiksmų.
7. Visi žalą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra pateikti į bylą. Teismas iš esmės pripažino, kad pareiškėjai patyrė nurodyto dydžio (5 922,88 Eur) žalą. Egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl jis, remiantis CK 6.271 straipsniu, privalo pareiškėjams atlyginti jų patirtą žalą. Teismų praktikoje pripažįstama savivaldybės pareiga užtikrinti tinkamą ir savalaikį jai priskirtų funkcijų įgyvendinimą (pvz., tinkamai prižiūrėti kelius, infrastruktūrą, šaligatvius) ir taikoma atsakomybė už netinkamą, nerūpestingą, nesavalaikį šios pareigos vykdymą arba nevykdymą apskritai, priteisiant atlyginti asmenų patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/20I4; 2012 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 3K-3-21/2012; 2002 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 3K-3-1343/2002).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 176–178) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja normas, nustatytas teisės aktuose, tačiau cituojamų normų turinys nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovui nustatyta pareiga yra kitos apimties, nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Be to, pareiškėjai nenurodė, kokias teisės normas teismas, apibrėždamas atsakovui tenkančios pareigos apimtį, pažeidė. Apeliaciniame skunde pateikiama nuomonė dėl teisės normų aiškinimo nesudaro pagrindo teigti, kad teismas šias normas taikė ir aiškino netinkamai. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, teismas visapusiškai įvertino ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas ir priėjo pagrįstas išvadas. Atsakovas pažymi, jog į bylą yra pateiktas išrašas iš centralizuotos prašymų pateikimo ir gyventojų informavimo informacinės sistemos, kuriame aiškiai nurodyta, jog A. K. faktiškai darželį pradėjo lankyti 2015 m. Galimybė pasirinkti ugdymo įstaigą yra, tačiau visi norintys pretenduoja nustatyta tvarka, ir, kaip matyti, esant grupėse laisvų vietų, yra priimami. Atsakovo įsitikinimu, teismas pagrįstai konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės priimto sprendimo dėl 100 Eur per mėnesį kompensavimo tėvams negalima vertinti kaip savivaldybės pripažinimo, kad pareiškėjams buvo padaryta nurodyto dydžio žala, nes tokiu sprendimu savivaldybė papildomai sprendžia neformaliojo švietimo tinklo prieinamumo užtikrinimo klausimą į ateitį. Sprendimas dėl kompensacijų mokėjimo nustato tvarką dėl privačias švietimo įstaigas pasirinkusių tėvų patiriamų išlaidų kompensavimo, t. y. imtasi vienos iš priemonių, kuri motyvuoja pasirinkti ne tik švietimo įstaigų tinkle esančias savivaldybės įsteigtas įstaigas, bet ir kitų subjektų teikiamas paslaugas. Taigi pareiškėjų teiginiai, jog tokie atsakovo veiksmai patvirtina optimalaus neformaliojo švietimo tinklo nebuvimą, yra nepagrįsti. Atsakovas neatsisakė suteikti pareiškėjų prašomos paslaugos, tačiau prašymas nagrinėjamas nustatyta tvarka. Pareiškėjų prašymas buvo patenkintas atsiradus laisvų vietų švietimo įstaigoje. Apeliantai akcentuoja žodžio optimalus reikšmes, nurodo, jog savivaldybė turi pareigą sukurti ne bet kokį, o optimalų švietimo tinklą, kuriame visiems viešosios paslaugos adresatams būtų sudarytos lygios galimybės laisvai pasirinkti valstybinį, privatų darželį ar kitą ugdymo alternatyvą. Įvertinęs reglamentavimą, teismas pagrįstai nurodė, jog savivaldybei nustatyta pareiga siekti, kad neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjo kiekis savivaldybėje būtų proporcingas poreikiui bendruomenėje. Atsakovo įsitikinimu, būtina įvertinti ir teisės aktų nuostatas, reglamentuojančios ugdymo privalomumą. Teisinis reglamentavimas ikimokyklinio ugdymo organizavimo klausimu yra skirtingas lyginant su valstybės prisiimtais įsipareigojimais pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo srityje, ir įstatymas nenumato savivaldybei besąlygiškos pareigos užtikrinti, kad kiekvienas vaikas būtų priimtas į savivaldybės įsteigtą ikimokyklinio ugdymo įstaigą, o tokias paslaugas gali teikti ir kiti ikimokyklinio ugdymo teikėjai. Bylos medžiaga patvirtina, kad savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigos pareiškėjams buvo prieinamos. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ėmėsi priešingų siekiamam rezultatui veiksmų, t. y. mažino teikiamų viešųjų paslaugų tinklą, esant didesniam poreikiui. Atkreipia dėmesį, kad teismas nenurodė, kokį administracinėje byloje esantį įrodymą įvertinus buvo padaryta išvada, jog pareiškėjai buvo suklaidinti. Akivaizdu, kad byloje nėra jokio įrodymo, kuris sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėjams buvo teikta netiksli informacija, jie buvo klaidinti. Įvertinus pirmosios instancijos teismo argumentaciją, darytina išvada, jog teismas, konstatuodamas netinkamus atsakovo veiksmus, tiesiog padarė prielaidą, jog buvo klaidinimas, nes kitu atveju, jei būtų žinoję pasekmes, pareiškėjai nebūtų jo rašę. Ši teismo išvada nėra tinkamai pagrįsta. Pareiškėjai neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų. Prielaidomis pagrįsta skundžiamo sprendimo dalis negali būti pripažinta teisėta bei pagrįsta. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Taigi teismas neprivalėjo siūlyti pareiškėjams pateikti papildomus įrodymus, o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prašymų dėl galbūt esminių įrodymų išreikalavimo pareiškėjai teismui neteikė. Be to, pareiškėjai ir su apeliaciniu skundu nepateikia jokių leistinų įrodymų, kurie pagrįstų egzistuojant priežastinį ryšį. Taigi, tiek skundas, tiek apeliacinis skundas, yra grindžiamas manymais ir spėjimais. Akivaizdu, jog net ir tuo atveju, jei yra pripažintas administravimo principo pažeidimas (nors atsakovas nesutinka su šia teismo išvada), pareiškėjai privalo įrodyti egzistuojant priežastinį neteisėtų veiksmų ir galbūt atsiradusios žalos ryšį. Atsakovas pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3733-968/2015 nagrinėjo analogišką reikalavimą – konstatavo, jog savivaldybės pareiga organizuoti ikimokyklinį ugdymą ir turėti optimalų neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą nereiškia, kad įstatymuose yra įtvirtinta pareiga savivaldybei užtikrinti, jog ikimokyklinis ugdymas būtų teikiamas nemokamai, ar kad savivaldybė turi pareigą kompensuoti už ikimokyklinį ugdymą ir (arba) neformalųjį vaikų švietimą. Teismas tai pat nurodė, kad siekiant konstatuoti, jog Vilniaus miesto savivaldybė nevykdė Vietos savivaldos įstatyme ir Švietimo įstatyme įtvirtintos pareigos sukurti neformaliojo švietimo teikėjų tinklą ir užtikrinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą, būtina nustatyti, kad savivaldybėje buvo nepakankamas skaičius neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų (inter alia, neformaliojo švietimo mokyklų, laisvųjų mokytojų, kitų švietimo teikėjų), įsteigtų ne tik savivaldybės, bet ir valstybės, privačių fizinių ar juridinių asmenų, kurie gali būti įsteigti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Teismas konstatavo, jog pareiškėja leido savo sūnų į neformalaus ugdymo asociaciją, t. y. naudojosi Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje sukurtu neformaliojo švietimo teikėjų tinklu, todėl nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė pareigą sukurti neformaliojo švietimo teikėjų tinklą ir užtikrinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą. Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo išaiškinimas analogiškoje administracinėje byloje yra įsiteisėjęs, todėl teismas juo pagrįstai galėjo vadovautis. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. administracinėje byloje Nr. I-3778-171/2015 išnagrinėjo dar vieną analogišką bylą bei priėmė palankų atsakovams sprendimą. Nors teismas nenurodė minimų teismo sprendimų, tačiau jie yra ypatingai svarbūs nagrinėjant pareiškėjų apeliacinį skundą, todėl prašo juos įvertinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kildinamos iš savivaldybės veiksmų neužtikrinant neformaliojo švietimo prieinamumo, atlyginimo.
ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir, nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.
Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus sprendimus, susijusius su priėmimu į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (CK 6.271 str. taikymo prasme – institucijos) veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia tuo, kad atsakovas pažeidė pareigą užtikrinti neformaliojo švietimo (tarp jų ir priešmokyklinio) prieinamumą ir klaidino pareiškėjus. Dėl to pareiškėjai teigia patyrę turtinę žalą, kuri kilo, nes pareiškėjai turėjo mokėti už privačią ugdymo įstaigą.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjai turi dukrą A. K. 2010 m. lapkričio 24 d. D. K. padavė prašymą nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio priimti dukrą Aistę į įstaigą „Šermukšnėlė“. 2012 m. birželio 11 d. N. K. padavė prašymą priimti dukrą Aistę nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. į 5 lopšelius-darželius. Prašyme pažymėta, kad stovi eilėje nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. 2013 m. kovo 20 d. N. K. padavė prašymą priimti dukrą į Santariškių darželį nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. Nuo 2015 m. sausio 12 d. pareiškėjų dukra pradėjo lankyti Vilniaus miesto savivaldybės naujai įsteigtą ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Pagal byloje esančius duomenis taip pat nustatyta, kad pareiškėjų dukra nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. lankė privačią ugdymo įstaigą – VšĮ Mano darželis pagal ikimokyklinio ugdymo sutartis, vaiko priežiūros ir ugdymo sutartis, sudarytas 2012 m., 2013 m., 2014 m.
Pareiškėjai savo argumentus dėl savivaldybės neteisėtų veiksmų iš esmės grindžia tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybė nevykdė Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje numatytos pareigos turėti optimalų neformaliojo švietimo tinklą.
Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta, kad savivaldybė privalo turėti optimalų pradinio, pagrindinio, vidurinio ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo programų teikėjų tinklą, užtikrinantį asmenų ugdymąsi ir jų teisę mokytis valstybine kalba, ir pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų tinklą. Vietovėse, kuriose savivaldybė neužtikrina asmenų teisės mokytis pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas valstybine kalba, gali būti steigiamos valstybinės mokyklos, kuriose ugdymo programos vykdomos valstybine kalba.
Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktą viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų yra ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose.
Švietimo įstatymo 6 straipsnio 2 punkte numatyta, kad Lietuvos švietimo sistemą sudaro, be kita ko, neformalusis švietimas (ikimokyklinis, priešmokyklinis, kitas neformalusis vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantis ugdymas) ir suaugusiųjų švietimas). Pagal Švietimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų) pageidavimu – pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka ir atvejais vaikui ikimokyklinis ugdymas gali būti privalomas. Švietimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ikimokyklinio ugdymo programą, parengtą pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintus ikimokyklinio ugdymo programų kriterijus, vykdo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklos, laisvasis mokytojas ar kitas švietimo teikėjas.
Lietuvos gyventojų teisė ir pareiga mokytis įtvirtinta Švietimo įstatymo 24 straipsnyje, minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, jog valstybė imasi priemonių, kad kiekvienas vaikas Lietuvoje mokytųsi pagal pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas.
Švietimo teikėjų tinklas aptartas Švietimo įstatymo 28 straipsnyje, kurio 2 dalyje įtvirtinta, jog švietimo teikėjų tinklą sudaro valstybinės, savivaldybių ir nevalstybinės bendrojo ugdymo mokyklos, profesinio mokymo įstaigos, aukštosios mokyklos, neformaliojo švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai. Minėto straipsnio 6 dalyje numatyta savivaldybių pareiga turėti optimalų pradinio, pagrindinio, vidurinio ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo programų teikėjų tinklą.
Švietimo įstatymo 70 straipsnis įtvirtina apmokėjimo už švietimą sąlygas, minėto straipsnio 7 ir 11 dalyse aptartos sąlygos dėl apmokėjimo už vaikus, ugdomus pagal ikimokyklinio ugdymo programas.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-680-525/2016 sprendė iš esmės panašų ginčą ir sistemiškai įvertinęs aptartą aktualų teisinį reguliavimą padarė tokias išvadas:
1. Organizuodama ikimokyklinį ugdymą, teikdama švietimo ir mokslo paslaugas, savivaldybė turi veikti pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei bei jos interesais.
2. Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje ir, esant tėvų pageidavimui, pagal ikimokyklinio ugdymo programą, kuri rengiama pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintus ikimokyklinio ugdymo programų kriterijus, gali būti vykdoma tiek ikimokyklinio ugdymo ar bendrojo ugdymo mokyklos, tiek laisvojo mokytojo, tiek kito švietimo teikėjo.
3. Valstybė imasi priemonių, kad kiekvienas vaikas Lietuvoje mokytųsi pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas, toks (pradinis, pagrindinis ir vidurinis) ugdymas Lietuvos piliečiams, taip pat užsieniečiams, turintiems teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvoje, garantuojamas valstybės, tačiau įpareigojimas imtis priemonių dėl ugdymo pagal ikimokyklinio ugdymo programą bei pareiga tai garantuoti valstybei Švietimo įstatyme nėra numatyti.
4. Savivaldybė privalo turėti optimalų neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo programų teikėjų tinklą, užtikrinantį asmenų ugdymąsi ir jų teisę mokytis valstybine kalba, švietimo prieinamumą, jo įvairovę, galimybes mokytis visą gyvenimą.
5. Švietimo teikėjų tinklą sudaro ne tik valstybinės, savivaldybių, bet ir nevalstybinės neformaliojo švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai.
6. Atlyginimo dydį už ikimokyklinio ugdymo paslaugas nustato mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) valstybinės ir savivaldybės mokyklose arba savininkas (dalyvių susirinkimas) kitose mokyklose. Kitaip sakant, Švietimo įstatymas nenumato, kad valstybinės ir savivaldybės mokyklose ikimokyklinis ugdymas turi būti nemokamas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, pažymi, jog savivaldybei Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje numatytos pareigos turėti optimalų švietimo programų teikėjų tinklą pažeidimas galėtų būti konstatuotas tik tada, jei būtų nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybėje ginčo laikotarpiu nebuvo pakankamo skaičiaus neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų. Akcentuotina, jog neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjais yra ne tik valstybinės, savivaldybių bet ir nevalstybinės neformaliojo švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai.
Įvertinus nagrinėjamoje byloje esančius duomenis, konstatuotina, jog pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturi optimalaus neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklo. Šiuo atveju galima daryti priešingą išvadą – byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjų vaikas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti privatų darželį – VšĮ Mano darželis. Vėliau buvo tęsiamas šio darželio lankymas ir sudaromos 2013 m. ir 2014 m. sutartys. Taigi pareiškėjai ginčo laikotarpiu iš esmės naudojosi Vilniaus miesto savivaldybės neformaliojo švietimo programų teikėjų tinklu. Atitinkamai galima teigti, jog pareiškėjai neįrodė Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos pareigos turėti optimalų švietimo programų teikėjų tinklą kontekste, t. y. kad Vilniaus miesto savivaldybė (jos darbuotojai) neįvykdė jai (jiems) teisės akte priskirtų funkcijų ar kad nors jas ir vykdė, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Nenustačius Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų dėl Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje numatytos pareigos nevykdymo, kaip vienos iš būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, kitų atsakomybės sąlygų vertinimas būtų beprasmis, nes pareiškėjų reikalavimas dėl žalos priteisimo bet kokiu atveju negalėtų būti tenkinamas.
Dėl kito pareiškėjų skunde nurodyto aspekto – kad atsakovo atstovo darbuotojai juos pastoviai klaidino, slėpė informaciją, teikė neteisingą informaciją – pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Administracijos darbuotojų veiksmų, kuriais pareiškėjai buvo suklaidinti, negalima sieti neabejotinu ir tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareiškėjų dukros nepatekimu į valstybinį darželį 2012 m. rugsėjo 1 d., o tuo pačiu ir su turtinės žalos atsiradimu, t. y. sprendė, jog šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Buvo padaryta išvada, jog pareiškėjai galbūt ir nesant atsakovo klaidinančių veiksmų, būtų nepatekę į valstybinį darželį. Pareiškėjai apeliaciniame skunde su šiuo teiginiu nesutinka, manydami, kad teismas aptartos išvados nemotyvavo, ji padaryta remiantis spėjimu, teismas turėjo įpareigoti šalis pateikti papildomus įrodymus. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog pareiškėjai galbūt ir nesant atsakovo klaidinančių veiksmų, būtų nepatekę į valstybinį darželį, tokią išvadą padarė visiškai pagrįstai. Nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjams, siekiantiems turtinės žalos atlyginimo, tenka pareiga įrodyti deliktinės atsakomybės sąlygų buvimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-163-602/2016, 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-279-556/2016, 2011 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669-2011). Minėta pareiga negali būti perkeliama teismui. Todėl pareiškėjams neįrodžius vienos iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pagrįstai atmetė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, nesant deliktinės atsakomybės sąlygų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų D. K. ir N. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.