Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-06-08 · Administracinė byla Nr. I-3778-171/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-08
Bylos Nr.
I-3778-171/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02363-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
G. Z.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Advokatai
Lina Meškauskienė
Administracinė byla Nr. I-3778-171/2015Proceso Nr. 3-61-3-02363-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 15; 74
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjai G. Z., jos atstovei advokatei Linai Meškauskienei, atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atstovei Aušrai Gaurytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. Z. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja G. Z. pateikė teismui skundą (b. l. 1–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 39–43), prašydama iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Vilniaus miesto savivaldybė) priteisti 3 492,95 Eur žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, taip pat prašo priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Paaiškina, kad 2010–2012 m. pateikė atsakovei prašymus priimti jos vaiką T. Z. į savivaldybės ikimokyklinių įstaigų (lopšelių-darželių „Gabijėlė“, „Žiedas“, „Aušra“, „Kodėlčiukas“ „Žemyna“) ugdymo grupes nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., tačiau jai nebuvo pranešta, kad vaikas yra priimtas į prašymuose nurodytas įstaigų ugdymo grupes. Iki pirminio skundo teismui pateikimo dienos pareiškėjos vaikas vis dar buvo eilėje į įstaigų ugdymo grupes ir tik nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas į savivaldybės priešmokyklinio ugdymo įstaigą – lopšelį-darželį „Žemyna“. Kadangi pareiškėjos vaikas nurodytu laiku nebuvo priimtas į priešmokyklinio ugdymo įstaigas, ji 2013-02-25 sudarė sutartį su privačiu darželiu VšĮ „Zebriukas“ dėl paslaugų teikimo.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 6 straipsnio 8 punktą, 8 straipsnio 1, 5 dalis, 9 straipsnio 1, 2 dalyse, Švietimo įstatymo 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse, 58 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, Vilniaus miesto savivaldybė turi įstatymais nustatytas pareigas užtikrinti neformaliojo švietimo prieinamumą, esant būtinybei – steigti viešųjų paslaugų teikėjus, sudaryti sutartis su privačiais juridiniais asmenimis ar kitaip užtikrinti neformaliojo švietimo prieinamumą, tačiau atsakovė neužtikrino, kad pareiškėjai būtų sudaryta galimybė pasinaudoti neformaliojo švietimo paslaugomis Vilniaus mieste, todėl jos veiksmai yra neteisėti.

Pareiškėja nuo 2013-03-01 iki 2014-08-31 patyrė 3 492,95 Eur išlaidų už privataus darželio VšĮ „Zebriukas“ teikiamas paslaugas. Jei jos vaikas būtų priimtas į lopšelius-darželius „Gabijėlė“, „Žiedas“, „Aušra“, „Kodėlčiukas“ ar „Žemyna“, būtų sumokėjusi 2 720,04 Lt. Taigi pareiškėjos žala dėl to, kad vaikas nebuvo priimtas į lopšelius-darželius „Gabijėlė“, „Žiedas“, „Aušra“, „Kodėlčiukas“ ar „Žemyna“, sudaro 12 060,46 Lt (14 780,50 Lt - 2 720,04 Lt), t. y. 3 492,95 Eur.

Teigia, kad tarp Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos žalos yra priežastinis ryšys, nes dėl atsakovės neveikimo (nevykdė savo įstatymuose nustatytų pareigų, inter alia, neužtikrino neformaliojo švietimo prieinamumo) kilo jos patirta žala. Jeigu pareiškėjos vaikas būtų priimtas į lopšelius-darželius „Gabijėlė“, „Žiedas“, „Aušra“, „Kodėlčiukas“ ar „Žemyna“, ji nebūtų sudariusi sutarties dėl analogiškų paslaugų teikimo su privačiu darželiu VšĮ „Zebriukas“.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė, remdamasi skunde išdėstytiems motyvais, prašė skundą tenkinti.

Atsakovės atstovė atsiliepime į pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą prašo juos atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 20–28, 104–106).

Paaiškina, kad neginčija aplinkybės, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktas nustato, kad ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas yra savarankiškoji savivaldybių funkcija. Atsižvelgiant į tai, kad šios funkcijos turinys Vietos savivaldos įstatyme nedetalizuotas, ši funkcija turėtų būti aiškinama ir vertinama atsižvelgiant į Švietimo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių ugdymo proceso organizavimą ir įgyvendinimą, nuostatas. Švietimo įstatymo 58 straipsnyje apibrėžti savivaldybės institucijų įgaliojimai švietimo valdymo srityje turi būti suprantami ne tik kaip ikimokyklinio ugdymo įstaigų steigimas, bet kaip viso ikimokyklinio ugdymo proceso organizavimas, apimantis ikimokyklinių ugdymo įstaigų steigimą, savivaldybių įsteigtų ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo pertvarką, jei tokia būtinybė yra, savivaldybių įsteigtų ikimokyklinio ugdymo įstaigų finansavimą, išlaikymą, aprūpinimą materialinėmis ir ūkio priemonėmis, remontavimą (renovavimą), ugdymo programų finansavimą ir t. t. Savivaldybės institucijų įgaliojimai švietimo srityje negali būti aiškinami ir suprantami kaip besąlygiškai įpareigojantys savivaldybes steigti naujas ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Įstatymuose įtvirtinta nuostata, kad savivaldybėms yra pavesta organizuoti ikimokyklinį ugdymą, nėra pagrindas konstatuoti neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų.

Pareiškėjos teiginys, kad Vilniaus mieste nėra ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo, laikytinas neįrodytu ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi pareiškėja patvirtina, kad jai yra prieinamos ir ji naudojasi Vilniaus mieste esančios ikimokyklinio ugdymo įstaigos paslaugomis (privačiu darželiu VšĮ „Zebriukas“). P. V. administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį viešąją paslaugą gali teikti ne tik valstybės ar savivaldybės kontroliuojami juridiniai asmenys, bet įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka – kiti asmenys. Šiuo atveju toks įstatymas yra Švietimo įstatymas, nustatantis, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą sudaro ne tik savivaldybių lopšeliai-darželiai, bet ir kiti fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę vykdyti švietimą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos vaikas nuo 2014 m. liepos 22 d. lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigos „Žemyna“ Pabiručių grupę.

Atsakovės nuomone, pareiškėja neįrodė neteisėtų jos veiksmų, dėl kurių pareiškėja įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės tariamo neveikimo ir atsiradusios žalos.

Teismo posėdyje atsakovių atstovė, remdamasi iš esmės analogiškais atsiliepimuose išdėstytiems motyvais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje remiantis proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais nustatyta: pareiškėja 2011-02-03 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriui pateikė prašymą priimti jos dukrą T. Z. nuo 2012-09-01 į lopšelius-darželius „Gabijėlė“, „Žiedas“, „Aušra“, „Kodėlčiukas“ ir „Žemyna“ (b. l. 107). Taip pat pateikė prašymus lopšelių-darželių „Gabijėlė“, „Žiedas“, „Aušra“, „Kodėlčiukas“ ir „Žemyna“ direktoriams (b. l. 44–45, 46, 47, 49–50, 51–52). Viešoji įstaiga „Zebriukas“ ir pareiškėja 2013-02-25 sudarė paslaugų teikimo sutartį dėl ikimokyklinio ugdymo paslaugų teikimo jos dukrai T. Z. (b. l. 10–11), pagal kurią pareiškėjai nuo 2013-02-25 buvo teikiamos jos dukters priežiūros ir ugdymo paslaugos, kurias tiek pareiškėja, tiek jos sutuoktinis R. Z. apmokėjo (b. l. 54–92). Nuo 2014 m. liepos 22 d. pareiškėjos dukra įtraukta į lopšelio-darželio „Žemyna“ sąrašą (b. l. 109).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjos vaikas pagal jos prašymą nebuvo priimtas į Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigas, t. y. lopšelius-darželius „Gabijėlė“, „Žiedas“, „Aušra“, „Kodėlčiukas“ ir „Žemyna“.

Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, todėl nagrinėjamu atveju pirmiausia vertintina, ar Vilniaus miesto savivaldybė turėjo pareigą užtikrinti vietas prašomu laiku visiems užregistruotiems vaikams savivaldybės įsteigtuose lopšeliuose-darželiuose.

Vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 6 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad ikimokyklinio ugdymo organizavimas priskiriamas savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms. VSĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad šias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais; įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą; įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai nustatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. Pagal VSĮ 5 straipsnio 2 dalį viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal sudarytas sutartis kiti viešai pasirenkami fiziniai ar juridiniai asmenys, o pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį viešąja paslauga laikoma ir savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims, inter alia, švietimo ir kitas įstatymų numatytas paslaugas, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje yra vertinamos savivaldybės pareigos užtikrinant ikimokyklinio ugdymo viešąsias paslaugas, todėl VSĮ nustatytas funkcijas detalizuoja ir Švietimo įstatymas. Švietimo įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad ikimokyklinio ugdymo paskirtis yra padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir etninės, socialinius, pažintinius poreikius (1 dalis); ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų) pageidavimu – pagal ikimokyklinio ugdymo programą, švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka ir atvejais vaikui ikimokyklinis ugdymas gali būti privalomas (2 dalis); ikimokyklinis ugdymas teikiamas vaikui nuo gimimo, iki jam pradedamas teikti priešmokyklinis arba pradinis ugdymas (3 dalis); ikimokyklinio ugdymo programą, parengtą pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintus ikimokyklinio ugdymo programų kriterijus, vykdo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklos, laisvasis mokytojas ar kitas švietimo teikėjas (4 dalis).

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje šalių nuomonės išsiskiria dėl Švietimo įstatymo 28 straipsnio taikymo, kuris nustato, kad švietimo teikėjų tinklo paskirtis – užtikrinti visiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams, turintiems teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalomojo ir visuotinio švietimo prieinamumą, jo įvairovę, galimybes mokytis visą gyvenimą (1 dalis); švietimo teikėjų tinklą sudaro valstybinės, savivaldybių ir nevalstybinės bendrojo ugdymo mokyklos, profesinio mokymo įstaigos, aukštosios mokyklos, neformaliojo švietimo mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai (2 dalis); švietimo teikėjų tinklas kuriamas, inter alia, steigiant, reorganizuojant, likviduojant, pertvarkant mokyklas ir atliekant jų struktūros pertvarką (3 dalies 3 punktas); savivaldybė privalo turėti optimalų, inter alia, neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą (6 dalis); neformaliojo švietimo teikėjų tinklą kuria valstybė, savivaldybės, fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybėje narėje ar kitoje užsienio valstybėje įsteigti juridiniai asmenys ar kitos organizacijos, ar jų padaliniai (10 dalis).

Pareiškėja įrodinėja, kad Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad savivaldybė privalo turėti optimalų neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą, reiškia, kad savivaldybė įpareigota užtikrinti tokį neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą, kuris atitiktų paklausą.

Atsakovė įrodinėja, kad optimalų neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą apima ne tik savivaldybės įsteigtos ikimokyklinio ugdymo įstaigos, bet ir nevalstybinės įstaigos, todėl švietimo programų teikėjų tinklas, netapatinant jo vien tik su savivaldybės įstaigomis, yra pakankamas.

Siekiant nustatyti Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje nustatytų pareigų turinį pirmiausia dera atskleisti sąvokos „optimalus“ reikšmę ir įtaką savivaldybės pareigų apimčiai. Aiškinant sąvoką „optimalus“ lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, remiamasi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodytomis šio žodžio reikšmėmis, t. y. geriausias arba tinkamiausias. Sistemiškai aiškinat Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 ir 10 dalis kartu su VSĮ 6 straipsnio 8 punktu, nustatančiu, kad ikimokyklinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo organizavimas, vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, VSĮ 9 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad savivaldybė administruoja ir užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, steigdama savivaldybės biudžetines ir viešąsias įstaigas, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę, darytina išvada, kad 28 straipsnio 6 dalyje nustatyta pareiga yra ne konkretaus rezultato užtikrinimo – turėti tokį kiekį ikimokyklinio ugdymo įstaigų, kuris visada atitiktų paklausą, o pareiga siekti, kad neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų kiekis savivaldybės teritorijoje būtų proporcingas poreikiui bendruomenėje.

Aiškinant Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 ir 10 dalis taip pat privalu atsižvelgti į šio straipsnio 1 dalį, todėl savivaldybei Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalimi nustatyta pareiga turėti optimalų neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą reiškia ir tai, kad savivaldybė turi atsižvelgti ne tik į neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų skaičių ir poreikį bendruomenėje, bet ir į neformaliojo vaikų švietimo programų prieinamumą bendruomenės nariams. Pareiškėjos atvejis puikiai iliustruoja, kad neformaliojo vaikų švietimo programų kainų skirtumas tarp savivaldybės ir kitų neformaliojo vaikų švietimo įskaitų gerokai skiriasi. Neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklas neturi būti toks, kuris būtų prieinamas tik tam tikrai bendruomenės daliai, nes tokiu atveju Švietimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta švietimo teikėjų tinklo paskirtis taptų deklaratyvi.

Teismas akcentuoja, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato tam tikras vertinimo ribas – teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl nagrinėjamu atveju vertinant atsakovės veiksmus organizuojant neformaliojo vaikų švietimo programų teikėjų tinklą pakanka įvertinti tik tai, ar atsakovė ėmėsi veiksmų, siekdama užtikrinti, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigų kiekis būtų proporcingas šių įstaigų poreikiui bendruomenėje. Bylos medžiaga patvirtina, kad savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigos pareiškėjai buvo prieinamos, tačiau ne jos pageidaujamu laiku. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė ėmėsi priešingų siekiamam rezultatui veiksmų, t. y. mažino teikiamų viešųjų paslaugų tinklą, esant didesniam poreikiui.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju neteisėtiems veiksmams konstatuoti nepakanka fakto, kad pareiškėjos prašymo padavimo metu atsakovė nebuvo pasiekusi pakankamo savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų skaičiaus, dėl to pareiškėjos vaikas norimu laiku negalėjo pradėti lankyti savivaldybės darželio.

Atsakovės pareiga Švietimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalies prasme yra pagal savo įvertinimą imtis veiksmų ir siekti konkretaus rezultato – užtikrinti, kad visiems pageidaujantiems būtų prieinamas neformalusis švietimas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė Vietos savivaldos įstatyme ir Švietimo įstatyme įtvirtintą pareigą sukurti neformaliojo švietimo teikėjų tinklą ir užtikrinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą.

Pareiškėjos reikalavimas iš Vilniaus miesto savivaldybės priteisti jai 3 492,95 Eur dydžio turtinę žalą atmestinas nenustačius vienos iš trijų būtinųjų turtinės žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtos Vilniaus miesto savivaldybės veikos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjos G. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė