Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Š. K. L. Ž. Ū. B. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ar pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2020 m. liepos 14 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius surašė patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai neteikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų ((duomenys neskelbtini) forma) už 2017–2019 m. bei 2020 m. I ketvirtį ir nesumokėjo už išgautą (duomenys neskelbtini) požeminį vandenį 18 496 Eur. Taip pat nurodė, jog iki 2019 m. spalio 29 d. pareiškėja išgavo vandenį be leidimo, kurį išduoda Lietuvos geologijos tarnyba. Pareiškėjai apskaičiuotas mokėtinas mokestis, taikant didesnį mokesčio koeficientą – 184 969 Eur.

2020 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėja dėl 2020 m. liepos 14 d. patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė rašytines pastabas.

Departamentas 2020 m. rugsėjo 10 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė 2020 m. liepos 14 d. patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) netvirtinti ir pavedė Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamentui atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą.

Atlikus pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą, 2020 m. lapkričio 16 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta, kad pareiškėja iki 2020 m. birželio 4 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų ((duomenys neskelbtini) forma) už 2017–2019 m. mokestinius laikotarpius ir nesumokėjo už išgautą (duomenys neskelbtini) požeminį vandenį 17 070 Eur. Taip pat pažymėta, kad iki 2019 m. spalio 29 d. pareiškėja išgavo požeminį vandenį neturėdama teisės aktų nustatyta tvarka leidimo, kurį išduoda Lietuvos geologijos tarnyba. Departamentas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą 2017–2019 m. laikotarpį ir be leidimo išgautą (duomenys neskelbtini) požeminio vandens kiekį, apskaičiavo mokėtiną mokestį, taikant didesnį mokesčio koeficientą – 170 705 Eur.

2020 m. lapkričio 20 d. pareiškėja dėl Patikrinimo akto pateikė rašytines pastabas ir nurodė, jog Patikrinimo akte paskaičiuotas mokestis, taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą, neatitinka pažeidimo pobūdžio, atsakomybę lengvinančių bei kitų reikšmingų aplinkybių, teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl yra neteisingas ir mažintinas. Pabrėžė, kad pagal naująjį teisinį reglamentavimą nėra mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (gėlą požeminį vandenį) mokėtoja, todėl yra baudžiama už veiksmus, kurie šiuo metu, pagal naujos redakcijos teisės aktus, yra laikomi visiškai tesėtais.

Departamentas 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino Patikrinimo aktą ir juo didesniu tarifu paskaičiuotą mokėtiną 170 705 Eur mokesčio sumą. Sprendime nurodoma, kad pareiškėja 2017–2019 m. laikotarpiu pažeidė teisės aktuose nustatytus reikalavimus, išgavo požeminio vandens išteklius neturėdama tam leidimo, laiku nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, todėl neplaninio (pakartotinio) patikrinimo metu pagrįstai paskaičiuota 170 705 Eur mokesčio didesniu tarifu suma.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas keliamas dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjai buvo skirta ekonominio poveikio priemonė – 170 705 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėja prašo įvertinti jai paskirtos ekonominio poveikio priemonės proporcingumą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Žemės gelmių įstatymas, MVGIĮ, MAĮ.

Žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad požeminio vandens išteklius pareiškėja 2017–2019 m. laikotarpiu išgavo neturėdama tam skirto leidimo. Tačiau skunde nurodė, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą, neįvertino pasikeitusių teisės aktų, todėl nepagrįstai paskyrė sankciją už veiksmus, kurie šiuo metu yra vertinami kaip teisėti, o Sprendimas prieštarauja MAĮ 142 straipsnio 1 daliai.

Teismas pabrėžia, kad Sprendimo priėmimo metu galiojo naujos redakcijos Žemės gelmių įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.), kurio 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes nereikia norint naudoti gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį. Taigi, pagal nuo 2020 m. liepos 1 d., galiojantį teisės nuostatų reglamentavimą, fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys, kurie atitinka Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas sąlygas, neprivalo turėti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes ir todėl nėra laikomi mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojais, kadangi tokiais mokėtojais yra laikomi fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie išgauną ne tik MVIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius bet ir išgauna tokius MVIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti yra reikalingas leidimas (MVIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgus į šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad jeigu pareiškėja nuo 2020 m. liepos 1 d. nevykdo žemės ūkio produktų perdirbimo ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimo bei išgauna mažiau kaip 100 m³ gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, tai ji neprivalo turėti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes.

Taigi, pagal naujai įsigaliojusią Žemės gelmių įstatymo redakciją, jeigu pareiškėja atitinka 16 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas sąlygas, tai leidimo neprivalo turėti tik nuo 2020 m. liepos 1 d. Primintina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja 2017–2019 metais nebuvo gavusi Geologijos tarnybos leidimo ir laiku nedeklaravo išgauto požeminio vandens kiekio. Pareiškėja savo neveikimu pažeidė MVGIĮ nuostatas, todėl Bendrovei mokestis padidintu tarifu pritaikytas ne tik už tai, jog ji be leidimo išgavo požeminį vandenį, bet ir dėl to, kad laiku išgauto požeminio vandens kiekio nedeklaravo, o tai irgi laikoma pažeidimu, kuriam taikoma MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis. Nors ir pripažintina, jog pareiškėja neprivalėtų turėti Geologijos tarnybos leidimo pagal šiuo metu galiojančią Žemės gelmių įstatymo redakciją, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėja pažeidimo padarymo metu neturėjo pareigos gauti leidimą ir deklaruoti išgautą požeminio vandens kiekį už tą laikotarpį, kai leidimas pareiškėjai buvo privalomas. Pareiškėjos atžvilgiu mokestinis laikotarpis baigėsi 2019 m. gruodžio 31 d. ir nuo šios datos iki antro kalendorinio mėnesio 15 dienos, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, pareiškėja turėjo pateikti deklaraciją ir sumokėti mokestį (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Vadinasi tai turėjo atlikti iki 2020 m. vasario 15 d., o to nepadariusi pažeidė MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalį.

MAĮ 142 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną.

Teismas pažymi, kad minėta teisės norma, kuria remiasi pareiškėja, yra taikoma tik tokiais atvejais, kai mokesčių mokėtojui skiriama bauda. Taip pat viena iš imperatyvių 142 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų yra teisės akto, kuriuo sumažinamos ar panaikinamos baudos, priėmimas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-1215-12). Nagrinėjamu atveju, Sprendimu patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriuo pareiškėjai apskaičiuotas 170 705 Eur mokestis didesniu tarifu, o tai nėra laikytina bauda, todėl MAĮ 142 straipsnio 1 dalies taikymas negalimas vien šiuo pagrindu. Be kita ko, pareiškėjos nurodytais Žemės gelmių įstatymo pakeitimais nėra sumažinamos ar naikinamos baudos ir paskaičiavimai didesniu tarifu už neįvykdytą mokestinę prievolę susidariusią ankstesniais laikotarpiais. Taigi, MAĮ 142 straipsnio 1 dalis nagrinėjamoje administracinėje byloje netaikytina.

Atsižvelgus į tai kas nurodyta, konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Sprendimo pareiškėjos skunde nurodytais argumentais dėl pasikeitusio Žemės gelmių įstatymo. Departamentas pagrįstai vadovavosi pažeidimo padarymo metu galiojusia Žemės gelmių įstatymo redakcija ir nustatė, jog pareiškėja 2017–2019 metais, neturėdama Geologijos tarnybos leidimo išgavo požeminį vandenį ir laiku nedeklaravo išgauto požeminio vandens kiekio.

Pareiškėja skunde nurodė, jog teismui nenustačius pagrindų panaikinti Sprendimą, jis turi būti pakeistas, sumažinant jame patvirtintą 170 705 Eur mokestį didesniu tarifu.

Pirmiausia pažymėtina, kad MVGIĮ nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose kaip nagrinėjamoje byloje, ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

Nustatyta, jog pareiškėja pripažino padarytą pažeidimą ir bendradarbiavo su Departamentu, t. y. pateikė prašomą informaciją. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų siekusi ar trukdžiusi Departamentui atlikti patikrinimus ir (ar) nustatyti svarbias bei reikalingas aplinkybes. Taip pat nustatyta, jog pareiškėja praleisdama MGVIĮ 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą ir tik mokestinio patikrinimo metu, t. y. 2020 m. liepos 9 d., užpildė mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas už 2017–2019 m., 2020 m. I–II ketvirčiais išgautą požeminį vandenį ir sumokėjo mokestį už valstybinius gamtos išteklius įprastu tarifu. Nurodytos aplinkybės nėra pagrindas panaikinti Sprendimą, tačiau jos vertinamos sprendžiant pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio didesniu tarifu sumažinimo klausimą.

Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 170 705 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui atlyginti bei MVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka 17 070 Eur mokestį dėl laiku nedeklaruoto išgautų gamtos išteklių kiekio už 2017–2019 metų laikotarpį padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) apskaičiuotas 170 070 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 34 140 Eur (17 070 x 2).

Pareiškėja skunde prašo įskaityti pareiškėjos sumokėtą mokesčio sumą (17 070 Eur).

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog Patikrinimo akte ir (ar) Sprendime nebuvo įvertintos pareiškėjos sumokėta suma (mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius 2017–2019 m., 2020 m. I bei II ketvirčiais), pareiškėjos teisinei padėčiai šiuo atveju neturi įtakos, nes Sprendimu yra apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu neatsižvelgiant į įprastu tarifu sumokėtas sumas. Vykdant Sprendimą, pareiškėjos sumokėta mokesčio dalimi turi būti sumažinama didesniu tarifu apskaičiuota mokesčio suma. Pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo tvarka nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau dėl to nepasisakytina. Tokia praktika vertinant jau sumokėtus mokesčius už valstybinius gamtos išteklius yra suformuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr. LVAT 2020 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. eA-543-492/2020). Atsižvelgus į tai kas nurodyta, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).

Sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Minėtoje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). Tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš atsakovo negali būti priteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-142-525/2018; 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-602/2018; 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1333-520/2019).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kai pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies ne dėl to, kad atsakovo veiksmai, priimant Sprendimą ir juo patvirtinant mokestį didesniu tarifu, buvo pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais, o dėl to, jog teismas sprendžia sumažinti mokesčio didesniu tarifu dydį dėl aplinkybių, kurios yra nesusijusios su atsakovo neteisėtais veiksmais. Atsakovas, priimdamas Sprendimą ir patvirtinęs pareiškėjai mokestį didesniu tarifu, veikė savo įgaliojimų srityje. Atsižvelgus į tai kas nurodyta, darytina išvada, kad atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos Š. K. L. Ž. Ū. B. skundą tenkinti iš dalies.

Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintą mokesčio už nedeklaruotus ir be leidimo išgautus gamtos išteklius (požeminį vandenį) dydį pakeisti, sumažinant jį nuo 170 707 Eur (šimto septyniasdešimties tūkstančių septynių šimtų septynių eurų) iki 34 140 Eur (trisdešimt keturių tūkstančių vieno šimto keturiasdešimties eurų).

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.