- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-27
- Bylos Nr.
- I-1935-422/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01786-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
nedalyvaujant pareiškėjui R. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 65 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde, papildydamas skundą ( b.l. 6-11, 43-44, 49-50) ir teismo posėdyje nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2016 m. birželio mėn. vidurio (kuomet buvo sumažintas miegamųjų vietų skaičius bei pertvarkytos patalpos) buvo laikomas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, šį plotą atitinkamai mažino baldai ir kitas inventorius. Dėl nepakankamo judėjimo pradėjo skaudėti kojų sąnarius. Tvirtino, kad iki 2017 m. kovo 10 d. turėjo valgyti bei gerti iš metalinių indų, tai žemino jo orumą. Visuose lokaliniuose sektoriuose, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogai dengti šiferio danga, kurioje yra sveikatai pavojinga medžiaga. Gyvenamosiose patalpose buvo blakių, tarakonų, pelių ir kitų buitinių parazitų, jie buvo naikinami, tačiau po kurio laiko vėl atsirasdavo. Dėl blakių kandžiojimo negalėjo išsimiegoti, kreipdavosi į medikus, kurie duodavo tepalo, tačiau apie apsilankymus asmens sveikatos istorijoje nežymėdavo. Tvirtino, kad dėl pareigūnų netinkamo patirdavo pažeminimą, psichologinį spaudimą. Ne kartą buvo parašęs skundą Pravieniškių PN-AK administracijai dėl jų veiksmų, tačiau jam buvo grasinama ir liepiama atsiimti skundus.
Nurodė, kad prancūzų kalbos nemoka, o Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio nuostatų taikymas, į lietuvių kalbą nebuvo išversti, todėl negalėjo suprasti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Anksčiau į teismą negalėjo kreiptis dėl Pravieniškių PN – AK pareigūnų grasinimų, jog už skundų rašymą bus skiriamos nuobaudos, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje bus žeminamas ir pan. Pareiškėjas tvirtino, jog už tokio pobūdžio pažeidimus ieškinio senaties terminas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje nėra įtvirtintas, todėl jo negali būti nustatyta ir nacionalinėje teisėje. Prašė jo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 56-61) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad gyvenamojo ploto norma, pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, pažeista nebuvo, pažymėjo, jog ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko ir daugiau. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose, galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Pataisos namų gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais). Įstaigos valgykloje nuteistiesiems valgyti skirti tiek metaliniai, tiek plastikiniai indai. Pataisos namuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos pagal su UAB „Dezinfa“ sudarytas sutartis. Darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį, informacija registruojama. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą gyvenamąsias patalpas valo patys nuteistieji, todėl, gerai atliekant šią pareigą, antisanitarinių patalpų nebūtų. Gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčui aktualiu metu gyveno pareiškėjas, stogo danga yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ar gaminius laužant, ardant ar apdorojant, o pataisos namuose tokie darbai nebuvo vykdomi. Taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs, nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų įstatymuose aplinkybių. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių argumentų, kad šiuo aspektu pataisos namuose buvo pažeidžiamos jo laikymo sąlygos. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti nežymūs sveikatos sutrikimai, kurie nesusiję su kalinimo sąlygomis, kreipimųsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų sveikatos sutrikimų nepažymėta, pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su atsakovo veiksmais laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2016 m. birželio mėn. vidurio (iki 2016 m. birželio 15 d.) jį kalinant bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, taip pat dėl bendrų kalinimo sąlygų šiose patalpose neatitikties higienos reikalavimams– buitinių parazitų, asbesto buvimo, netinkamo buitinio aprūpinimo (metalinių indų) bei neteisėto pareigūnų elgesio.
Atsakovo atstovas prašo teismą taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu jam kalint Pravieniškių PN-AK nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2016 m. birželio 15 d.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose pradžios. Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jautė nepatogumus, fizinius skausmus (sąnarių skausmą), orumo pažeminimą. Teismo nuomone, jausdamas tokias pasekmes, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto į Pravieniškių PN-AK administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Pravieniškių PN-AK administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, spręstina, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kalėdamas bendrabučio tipo patalpose (nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2016 m. birželio 15 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-340-422/2017, iš kurios buvo išskirta nagrinėjama byla, buvo nustatyta, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 30 d., todėl, teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pareikšti.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Pažymėtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Pareiškėjas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą neprašė, nurodė, jog jo skundo reikalavimui ieškinio senaties terminas neturi būti taikomas. Šį tvirtinimą pareiškėjas argumentavo tuo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriuose aiškinamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatų taikymas, į lietuvių kalbą nebuvo išversti, todėl negalėjo suprasti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Anksčiau į teismą negalėjo kreiptis dėl Pravieniškių PN – AK pareigūnų grasinimų, jog už skundų rašymą bus skiriamos nuobaudos, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje bus žeminamas ir pan. Pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad už tokio pobūdžio pažeidimus ieškinio senaties terminas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje nėra įtvirtintas, todėl jo negali būti nustatyta ir nacionalinėje teisėje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą praktiką tokio pobūdžio byloje, ne kartą yra pažymėjęs, jog, siekiant senaties termino atnaujinimo, pareiškėjo paaiškinimas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl nebuvo žinoma apie pažeidžiamas teises, nėra pakankamas pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015, 2016 m. kovo 30 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-662-525/2016).
Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad į teismą negalėjo kreiptis dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, tačiau konkrečių pareigūnų netinkamo elgesio atvejų, pareigūnų duomenų nenurodė, todėl, teismo nuomone, abstrakti ir jokiais įrodymais nepagrįsta pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl pareigūnų grasinimų negali būti pripažinta svarbia termino atnaujinimo priežastimi, objektyviai sutrukdžiusia kreiptis į teismą įstatymo nustatytu terminu.
Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings prieš Jungtinę Karalystę).
Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikytini nepagrįstais.
Teismas pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikytina ieškinio senatis, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. birželio 15 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas nurodė, kad iki 2016 m. birželio mėnesio vidurio jo gyvenamosiose patalpose buvo pažeista reglamentuota gyvenamojo ploto norma.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.
Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, todėl, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai skaičiuojamo gyvenamosios patalpos ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).
Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis (b.l.13,14, 65), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. gegužės 27 d. buvo paskirtas į 12 būrio 4 brigadą, kurioje įrengtoa15 miegamųjų vietų, gyvenamosios patalpos plotas yra 49,43 kv. m., todėl vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,29 kv. m.
Nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 4 brigadą, kurios gyvenamasis plotas 66,25 kv. m., joje įrengta 21 gyvenamoji vieta, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,15 kv. m.
Laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 14 būrio 2 brigadą, kurios plotas 52,09 kv. m., joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,25 kv. m.
Nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. spalio 21 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 6 būrio 2 brigadą, kurioje įrengta 21 miegamoji vieta, šios brigados gyvenamasis plotas 66,29 kv. m., todėl vienam nuteistajam teko 3,15 kv. m.
Nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2016 m. kovo 22 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 15 būrio 2 brigadą, kurios gyvenamasis plotas 51,82 kv. m., joje įrengta 16 gyvenamųjų vietų, todėl vienam asmeniui šioje brigadoje teko 3,23 kv. m.
Nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. birželio 15 d. pareiškėjas buvo skirtas gyventi į 16 būrio 3 brigadą, kurios gyvenamasis plotas buvo 32,83 kv. m., joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,28 kv. m.
Pareiškėjas su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nesutiko, tvirtino, kad gyvenamųjų vietų skaičius sumažėjo, kaip nurodo atsakovo atstovas tik nuo 2016 m. birželio mėn. vidurio, o iki šios datos 12 būrio 4 brigadoje buvo 30 žmonių, 9 būrio 4 brigadoje buvo 30 žmonių, 6 būrio 2 brigadoje buvo 28 nuteistieji, 15 būrio 2 brigadoje – 32 nuteistieji, 16 būrio 3 brigadoje - 16 asmenų, 14 būrio 2 brigadoje – 28 nuteistieji. Šį tvirtinimą pareiškėjas grindė aplinkybe, jog Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymais jis skirtas gyventi į 12 būrio 4 brigados bei 9 būrio 4 brigados 29 lovą, 15 būrio 2 brigados 20 lovą bei 16 būrio 3 brigados 16 lovą, nors pagal atsakovo atstovo pateiktą įrengtų lovų skaičių, tiek lovų minėtose gyvenamosiose patalpose negalėjo būti.
Atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, miegamųjų vietų skaičių pareiškėjo buvimo jose metu. Vykdydamas teismo nurodymą, atsakovo atstovas pateikė teismui Pravieniškių PN-AK 2016 m. birželio 9 d. pažymą Nr. 77-1219 „Apie miegamųjų patalpų plotų 2 –ame sektoriuje“ (b.l. 14) bei 2016 m. rugsėjo 19 d. pažymą Nr. 62-4193, kurioje nurodė, kad informacija apie miegamųjų vietų skaičių yra pateikiama pažymos surašymo dienai. Taigi akivaizdu, kad atsakovo atstovas tikslių duomenų, patvirtinančių, kiek ginčo gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo jose laikotarpiais buvo miegamųjų vietų ir nuteistųjų, į bylą nepateikė, taip pat atsakovo atstovas nepaaiškino teismui, kokiu būdu gyvenamojoje patalpoje esant įrengtoms 15, 21, 16 ar 10 lovų, pareiškėjas galėjo būti skirtas gyventi atitinkamai į 29, 20 ir 15 lovą (b.l. 62).
Nesant tokių duomenų, lieka nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, kad 12 būrio 4 brigadoje kalėjo 30 nuteistųjų, 9 būrio 4 brigadoje - 30 nuteistųjų, 6 būrio 2 brigadoje - 28 asmenys, 15 būrio 2 brigadoje - 32 nuteistieji, 14 būrio 2 brigadoje – 28 nuteistieji ir 16 būrio 3 brigadoje - 16 asmenų.
Atitinkamai atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, jog pareiškėjui kalint 12 būrio 4 brigadoje jam teko 1,65 m., 9 būrio 4 brigadoje – 2,2 kv. m., 6 būrio 2 brigadoje – 2,37 kv. m., 15 būrio 2 brigadoje – 1,62 kv. m.; 16 būrio 3 brigadoje – 2,05 kv. m. ir 14 būrio 2 brigadoje – 1,86 kv. m.
Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Pažymėtina, kad konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, atsižvelgtina į tai, kad vienam asmeniui tekusį plotą santykinai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su asbesto buvimu pastatų, kuriose buvo jo gyvenamosios patalpos, stoguose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.
Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas sutinka, kad pastatų, kuriuose buvo ginčo gyvenamosios patalpos, stoguose buvo asbesto, tačiau nurodė, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje tokie darbai nebuvo vykdomi.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokias neigiamas pasekmes jo sveikatai kėlė gyvenamųjų patalpų konstrukcijoje buvęs asbestas, į bylą nepateikti pareiškėjo skundai Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo, jo ardymo darbų, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo deklaratyvūs argumentai dėl asbesto padarytos žalos atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, kad čiužiniuose buvo blakių, dėl kurių kandžiojimo negalėjo tinkamai išsimiegoti, taip pat gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, pelių ir kitų buitinių parazitų.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (ginčui aktuali akto redakcija galiojusi iki 2015-11-01)) 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Minėtoje normoje nurodyta, kad esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte taip pat reglamentuota, jog, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5].
Byloje esantys įrodymai (b.l.74-77) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi su UAB „Dezinfa“ sutartį, pagal kurią įstaigoje teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Kenkėjų naikinimo darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo žurnale. Įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkama, į bylą nepateikta.
Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl buitinių parazitų jam keliamų nepatogumų būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją, Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus, Visuomenės sveikatos centrą ar kitas kompetentingas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Pravieniškių PN - AK neteisėtų veiksmų.
Be to, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventorium (Higienos normos HN 76:2010 58 p.; Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.
Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl pataisos įstaigos nuteistųjų maitinimui skirtų metalinių indų, kurie, anot pareiškėjo, žemino jo orumą. Atsakovo atstovas neginčija, kad nuteistieji maitinami iš metalinių indų.
Nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) nurodyta, jog pataisos namuose asmeniui turi būti skirta šakutė, puodelis 0,5 l talpos ir puodelis iki 0,3 l talpos, šaukštas, arbatinis šaukštelis ir du dubenėliai. Pastebėtina, kad šis teisės aktas reikalavimų pataisos įstaigos išduodamiems indams nenumato, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl metalinių indų atmestinos kaip nepagrįstos.
Pažymėtina, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo 4.6 punktą, pareiškėjas turėjo teisę įsigyti ir turėti plastikinius ar medinius indus. Duomenų, kad atsakovo atstovas kokiu nors būdu trukdė pareiškėjui šią teisę realizuoti, byloje nėra.
Prašomą atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš pareigūnų elgesio, tvirtindamas, kad patyrė pareigūnų pažeminimą, psichologinį spaudimą. Nurodė, kad ne kartą buvo parašęs skundus Pravieniškių PN-AK administracijai dėl jų veiksmų, tačiau jie grasindavo ir liepdavo priverstinai skundus atsiimti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių atvejų, kildinamų iš nurodyto pažeidimo, t.y. nenurodė, kada, dėl ko ir į kokį pareigūną kreipėsi, kokie konkretūs pareigūnai, kada ir konkrečiai dėl ko jam grasino, žemino, darė psichologinį spaudimą, nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, Pravieniškių PN - AK administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo (pareigūnų) veiksmų neteisėtumą.
Įvertinęs byloje surinktus duomenis, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad visą byloje ginčijamą laikotarpį (nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. birželio 15 d. (išskyrus trumpus laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo etapuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių (b.l. 62)) pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, tačiau kiti pareiškėjo argumentai dėl higienos ir buitinio parūpinimo normų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų bei netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto sąlygoto nepakankamo judėjimo jam skaudėjo sąnarius.
Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenų (b.l. 18-33) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl kosulio, skausmo juosmens srityje bei kitų bendro pobūdžio susirgimų, kuriais, teismo nuomone, paprastai serga ir laisvėje esantys asmenys. Nors pareiškėjas 2016 m. liepos 18 d. yra kreipęsis dėl abiejų kelių sąnarių skausmų, tačiau gydytojo įrašų, patvirtinančių, kad šie skausmai buvo sąlygoti per mažo gyvenamojo ploto nėra, be to, šis pareiškėjo nusiskundimas nepatenka į byloje vertinamą laikotarpį, todėl spręstina, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, kuris galėtų būti reikšmingas sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam, masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. R. B. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į gyvenamąją patalpą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje asmenims, kuriems kalint pataisos namuose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, yra tiek priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-438/2017), tiek ir apsiribojama pažeidimo pripažinimu (pvz., 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1806-575/2017). Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju dėl patirtos neturtinės žalos kompensavimo sprendžiama individualiai. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 15 str. 1 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje iš esmės buvo konstatuotas tik vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos pažeidimas, tuo tarpu kiti pažeidimai byloje nebuvo nustatyti. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 1,62-2,37 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. žymiai mažiau nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m norma, be to, pažeidimas truko pakankamai ilgą laiko tarpą - apie 2-ejus metus ir devynis su puse mėnesio. Būtina taip pat akcentuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi, pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Tuo tarpu ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.). Tai įvertinus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pataisos įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Be to, byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) Pravieniškių PN-AK.
Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad 200 Eur suma yra pakankama pareiškėjui padarytai neturtinei žalai kompensuoti ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.