Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Giedrės Seselskytės, Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. rugsėjo 10 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovėms K. P. ir A. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

7. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

8. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

9. Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą – 2005 m. gegužės 25 d. paskolos sutartį tarp ieškovo ir atsakovės A. P. (B) ir teigia, kad ši sutartis įrodo pinigų perdavimo faktą. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį, jis dar kartą patikrino senus dokumentus ir rado minimą sutartį, kurios nesaugojo, nes nemanė, kad ji turi reikšmės nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija atsisako priimti naują įrodymą – 2005 m. gegužės 25 d. paskolos sutartį ir pažymi, kad apeliantas turėjo galimybę patikrinti savo senus dokumentus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir prašomą prijungti įrodymą pateikti pirmosios instancijos teismui. Tuo labiau, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu įrodinėjo, kad perdavė pinigus 2005 m. gegužės mėn. Teisėjų kolegija itin kritiškai vertina apelianto netikėtai atrastą naują įrodymą, nes apeliantas prieštaringai nurodo ir jo atradimo aplinkybes: teigia, kad patikrino seną dokumentaciją ir tuo pačiu teigia, kad nesaugojo 2005 m. gegužės 25 d. paskolos sutarties, nes buvo surašyti 2005 m. rugpjūčio 2 d. paskolos rašteliai.

Dėl ginčo esmės

10. Byloje sprendžiamas klausimas, ar tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio nuostatas, t. y. esminis klausimas byloje yra, ar ieškovas įrodė paskolos suteikimo atsakovėms faktą.

11. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad pinigai buvo perduoti raštelio surašymo dieną ir kad nėra jokių įrodymų, jog pinigai buvo perduoti 2005 m. gegužės mėn. Apeliantas pažymėjo, jog neteigė, kad pinigus perdavė 2005 m. rugpjūčio 2 d. paskolos raštelio surašymo dieną, o aiškiai nurodė, kad pinigus atsakovėms perdavė 2005 m. gegužės mėn. Pinigų perdavimo momentas nėra esminis, tenkinant ieškinį, nes pinigų perdavimo faktą patvirtina atsakovių žodžiai „pasiskolinau“. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei šalių argumentus, neturi pagrindo sutikti su apelianto apeliaciniame skunde nurodomais argumentais bei daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

12. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialiojo šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą praktiką). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai.

14. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).

15. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai).

16. Nagrinėjamu atveju, ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 2 d. paskolino atsakovėms po 4650 Lt (1346,73 Eur), iš viso 9300 Lt (2693,46 Eur). 2005 m. rugpjūčio 2 d. šalių pasirašytuose skolos rašteliuose, kuriuos atsakovės surašė savo ranka nurodyta, kad 2005 m. rugpjūčio 2 d. atsakovės pasiskolino iš ieškovo po 4650 Lt (1346,73 Eur). Įsipareigoja grąžinti šią skolą per 36 mėnesius. Skolos rašteliuose nenurodyta, kad paskolai skaičiuojamos palūkanos, nurodyta, kad negrąžinus per 36 mėnesius, atsakovės sutinka atsakyti įstatymo nustatyta tvarka ir padengti teismo išlaidas. Atsakovės nurodė, ieškovas neneigė, kad skolos raštelius surašė pagal ieškovo diktuojamą tekstą. Atsakovės bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad 2005 m. rugpjūčio 2 d. skolos rašteliais buvo užfiksuotas prekių trūkumas ieškovo prekybiniame kioske, kuriame jos dirbo pardavėjomis, tarp šalių buvo kilęs konfliktas dėl prekių trūkumo. Tuo tarpu ieškovo paaiškinimai nėra nuoseklūs, nes pradžioje ieškovas teigė, kad pinigus paskolino 2005 m. rugpjūčio 2 d., teisme nurodė, kad pinigus perdavė anksčiau, t. y. gegužės mėn., kad 2005 m. gegužės mėn. paskolos sutarties neišsaugojo, taip pat nurodė, kad pinigus paskolino atsakovėms dėl jų šeimyninių aplinkybių, tačiau ieškovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad ieškovas jam buvo nurodęs aplinkybes dėl prekių trūkumo kioske, tačiau pinigus paskolino anksčiau, nei nustatytas prekių trūkumas ir gegužės mėn. paskolos sutarties neišsaugojo. Tokie nenuoseklūs bei prieštaringi, koreguojami ieškovo paaiškinimai apie pinigų perdavimą ir jo užfiksavimą rašytiniuose įrodymuose, kurie, be kita ko, nekoreliuoja ir su ieškovo atstovo paaiškinimais vertintini kritiškai (CPK 185 straipsnis).

17. Įvertintina ir tai, kad 2005 m. rugpjūčio 2 d. paskolos rašteliai surašyti antrą dieną po atsakovių atleidimo, dėl to įvertinus nuoseklius atsakovių paaiškinimus apie tarp šalių kilusį konfliktą dėl prekių trūkumo bei įvertinus ir liudytojo V. G. paaiškinimus apie tarp šalių kilusį konfliktą dėl prekių trūkumo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog labiau tikėtina, kad skolos rašteliais šalys užfiksavo prekių trūkumą, o ne ieškovo realiai suteiktą paskolą. Svarbu ir tai, kad ieškovas į teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi beveik baigiantis įstatyme nustatytam 10 metų senaties terminui, nors skolos rašteliuose nurodyta, jog skolą atsakovės įsipareigoja grąžinti per 36 mėn., t. y. iki 2008 m. rugpjūčio 2 d.

18. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad 2005 m. rugpjūčio 2 d. šalių pasirašytų skolos raštelių turinys nepatvirtina paskolos teisinių santykių egzistavimo, nes skolos rašteliuose naudojamos sąvokos nėra būdingos paskolos sutarčiai, paskolos davėjas (ieškovas) nenurodo, kad skolina (esamuoju laiku) pinigus paskolos gavėjoms (atsakovėms), paskolos gavėjos (atsakovės) naudoja būtąjį laiką, nurodydamos, kad pinigus pasiskolino; nesitarta dėl palūkanų mokėjimo ir jų dydžio, ir esminė aplinkybė, jog nėra nurodyta, kad paskolos gavėjos pinigus gavo. Tokie požymiai šiuo konkrečiu atveju labiau būdingi būtent atsakovių atsakomybei dėl prekių trūkumo įforminti, o ne paskolos santykių įforminimui.

19. Apeliantas, įrodinėdamas paskolos sutarties sudarymą, teigia, kad atsakovės pripažino paskolos suteikimo faktą ir savo pareigą grąžinti skolą, nes teigė, kad paskolą grąžino. Teisėjų kolegija atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą. Visų pirma, atsakovės neneigė, jog jų darbo ieškovo prekybiniame kioske metu buvo nustatytas prekių trūkumas, kuris ir buvo įformintas 2005 m. rugpjūčio 2 d. skolos rašteliais ir kurį jos įsipareigojo padengti. Apelianto argumentas, kad skolos rašteliuose nurodytų sumų atsakovės negalėjo padengti iš A. D. skolintais pinigais, kuriuos jis gavo pagal 2005 m. liepos 29 d. paskolos sutartį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi ginčo dalykui, nes įvertinus bylai reikšmingus įrodymus, konstatuota, jog paskolos teisiniai santykiai tarp šalių apskritai nesusiklostė, neįrodytas pinigų perdavimo atsakovėms faktas (CPK 185 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

20. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, dėl to sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

21. Atsakovė K. P. už atsiliepimą į apeliacinį skundą turėjo 400 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos yra teisėtos ir pagrįstos, neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytų dydžių. Dėl to atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovės K. P. turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei K. P. iš ieškovo A. L. 400 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.