Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio ir Izoldos Nėnienės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovių atstovei advokatei Karinai Račkauskienei, atsakovės atstovui advokatui Linui Šarkiui viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių N. J. ir J. D. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovų ieškovių N. J. ir J. D. patikslintą ieškinį atsakovei J. M., tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjui), Jonavos rajono savivaldybės administracijai ir A. S. dėl pažeistų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Įvertinęs byloje išanalizuotus įrodymus, teismas sprendė, kad civilinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovei buvo išduotas leidimas užtverti bendro naudojimo kelią įrengiant vartus ties jos sklypo riba. Be to, ieškovės neįrodė, jog vartų įrengimas ant bendrojo naudojimo kelio pažeidžia ar kitaip riboja jų teises ar teisėtus interesus. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepatvirtino ieškovių nurodytų aplinkybių, jog būtent dėl atsakovės įrengtų vartų jos neteko galimybės tiek su krovininiu automobiliu, tiek su lengvuoju transportu su priekaba įvažiuoti į namų valdą. Be to, ieškovėms nėra trukdoma patekti į jų namų valdą, nes iki jų namų einantis bendro naudojimo kelias nėra užtvertas. Ieškovės laisvai, be jokių apribojimų gali patekti iki savo namų valdos. Nustatyta, kad bendro naudojimo kelias, dėl kurio užtvėrimo ir yra kilęs ginčas, baigiasi ties atsakovės motinai O. D. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, t.y. jis tęsiasi iki minėto sklypo per visą atsakovei J. M. nuosavybės teise priklausančio sklypo ilgį. Taigi bendro naudojimo kelio dalis, kurią yra užtvėrusi atsakovė J. M., yra reikalinga tik atsakovei ir jos motinai patekti į joms nuosavybės teise priklausančias namų valdas. Kitaip tariant, užtverta akligatvio dalis yra naudojama išimtinai tik atsakovės ir jos motinos O. D. interesais, jų poreikių tenkinimui, o kitiems asmenims jis nėra būtinas ar kitaip galimas panaudoti. Pažeistos teisės turi būti ginamos teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovė neneigia ieškovių teisės naudotis bendro naudojimo keliu, tačiau ieškovės, pareikšdamos ieškinį piktnaudžiauja savo teisėmis, nes jos bendro naudojimo keliu naudojasi, to joms netrukdo atsakovė daryti, iki savo namų valdos privažiuoja, o pareikštu ieškiniu dėl asmeninių nesutarimų su atsakove siekia jai pridaryti kuo daugiau nepatogumų. Ieškovėms nėra nei būtinumo, nei jokio kito poreikio naudotis akligatvio dalimi, besiribojančia tik su atsakovei priklausančiu žemės sklypu. Atsakovė gavusi visus reikiamus dokumentus, įsitikinusi, jog akligatvio užtvėrimas niekam nesukels neigiamų padarinių, įrengė automatinius vartus Jonavos rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo architekto nurodytoje vietoje. Leidimą užtverti dalį akligatvio yra išdavęs ne tik Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktorius, bet ir Užusalių seniūnijos seniūnas. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad tenkinti ieškinį nėra pagrindo.

Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, nes vartai minėtoje vietoje yra buvę ir daug anksčiau, tačiau kitokios konstrukcijos. Atsakovė nurodė, jog vartai šioje vietoje buvo jau ir 1995 metais, o tai patvirtina civilinėje byloje atsakovės pateiktos fotonuotraukos (T.I, 115 b.l.) bei liudytojų parodymai. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kadangi bendro naudojimo kelias buvo užtvertas ir anksčiau, iki atsakovei pastatant naujos konstrukcijos vartus, darytina išvada, jog ieškovė N. J. apie galimą savo teisių pažeidimą jau žinojo ir anksčiau, tačiau į teismą dėl teisių pažeidimo nesikreipė. 1964 m. redakcijos LR CK 84 str. buvo nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, todėl net ir tuo atveju, jei laikytume, kad ieškovė N. J. apie savo pažeistas teises sužinojo tik 1995 metais (kadangi įrodymai pateikti tik apie tai, jog minėtais metais bendro naudojimo kelias taip pat buvo užtvertas), tai ieškininės senaties terminas jau yra pasibaigęs ir ieškovė šiuo teisiniu pagrindu yra praradusi galimybę savo teises ginti teismine tvarka.

Kitų byloje esančių įrodymų teismas visiškai nevertino, tuo pažeisdamas tiek LR CPK 185 str., 270 str 4 d. 3 p. nuostatas, tiek nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (2007 m. lapkričio 26 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2007). Teismas visiškai nevertino kaip įrodymų ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų parodymų, ieškovių paaiškinimų, kurie patvirtino, kad būtent dėl užtverto kelio, ieškovės netenka galimybių patekti į joms priklausantį sklypą dėl atsakovės užtverto kelio. Būtent šių įrodymų visuma, kartu su faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir patvirtino ieškovių teisių pažeidimą.

Teismas nepagrįstai atmetė ieškovių prašymą atlikti vietos apžiūrą, kurios metu ieškovės būtų užtikrinusios sunkiasvorės transporto priemonės patekimą į jų namų valdą. Teismas atmesdamas šį prašymą nurodė, kad teismui pakanka duomenų jo vidiniam įsitikinimui susiformuoti. Tuo tarpu sprendime teismas nurodė, kad jam kyla pagrįstų abejonių, ar sunkiasvorė transporto priemonė turi galimybę tinkamai manevruoti minėtame bendro naudojimo kelyje. Šią abejonę teismas galėjo pašalinti tenkindamas ieškovių prašymą Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas įrodymus vertino tendencingai, o sprendimą priėmė neišsamiai išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes.

Visiškai nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškovės gali laisvai patekti prie jų namų valdos. Ieškovės nurodė, kad jų teises pažeidžia būtent ta aplinkybė, kad dėl užtverto bendro naudojimo kelio jos negali patekti į namų valdą su sunkiasvoriu transportu bei lengvuoju automobiliu su priekaba. Su sunkiasvoriu automobiliu reikia atsivežti kurą su priekaba įvairius ūkiui skirtus daiktus. Ieškovių namų valdos ginčo namas yra apšildomas kietu kuru, todėl joms yra būtina kurą atsivežti į namų valdos kiemą, o tą padaryti jos gali tik su sunkiasvoriu transportu.

Pabrėžtina, kad ieškovės reikalavo ne nustatyti servitutą ar kitaip suvaržyti atsakovės teises ar teisėtus interesus. Ieškinys buvo grindžiamas teise naudotis bendro naudojimo keliu, kuris nepriklauso atsakovei. Kaip jau minėta ieškinyje, remiantis LR Kelių įstatymo 3 bei 4 straipsnių nuostatomis šis kelias yra vietinės reikšmės viešasis kelias. Jis nuosavybės teisėmis priklauso Jonavos rajono savivaldybės administracijai. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato, kad naudotis keliais bei jų infrastruktūra turi teisę visi juridiniai ir fiziniai asmenys vadovaudamiesi Civiliniu kodeksu, šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais. Tokiu būdu ieškovių teisė naudotis bendro naudojimo pravažiavimu keliu yra nustatyta įstatymo. Toks vietinės reikšmės viešasis kelias yra skirtas tenkinti viešą interesą, t.y. skirtas naudotis visiems asmenims, kurių poreikiai gali būti tenkinami tokiu naudojimu. Šiuo atveju teismas suabsoliutino vieno asmens - atsakovės J. M. teises naudotis bendro naudojimo keliu, ignoruojant kitų asmenų teises bei teisės aktų reikalavimus. Tokiu naudojimu yra pažeidžiama kelio paskirtis - tenkinti visų fizinių ir juridinių asmenų poreikius. Atsakovė J. M. be teisinio pagrindo užtvėrė bendro naudojimo kelią, neteisėtai išplėtė savo namų valdą jo sąskaita, o užtvertos dalies privatizavimo dokumentus pradėjo rengti tik po to, kai ieškovės pareiškė ieškinį dėl pažeistų teisių.

4. Nepagrįsti teismo argumentai, kad vartai priskirtini I grupės nesudėtingiems statiniams. STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų ir laikini) statiniai“ nuostatos numato, kad I grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems ne privačiame sklype taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai. Kadangi vartai įrengti ne atsakovei priklausančiame žemės sklype, jiems taikomi II grupės statinių reikalavimai, Todėl privalėjo būti parengtas supaprastintas statinio projektas (STR 12.4.2 punktas). STR 1.05.06.2005 "Statinio projektavimas" 41 punktas numato (redakcija, galiojusi vartų įrengimo metu), kad supaprastintą projektą sudaro: 41.1. bendrieji duomenys: 41.1.1. Supaprastinto projekto dokumentų sudėties žiniaraštis; 41.1.2. dokumentų, kurių pagrindu parengtas Supaprastintas projektas, sąrašas; 41.1.3. aiškinamasis raštas (statinio naudojimo paskirtis, statybos vieta, projektuojamą (-us) statinį (-ius) apibūdinantys pagrindiniai rodikliai); 41.2. sklypo planas (ant ne senesnio kaip 1 metų topografinio plano arba kadastrinių matavimų plano) su pažymėtais esamais ir projektuojamais statiniais, jų eksplikacija ir projektuojamų statinių pagrindiniais matmenimis plane ir aukščiais; 41.3. architektūriniai (fasado, plano ir pjūvių) brėžiniai (pastatams), o kai reikia, - ir kitiems statiniams); statinio konstrukcijų ir inžinerinių įrenginių aprašymas; Tik tokio projekto pagrindu galėjo būti išduotas privalomas raštiškas valstybės tarnautojo pritarimas ir galimas vartų įrengimas. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėjo nepagrįstos išvados, kad atsakovė vartus įsirengė teisėtai. 2009-07-13 rašte Nr.6B-05-2608 yra nurodyta, kad Jonavos r. savivaldybės administracijos vyriausiojo architekto skyriuje nėra išlikę duomenų, kad J. M. būtų duotas leidimas įsirengti vartus bendro naudojimo kelyje (duomenys neskelbtini).

2009-07-10 raštu Nr. 6B-07-2604 buvo pranešta, kad leidimas buvo išduotas gavus kaimyninių sklypų savininkų sutikimus. Bei pridėti skirtingi dokumentai, negu pateikti prie 2009-07-13 rašto. Prie pastarojo rašto buvo pateiktas atsakovės sklypo planas-schema be vyr. architekto skyriaus vedėjo parašo. Tuo tarpu prie 2009-07-10 pateiktas planas schema su parašu. Pabrėžtina, kad tokio parašo negalima laikyti raštišku valstybės tarnautojo pritarimu, kadangi nebuvo įvykdyti STR 1.05.06.2005 "Statinio projektavimas" 41 punkto reikalavimai, be to, tarnautojo pritarimas yra be datos, pabraukymai padaryti ant situacijos plano, o ne ant ne senesnio kaip 1 metų topografinio plano arba kadastrinių matavimų plano, kaip numato teisės aktų reikalavimai, nenurodyti projektuojamų statinių pagrindiniai matmenys ir aukščiai. Toks dokumentas yra niekinis.

Be to, STR 1.01.07:2002 „ Nesudėtingi( tarp jų ir laikini) statiniai nuostatos numato, kad jeigu tvotos atraminė sienutė, statoma ant sklypo ribos, būtina gauti kaimyninio sklypo savininko rašytinį sutikimą. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad atraminė vartų dalis ribojasi su ieškovių namų valdos žemės sklypu, todėl jų sutikimas tokių vartų įrengimui buvo būtinas. Tokio sutikimo ieškovės nedavė. Be to, nagrinėjamu atveju ieškovių teises pažeidžia vartų įrengimas dėl to, kad jie užtveria bendro naudojimo viešą kelią. Todėl nagrinėjamu atveju STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi( tarp jų ir laikini) statiniai“ nuostatos taikytinos sistemiškai su LR Kelių įstatymo nuostatomis. Laikytina, kad tokį sutikimą turi duoti visi asmenys, turintys pagrįstą interesą naudotis tokiu keliu. Teismo argumentai, kad A. S. tokį sutikimą davė, nes posėdyje patvirtino, kad jo sutikimas buvo toks, koks yra jo tekstas, yra nepagrįsti. A. S. sutikime jis nurodė, kad sutinka, jog būtų užtvertas įvažiavimas į M. sodybą. Bendro naudojimo kelias niekada nepriklausė J. M. ir nesudarė jos sodybos, todėl iš S. sutikimo negalima daryti išvados, kad jis sutiko su bendro naudojimo kelio užtvėrimu.

Nepagrįsti teismo teiginiai, kad atsakovei galėjo būti nežinomi namų valdos savininkai, kadangi ieškovės savo teisių nebuvo įregistravę nekilnojamojo turto registre. Šiuos teismo teiginius paneigia rašytiniai įrodymai byloje, kuriuos teismas ignoravo. Byloje yra pateiktas 2001-07-02 atsakovės žemės sklypo ribų paženklinimo aktas, kuriame yra pasirašę tiek N. J., tiek ir A. S., kaip gretimo sklypo naudotojai. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovei informacija apie gretimo sklypo savininkus buvo žinoma.

Ieškovės iš esmės visais įrodymais siekė patvirtinti faktinę aplinkybę, kad dėl užtverto bendro naudojimo akligatvio pro esančius vieno iš įvažiavimų į namų valdą vartus neįmanoma įvažiuoti į jų naudojamą namų valdą sunkiasvoriu automobiliu arba lengvuoju automobiliu su priekaba. Ieškovių pateiktų įrodymų analizė rodo, kad visi liudytojai ir konstatuojant faktines aplinkybes dalyvavę asmenys, remdamiesi savo subjektyviu patyrimu ir supratimu tvirtino, kad arba jie patys negali konkrečiomis transporto priemonėmis įvažiuoti į namų valdą, arba jie yra matę, kad kiti asmenys taip pat to negalėjo padaryti. Akivaizdu, kad remiantis tokiais subjektyviais įrodymais, negalima įrodyti objektyviai egzistuojančios aplinkybės - jei asmuo tvirtina, kad tam tikromis sąlygomis jis negali įvažiuoti pro vartus į namų valdą, tai nereiškia, kad tikrai to neįmanoma padaryti.

Tuo tarpu atsakovės pakviestas ir teismo posėdyje apklaustas liudytojas D. V. patvirtino ne savo subjektyvų patyrimą ar nuomonę, bet objektyviai egzistavusį faktą. Jis nurodė, kad maždaug prieš tris metus tiek ieškovių, tiek atsakovės paprašytas vežė joms malkas. Savo automobiliu GAZ-53, kurio bazės ilgis yra apie 7 metrai, nesinaudodamas atsakovės užtverta akligatvio dalimi atbuline eiga įvažiavo į ieškovių namų valdą pro tuos pačius nurodytus vartus.

Atsakovės nuomone šioje byloje nėra aktualios statybą reglamentuojančios technines teisės normos - sprendžiant, ar atsakovė vartus įsirengė nepažeisdama statybą reglamentuojančių teisės normų, būtų išeita už ieškinio ribų, nes statybos normų pažeidimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su tariamu ieškovių teisės pažeidimu. Ieškovės pareiškė ieškinį siekdamos apginti savo teisę naudotis savo namų valda. Konstatavus, kad atsakovės vartais užtvertas akligatvis ieškovių teisių nepažeidžia, statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas galėtų būti sprendžiamas kitoje byloje su kitais ieškovais arba administracine tvarka. Kadangi vartai yra pastatyti ant Jonavos rajono savivaldybei priklausančio kelio, būtent savivaldybė turi teisę tokį procesą inicijuoti. Galų gale, statybos inspekcija turi teisę administracine tvarka patikrinti, ar nėra pažeisti teisės aktai realizuojant statybos teisę, ir jei būtų nustatytas pažeidimas, atsakovė turėtų teisę jį ištaisyti, parengdama reikalingą projektinę dokumentaciją. Tačiau sprendžiant nurodytus klausimus, ieškovės nėra tinkami teisinio santykio subjektai.

Taip pat atsakovė mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Kadangi ieškovės gina tariamai pažeistą teisę naudotis savo nuosavybe, ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti laikoma diena, kai asmuo sužinojo apie savo pažeistą teisę. Proceso metu buvo neginčijamai įrodyta, kad bendro naudojimo kelias, einantis pro atsakovės sodybą iki O. D. namų valdos, vartais buvo užtvertas ne vėliau kaip 1995 metais. Visi aplinkiniai gyventojai tai žinojo, matė, niekam įrengti vartai netrukdė ir niekas iš pašalinių akligatviu nesinaudojo.

Be to, negalima sutikti su ieškovių argumentu, kad teismas turėjo taikyti CK 1.127 str. 5 d. normą ir laikyti jų teisės pažeidimą tęstiniu. Apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2004, negali būti taikoma šioje byloje dėl visiškai skirtingų faktinių aplinkybių. Paminėtoje byloje buvo nustatyta, kad atsakovų pastatyta tvora yra išsikišusi į tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, todėl toks teisės pažeidimas buvo laikomas tęstiniu. O šioje byloje nagrinėjamu atveju, ieškovių reikalavimas yra negatorinis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovės ir jų atstovė apeliacinį skundą prašė patenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Atsakovė ir jos atstovas apeliacinį skundą prašė atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Siekdama teisingai išnagrinėti apeliacinę bylą, teisėjų kolegija, visų pirma, pasisakys dėl ieškovių pareikšto ieškinio faktinio pagrindo, kuris apibrėžia įrodinėjimo dalyką šioje byloje.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje B. D. v. J. V., S. V., bylos Nr. 3K-3-151/2011). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų. Teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Iš taip suformuluoto ieškinio faktinio pagrindo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės reiškia ieškinį dviem savarankiškais teisiniais pagrindais: kaip žemės sklypo (namų valdos) savininkių (naudotojų) teisių gynimo nuo galimų pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu (CK 4.99 str.); pastatant vartus ir užtveriant bendro naudojimo kelią, pažeista Kelių įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti visų juridinių bei fizinių asmenų teisę naudotis keliais bei jų infrastruktūra.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pasisakys ne dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinio skundo dalies, kurioje dėstomos aplinkybės, susijusios su ginčo vartų statybos neteisėtumu dėl statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, teisėjų kolegija nevertins, nes tai išeina už ieškinio faktinio pagrindo ribų. Šios aplinkybės galėtų būti kitos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pasisako, t.y. ar pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog vartų įrengimas nepažeidžia ieškovių teisių, nesusijusių su naudojamo sklypo valdymo netekimu; ar pastatant vartus ir užtveriant kelią, nepažeistos Kelių įstatymo nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertins ar pagrįstai ieškovių reikalavimams taikyta ieškinio senatis.

Motyvuojamoji dalis

Dėl galimai pažeistos ieškovių teisės patekti į namų valdą

Apeliantės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tik vienintelį įrodymą – antstolio surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, o dėl kitų įrodymų – ieškovių kviestų liudytojų parodymų ir ieškovių paaiškinimų, iš vis nepasisakęs, be to, atmetęs ieškovių prašymą dėl vietos apžiūros atlikimo, nepagrįstai konstatavo, kad dėl vartų ant bendro naudojimo kelio pastatymo nėra suvaržytos ieškovių teisės su didesne transporto priemone ar lengvuoju automobiliu su priekaba patekti į namų valdą. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, ieškovės ir jų kviesti liudytojai (S. D., V. B., L. S., S. M.) aiškino, kad dėl ant bendro naudojimo kelio atsakovės pastatytų vartų ieškovės su ilgesne transporto priemone ar lengvuoju automobiliu su priekaba negali atbuline eiga įsukti į namų valdą pro įvažiavimą, esantį netoli atsakovės įrengtų vartų (T.II, 23-25 b.l.). Atsakovė ir jos kviesti liudytojai (M. M., A. M., D. V.) aiškino, kad atsakovės pastatyti vartai ieškovėms įvažiuoti į namų valdą netrukdo (T.II, 38-40 b.l.). Įvertinusi šalių ir jų kviestų liudytojų absoliučiai priešingus aiškinimus dėl ginčo vartų įtakos ieškovėms transporto priemone patekti į namų valdą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šie aiškinimai ir liudijimai turi būti vertinami labai atsargiai ir tik kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovių pateiktas antstolio 2010 m. balandžio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 29 nepatvirtina fakto, jog ieškovės į namų valdą negali įvažiuoti dėl atsakovės įrengtų vartų (T.I, 87-88 b.l.). Nors protokole nurodyta, kad į ieškovių namų valdą negalima įvažiuoti atbuline eiga tiek su sunkiasvore transporto priemone, tiek lengvuoju automobiliu su priekaba, tačiau jame nekonstatuota, jog į namų valdą minėtomis transporto priemonėmis nepavyko įvažiuoti dėl atsakovės įrengtų vartų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš protokolo turinio matyti, kad atsakovės įrengti vartai faktinių aplinkybių konstatavo metu buvo atidaryti, tačiau transporto priemonių, kuriomis buvo norima atbuline eiga įsukti į ieškovių namų valdą, vairuotojai net nebandė įvažiuoti į namų valdą pasinaudojant bendro naudojimo keliu, esančiu už atsakovės pastatytos tvoros, nors tam galimybės ir buvo. Pats vartų laikymo atidarytais faktais leidžia teigti, jog ieškovėms faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymo metu buvo sudarytos galimybės pasinaudoti kelio dalimi, dėl kurios užtvėrimo jos neva negali su transporto priemonėmis atbuline eiga patekti į namų valdą, tačiau šia galimybe nebuvo pasinaudota. Taigi, ieškovės iš viso neįrodė, kad į jų namų valdą pro įrengtą įvažiavimą apskritai įmanoma įvažiuoti net ir pasinaudojus bendro naudojimo kelio dalimi, esančia už atsakovės pastatytos tvoros. Be to, kaip matyti iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotų sunkiasvorės transporto priemonės vairuotojo paaiškinimų, jis į namų valdą neįvažiuos, nes gali užkabinti tvorą. Iš tokio vairuotojo paaiškinimo galima daryti išvadą, kad jis negali įvažiuoti į ieškovių namų valdą ne dėl kelio ilgio trūkumo, o kelio siaurumo, nes sukdamas užkabins kelkraštyje esančią tvorą. Kad atbuline eiga sukant į ieškovių namų valdą trūksta būtent kelio pločio, o ne ilgio, patvirtina ir protokole antstolio užfiksuota aplinkybė, jog kairėje pusėje matosi ištampytas tvoros metalinis tinklas. Pažymėtina, jog kiti civilinės bylos duomenys taip pat patvirtina, kad įsukimo vietoje bendro naudojimo kelias yra siauras (3,74 m), iš abiejų pusių aptvertas metalinėmis tvoromis (T.I, 67 b.l.; 64-65 b.l.).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir išsamiai ištirtais byloje esančiais įrodymais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovės neįrodė, jog atsakovės įrengti vartai pažeidžia jų teises, nesusijusias su namų valdos valdymo netekimu (CK 4.99 str.). Esminė neįvažiavimo į ieškovių namų valdą priežastis yra kelio siaurumas, dėl kurio transporto priemone negali įsukti į namų valdą.

Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje, įvykusiame 2010 m. spalio 13 d., trečiasis asmuo A. S., esantis namų valdos statinių bendrasavininkis, paaiškino, jog vartų priešais garažą nebuvo, jie pastatyti gal prieš dvejus metus (T.II, 39 b.l.). Toks trečiojo asmens A. S. aiškinimas leidžia konstatuoti, kad ieškovių namų valdoje įvažiavimo vartų, pro kuriuos neva negalima įvažiuoti atbuline eiga dėl atsakovės įrengtų vartų, iki 2008 m. apskritai nebuvo, buvo tik tvora. Atsakovės įrengti vartai buvo jau 1995 m. (tai patvirtina fotonuotraukos (T.I, 115 b.l.). 2006 m. šie vartai pertvarkyti. To neginčija ir ieškovės. Nustatyta aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad tuo metu, kai atsakovė apie 1995 m. įsirengė ir 2006 m. pertvarkė ginčo vartus, ieškovės iš viso neturėjo įvažiavimo į namų valdą toje vietoje, kurioje tik neseniai, t.y. apie 2008 m., tvoroje padarė vartus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad anksčiau už ieškoves pastačiusi vartus, atsakovė apskritai negalėjo pažeisti jų teisių įvažiuoti į namų valdą, nes toje vietoje, kurioje dabar ieškovės nori įvažiuoti į namų valdą, įvažiavimo nebuvo. Taigi, ir dėl šios priežasties ieškovės nepagrįstai teigia, kad atsakovės įrengti vartai pažeidžia jų teises, nesusijusias su namų valdos valdymo netekimu (CK 4.99 str.).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai atmetė jų prašymą atlikti vietos apžiūrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų (techninių apskaitos bylų planai, žemės sklypų planai, brėžiniai, fotonuotraukos, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, protokolo priedas (vaizdo medžiaga)), iš kurių aiškiai galima susidaryti ginčo vietos vaizdą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovių prašymą atlikti vietos apžiūrą. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad skirti techninę ekspertizę dėl galimybės įvažiuoti į ieškovių namų valdą šalys neprašė.

Dėl ieškovių teisės naudotis bendro naudojimo kelio dalimi, esančia už atsakovės pastatytų vartų

Ieškovės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė, pastačiusi vartus ir užtvėrusi bendro naudojimo kelią, nepažeidė Kelių įstatymo 17 straipsnio 1 dalies, numatančios visų juridinių ir fizinių asmenų teisę naudotis keliais vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo įstatymu ir kitais teisės aktais.

Tarp byloje dalyvaujančių asmenų nėra ginčo, kad kelias, ant kurio atsakovė pastatė vartus, yra vietinės reikšmės viešasis kelias, nuosavybės teise priklausantis Jonavos r. savivaldybei (Kelių įstatymo 3 str. 3 d. 2 p.; 4 str. 3 d.). Taigi, nurodyto kelio savininkė yra Jonavos r. savivaldybė, kurios atstovai viso proceso metu jokių pretenzijų atsakovei dėl kelio užtvėrimo nereiškė, priešingai, ieškovių ieškinį prašė atmesti (T.I, 51-53 b.l.). Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos atsakovė 2006 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Jonavos r. sav. administraciją prašydama užtverti kelio dalį, kuria yra įvažiuojama į jos ir jos mamos namų valdas (T.I, 29 b.l.). Byloje esančiame plane yra konkrečiai nurodyta bendro naudojimo kelio užtvėrimo vieta, patvirtinta Vyriausiojo architekto skyriaus vedėjo (T.I, 31 b.l.). Kad kelio užtvėrimas buvo suderintas su kelio savininku patvirtina ir Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. sausio 19 d. raštas Nr.6B-07-169 „Dėl įvažiavimo vartų įrengimo“, kuriame nurodyta, jog neprieštaraujama vartų įrengimui ties J. M. sklypu (T.I, 60 b.l.). Prie rašto taip pat pridėta suderinta schema su numatoma vartų vieta (T.I, 61 b.l.).

Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog kelio savininkas yra davęs sutikimą įrengti vartus. Spręsdamas kelio užtvėrimo klausimą, kelio savininkas (Jonavos rajono savivaldybė) nustatė aplinkybes, kad užtveriama kelio dalimi (akligatviu) yra patenkama tik į atsakovei ir jos mamai, kuri dėl kelio užtvėrimo neprieštarauja, priklausančias namų valdas, todėl suderintoje vietoje įrengiant vartus viešasis interesas nebus pažeistas. Be to, bylos nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, kad kelio dalies (akligatvio) užtvėrimas pažeidžia viešąjį interesą, t.y. esmines asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teises ar teisėtus interesus.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad vietinės reikšmės viešojo kelio savininko sutikimas užtverti kelią, duotas įvertinus, jog toks užtvėrimas nepažeis viešojo intereso, yra viena iš nuosavybės teisė įgyvendinimo formų (CK 4.37 str. 1 d.), neprieštaraujanti Kelių įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai visų asmenų teisei naudotis keliais, nes ši asmenų teisė įgyvendinama ar ginama tik tais atvejais, kai tam yra objektyvus poreikis (viešasis interesas). Kaip jau minėta, tokio intereso šioje byloje nėra.

Taip pat pažymėtina, jog Kelių įstatyme nėra numatyta, kad įrengiant kelio statinius būtinas gretimų sklypų savininkų (naudotojų) sutikimas. Kita vertus, net jeigu toks sutikimas ir būtų būtinas, byloje nėra duomenų, kad ginčo vartai ribojasi su ieškovių naudojama ginčo valda, nes ieškovių namų valda nėra suformuota įstatymų nustatyta tvarka. Be to, ieškovių naudojamos namų valdos savininkas yra valstybė, kurios atstovai byloje (Kauno apskrities viršininko administracija, vėliau Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos) ieškinį prašė atmesti (T.I 69-70 b.l.; 101-102 b.l.; T.II, 24 b.l. antra pusė). Taigi aiškiai išreiškė poziciją, kad namų valdos žemės sklypo savininko teisių ginčo vartai nepažeidžia ir jis sutinka su vartų įrengimu. Pažymėtina, kad namų valdos naudotojai negali tūrėti daugiau teisių, nei žemės sklypo savininkas.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundai argumentai, susiję su Kelių įstatymo nuostatų pažeidimais, atmestini.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Ieškovės byloje reiškė negatorinį ieškinį dėl žemės sklypo savininko (naudotojo) teisių gynimo nuo galimų pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu. Byloje nustatyta, kad vartai, dėl kurių pastatymo neva yra pažeidžiamos ieškovių teisės, nesusijusios su valdymo netekimu, nurodytoje vietoje jau buvo 1995 m. (T.I, 115 b.l.). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovė N. J. patvirtino, kad apie savo pažeistas teises sužinojo apie 1995 m. (T.II, 23 b.l.). Todėl vėlesni jos teiginiai, kad iki 2006 m. vartai nebuvo rakinami ir jos teisės nebuvo pažeidžiamos vertintini kritiškai. Be to, neabejotina, kad vartai tam ir statomi, kad būtų ribojamas asmenų judėjimas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškinio senatis prasidėjo 1995 m.. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės pastatyti vartai patenka į ieškovių namų valdą. Beje, kaip jau minėta, ieškovių namų valdos ribos teisės aktų nustatyta tvarka iki šiol apskritai nėra nustatytos. Taigi, byloje nenustatyta aplinkybė, kad atsakovė naudotųsi ieškovių namų valda. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai reiškiamas negatorinis reikalavimas, nesusijęs su svetimo turto naudojimu, ieškinio senatis taikoma bendra tvarka. Kaip jau minėta, ieškovė pripažino, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo apie 1995 m., todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ieškinio senaties terminas jau yra pasibaigęs. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė J. D. savo reikalavimą kildina iš su ieškove 2009 m. gegužės 4 d. sudarytos pastatų panaudos sutarties, todėl ir šios ieškovės reikalavimams taikytina ieškinio senatis (CK 1.128 str.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovių apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovių valstybės naudai priteistina po 24,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

ieškovių N. J. ir J. D. apeliacinį skundą atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovių N. J., (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir J. D., (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)valstybei po 24,25 Lt (dvidešimt keturis litus 25 ct) turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, įmonės kodas 188659752, surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esanti „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).