Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. B. atstovui advokatui Simonui Baltrušaičiui, Gintarui Dapkevičiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį – 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausme;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, J. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Nukentėjusiosios I. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš J. D. 47,73 Eur (keturiasdešimt septyni eurai 73 ct) turtinei žalai bei 5000 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. D. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. rugsėjo 13 d., apie 6.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti bei tenkinti lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios I. B. valią, pasikvietė ją į viešbučio „N.“, esančio (duomenys neskelbtini), kambarį Nr. 202, kur panaudodamas fizinį smurtą, tai yra jėga parvertęs I. B. ant lovos, užgulė ją ir pareikalavo tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu, o nukentėjusiajai pradėjus garsiai šaukti, jos pasipriešinimui palaužti, toliau naudojo fizinį smurtą – tyčia sudavė ne mažiau kaip du smūgius ranka nukentėjusiajai I. B. į veidą, taip padarydamas jai muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, lokalų minkštųjų audinių patinimą kairio skruosto srityje, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, jėga movė jos pėdkelnes ir kelnaites, o I. B. nenustojus garsiai šaukti, uždėjęs ant jos veido pagalvę, spaudė, kol ji nustojo šaukti, laikė ją už rankos, taip atimdamas I. B. galimybę ištrūkti, tačiau savo nusikalstamų veikų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji garsiai šaukė ir aktyviai priešinosi, dėl to kaltinamasis, bijodamas būti užkluptas darant nusikalstamas veikas, nukentėjusiosios raminamas, užmigo. Tokiu būdu J. D. pasikėsino seksualiai prievartauti ir išžaginti nukentėjusiąją I. B..Apeliaciniame skunde nuteistasis J. D. prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinį ieškinį atmesti. Teismui nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Prijungti prie bylos teikiamus rašytinius įrodymus – teismo medicinos gydytojo dr. P. P. išvadą ir antstolės V. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kadangi neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neatliko visų bylai reikšmingų įrodymų tyrimo bei neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų, jo ir gynybos išsakytų nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, įrodymus vertino šališkai, nes vadovavosi iš esmės tik jo tariamai kaltę pagrindžiančiais įrodymais, tuo pažeidė nekaltumo prezumpciją. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, kadangi neatliko išsamios, visapusiškos ir objektyvios visų byloje surinktų įrodymų analizės, nepagrindė, kodėl vienus duomenis pripažino įrodymais, o kitus atmetė ar iš viso neanalizavo. Nuosprendyje teismo išdėstytos išvados dėl jo kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra grindžiamos tik prielaidomis bei spėjimais, jos nėra logiškos. Teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, pernelyg sureikšmino nukentėjusiosios I. B. parodymus ir neatsižvelgė į jų prieštaringumą. Visiškai neanalizuoti liudytojų V. S., I. J., A. A. parodymai, nevertinta ir teismo atsisakyta prijungti prie bylos jo iniciatyva pateikti - papildoma specialisto išvada bei antstolio konstatuotų faktinių aplinkybių protokolas. Apeliantas atkreipia dėmesį į esminius nukentėjusiosios I. B. parodymų faktus, kuriuose teismas nenuoseklumo neįžvelgė ir pripažino juos nesikeičiančiais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Iš karto po įvykio I. B. paaiškinime nurodė, kad grįžus su J. D. į viešbučio kambarį, ji savo mobiliojo ryšio telefoną įjungė krauti laidu, kuris buvo įjungtas į rozetę, o kai nuėjo į tualetą ir grįžo, neatsimena kaip, bet jau gulėjo lovoje, J. D. buvo ant jos ir šaukė: „neklyk, tik pačiulpk bybį“. Numovė jai pėdkelnes ir apatines kelnaites. Nurodė, kad ji priešinosi, jis sudraskė jos pėdkelnes, trenkė mažiausiai du kartus, jai iš lūpos bėgo kraujas. Nurodė, kad išėjus iš tualeto jos telefonas ir rankinė buvo paslėpti. Nukentėjusiosios apklausos metu I. B. nurodė, kad kai susipažino su J. D., jis buvo labai mandagus, tą vakarą davė jam savo telefono numerį. Tuo metu, kai viešbučio kambaryje ji išėjo iš tualeto, pamatė J. D. su vienomis kelnaitėmis. J. D. ją sviedė ant lovos, o ji pradėjo šaukti, klykti, bandė jai mauti pėdkelnes, ji priešinosi ir jis jas suplėšė. Buvo užvirtęs ant jos, numovė jai pėdkelnes bei kelnaites iki kelių, o ji šaukė dar garsiau, klykė kiek tik galima. Maldavo, kad paleistų, vėl pradėjo klykti, jai trenkė per veidą ir jai iš lūpos pradėjo bėgti kraujas. Kadangi ji nenustojo šaukti, jis uždėjo ant jos pagalvę ir pradėjo dusinti. Kai pradėjo trūkti oro, nuėmė pagalvę, ji pradėjo su juo gražiai kalbėti, glostyti jį ir, kai jis užmigo, pabėgo iš kambario. Prieš išeinant apsižvalgė, tačiau savo rankinės ir telefono nematė. I. B., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad po įvykio jai skambino I. J. ir J. D., siūlė atsigerti kavos, ji jautė psichologinį spaudimą. Nurodė, kad pėdkelnės buvo suplėšytos vidinėje šlaunų pusėje, per sprindį nuo kirkšnies, nuleidus suknelę vizualiai nesimatė. Teigė, kad iki tol klube su J. D. nebendravo, (duomenys neskelbtini) bendrai sėdėjo prie stalo, dėmesį jai pradėjo rodyti (duomenys neskelbtini), telefono numerį jam davė todėl, kad galvojo, jei pasiūlys kavos, norėtų su juo susipažinti. Tuo metu, kai pradėjo ją dusinti pagalve, jokių veiksmų fizine prasme neatliko, nuėmė pagalvę dėl to, jog, mano, pajuto, kad jai trūksta oro, nuo jos nulipo, ji apsimovė pėdkelnes, jis laikė jai ranką, o paskui bešnekant užmigo. Teigia, kad iki to momento pėdkelnių susiplėšyti negalėjo, su U. tokio pokalbio, kad paskolintų jai pėdkelnes nebuvo, nurodo, kad tai yra šmeižtas ir negali patikėti, kodėl jos taip sako. Atsakydama į prokurorės klausimą nurodė, kad daug šaukė J., bet geriausiai įsiminė frazę „pačiulpk man bybį“. Nurodė, kad praėjo du metai, tačiau kiekvieną detalę prisimena kiekvieną dieną. Tačiau į teisėjos klausimą - kaip atsidūrė ant lovos, vėl teigia nepamenanti. Nurodė, kad pėdkelnes ir kelnaites susitvarkė, kai J. D. pradėjo snūduriuoti. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė tinkamų priemonių pašalinti akivaizdžius nukentėjusiosios parodymų prieštaravimus bei neatitikimus dėl esminio momento, kaip nukentėjusioji ir kokiu metu atsigulė ar buvo paguldyta ant lovos (vienu metu nurodė, kad neatsimena, vėliau, kad ją sviedė, po to, kad vėl neatsimena), kokiu momentu apsimovė neva jo numautas kelnaites ir pėdkelnes (vienu atveju teigė, kad pėdkelnes apsimovė, kai jis nuo jos nulipo, kitu atveju - kad pėdkelnes ir kelnaites susitvarkė, kai jis pradėjo snūduriuoti). Tokius nukentėjusiosios parodymų neatitikimus galima paaiškinti jos buvusiu neblaivumu ir nuovargiu įvykio metu, kuris sutrukdė prisiminti tikrąsias įvykio aplinkybes. Be to, neatmestina, kad nukentėjusioji, tėvų vertinama kaip tvarkinga ir dora mergina, galėjo ryžtis apkalbėti jį tam, kad tėvams pateisintų savo užsibuvimą iki paryčių ir negrįžimą į namus. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. S. parodė, kad nuvažiavus į (duomenys neskelbtini) I. užsiminė, jog jai suplyšo ar įplyšo pėdkelnės, dėl ko ji jautėsi nepatogiai ir eiti į barą nebenorėjo. Plyšimas matėsi šlaunies viršuje. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas I. J. parodė, kad jis (duomenys neskelbtini) pastebėjo praplyšusias I. B. pėdkelnes, jos buvo praplyšusios aukščiau kelio, vidinėje šlaunies pusėje, pėdkelnių įplyšimas buvo apie 3 cm. Svečių namų „N.“ administratorė L. H. parodė, kad apie 7.00 val. ryto į registratūrą atėjo I. B., prašė pagalbos, ant jos kūno jokių sužalojimų nesimatė, ji jai parodė suplėšytas pėdkelnes po suknele, visi drabužiai buvo normalūs, nesuplėšyti. Liudytoja I. V. parodė, kad nukentėjusi mergina pati rodė savo pėdkelnes, kurios buvo suplyšusios ties siūle aukščiau sijono. Sakė, kad pėdkelnės suplyšo kambaryje. Merginos apranga jai pasirodė tvarkinga. Liudytoja R. S. parodė, kad I. B. buvo su suknele iki kelių, jos pėdkelnės iš vidinės pusės buvo suplėšytos, skylė buvo maždaug delno dydžio. Visų šių liudytojų parodymai, kurioje vietoje buvo įplyšusios I. B. pėdkelnės, sutampa, nukentėjusiosios atstovo 2016 m. balandžio 18 d. skunde nurodyta aplinkybė, jog iš Pramogų banko tualete darytų nuotraukų aiškiai matyti, kad pėdkelnės iki įvykio nebuvo suplyšusios, paneigta pačios nukentėjusiosios ir kitų liudytojų parodymais, jog pėdkelnių įplyšimas, nuleidus suknelę, vizualiai nesimatė, o netikėti V. S., I. J. parodymais, jog I. B. pėdkelnės buvo įplyšusios jau (duomenys neskelbtini), nėra jokio pagrindo. Be to, pati nukentėjusioji patvirtino, kad po įvykio jai skambino V., gražiai su ja kalbėjo, ramino ją, palaikė, piktuoju po to pokalbio neliko. Pažymima, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo teiktas prašymas prokurorui dėl I. B. pėdkelnių ekspertizės skyrimo, kad atsakyti į klausimą, koks buvo pėdkelnių sudraskymo mechanizmas, tačiau prokuroras šio prašymo netenkino. I. B. aktyviai priešinantis, draskantis, mažai tikėtina, kad jam jėga maunant pėdkelnes, jose liktų vienintelis tokio paties dydžio dar iki įvykio jos pėdkelnėse atsiradęs įplyšimas. Tokioje situacijoje, kai aktyviai priešinamasi, judama ir dar prievarta maunamos pėdkelnės, tas įplyšimas turėjo būti kur kas didesnis ar net išplėšta didžiulė skylė, arba pėdkelnės turėjo būti visiškai sudraskytos. Šiuo atveju teismas selektyviai tyrė byloje surinktus duomenis, jį kaltinamiems duomenims suteikdamas išskirtinę įrodomąją vertę, o prieštaravimus ir abejones aiškindamas ne jo naudai. Teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamojo gynybos versija, jog kambaryje nebuvo šaukiama, nes niekas negirdėjo, niekuo nepagrįsta ir atmestina. Iš viešbučio „N.“ apgyvendinimo skyriaus vadovės R. T. pranešimo matyti, kad 2015 m. rugsėjo 13 d. greta kambario Nr. 202 nebuvo apgyvendintų kambarių. Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas su priedais taip pat patvirtina, kad arčiausiai apgyvendintas kambarys buvo Nr. 221. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad I. B. šaukimo, klykimo galėjo ir nesigirdėti, o jei ir girdėjosi, nėra įpareigojimo viešbučio svečiams skųstis triukšmu ar pranešti apie kilusius nepatogumus, jeigu tokie ir buvo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. H. parodė, kad apie 5.00 val. ryto vyriškis grįžo su mergina, abu buvo neblaivūs, linksmi, mergina buvo laiminga, juokėsi. Abu nuėjo į antrą aukštą, kur buvo vyriškio kambarys. Visi kambariai aplink jo kambarį buvo apgyvendinti. Jeigu būtų buvęs koks triukšmas, ar mergina būtų šaukusi, tai žmonės būtų girdėję, kadangi sienos kartoninės ir plonos. Tą naktį niekas iš gyventojų neskambino ir nesiskundė. Ji taip pat nieko negirdėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas į byloje surinktus prieštaraujančius duomenis (viešbučio apgyvendinimo skyriaus vadovės pranešime nurodyta, kad greta kambario Nr. 202 nebuvo apgyvendintų kambarių, o liudytoja L. H. parodė, kad visi kambariai aplink jo kambarį buvo apgyvendinti) neatsižvelgė ir nesiėmė priemonių pašalinti šiuos aptartus prieštaravimus, kurie turi didelę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui. Teismas nuosprendyje analizavo tik tuos duomenis, kurie yra jį kaltinantys, tai yra teismas buvo šališkas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu I. V. parodė, kad viešbutis yra toks, jog jeigu būtų garsus triukšmas, jis tikrai girdėtųsi. Amerikiečiai dažnai būna vyresnio amžiaus, todėl jie dėl kiekvieno triukšmo bėga skųstis. Joms buvo keista, kad niekas nesiskundė. Nors nukentėjusioji I. B. nurodė, kad šaukė, klykė, kiek tik galima, taip pat nurodė, kad šaukė ir J. D., tačiau šie jos parodymai kelia pagrįstų abejonių, dėl to, kad nusiskundimų dėl triukšmo ankstų rytą viešbučio darbuotojoms niekas nereiškė, be to, pačios viešbučio darbuotojos ar personalas taip pat jokio triukšmo negirdėjo. Tokiu paros metu, ankstyvą rytą, praktiškai nėra jokio pašalinio triukšmo (automobilių judėjimo), kas galėjo užgožti tiek merginos klyksmą, tiek jo šaukimą. Neįtikinamai atrodo pati situacija, kai jis iki atėjimo į viešbučio kambarį kartu su I. B. elgėsi gražiai, pagarbiai, jo elgesys niekam iš kartu buvusių pažįstamų, draugų neatrodė įtartinas, keistas, tačiau viešbučio kambaryje jis tampa neprognozuojamas, grubus, agresyvus, padaro nusikaltimą prieš I. B., po to vėl nusiramina, jokios grėsmės niekam nekelia, net atvykusiai policijos pareigūnei pasirodo nustebęs, kas įrodo, kad jokio įvykio ir nebuvo, nes atvykę policijos pareigūnai jam pačiam sukėlė didžiulį netikėtumą, nesuprantant, kam ir kokiu tikslu šie atvyko.Visiškai nesuprantamas ir logiškai nepaaiškinamas ikiteisminio tyrimo metu atliktas apžiūros veiksmas, atliktas ne pagal BPK reglamentuotas tokio veiksmo atlikimo taisykles, kurio metu fiksuotas iš kambario Nr. 202 sklindantis visu garsu paleisto televizoriaus (o ne klykiančios moters) garsas už 10 metrų esančiame kambaryje Nr. 221. Televizoriaus garso patikrinimas iš vieno kambario kito kambario atžvilgiu, atliktas apžiūros metu, buvo gautas BPK nenustatytu būdu, todėl toks veiksmas negali būti laikomas leistinu įrodymu BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme ir jame nurodytų duomenų teismas negali analizuoti ir jais remtis. Apeliantui nesuprantama, kodėl nebuvo paskirtas eksperimentas nustatyti iš 202 kambario visa gerkle klykiančios moters sklindantį garsą šalia šio kambario esančiuose kambariuose (už sienos, aukščiau ar žemiau esančiuose kambariuose), kuriuose, kaip nurodė viešbučio darbuotojos, buvo apgyvendinti svečiai, taip pat viešbučio fojė ar registratūroje, kur tuo metu tikrai buvo viešbučio darbuotojų.Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad baigiamųjų kalbų metu pirmosios instancijos teismo apeliantas prašė prie bylos prijungti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame pagal jo prašymą konstatuotos faktinės aplinkybės dėl (ne)girdimų garsų iš svečių kambario Nr. 202 viešbutyje „N.“, (duomenys neskelbtini). Tačiau teismas be jokio objektyvaus pagrindo papildomus įrodymus, kuriuos buvo būtina įvertinti, priimti atsisakė. Spręsdamas šio įrodymo prijungimo klausimą, teismas padarė pertrauką, šį garso įrašą teisėja perklausė viena, t. y. ištyrė nedalyvaujant kitiems proceso dalyviams ir po to nutarė, kad tai nėra įrodymas ir jis nieko neįrodo, tuo pažeisdamas kitų proceso dalyvių teises žinoti garso įrašo turinį ir galimai pasisakyti dėl to.Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad 2017 m. birželio 9 d., 14.40 val., atvykus į viešbutį „N.“, kambaryje Nr. 202 duris užsidariusios moters buvo paprašyta kviestis pagalbos šaukiant „gelbėkit“. Konstatuota, kad kambaryje Nr. 203 aiškiai girdimas moteriškas balsas - pagalbos šaukimas, sklindantis iš kito kambario, kambaryje Nr. 201 taip pat aiškiai girdimas moteriškas balsas - pagalbos šaukimas, sklindantis iš kito kambario, viešbučio antrame aukšte (toliau nuo kambario Nr. 202) labai aiškiai girdimas moters šauksmas, pagalbos kvietimas, iš viešbučio antrojo aukšto koridoriaus gale esančio kambario išbėgo vyriškis, kuris pasakė, kad girdi, jog moteris kviečiasi pagalbos, viešbučio „N.“ administratorė G. D. pranešė, jog viešbučio registratūra buvo informuota pašalinio pro viešbutį praeinančio asmens, kad viešbutyje girdimas moters pagalbos šauksmas (priedas Nr. 1).Pirmosios instancijos teismas privalėjo užtikrinti teismo procese rungimosi principo, numatyto BPK 7 straipsnyje, įgyvendinimą, suteikiant jam galimybę pateikti į bylą duomenis, kuriais jis grindė savo gynybinę poziciją. Teismo procesinis sprendimas priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kuriuos nepagrįstai vertino kaip neesminius.Apklausta L. H. parodė, kad apie 7.00 val. ryto į registratūrą atėjo mergina, ant jos kūno jokių sužalojimų nesimatė. Apklausta patrulė R. S. parodė, kad „sužalojimų jos veide nebuvo, veidas buvo visas raudonas, negali pasakyti, ar tai buvo trenkimo žymės, kraujo nebuvo“. Nukentėjusioji I. B. tvirtino, kad viešbučio kambaryje J. D. jai du kartus trenkė į veidą, jai iš lūpos pradėjo bėgti kraujas, tačiau nė vienas iš karto po įvykio mačiusių nukentėjusiąją nenurodo jokių jos sužalojimų. Todėl neaišku, kaip ir kur galėjo išgaruoti iš I. B. lūpos pradėjęs bėgti kraujas. Jei tikėti nukentėjusiosios parodymais, tai kraujo turėjo būti nemažai, tačiau, prieštaraudama savo anksčiau duotiems parodymams, nukentėjusioji į jo gynėjo klausimą atsakė, jog kraujo nebuvo daug, kad jis bėgtų. Tuo metu, kai į jo kambarį įėjo policijos pareigūnai, jis buvo tik su apatiniu trikotažu, tačiau jokių I. B. priešinimosi žymių (įdrėskimų nagais, paraudimų, kraujosruvų, nubrozdinimų ir pan.) ant jo kūno pareigūnė nematė.Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 1699/15(03), matyti, kad I. B. konstatuota muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, lokalus minkštųjų audinių patinimas kairio skruosto srityje, kliniškai išvesta veido sumušimo diagnozė. Specialisto paaiškinimų protokole fiksuota, kad neįtikima, jog nukentėjusioji I. B. sužalojimus, nurodytus specialisto išvadoje Nr. G1699/15(03), galėjo patirti griūdama ir atsitrenkdama į spintelę, nes atsitrenkus veidine dalimi į bukabriaunį daiktą, dėl dinaminio poveikio būtų susidaręs išorinis mechaninis sužalojimas - nubrozdinimas. Tačiau tokio sužalojimo nurodytoje specialisto išvadoje nekonstatuota. Ekspertas neatmeta tikimybės, kad griuvimo ir atsitrenkimo metu tarp bukabriaunio daikto ir veidinės kūno dalies galėjo būti koks nors sugeriantis smūginį poveikį objektas ar daiktas, tačiau dėl anatominių žmogaus struktūros savybių įvardintu būdu sužalojimai negalėjo susidaryti, nes pateiktose nuotraukose spintelės yra žemos, apie 50-55 cm, o sukniubęs kūnas ant kelių yra daug aukštesnis negu įvardintas spintelės aukštis - lūpos sritis, įvertinus, kad tarp paskutinio laipto krašto ir spintelės yra taip pat nedidelis atstumas, neįtikėtina, kad sukniubimo metu kūnas per krūtinės ir juosmens sritį būtų galėjęs tiek susilenkti, kad veidine kūno dalimi būtų galėjęs pasiekti spintelės kraštą. Šiuo atveju specialisto išvada yra tik tikėtino pobūdžio. Tam, kad atsakyti į papildomus klausimus dėl nukentėjusiosios sužalojimų susidarymo mechanizmo, būdo ir aplinkybių, buvo kreiptasi į teismo medicinos specialistą atlikti papildomą tyrimą. Teismo medicinos specialistas dr. P. P., įvertinęs dokumentų duomenis, pateikė išvadą, jog I. B. girtumas (kai 2015 m. rugsėjo 13 d., 08.58 val., nustatytas 0,72 promilės girtumas) įvykio metu 2015 m. rugsėjo 13 d., 6.00 val., labiausiai tikėtina yra 1,17 promilės. I. B. muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje galėjo patirti pati griūdama ir atsitrenkdama į spintelę, esančią viešbučio kambaryje Nr. 202, nurodytą įvykio vietos apžiūros metu ir specialisto paaiškinime, nes spintelė pasižymi ir kietu buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių. Labai tikėtina, kad I. B. muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje galėjo patirti būdama tokio apsvaigimo būsenoje, nuo kurios galėjo griūti ir atsitrenkti į aukščiau nurodytą spintelę. Neatmetama galimybė, kad sužalojimai I. B. lūpoje galėjo atsirasti pačiai įsikandus, valgant, kalbant. Sužalojimai I. B. veide galėjo būti padaryti dėl vieno trauminio poveikio, nes jie kairėje veido pusėje, atsikišusiuose veido paviršiuose, jei traumuojantis daiktas buvo pailgas - siekė tiek skruostikaulį, tiek ir viršutinę lūpą (tokį paviršių turi ir spintelė). Skruostikaulio minkštųjų audinių patinimas galėjo atsirasti I. B. atsitrenkiant į sieną, duris, mašinos duris ir panašiai, nes visi minėti daiktai pasižymi kieto buko daikto savybėmis. Taigi, I. B. sužalojimus pasidarė pati krisdama, nes už durų į kambarį buvo laiptai žemyn, o ji, žengusi kelis žingsnius, nugriuvo. Tai, kad I. B. galėjo nugriūti pati, būdama neblaivi, patvirtina ir papildoma specialisto išvada. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neužtikrino rungimosi principo ir jį pažeidė, atsisakydamas prie bylos prijungti teismo medicinos specialisto dr. P. P. išvadą, kuri turi reikšmingos įtakos paneigiant jo kaltę. Tam, kad ši išvada būtų prijungta prie bylos ir įvertinta, teisme neprieštaravo ir prokurorė. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusioji painiodamasi nurodė nenuoseklias aplinkybes dėl savo rankinės ir telefono, vienu atveju teigė, jog nepamačiusi savo daiktų išbėgo iš kambario, kitu atveju nurodė, jog savo daiktų nepasiėmė, nes taupė laiką, tačiau policijos pareigūnė patvirtino, kad I. B. rankinė buvo kambaryje ant spintelės, tai reiškia, matomoje vietoje, todėl bent jau rankinės ji nerasti ar nepamatyti negalėjo. Be to, nesuprantami I. B. teiginiai, jog paėmus rankinę joje nebuvo telefono. Kyla klausimas, kaip telefonas galėjo atsirasti jos rankinėje, jei ji telefoną paliko krauti įjungtą į rozetę ir tyrimo metu tokių aplinkybių, jog ji išjungė iš pakrovėjo telefoną ir įsidėjo jį į rankinę, nenurodė. Šios aplinkybės tik įrodo faktą, kad nukentėjusioji sąmoningai meluoja.Nuteistasis nesutinka su nukentėjusiosios civilinio ieškinio argumentais. Atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiosios byloje pateiktus pokalbių įrašus, kurie užfiksuoti pastarajai netrukus po įvykio bendraujant su liudytoju I. J. bei 2015 m. lapkričio 13 d. bendraujant su juo. Iš pokalbio turinio su I. J. nukentėjusioji į klausimą atsako: „nu sveikatos tai geros“, toliau bendraudama sako: „nu taip, nes jis bandė mane išprievartauti“, „žinok man juokinga, nes jisai visiškai šūdą mala“, „aš nebuvau tokia girta, kad negalėčiau, nežinau, suprasti ką aš darau ir kaip elgiuosi“, „tegul jisai ir bando kalbėtis su manim“, „tai tegul atsiprašo ir bando pats susisiekti su manim“, „o ką jisai siūlo“, „ne, aš tiesiog, kai aš paklausiau klausimo, ką jisai siūlo, tu man taip ir neatsakei. Konkrečiai paklausiau“. Šie užfiksuoti pokalbio momentai visiškai paneigia civiliniame ieškinyje nurodytus ir teismo pripažintus argumentus dėl nepasitikėjimo žmonėmis bei apsunkinto bendravimo su kitais žmonėmis. Kyla klausimas, ar iš karto po tokio įvykio, praėjus vos porai dienų, kuomet žmogus buvo dusinamas pagalve, bandoma išprievartauti, taip laisvai galėtų bendrauti ir vartoti tokius teiginius, kaip „bandė mane išprievartauti“ ir pan. Be to, pokalbis trunka pakankamai ilgai. Kelis kartus pavartoti klausimai „ką jisai siūlo“, atskleidžia I. B. norą iš šios situacijos tik pasipelnyti. Nors pokalbio metu I. B. tvirtina, kad ji „nebuvo tokia girta, kad negalėtų suprasti ką daro ir kaip elgiasi“, tačiau šiuos jos teiginius paneigia apklausta policijos patrulė R. S., kuri nurodė, jog nukentėjusioji viską dėstė nerišliai, pasakojo padrikai, pasakodama mėtėsi, ir jai su kolega ši situacija pasirodė neaiški. Be to, I. B. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, jog J. D. paėmė jos asmens dokumentą, tačiau pati savo asmens dokumentą išsitraukė iš kišenės. Akivaizdu, kad dėl girtumo nukentėjusioji pati nelabai suprato, ką daro.Užfiksuotas I. B. telefoninis pokalbis su juo dar labiau paneigia jos neva apsunkintą bendravimą su kitais žmonėmis, nepasitikėjimą jais, ar sukrėstą būseną dėl neva jo veiksmų. Į jo klausimus, ar gali kalbėti, I. B. atsako „galiu“, vėliau į klausimą, ar neplanuoja būti (duomenys neskelbtini), atsako „o tu nori pakalbėti“, „tai aš sakau, jeigu tu nori kalbėtis, kažką tartis ar susitikti, tu turi atsiimti savo melagingus parodymus“, „ne, aš pasakiau, kad mes galime kalbėtis, kai tu atsiimti savo šituos parodymus, kurie tiesos neatspindi“. Į jo prašymą „tu pagalvok, paskambink“, I. B. atsako „na gerai, tada susiskambinsime jeigu ką“. Savo ieškinyje I. B. teigia, kad jai jo veiksmai sukėlė gilius neigiamus išgyvenimus, ši psichologinė būsena nepraeina, tačiau dar 2015 m. lapkričio mėn. užfiksuotame pokalbyje nukentėjusioji su neva ją pasikėsinusiu išžaginti asmeniu kalba taip, lyg nieko ir nebūtų įvykę, pokalbį vysto tik apie pareiškimo atsiėmimą dėl pavogtų pinigų, o į prašymą paskambinti atsako teigiamai. Bylos nagrinėjimo metu nepaneigta, kad I. B. dėl girtumo savaip ar sau naudinga linkme interpretavo įvykio aplinkybes ir jo bučinius ar siūlymą pasimylėti suprato kaip pasikėsinimą seksualiai prievartauti ar išžaginti. Pagrįstai manytina, kad I. B. iš šio išsigalvoto įvykio siekia tik nepagrįstai pasipelnyti.Pirmosios instancijos teismas, aprašydamas jam inkriminuotų BK 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, neišdėstė jo veiksmų, sudarančių šių nusikaltimų sudėčių požymius. Teismas turėjo motyvuotai atskleisti jo tyčios turinį (atskirai vertinant ir pasisakant dėl kiekvienos nusikalstamos veikos - tiek dėl išžaginimo, tiek dėl seksualinio prievartavimo). Grindžiant jo kaltę, pirmosios instancijos teismas turėjo išskirti ir atskirai aptarti įrodymus, patvirtinančius jo kaltę atskirai tiek pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 149 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu teismas akcentuoja daugiausia I. B. atžvilgiu panaudotą smurtą bei padarytus jai sužalojimus. Jei ir tikėti nukentėjusiosios iškelta versija, kad jis, užgulęs ją, pasakė: „tuoj tu man pačiulpsi bybį“, toliau jokių veiksmų, be naudoto smurto, kas pagal pasekmes galėtų atitikti BK 140 straipsnyje numatytą veiką, aprašytų BK 150 straipsnio 1 dalyje, jis neatliko, teismas jų neišskyrė ir atskirai neaptarė. Seksualinis prievartavimas siejamas su lytinės aistros tenkinimu kitokio fizinio sąlyčio būdu, todėl teismui derėjo išsiaiškinti, ar apskritai tokia aistra buvo. Nors seksualinio prievartavimo sudėtis yra formali, tačiau visais atvejais svarbu išsiaiškinti, kad fiziniu sąlyčiu buvo siekiama ne kokių nors kitų tikslų, bet lytinės aistros tenkinimo.Iš apylinkės teismo nuosprendžio nėra galima suprasti, kokiais veiksmais jis pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje. Jei tikėti I. B. parodymais, kad jis numovė jos kelnaites ir pėdkelnes, tai neaišku, ar tokie jo veiksmai buvo pripažinti kaip pasikėsinimas išžaginti ar pasikėsinimas tenkinti lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, kadangi net pati I. B. nenurodo jokių jo veiksmų, išsakytų žodžių, grasinimų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad jis realiai kėsinosi išprievartauti I. B., be to, nukentėjusioji patvirtino, kad jis įvykio metu lytiškai susijaudinęs nebuvo. Nukentėjusiosios nurodomi veiksmai: „nebeklykiau ir pradėjau jo atsiprašinėti už tai, kad klykiau. Atsiprašinėjau ir man beklausiant jo tokių klausimų, jis nuo manęs nulipo“, tai yra po „klykimo visa gerkle“, po „dviejų smūgių“, „kraujo pasirodymo“, „dusinimo pagalve“, tai yra atsiprašinėjimas, klausimų uždavimas negalėjo lemti jo savanoriško atsisakymo pabaigti seksualinį prievartavimą. Atsiprašymas ir klausimai negali būti vertinami kaip neįveikiama ar sunkiai įveikiama kliūtis, neleidusi jam pabaigti pradėtą veiką. Nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės: „kai pradėjo trūkti oro, nuėmė pagalvę, pradėjo su juo gražiai kalbėti, glostyti jį ir kai jis užmigo, pabėgo iš kambario“, suteikia pagrindą daryti išvadą, kad jis neva pradėtą nusikalstamą veiką nutraukė savo noru, suvokdamas, jog gali ją pabaigti, o ne dėl nukentėjusiosios pasipriešinimo. Tokie veiksmai, vadovaujantis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, turėtų būti vertinami tik kaip savanoriškas atsisakymas pabaigti seksualinį prievartavimą, kas yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, sudėtį šalinanti aplinkybė. Tik sistemiškai išanalizavus ir įvertinus visas nurodytas aplinkybes bei jas sugretinus su byloje nustatytomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, o visus nepašalintus bylos nagrinėjimo metu esamus prieštaravimus ir abejones vertinant jo naudai (vadovaujantis nekaltumo prezumpcija), būtų galima vertinti situacijos galimybę (tikimybę), ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad jo galimai padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį.Atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusiosios I. B. atstovas advokatas G. D. prašo nuteistojo J. D. apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi ir advokato pagalbos išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime advokatas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog bylą būtų išnagrinėjęs šališkas teismas. Nuteistojo teisės į teisingą procesą nebuvo pažeistos, teismas laikėsi rungimosi principo reikalavimų. J. D. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį. J. D. reikalavo su juo lytiškai santykiauti ne tik suduodamas smūgius nukentėjusiajai į galvą ir veidą, bet ir užlipdamas ant gulinčios nukentėjusiosios – dusindamas ją pagalve, taip siekdamas palaužti jos pasipriešinimą, siekiant lytiškai su ja santykiauti. Jokio savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką nebuvo. Nukentėjusioji aktyviai priešinosi, taigi, nuteistasis išsigando dėl saugumo savo sveikatai, bijojo būti sulaikytas arba nusikaltimų nebaigė dėl erekcijos nebuvimo. Advokato teigimu, smulkių detalių – kaip nukentėjusioji atsidūrė ant lovos ar kada apsimovė pėdkelnes, neatsiminimas negali būti laikoma prieštaravimu nukentėjusiosios parodymuose. Nukentėjusioji patyrė didelį stresą, todėl iš jos negalima reikalauti įvykių sekos tikslia chronologine tvarka. Liudytojai I. J. ir V. S. yra geri nuteistojo draugai, todėl jų parodymai yra pastarajam palankūs. Privataus eksperto pateikta išvada tėra prielaidos ir apmąstymai, kuriais siekiama sukurti sumaištį bei padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusiosios atstovas kritiškai vertina ir apelianto pateiktus pokalbio su I. B. momentus, t. y. yra pateikti tik atskiri sakiniai, bandant juos vertinti sau palankia linkme, netgi atsispindi nukentėjusiosios šmeižimo procesas. Apeliaciniame skunde minimi pokalbiai turėtų būti vertinami kaip galimas poveikis nukentėjusiajai (BK 233 straipsnio 1 dalis), nes jais buvo siekiama, kad ši atsiimtų savo pareiškimą policijai, taip pat buvo grasinama apkaltinti vagyste, jei ji to nepadarys. Dėl patirto streso, pažeminimo, fizinio skausmo nukentėjusioji buvo priversta kreiptis į psichologą, išvykti gyventi į kitą šalį. Todėl nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio išsprendimo nėra pagrindo keisti. Atsiliepime pažymima, kad nukentėjusiosios turėtų advokato pagalbos (BPK 106 straipsnis) ir kitų bylinėjimosi (kelionės) išlaidų pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei nepriteisė, nors teismo buvo prašoma jas priteisti, pateikiant išlaidas patvirtinančius dokumentus. Todėl šis prašymas pateikiamas apeliacinės instancijos teismui.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo J. D. apeliacinis skundas atmetamas.Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Nagrinėjamu atveju J. D. prašo jį išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, taip pat įvertinamas teismo šališkumo kriterijus.Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas atitinkamai lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį tuoj pat panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Šios nusikalstamos veikos yra padaromos tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja ar atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiuoju asmeniu prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu. Šios BK 149 ir 150 straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos kvalifikuojamos kaip pasikėsinimas išžaginti ar seksualiai prievartauti tada, kai kaltininkas atlieka bent dalį BK 149 ar 150 straipsnių dispozicijose išvardytų alternatyvių veiksmų esamam ar galimam nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti, tačiau atitinkamai lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinės aistros nepradeda dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. D., norėdamas patenkinti savo lytinę aistrą, I. B. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – jėga paguldė ją ant lovos, užgulė savo kūnu, sudavė ne mažiau du smūgius ranka nukentėjusiajai į veidą, jėga movė jos pėdkelnes ir kelnaites, uždėjęs ant jos veido pagalvę, spaudė. Dėl šių veiksmų I. B. negalėjo ištrūkti, vis dėlto, ji aktyviai priešinosi, šaukėsi pagalbos, todėl J. D., bijodamas būti užkluptas darant nusikalstamas veikas, fizinę prievartą nutraukė, o nukentėjusiosios raminamas, užmigo. Nors visus šiuos fizinio smurto veiksmus nuteistasis neigia, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino nukentėjusiosios parodymus ir neatsižvelgė į jų prieštaringumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas esminių prieštaravimų I. B. parodymuose, juos vertinant viso proceso metu, nenustatė. Nukentėjusioji apie 2015 m. rugsėjo 13 d. įvykius paaiškinimus bei parodymus iš viso davė šešis kartus. Tą pačią įvykio dieną ji rašė paaiškinimą (1 t., b. l. 3) dėl savo pareiškimo, jog iš matymo pažįstamas vyras, vardu Justas, bandė ją išprievartauti bei smurtavo prieš ją viešbutyje „N.“, esančiame (duomenys neskelbtini). Šiame paaiškinime I. B. nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 13 d. linksminosi naktiniame klube su pažįstama mergina, tuomet sutiko J. D. su savo kompanija, prie kurios prisijungė. Visa kompanija vyko į „(duomenys neskelbtini)“ pavalgyti, sąskaitą už visus apmokėjo J. D.. Tuomet jos draugė su taksi išvyko į namus, o ji dar norėjo parūkyti. J. D. pasiūlė jai parūkyti viešbučio kambaryje, kuriame buvo apsistojęs. Ji su apeliantu nuėjo į šio kambarį, kuriame, nepamena kaip, bet atsidūrė ant lovos. J. D. buvo ant jos ir šaukė: „tu neklyk, tik pačiulpk bybį“. Ji verkė, maldavo neprievartauti, tuomet nuteistasis numovė jai pėdkelnes ir kelnaites, pėdkelnes sudraskė, trenkė jai mažiausiai du kartus už tai, kad ji klykė. Iš lūpos jai bėgo kraujas, nepaisant to, J. D. pradėjo ją dusinti su pagalve, todėl ji pradėjo jo atsiprašinėti. J. D. apsiramino ir paprašė su juo pagulėti. Ji atsigulė, glostė jam galvą, žadėjo, kad niekam nepasakys, kas įvyko. Kai apeliantas užmigo, ji tyliai išsmuko iš kambario ir viešbučio administracijos paprašė pagalbos. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji buvo apklausta tris kartus ir jos parodymai laikytini nuosekliais. Pirmosios apklausos metu (1 t., b. l. 85-88) I. B. detaliai papasakojo, kur ir kokiomis aplinkybėmis susitiko su J. D. bei šio kompanija, ką veikė ir kaip atsidūrė viešbutyje „N.“, t. y. J. D. patikino ją, jog viešbutyje yra speciali vieta parūkyti. Nuteistasis elgėsi mandagiai, jai jokio įtarimo dėl būsimos seksualinės prievartos nekilo, todėl ji savo noru atėjo į jo užsakytą kambarį. J. D. pasiūlė jai išgerti, pradėjo švelniai glostyti kojas. Ji paprašė jos neliesti, tačiau jis vis tiek lietė, po to pradėjo bučiuoti. Ji norėjo eiti namo, pasijuto nemaloniai ir nejaukiai, todėl nuėjo į tualetą. Išėjus iš tualeto, J. D. jau buvo nusirengęs, vilkėjo tik šviesias kelnaites. Tuomet jis nusviedė ją ant lovos, ji pradėjo šaukti, klykti, bet jis toliau naudojo fizinę jėgą – užvirto ant jos ir numovė jai pėdkelnes ir kelnaites iki kelių. Ji dar garsiau klykė, o jis delnu trenkė jai per veidą ir pasakė: „ko čia klyki, žmonės miega už sienos, dabar ramiai pačiulpsi man bybį“. Nukentėjusioji maldavo ją paleisti, žadėjo niekam nieko nesakyti. Kai jai antrą kartą sudavė į veidą, pradėjo bėgti kraujas iš lūpos, ji nenustojo šaukti, todėl J. D. jai uždėjo pagalvę ant veido ir pradėjo dusinti. Jai trūko oro, ji verkė, buvo išsigandusi, todėl ėmė atsiprašinėti jo, šnekėjo ramiai ir J. D. taip pat nurimo, nulipo nuo jos. Ji toliau ramino nuteistąjį, sakė, kad jis labai gražus vyras, kad gali turėti bet kurią moterį. Ji glostė jam plaukus, gulėjo greta jo, ir jis užmigo. Tuomet ištrūko iš kambario. Papildomos apklausos metu (1 t., b. l. 89-90) I. B. dar kartą pažymėjo, kad jos ėjimo į viešbutį tikslas buvo tik parūkymas, ji manė, jog kelias minutes berūkydama dar pabendraus su J. D., ir tuomet jis ją palydės iki taksi. Ji jautėsi dėkinga apeliantui už sumokėtą sąskaitą, ėjo su juo iš pagarbos. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (1 t., b. l. 103-107) nukentėjusioji pakartojo tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėsčiusi pirmosios apklausos metu, t. y. nurodė, jog į viešbutį ėjo parūkyti, J. D. ją gražiai kvietė, žadėdamas po to palydėti namo. Jiems sėdint kambaryje, apeliantas jai įpylė viskio, ragino paragauti, tačiau ji negėrė. Jis pradėjo švelniai glostyti jai kojas, paprašė leidimo ją pabučiuoti. Ji pasijuto nejaukiai, todėl nuėjo iki tualeto. Jai išėjus J. D. buvo tik su apatinėmis kelnaitėmis. Ji išsigando, jis ją sviedė ant lovos, užgulė. Ji pradėjo klykti, o jis pasakė: „tu man dabar ramiai pačiulpsi bybį“. Kadangi ji ir toliau klykė, nuteistasis jai sudavė per veidą, numovė pėdkelnes ir kelnaites iki kelių, pėdkelnes sudraskė. Ji dar stipriau klykė ir jis vėl jai trenkė, praskeldamas lūpą. Tuomet pradėjo dusinti su pagalve, ji išsigando, kad jis gali ją nužudyti, todėl daugiau nebeklykė, pradėjo atsiprašinėti, gyrė jį ir jis nuo jos nulipo, tačiau liepė atsigulti šalia išilgai lovos, laikė ją už rankos, o ji glostė jam galvą, toliau atsiprašinėjo. Ji stengėsi ramintis, nenorėjo parodyti savo baimės. Sakė, kad nepyksta, niekam neprasitars apie tai, kas įvyko. Tokiu būdu raminamas J. D. užmigo ir ji lėtai išslinko iš lovos bei pabėgo iš kambario. Savo parodymus I. B. patvirtino akistatos su J. D. metu (1 t., b. l. 113-116). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė tuos pačius nuteistojo jos atžvilgiu panaudotus smurtinius veiksmus, kuriais buvo siekiama palaužti jos pasipriešinimą, norint patenkinti savo lytinę aistrą – parvertimas ant lovos ir užgulimas visu kūnu, pėdkelnių bei apatinių kelnaičių movimas, pėdkelnių suplėšymas, dviejų smūgių į veido sritį sudavimas, dusinimas pagalve.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad I. B. parodymai yra neprieštaringi, esminių pakeitimų, lemiančių veikų kvalifikaciją, parodymuose neužfiksuota, nukentėjusioji detaliai atpasakojo, kur susitiko su nuteistuoju, ką veikė iki patekimo į viešbučio kambarį, taip pat kas konkrečiai įvyko kambaryje Nr. 202. I. B. lytiškai santykiauti su J. D. nesutiko ir šį nesutikimą ji aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nuo pat pirmojo apelianto prisilietimo prie jos momento, t. y. kai J. D. pradėjo glostyti jos kojas, prašė leisti pabučiuoti, ji tvirtai pasakė, kad su menkai pažįstamais asmenimis nesibučiuoja, pasijutusi nesmagiai dėl minėto nuteistojo elgesio, ji iš karto atsitraukė, t. y. nuėjo į tualetą. Nepaisant to, J. D. toliau tęsė savo nusikalstamą sumanymą – nusirengė pats ir vos tik I. B. išėjo iš tualeto, parvertė ją ant lovos, užgulė visu savo kūnu bei iš karto išsakė reikalavimą „pačiulpti bybį“, t. y. pasikėsino seksualiai prievartauti nukentėjusiąją (BK 22 straipsnio 1 dalis, 150 straipsnio 1 dalis). I. B. nevykdant minėto nurodymo ir toliau reiškiant nesutikimo santykiauti veiksmus – rėkiant, klykiant, prašant paleisti, J. D. pasikėsino ją išžaginti (BK 22 straipsnio 1 dalis, 149 straipsnio 1 dalis), ką patvirtina pėdkelnių bei kelnaičių numovimas, pėdkelnių sudraskymas, tolesnis fizinio smurto naudojimas – smūgių į veido sritį sudavimas, dusinimas pagalve. Šių nuteistojo veiksmų vertinti vien pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nėra jokio pagrindo, kadangi J. D. ne tik padarė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai, tačiau akivaizdžiai siekė su ja lytiškai santykiauti, t. y. siekė ją apnuoginti, išsakė konkretų lytinės aistros tenkinimo būdą. Fizinis smurtas buvo naudojamas tik kaip priemonė I. B. pasipriešinimui palaužti.Nukentėjusioji, matydama, jog fizinis smurtas tik didėja, jausdama baimę dėl savo sveikatos bei gyvybės, nusprendė bandyti tvardytis, ramintis pati ir kartu nuraminti nuteistąjį. Ši taktika suveikė, nes I. B. gražbyliaujant bei pataikaujant J. D., giriant jo vyriškumą ir pan., šis pamažu apsiramino, nulipo nuo nukentėjusiosios, tačiau iš lovos nepaleido, liepė gulėti šalia, laikė ją už rankos. Vis dėlto, vakaro metu suvartotas alkoholis, bendras nuovargis bei švelnus nukentėjusiosios elgesys – galvos nuteistajam glostymas, suveikė atpalaiduojančiai ir J. D. užmigo, kas leido nukentėjusiajai pabėgti iš kambario ir išsikvieti pagalbą.Apeliaciniame skunde nuteistasis išskiria prieštaravimus dėl šių nukentėjusiosios parodymų: 1) kaip I. B. atsidūrė ant lovos (iš pradžių teigė, kad neatsimena, vėliau, kad jis ją sviedė ant lovos); 2) kokiu momentu apsimovė neva jo numautas kelnaites ir pėdkelnes (kai jis nuo jos nulipo ar kai jau snūduriavo); 3) kada ir kokiomis aplinkybėmis pasiėmė savo telefoną ir rankinę (vienu atveju teigė, kad šių daiktų nematė, kitu atveju aiškino, jog jų neėmė, nes taupė laiką, be to, telefono ji ieškojo rankinėje, nors buvo teigusi, kad jį įjungė krautis į kištukinį lizdą). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas ginčija ne esmines įvykio aplinkybes, tačiau šalutines detales, kurios nusikalstamų veikų įrodinėjimui reikšmės neturi. I. B. įvykio metu bei iš karto po jo jautė didelę baimę, stresą, buvo išsigandusi bei emociškai itin jautri, todėl normalu, kad iš karto po incidento pateikė tik esmines įvykio aplinkybes, kurios jai atrodė reikšmingos, svarbios. Nukentėjusioji koncentravosi į tai, kas vyko nuteistojo lovoje, o ne tai, kas vyko iki pasikėsinimo išžaginti bei seksualiai prievartauti. I. B. patyrė didelį šoką, nes tokio nederamo J. D. elgesio nesitikėjo, todėl iš karto po įvykio nurodė, jog neatsimena, kaip atsidūrė nuteistojo lovoje. Vis dėlto, po kelių dienų apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnės, I. B. jau buvo nusiraminusi, sukoncentravusi savo mintis į patirtus išgyvenimus, kurie išsamiai atpasakoti. Nukentėjusioji šios ir visų vėlesnių apklausų metu nuosekliai teigė, kad pati į lovą nesigulė, J. D. ją parvertė jėga ir užgulė savo kūnu, kas apsunkino jai galimybę aktyviai priešintis. Todėl apeliacinės instancijos teismas aplinkybės, kaip nukentėjusioji atsidūrė nuteistojo lovoje, nelaiko prieštaringa.Kada I. B. apsimovė jėga numautas pėdkelnes bei kelnaites, taip pat neturi reikšmės apelianto kaltės įrodytumui, kaip ir tai, kada iš kambario ji pasiėmė jame likusius savo asmeninius daiktus – rankinę bei telefoną. Tai, kad minėti daiktai liko kambaryje, patvirtina, jog nukentėjusioji iš tiesų buvo labai išsigandusi, veikė greitai, spontaniškai, t. y. vos pasitaikius tinkamai progai pabėgo iš kambario ir ieškojo pagalbos. Bylos duomenimis nenustatyta, kad I. B. rankinė ar telefonas būtų paslėpti, vis dėlto, jie buvo skirtingose vietose – rankinė ant spintelės, o telefonas lovoje, po antklode. Nukentėjusiajai svarbiausia buvo jos pačios saugumas, o ne materialiniai daiktai, todėl pirmiausia ji skubėjo ieškoti pagalbos, o tik paskui mąstė, kokie jai priklausantys daiktai galėjo likti kambaryje.Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo liudytojų V. S., I. J. ir A. A. parodymų, kurie įvykio vakarą linksminosi toje pačioje kompanijoje, matė, kaip nukentėjusioji bendravo su nuteistuoju, be to, V. S. ir I. J. matė I. B. suplyšusias pėdkelnes, todėl jų sudraskyti J. D. negalėjo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tiesioginių viešbučio „N.“ kambaryje Nr. 202 vykusių veiksmų liudytojų šioje byloje nėra, taigi, nė vienas iš aukščiau nurodytų liudytojų nežino, kas tiksliai įvyko kompanijai išsiskirsčius ir I. B. su J. D. nuėjus į pastarojo kambarį. Šių liudytojų parodymai yra išvestiniai, be to, jie visi yra nuteistojo draugai, todėl jį atvaizduoja kaip itin taktišką ir džentelmenišką vyrą. A. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad visa kompanija linksminosi naktiniame klube, šoko, po to visi nuėjo pavalgyti. Vakaro metu I. B. su J. D. bendravo šiltai, maloniai, lyg koketuodama. J. D. buvo taktiškas ir paprastas, per daug nedaugžodžiavo, elgėsi džentelmeniškai ir diplomatiškai. I. B. jam pasirodė ne itin patikimas žmogus, jo nuomone, ji materialistė, sugalvojusi visą šią istoriją, bando pasipelnyti. Viso vakaro metu jis nepastebėjo, kad J. D. būtų prisilietęs prie merginos (1 t., b. l. 163-165). Teisminio nagrinėjimo metu A. A. paliudijo, kad I. B. pati rodė dėmesį J. D., šis nebandė jos „kabinti“, jokio kontakto su ja nebuvo. I. B., jo nuomone, ne pačios švariausios reputacijos (3 t., b. l. 47). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. A. parodymai nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltę. Šis liudytojas, apibūdindamas tiek nukentėjusiąją, tiek nuteistąjį, pateikė savo asmeninį vertinimą, subjektyvų požiūrį į šiuos asmenis, kuris įrodomąja prasme nėra reikšmingas. Nei nukentėjusiosios turima reputacija, nei nuteistojo charakterio, asmenybės bruožai nepaneigia objektyviai kambaryje Nr. 202 atliktų neteisėtų veiksmų.Apelianto nuomone, V. S. ir I. J. parodymai yra svarbūs tuo, kad šie asmenys matė I. B. suplyšusias pėdkelnes dar iki jam inkriminuoto įvykio, kas patvirtina, jog nukentėjusioji meluoja dėl neva numautų bei sudraskytų jos pėdkelnių. Pirmosios instancijos teismas V. S. parodymais nesirėmė, todėl apeliacinės instancijos teismas pagarsino šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b. l. 168-170), kur ji nurodė, kad I. B. su J. D. įvykio vakarą bendravo gražiai. „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusioji užsiminė jai, kad suplyšo ar įplyšo šios pėdkelnės, dėl ko I. B. jautėsi nepatogiai. Plyšimas matėsi šlaunies viršuje. Kartu buvusi jos pažįstama pasiūlė paskolinti savo pėdkelnes, bet nukentėjusioji atsisakė. Kitą dieną ji paskambino I. B. paklausti, kaip baigėsi vakaras, ką nuveikė, ir ši jai papasakojo, kad J. D. pasikėsino ją išžaginti. V. S. nuteistąjį apibūdino kaip padorų žmogų, kuris su moterimis elgiasi labai pagarbiai, todėl ji nukentėjusiąja nepatikėjo. Pirmosios instancijos teisme V. S. apklausti nepavyko (šaukimas jai siųstas faktinės gyvenamosios vietos ir deklaruotos gyvenamosios vietos adresais, tačiau neatsiimtas pašte, taip pat su liudytoja bandyta susisiekti jos nurodytu elektroniniu paštu, tačiau į laišką neatsiliepta, kitą kartą šaukimas įteiktas tinkamai, bet liudytoja, nepateikusi jokių svarbių nedalyvavimo baudžiamajame procese priežasčių, vis tiek neatvyko), apeliacinės instancijos teisme V. S. taip pat nepasirodė, elektroniniu paštu nurodžiusi, jog yra nėščia ir po stacionaraus gydymo jai paskirtas lovos režimas (4 t., b. l. 42). Taigi, vertinami tik ikiteisminio tyrimo metu duoti V. S. parodymai, kurie, apelianto teigimu, dėl suplyšusių I. B. pėdkelnių yra tapatūs I. J. parodymams. Su šiuo teiginiu teisėjų kolegija nesutinka.I. J., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad įvykio išvakarėse, 2015 m. rugsėjo 12 d. vakarą susitiko su draugais A. A., V. S., mergina, vardu U., J. D.. Visi kartu vyko į (duomenys neskelbtini) esantį klubą „(duomenys neskelbtini)“, kur buvo rezervavę staliuką. Šiame klube prie jų kompanijos prisijungė I. B. su drauge R. A.. Buvo vartojami alkoholiniai gėrimai, J. D. bendravo su visomis merginomis. Vėliau „(duomenys neskelbtini)“ šalia J. D. atsisėdo I. B., jie gražiai, meiliai bendravo. Matėsi, kad J. D. jai patinka. Pavalgęs jis išvažiavo namo, o apie nakties įvykį sužinojo kitą dieną iš J. D. (1 t, b. l. 159-161). Taigi, pirminiuose savo parodymuose I. J. nei žodžiu neužsiminė apie neva matytas I. B. suplyšusias pėdkelnes, o pirmosios instancijos teisme, praėjus daugiau nei metams po įvykio, jis puikiai prisiminė, kad I. B. pėdkelnės buvo praplyšusios. Liudytojas taip pat patikino teismą, kad jos buvo praplyšusios vidinėje šlaunies pusėje, tikrai ne išorės. Pėdkelnių įplyšimas buvo apie 3 cm dydžio ir jos jau buvo suplyšusios jiems visiems būnant „(duomenys neskelbtini)“ (3 t., b. l. 69).Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad V. S. buvo apklausta tik 2015 m. gruodžio 15 d., t. y. praėjus tris mėnesiams nuo analizuojamo įvykio. I. B. versiją, jau minėta, ji sužinojo kitą dieną po įvykio, taigi, su draugu J. D. turėjo pakankamai laiko apgalvoti savo parodymų turinį. I. J. buvo apklaustas anksčiau nei V. S. – 2015 m. spalio 5 d. ir tuo metu su nuteistuoju jis dar nebuvo aptaręs šio gynybinės versijos. Tačiau pirmosios instancijos teisme I. J. tiksliai apibūdino nukentėjusiosios pėdkelnių įplyšimą bei nurodė konkrečią vietą, kurioje būnant jis matė šį pėdkelnių įplyšimą, kas visiškai atitiko V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Paprastai tiksliausiai žmonės įvykius prisimena praėjus nedaug laiko nuo įvykio, kurį reikia atkurti, kuo daugiau laiko praeina, tuo prisiminimai būna blankesni. 2017 m. kovo 28 d. teisiamojo posėdžio metu I. J. tiksliai prisiminė, jog nukentėjusiosios pėdkelnės jau buvo suplyšusios „(duomenys neskelbtini)“, įplyšimas matėsi vidinėje šlaunies pusėje. Tokius liudytojo parodymus teisėjų kolegija laiko kaip priderintus prie surinktos bylos medžiagos. Atkreiptinas dėmesys, kad įvykio vakarą visa kompanija lankėsi keliuose klubuose, nesėkmingai bandė patekti ir į kazino, o I. J. tiksliai prisiminė, jog suplyšusias pėdkelnes matė būtent „(duomenys neskelbtini)“, kurį anksčiau jau įvardijo V. S.. Svarbu tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, J. D. buvo pilnai susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, kas leido visai kartu besilinksminusiai kompanijai suderinti savo parodymus. Be to, nors teisėjų kolegija laiko nustatyta, kad nukentėjusiosios pėdkelnės buvo suplėšytos J. D., jai būnant viešbučio kambaryje Nr. 202, besikėsinant su ja lytiškai santykiauti, tačiau net ir keliant prielaidą, kad pėdkelnės plyšo klube ar restorane, nuteistasis vis tiek jas jėga numovė (nesvarbu suplyšusias ar nesuplyšusias), kam I. B. aktyviai priešinosi. Pažymėtina ir tai, kad pėdkelnių įplyšimas yra nustatytas arčiau kirkšnies, nuleidus suknelę suplėšymo skylės nesimato, todėl neaišku, kaip šią skylę I. J. bei V. S. galėjo pamatyti, kas taip pat verčia abejoti jų parodymų patikimumu. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja R. A., kurios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti apeliacinės instancijos teisme, teigė nemačiusi suplyšusių I. B. pėdkelnių, apie tai pati nukentėjusioji jai taip pat nesakė (1 t., b. l. 175-176).Apeliaciniame skunde J. D. teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo teiktas prašymas prokurorui dėl I. B. pėdkelnių ekspertizės skyrimo, siekiant nustatyti pėdkelnių sudraskymo mechanizmą, tačiau prašymas buvo atmestas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios pėdkelnės ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėtos nebuvo, jos nėra išsaugotos, apie skylės vietą bei dydį spręstina tik iš liudytojų parodymų. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio patrulė R. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvykusi į įvykio vietą I. B. rado su suplyšusiomis pėdkelnėmis ties šlaunimi (1 t., b. l. 188-189), pirmosios instancijos teisme liudytoja detalizavo, jog skylė pėdkelnėse buvo didelė, maždaug delno dydžio, be to, mergina buvo pasimetusi, išsigandusi, jai drebėjo rankos (3 t., b. l. 48). Šios liudytojos parodymus aukštesnysis teismas laiko patikimais, kadangi policijos pareigūnė yra neutralus, pašalinis asmuo, nepažįstantis nei nukentėjusiosios, nei nuteistojo, taigi, ji nėra suinteresuota bylos baigtimi ir jos parodymų visuma leidžia teigti, jog pėdkelnėse aiškiai matėsi sudraskymo požymiai, nes, jau minėta, skylė buvo didelė. Pėdkelnėse nebuvo matyti tiesiog „nubėgusi akis“ ar nedidelis įplyšimas, priešingai, didelė skylė liudija, jog panaudota fizinė jėga buvo pakankamai stipri. Nors nuteistasis pažymi, jog įplyšimas turėjo būti dar didesnis, nes nukentėjusioji, kaip pati teigia, aktyviai priešinosi, tačiau tai tėra prielaida, spėjimas, kuria apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja.Apeliantas neigia nukentėjusiajai sudavęs du smūgius į veido sritį, tačiau daryti priešingos išvados, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo. Fizinio smurto panaudojimas BK 149 ir 150 straipsnių prasme yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotikų, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir pan. Nagrinėjamu atveju specialisto išvada Nr. G 1699/15(03) I. B. konstatuota muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, lokalus minkštųjų audinių patinimas kairio skruosto srityje, kliniškai išvesta veido sumušimo diagnozė. Sužalojimai patirti dėl ne mažiau dviejų trauminių kontaktinių smūginių poveikių. Į skruosto sritį poveikis buvo per silpnas, kad susidarytų kokie tai išoriniai mechaniniai sužalojimai. Sužalojimas lūpoje padarytas kietu buku, turinčiu ribotą paviršių daiktu 3-5 paros iki apžiūros, galimai ir nukentėjusiosios deklaruotu ir medicininiuose dokumentuose užfiksuotu laiku. I. B. sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (1 t., b. l.147). Aukščiau minėtą specialisto išvadą pateikė ekspertas R. P., turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, bei aštuoniolikos metų darbo ekspertu stažą. Taigi, eksperto kompetencija teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Specialisto paaiškinimų protokole fiksuota, kad neįtikima, jog nukentėjusioji sužalojimus, nurodytus aukščiau minėtoje specialisto išvadoje, galėjo patirti griūdama ir atsitrenkdama į spintelę, nes atsitrenkus veidine dalimi į bukabriaunį daiktą, dėl dinaminio poveikio būtų susidaręs išorinis mechaninis sužalojimas – nubrozdinimas. Tačiau toks sužalojimas nekonstatuotas. Pateiktose nuotraukose spintelės yra žemos, apie 50-55 cm, o sukniubęs kūnas ant kelių yra daug aukštesnis nei minėtas spintelės aukštis. Neįtikėtina, kad sukniubimo metu kūnas per krūtinės ir juosmens sritį būtų galėjęs tiek susilenkti, kad veidine kūno dalimi būtų galėjęs pasiekti spintelės kraštą (1 t., b. l. 149-151). Šie eksperto parodymai paneigia apelianto aiškinimą, kad I. B. viešbučio kambaryje pati nugriuvo ir atsitrenkė į prie lovos esančią spintelę. Nepaisant to, nuteistasis kreipėsi į privačiai dirbantį teismo medicinos gydytoją P. P., kuris surašė teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0096/17 (3 t., b. l. 152-164), kurioje nurodyta, jog I. B. muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje galėjo patirti pati griūdama ir atsitrenkdama į spintelę, esančią viešbučio kambaryje Nr. 202, nes spintelė pasižymi ir kietu buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių. Labai tikėtina, kad I. B. muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje galėjo patirti būdama tokio apsvaigimo būsenoje, nuo kurios galėjo griūti ir atsitrenkti į spintelę, esančią viešbučio kambaryje Nr. 202. Neatmetama galimybė, kad sužalojimai lūpoje galėjo atsirasti pačiai įsikandus, valgant, kalbant. Sužalojimai I. B. veide galėjo būti padaryti dėl vieno trauminio poveikio, nes jie kairėje veido pusėje, atsikišusiuose veido paviršiuose, jei traumuojantis daiktas buvo pailgas – siekė tiek skruostikaulį, tiek viršutinę lūpą (tokį paviršių turi ir spintelė). Skruostikaulio minkštųjų audinių patinimas galėjo atsirasti nukentėjusiajai atsitrenkiant į sieną, duris, mašinos duris ir pan., nes visi minėti daiktai pasižymi kieto buko daikto savybėmis.Kadangi abi išvados prieštarauja viena kitai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama pašalinti esminius prieštaravimus, išsikvietė bei apklausė abu ekspertus teismo posėdyje. Ekspertas R. P. patvirtino savo duotą išvadą ir parodė, kad dėl sumušimo lūpoje, labai abejotina, kad galima taip susižeisti į spintelę, nes ji turi briauną. Todėl pažeidimas būtų nustatytas ir išorinėje lūpos dalyje, o šiuo atveju sužeista vidinė lūpos dalis. Be to, yra nepažeistos atsikišusios veido dalys, pavyzdžiui, nosis. Skruoste sužalojimas gali būti padarytas plaštaka, taip pat į ką nors atsitrenkus. Jei nukentėjusioji būtų nukritusi lipant laiptais ir atsitrenktų į spintelę bei griūtų visu savo ūgiu, tai 99,99 procentų, kad sužalojimai būtų buvę didesni, t. y. ir iškiliose veido dalyse. Ekspertas pažymėjo, jog lūpos ir skruosto sužalojimas negalėjo atsirasti dėl vieno trauminio poveikio, nes tai dvi skirtingos lokalizacijos. Vienu metu sužaloti žandikaulį ir skruostą yra įmanoma, o skruostą ir lūpą – neįmanoma. Į durų plokštumą lūpos sužaloti taip pat neįmanoma, nes tokiu atveju būtų siekta ir nosis (4 t., b. l. 51). Ekspertas P. P. savo išvadą taip pat pilnai patvirtino. Tačiau pažymėjo, kad tik posėdžio metu išgirdo, jog nukentėjusiajai buvo sužalota vidinė lūpos dalis. Vidinė lūpos gleivinė įplyšta nuo danties poveikio, žaizdą suformuoja dantis. Tačiau toks sužalojimas gali būti padarytas ir plaštaka, kumštimi, kitu plokščiu daiktu. Jeigu lūpos sužalojimas būtų dešinėje pusėje, tai vienu metu sužaloti dešinę lūpos pusę, kairį skruostą ir žandikaulį nėra galimybės. Šiuo atveju sužalojimai yra kairiame skruoste, žandikaulyje ir lūpoje, todėl šie sužalojimai gali būti padaryti vienu poveikiu ir pailga briauna. Jeigu žmogus grius tiesiai veidu, tai susižalos ir kojas, bet jeigu priklups ir į kažką pasirems ranka, tai sužalojimų gali ir nebūti (4 t., b. l. 51-52). Įvertinusi šiuos ekspertų parodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad konsultacinę išvadą surašęs teismo medicinos gydytojas P. P. savo išvadą teikė neturėdamas visų atsakymų į jam pateiktus klausimus suformulavimui reikalingų duomenų, t. y. P. P. neturėjo duomenų, kad I. B. buvo sužalota vidinė lūpos gleivinės dalis. Todėl jo pateiktoji išvada nėra tiksli. Apygardos teismas vadovaujasi eksperto R. P. išvada bei paaiškinimais, kurie yra nuoseklūs bei neprieštaringi. Atmestina apelianto iškelta versija, jog nukentėjusioji susižalojo krisdama ir atsitrenkdama į prie lovos esančios spintelės briauną. Tokiu atveju privalėjo likti sužalojimai išorinėje lūpos ar kitos atsikišusios veido srities dalyje, tačiau šiuo atveju, jau minėta, sužalojimas nustatytas vidinėje lūpos dalyje. Taip pat atmestina versija, jog visi nukentėjusiosios sužalojimai patirti dėl vieno trauminio poveikio. Lūpa ir skruostas yra dvi skirtingos vietos, lokalizacijos, todėl vienu metu jų sužaloti neįmanoma. Nors P. P. kėlė hipotetinę galimybę kairį skruostą ir kairį lūpos kamputį sužaloti vieno trauminio poveikio metu, tačiau specialisto išvados Nr. G 1699/15(03) tiriamojoje dalyje nurodyta, kad viršutinės lūpos pažeidimas yra 0,5 cm ilgio, nelygiais kraštais, beveik išilginės eigos, taigi, ne pačiame kairės lūpos kamputyje, o tiesiog kairėje pusėje. Be to, tokiu atveju, t. y. esant vienam trauminiam poveikiui, sužalota turėjo būti ir atsikišusi veido dalis - nosis. Nagrinėjamu atveju taip nėra, todėl nėra pagrindo nesutikti su nukentėjusiosios aiškinimu, jog J. D. jai į veido sritį, siekdamas palaužti jos pasipriešinimą, sudavė du kartus.Kadangi I. B. nustatytas vidinis lūpos sužalojimas, tai paaiškina, kodėl ant pagalvės, kuria apeliantas ją dusino, užvalkalo nebuvo rasta kraujo. Prakirsta vidinė lūpos dalis galėjo kraujuoti, tačiau išoriškai kraujo nesimatė. Todėl viešbučio „N.“ administratorė L. H., kurios pagalbos prašė nukentėjusioji, akivaizdžių sužalojimų nepastebėjo. Policijos pareigūnė R. S. kraujo taip pat nepastebėjo, tačiau pažymėjo, jog visas nukentėjusiosios veidas buvo raudonas, ar tai trenkimo žymės, pasakyti negalėjo. Šie parodymai atitinka pateiktą išvadą, jog į skruosto sritį poveikis buvo per silpnas, kad susidarytų išoriniai mechaniniai sužalojimai, tačiau paraudimas, ką pastebėjo ir pareigūnė, galėjo matytis.Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, kad ji, priešindamasi nuteistajam, garsiai klykė, rėkė, šaukėsi pagalbos. Apelianto teigimu, niekas I. B. riksmų negirdėjo, nors viešbučio kambario sienos yra plonos, ką patvirtino liudytoja L. H.. Be to, incidentas įvyko ankstyvą rytą, kai praktiškai nėra jokio pašalinio triukšmo, keliamo automobilių judėjimo, ir pan. Taigi, merginos klyksmo niekas negalėjo užgožti. Siekdamas patvirtinti savo teiginius, apeliantas pateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0004/17/F-970 (4 t., b. l. 43-48), kuriame antstolė V. D. konstatavo, kad tarp kambario Nr. 202, kuriame įvyko analizuojamas incidentas, ir kambario Nr. 221, kuriame buvo apsistojęs artimiausias gyventojas, yra 11 m atstumas. Iš kambario Nr. 202 sklindantis klykiančios moters triukšmas buvo girdimas kambaryje Nr. 221, triukšmas buvo aiškus ir su niekuo nesupainiojamas. Viešbučio koridoriuje buvusios viešbučio darbuotojos patvirtino, kad tas pats triukšmas koridoriuje buvo itin stiprus ir sunkiai ignoruojamas.Siekdamas išsiaiškinti triukšmo girdimumo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagarsino liudytojos L. H. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kadangi į teismo posėdį ši liudytoja neatvyko, nes darbo reikalais buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos (4 t., b. l. 63). Tyrimo metu L. H. parodė, kad 2015 m. rugsėjo 13 d. dirbo naktinėje pamainoje viešbutyje „N.“. Apie 5.00 val. ryto ji matė, kaip apeliantas grįžo į viešbutį kartu su mergina, abu buvo neblaivūs, linksmi. Visi kambariai aplink J. D. rezervuotą kambarį buvo užimti. Jei būtų koks triukšmas, žmonės būtų girdėję, kadangi sienos yra kartoninės ir plonos. Tačiau nei vienas iš gyventojų triukšmu nesiskundė. Ji pati taip pat nieko negirdėjo (1 t., b. l. 180-181). Tai, kad L. H. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė klaidingą informaciją apie viešbučio apgyvendinimą, patvirtino viešbučio „N.“ apgyvendinimo skyriaus vadovė R. T., kuri oficialiu raštu (2 t., b. l. 5) informavo, jog 2015 m. rugsėjo 13 d. greta kambario Nr. 202 apgyvendintų kambarių nebuvo. Taip pat buvo išreikalautas klientų registracijos žurnalo 2015 m. rugsėjo 12-13 dienomis išrašas (2 t., b. l. 17-43), kuris patvirtina, kad gretimi kambariai iš tiesų nebuvo apgyvendinti, o artimiausias apgyvendintas kambarys buvo Nr. 221. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas eksperimentas – iš kambario Nr. 202 visu garsu paleistas televizorius. Uždarius minėto kambario duris, televizoriaus garsas girdėjosi viešbučio koridoriuje, antrame aukšte, iki pat kambario Nr. 221, tačiau, įėjus į šį kambarį ir uždarius duris, televizoriaus garso iš viso nesigirdėjo (1 t., b. l. 82). Apelianto teigimu, šis procesinis veiksmas atliktas netinkamai, nes televizoriaus ir klykiančios moters keliamas triukšmas skiriasi. Vis dėlto, teisėjų kolegija atliktą eksperimentą laiko tinkamu, t. y. atliktu BPK nustatytu būdu (BPK 197 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, jog iškeltoms versijoms patikrinti stengiamasi atkurti kuo panašesnę įvykio situaciją, tačiau visiškai identiško įvykio gali ir nepasisekti sumodeliuoti. Į tai atsižvelgiama vertinant eksperimento metu gautus rezultatus, tačiau visiškai nesivadovauti padarytomis išvadomis nėra pagrindo.Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad analizuojamu atveju nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktas eksperimentas, nei nuteistojo pateiktame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti duomenys nėra reikšmingi J. D. kaltės ar nekaltumo įrodytumui. Nepriklausomai nuo to, ar kambaryje Nr. 221 galėjo girdėtis asmens šauksmas, ar ne, yra daugybė priežasčių, dėl ko šio kambario gyventojas neinformavo viešbučio administracijos apie girdimą triukšmą. Pranešti apie triukšmą viešbutyje apsistoję asmenys pareigos neturi. Be to, buvo ankstyvi paryčiai, todėl asmuo galėjo būti giliai įmigęs. Visa tai tėra prielaidos, kurių analizuoti aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. D. visu kūnu buvo užgulęs nukentėjusiąją, todėl šiai šauktis pagalbos buvo gerokai sudėtingiau, jos klyksmą neabejotinai slopino nuteistojo kūnas, be to, J. D. šauksmo slopinimui buvo uždėjęs I. B. ant veido pagalvę, kuri taip pat sugėrė nukentėjusiosios skleidžiamą triukšmą. Nei viešbučio administratorė L. H., nei kambarinė I. V. įvykio metu nebuvo netoliese kambario Nr. 202, antrame aukšte jos iš viso nebuvo, todėl tai, kad jos negirdėjo jokio triukšmo, nepaneigia fakto, jog nukentėjusioji šaukėsi pagalbos.Visi aukščiau aptarti duomenys patvirtina nukentėjusiosios I. B. parodymų teisingumą. Tuo tarpu apelianto parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, jų prieštaringumą išsamiai atskleidė pirmosios instancijos teismas, t. y. savo pirminiame paaiškinime J. D. nenurodė, jog nukentėjusioji kambaryje lipdama laiptukais nugriuvo ir atsitrenkė į spintelę, vėliau teigė, jog sužalojimai atsirado būtent šiuo būdu. Pirminiuose parodymuose jis neigė bet kokį fizinį kontaktą su nukentėjusiąja, vėliau nurodė, jog glamonėjosi ir bučiavosi su I. B.. Taip pat proceso pradžioje J. D. teigė, kad su nukentėjusiąja į viešbutį ėjo parūkyti, pabendrauti, vėliau nurodė, jog su I. B. buvo konkrečiai susitaręs pasimylėti, ji apie šį tikslą eidama į viešbučio kambarį jau žinojo. Tyrimo eigoje nesutapo ir kelta versija dėl neva įvykio metu dingusių pinigų – iš pradžių nuteistasis pasigedo 2340 eurų, vėliau sumą sumažino iki 2000 eurų, galiausiai nurodė, jog dėl dingusių pinigų nieko nekaltina. Detaliau šių neatitikimų teisėjų kolegija neanalizuoja, nes, jau minėta, dėl visų jų visapusiškai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas dėmesį atkreipia tik į tai, kad aplinkybė, ar eidama į J. D. rezervuotą viešbučio kambarį I. B. žinojo, nujautė ar nežinojo, jog nuteistasis sieks su ja lytiškai santykiauti, veikų įrodytumui reikšmės neturi. Net ir tuo atveju, jei nukentėjusioji ėjo į kambarį, norėdama lytiškai suartėti su nuteistuoju, nekeičia fakto, jog lytinės sueities, pamačiusi J. D. nuogą, vien su apatinėmis kelnaitėmis, ir grubiai besielgiantį (jėga parvertė ją ant lovos), ji nebenorėjo. Savo atsisakymą nuo tolesnių veiksmų ji išreiškė šaukdama, klykdama paleisti, prašydama leisti važiuoti namo, tačiau nepaisant tokio nukentėjusiosios elgesio, nuteistasis aktyviai tęsė savo nusikalstamus veiksmus.Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių-psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012). Nagrinėjamu atveju padaryta teisinga išvada, jog J. D. veikė tiesiogine tyčia. Jokio savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką šiuo atveju nėra nustatyta. Tai, ar nuteistojo varpa buvo erekcijos būsenoje, ar ne (nukentėjusioji teigia, kad ne), neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, nes, jau minėta, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas išžaginti ar seksualiai prievartauti, jei kaltininkas atliko bent dalį BK 149 ar 150 straipsnių dispozicijose išvardytų alternatyvių veiksmų esamam ar galimam nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti, tačiau lytinio santykiavimo nepradėjo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.BK 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Tokia išvada gali būti padaryta, kai sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo priėmė savanoriškai, o ne susidūręs su neįveikiamomis ar sunkiai įveikiamomis aplinkybėmis (kliūtimis), neleidžiančiomis pabaigti pradėtą veiką. Tokios aplinkybės ir kliūtys gali būti įvairūs išoriniai faktoriai, pavyzdžiui, pašalinių asmenų pasirodymas įvykio vietoje reaguojant į nukentėjusiosios šaukimą, nukentėjusiojo pasipriešinimas ar pabėgimas, netikėtai atsiradusi rizika būti sulaikytam, nesugebėjimas pradėti prievartinio lytinio akto dėl fiziologinių priežasčių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-788/2015). Nagrinėjamu atveju J. D. išsigando aktyvaus nukentėjusiosios priešinimosi, todėl sumažino fizinės jėgos naudojimą, tačiau iš lovos jos nepaleido, liepė gulėti šalia, laikė jos ranką. Lytinio santykiavimo jis nepradėjo, nes I. B. pakeitė gynybinę taktiką, pradėjo gražbyliauti, meilikauti nuteistajam, kas pastarąjį veikė raminamai, be to, J. D. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, prisidėjo ir bendras nuovargis, todėl jis užmigo. Šių nuteistojo veiksmų laikyti savanorišku atsisakymu nuo nusikalstamos veikos nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, todėl reikėtų bylą perduoti iš naujo nagrinėti apylinkės teisme, tačiau apeliacinės instancijos teismas apylinkės teismo šališkumo nenustatė. Bylą nagrinėjantis teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek objektyviai. Minėti požymiai išsamiai išaiškinti tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas (subjektyvusis kriterijus), teismo procesas turi būti organizuojamas, proceso veiksmai atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (objektyvusis kriterijus). Nors J. D. teigia, kad buvo pažeistas rungimosi principas, nes atsisakyta priimti jo teikiamus papildomus duomenis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vienų ar kitų dokumentų prijungimas prie bylos yra teismo diskrecijos reikalas. Jei teismo vertinimu teikiami duomenys nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, jie neprijungiami prie bylos ir grąžinami pareiškėjui. Visapusiškesniam įvykio įvertinimui aukštesnysis teismas sutiko prijungti tiek konsultacinę eksperto išvadą, tiek antstolės atliktą bei surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, tačiau šioje nutartyje jau išaiškinta, kad pateiktieji duomenys apelianto nekaltumo neįrodo. Jokių procedūrinių pažeidimų nenustatyta, taip pat nenustatyta, jog vienai iš šalių būtų rodytas išskirtinis dėmesys. Tai, kad priimtas galutinis procesinis sprendimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra pagrindas teismo šališkumui konstatuoti. Kitų pagrindų perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme nenustatyta (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl šis apelianto prašymas atmetamas.Teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl apelianto išteisinimui nėra pagrindo.Apeliaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiajai priteistu civilinio ieškinio dydžiu bei argumentais, kuriais grindžiamas pats ieškinys. J. D. teigimu, I. B. siekia tik pasipelnyti, nes jokių neigiamų išgyvenimų ji nepatyrė. Teisėjų kolegija tokiems argumentams nepritaria ir pažymi, kad vadovaujantis BPK 44 straipsnio 10 dalies, 109 straipsnio nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę iš kalto asmens reikalauti jos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju I. B. pateikė civilinį ieškinį (1 t., b. l. 117-119), kuriuo prašė priteisti iš J. D. 47,73 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai, o dėl neturtinės – iš dalies, t. y. priteisė 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apylinkės teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad nukentėjusioji dėl nuteistojo veiksmų patyrė fizinį kūno sužalojimą, didelius dvasinius ir moralinius išgyvenimus, jai sutriko miegas, dažnai skauda galvą, iš karto po šio įvykio ji susirgo šlapimo pūslės uždegimu, taip pat dėl sumušimų buvo nedarbinga ir praleido savaitę paskaitų universitete. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į J. D. materialinę padėtį bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visi šie aspektai leido teismui parinkti 5000 Eur sumą, kuri laikytina adekvačia ir proporcinga nuteistojo padarytiems neteisėtiems veiksmams bei sukeltoms pasekmėms.Apeliantas skunde teigia, kad po 2015 m. rugsėjo 13 d. įvykių tiek jis pats, tiek liudytojas I. J. telefonu kalbėjo su nukentėjusiąja, kuri laisvai bendravo, nerodė jokio nepasitikėjimo žmonėmis, taip pat nebuvo justi jokio apsunkinto jos bendravimo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šių dviejų pokalbių turiniu (1 t., b. l. 33-37, 38-40) daro išvadą, kad nuteistasis juos interpretuoja jam palankia linkme. Pirmasis I. B. pokalbis vyksta su nuteistojo draugu I. J., kuris kviečia susitikti pakalbėti apie įvykusį incidentą, sako, jog viską reikia tvarkingai išspręsti. Iš viso pokalbio turinio matyti, kad I. J. stengiasi tarpininkauti, įtikinti nukentėjusiąją atsiimti savo pareiškimą, t. y. I. B. daromas psichologinis poveikis. Be to, pokalbio metu I. J. pripažįsta, jog J. D. neprisimena, kas vyko nakties metu, tačiau dėl neva dingusių 2000 Eur pareiškimą policijai padavė specialiai, t. y. tokiu būdu taip pat siekdamas jai padaryti spaudimą, kad ši atsiimtų savo kaltinimus. I. J. nepavykus palaužti nukentėjusiosios valios, paskambina pats J. D.. Apeliantas ragina nukentėjusiąją susitikti, viską susidėlioti, tačiau I. B. aiškiai pasako, kad po to, kas įvyko, jai nėra malonu su juo susitikti. Nepaisant to, nuteistasis atsako: „malonu-nemalonu, vis tiek turėsi susitikti“. Viso pokalbio metu nukentėjusiajai daromas spaudimas, reikalaujama atsiimti pareiškimą. Nuteistasis nė karto neatsiprašė, be to, kalbėjo grubiai, šiurkščiai ir tik į pokalbio pabaigą, matydamas, jog nukentėjusioji nepasiduoda jo psichologiniam poveikiui, sušvelnina kalbėjimo toną, teigdamas, jog nori pasikalbėti ramiai, be pykčių, todėl patikina, kad paskambins vėliau aptarti to paties reikalo. Apeliaciniame skunde yra pateiktos atskiros minėtų pokalbių ištraukos, frazės, kurios išimtos iš bendro konteksto ir nurodytos, kaip nukentėjusiosios neva gerą savijautą patvirtinančios aplinkybės. Pavyzdžiui, teigdama, kad jos sveikata gera, I. B. kartu pažymėjo, jog nuotaika jos prasta, tačiau apie tai apeliaciniame skunde nutylima ir pacituojama tik pirmoji sakinio dalis. Teisėjų kolegija iš pokalbių visumos nenustatė, jog nukentėjusioji būtų primygtinai reikalavusi pinigų tam, kad atsiimtų savo policijai pateiktą pareiškimą. Priešingai, ji net kelis kartus pažymėjo, kad jokio neformalaus susitarimo nebus, t. y. viskas bus sprendžiama su teisėsaugos institucijų pagalba, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Spręsti incidentą be valstybės įsikišimo siūlė būtent nuteistasis, tačiau nesėkmingai, nes, jau minėta, darytam poveikiui I. B. nepasidavė. Įvertinus šiuos duomenis, daroma išvada, kad jie nepaneigia nukentėjusiosios patirtų išgyvenimų. I. B. dėl patirtų išgyvenimų išėjo akademinių atostogų (1 t., b. l. 126), be to, lankėsi pas psichologę, siekdama stabilizuoti savo emocinę būseną (1 t., b. l. 133). Visa tai patvirtina, jog po patirtos psichologinės traumos sugrįžti į visavertį gyvenimą jai buvo sudėtinga.Nustatant neturtinės žalos dydį, visų pirma, turi būti stengiamasi kiek įmanoma teisingiau bei adekvačiau kompensuoti nukentėjusiajam padarytą žalą, sušvelninti jo patirtas kančias, neutralizuoti negatyvius išgyvenimus bei neteisėtų veiksmų pasekmes, o taip pat suteikti galimybę įgyti materialius ir/ar nematerialius gėrius, t. y. nukreipti pinigines lėšas į moralinį ar materialinį pasitenkinimą bei teigiamas emocijas galinčius atnešti dalykus. Svari reikšmė turėtų būti teikiama ir prevencinei neturtinės žalos kompensavimo paskirčiai, kurios įgyvendinimo konkrečioje situacijoje sumetimais gali būti pateisinamas ir didesnės, negu įprasta, piniginės kompensacijos iš žalą padariusio asmens priteisimas. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nusikaltimų seksualinio apsisprendimo laisvei bylose, kai nukentėjęs asmuo yra pilnametis, priteisiamas neturtinės žalos dydis svyruoja maždaug nuo 500 Eur iki 6000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-246-697/2015 (priteista 868,80 Eur), 2K-69-942/2016 (priteista 1390,18 Eur), 2K-560/2014 (priteista 5792,40 Eur) ir kt.). Taigi, šiuo atveju priteistoji 5000 Eur suma patenka į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo ribas. Ši suma nelaikytina per didele, įvertinus ir tai, kad nuteistasis yra sėkmingas verslininkas, turintis stabilias pajamas bei galintis sau leisti apmokėti visos besilinksminančios kompanijos bendrą sąskaitą.Daroma išvada, kad apylinkės teismas nenukrypo nuo suformuotos aukštesnės instancijos teismų praktikos ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą balansą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo, išvengiant nepagrįsto nubaudimo vien nukentėjusiojo asmens teigiamų emocijų gavimui ir neigiamų neutralizavimui.Atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusiosios atstovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad advokatas G. D. pirmosios instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitus Nr. 831582 (339,50 Eur sumai), Nr. 831562 (60,50 Eur sumai), Nr. 831549 (60,50 Eur sumai), Nr. 868416 (1210 Eur sumai) (3 t., b. l. 75-77, 93). 2017 m. birželio 16 d. teisiamojo posėdžio metu advokatas prašė spręsti klausimą dėl išlaidų priteisimo (3 t., b. l. 102), tačiau apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje šiuo klausimu iš viso nepasisakė. Dokumentai, patvirtinantys patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikti.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Taigi, sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišsprendė proceso išlaidų klausimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šio klausimo išsprendimui neturi teisinio pagrindo, kadangi prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra suformuluotas atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą, o ne nukentėjusiosios ar jos atstovo advokato surašytame apeliaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju priteisiant bylinėjimosi išlaidas vien pateikto atsiliepimo (o ne apeliacinio skundo) pagrindu, būtų pabloginta nuteistojo J. D. padėtis, ką imperatyviai draudžia baudžiamojo proceso įstatymas. Pažymėtina, jog atsiliepimo į apeliacinį skundą paskirtis yra pateikti sutikimo ar nesutikimo su apeliacinio skundo teiginiais motyvus, tačiau atsiliepime savarankiški prašymai negali būti formuluojami.Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis BPK 361 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Teismas turi teisę priimti sprendimus: <...> dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo, jeigu šie klausimai nebuvo išspręsti teismo nuosprendyje. Taigi, po nuosprendžio įsiteisėjimo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turi būti pateikiamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui, priėmusiam skundžiamą nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.