Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Juditos Sungailaitės, Laimos Šeputienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 7 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam V. A. nusikaltimu padarytą turtinę žalą – 105,83 Eur.

Nukentėjusiojo V. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies:

- nukentėjusiajam V. A. iš nuteistojo V. M. priteista 105,83 Eur (šimtas penki eurai ir aštuoniasdešimt trys centai) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti;

- nukentėjusiajam V. A. iš nuteistojo V. M. priteista 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti;

- nukentėjusiajam V. A. iš nuteistojo V. M. priteista 150 Eur (šimtas penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš nuteistojo V. M. civiliniam ieškovui Kauno teritorinei ligonių kasai 42,64 Eur (keturiasdešimt du eurai ir šešiasdešimt keturi centai) turtinei žalai dėl nukentėjusiojo V. A. gydymo išlaidų atlyginimo.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš nuteistojo V. M. civiliam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 481,24 Eur (keturi šimtai aštuoniasdešimt vienas euras ir dvidešimt keturi centai) nusikaltimu padarytai turtinei žalai už V. A. išmokėtą ligos pašalpą atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. M. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent 2022 m. rugpjūčio 22 d. apie 19.00 val. adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia siekdamas sužaloti ir be jokios priežasties papurškė pipirinių dujų V. A. į veidą, dėl ko nukentėjusiajam konstatuota cheminis abiejų akių obuolių ir jų priedų, veido ir kūno odos I laipsnio nudegimas, kuris vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.

6. Esminiu pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016).

7. Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos kontekste, įvertinus bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendį ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad apylinkės teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl V. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Jame ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat pakankamai aiškiai išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais apie atsietą, formalų ar nevisapusišką įrodymų vertinimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant V. M. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

8. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nukentėjusiojo parodymus, bet ir visų surinktų duomenų visumą, bei aiškiai nurodė, kodėl nagrinėjamu atveju tiki būtent nukentėjusiojo, o ne nuteistojo nagrinėjant bylą teisme pateikiama įvykių versija. Visapusiškas ir objektyvus bylos įrodymų vertinimas lėmė tai, kad apylinkės teismas padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Pagal teisingai nustatytas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl V. M. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išreikšta abejonė dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, BPK 305 straipsnio nuostatų pažeidimo yra nepagrįsta.

9. Analizuojant nuteistojo apeliacinio skundo turinį matyti, kad nesutinkama su jo (V. M.) nuteisimu ir pripažinimu kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus, neteisingai vertino nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus.

10. Kolegija konstatuoja, kad sutikti su tokiais apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais siekiama, kad V. M. būtų išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo V. A. atžvilgiu, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino V. M. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apylinkės teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.

11. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto panaudojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi, šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą.

12. Teismas nustatė, kad V. M., smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą V. A., o būtent 2022 m. rugpjūčio 22 d. apie 19.00 val. adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia siekdamas sužaloti ir be jokios priežasties papurškė pipirinių dujų V. A. į veidą, dėl ko nukentėjusiajam konstatuota cheminis abiejų akių obuolių ir jų priedų, veido ir kūno odos I laipsnio nudegimas, kuris vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Ir nors V. M. nepripažino tyčios savo veiksmuose, teigdamas, kad jis tik gynėsi nuo nukentėjusiojo V. A., tačiau byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį V. A.. Šie įrodymai yra nukentėjusiojo, liudytųjų policijos pareigūnų parodymai, specialisto išvada, kurie patvirtina, kad V. M. tyčia smurtavo prieš V. A., smurto pasekmėje padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

13. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai ir teisingai nustatė, kad konfliktas tarp nuteistojo V. M. ir nukentėjusiojo V. A. (tarp kurių ir iki šio įvykio jau buvo nesutarimų), kilo dėl nukentėjusiojo V. A. buvimo nuteistojo V. M. naudojamame žemės sklype. Šios aplinkybės neginčija ir pats nukentėjusysis, nurodydamas, kad jis tikrai atliko bendro namo su V. M. gerinimo darbus (apkalinėjo lentelėmis sau priklausančio namo dalį), tačiau tam, kad prikaltų visas reikiamas lenteles, turėjo patekti į jam nuosavybės teise nepriklausantį žemės sklypą. Pripažintina, kad kiekvienas savininkas turi teisę ginti savo nuosavybę, reikalauti, kad kiti asmenys jo nuosavybės teisių nepažeidinėtų, tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymus bei visą rašytinę bylos medžiagą, darytina išvada, kad nukentėjusysis į šią V. M. nuosavybę pateko ne užpuolimo ar kitų nusikalstamų ketinimų turinčiu tikslu, siekiant padaryti turtinę ar neturtinę žalą nukentėjusiajam, o paprasčiausiai tęsdamas pradėtą darbą tvarkant savo nuosavybę, siekdamas atlikti tam būtinus veiksmus, t. y. norėdamas prikalti lentas prie jam nuosavybės teise priklausančios namo sienos dalies, kitokiu būdu, nepatekdamas į šį žemės sklypą, prieiti prie savo nuosavybės jis neturėjo galimybių. Ir nors, kaip iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nukentėjusysis nebuvo nei perspėjęs, nei gavęs V. M. sutikimo patekti į jam (V. M.) nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, tačiau įvertinus jau anksčiau paminėtas aplinkybes ir atsižvelgiant į protingumo kriterijus, spręstina, kad V. A. neturėjo jokio kito pasirinkimo, kaip tik laikydamasis elementaraus padorumo taisyklių, per kaimyno kiemą prieiti prie savo remontuojamo namo dalies, tam, kad galėtų pritvirtinti kalamas lenteles, o jas pritvirtinus vėl sugrįžti į savo kiemą. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad V. A. į V. M. kiemą norėjo pateikti ir pateko turėdamas nusikalstamų kėslų. Todėl toks (V. A.) elgesys jokiu būdu negali būti vertinamas kaip pavojingas kėsinimasis į V. M. nuosavybę. Tai tiksliai nustačius, daroma išvada, jog V. M. nebuvo jokio teisinio pagrindo ginti jam priklausančią nuosavybę, ypač fizinio smurto veiksmais – dujų papurškimu. Toks V. M. elgesys pagrįstai įvertintas, kaip nusikalstamas, nes jo neteisėtais veiksmais buvo sutrikdyta V. A. sveikata, nutrauktas jo darbas, jis patyrė nepatogumų. Būdamas protingu, atsakingu žmogumi, V. M. turėjo suprasti tikruosius V. A. ketinimus ir nekonfliktuodamas leisti jam užbaigti suplanuotus darbus, tačiau jis taip nepasielgė, ir be jokios svarbios priežasties, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, užsipuolė nukentėjusįjį. Toks V. M. elgesys yra nepateisinamas.

14. Iš baudžiamojoje byloje esančių foto nuotraukų, kurias padarė ir į bylą pateikė V. M., matyti, kad jam sugrįžus į namus, nukentėjusysis V. A. dirba apelianto nuosavybės teise priklausančiame sklype, atlieka dailylenčių matavimo bei prikalimo darbus prie jam priklausančios namo dalies sienos (2 t., b. l. 21-24). Apeliantui priklausančiame sklype nukentėjusysis buvo tik toje vietoje, kurioje jam buvo reikalinga prikalti lenteles, t. y. visai šalia namo sienos, nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų vaikščiojęs po apeliantui priklausantį žemės sklypą, padaręs ar bent kėsinęsis padaryti kokios nors žalos, ar tiesiog būtų į V. M. priklausantį žemės sklypą įėjęs be jokios pateisinamos priežasties. Ir nors apeliantas puikiai pažinojo ir atpažino V. A., tačiau jau nuo pat pradžių buvo nusiteikęs konfliktiškai, o būtent, kaip matyti iš garso įrašų apžiūros protokolo duomenų, paskambinęs bendruoju pagalbos numeriu iš karto pranešė, kad jo kieme „šeimininkauja banditas“, tik operatorei tikslinant informaciją nurodė, kad kaimynas kala prie sienos, iš karto reikalavo kviesti policiją, o paklausus, ar jis daro ką nors blogo, primygtinai reikalauja kviesti policiją ir nurodo, kad šis asmuo nepageidaujamas (1 t., b. l. 156-158). Iš pranešimų policijai matyti, kad konfliktinė situacija tęsėsi gana ilgą laiką (nuo 18 val. iki 19 val.), per šį laiką nukentėjusysis tęsė darbus, nuteistajam V. M. dar perskambino policijos pareigūnas, kuriam apeliantas apie jokį jo užpuolimą neužsiminė, tik paaiškino, kad kaimynas dirba be jo sutikimo, policija atsisakė vykti ir apeliantas vėl sureagavo neadekvačiai, pasiūlydamas policijos pareigūnui „išsipagirioti“ (1 t., b. l. 126-127).

15. Nors apeliantas skunde nurodo, kad tiek skambučio metu, kurį girdėjo nukentėjusysis, tiek po jo, V. A. elgesys pradėjo dar labiau agresyvėti, nes jis staiga pradėjo artintis link apelianto rankoje turėdamas, kaip nuteistasis įvardina, „ginklą“, (vėlesnio tyrimo metu nustatyta, kad rankose nukentėjusysis turėjo gulsčiuką (statybinį įrankį)), tačiau perklausius skambučio įrašą, nėra girdimas joks triukšmas, kuris patvirtintų apelianto nurodomas aplinkybes. Priešingai, byloje esantys nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad jis dirbdamas girdėjo, kaip V. M. būnant visai kitoje vietoje, t. y. vidiniame kieme, suskambo telefonas, ten V. M. su kažkuo kalbėjo ir tik po to atėjęs papurškė link jo dujų. Todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada dėl padarytų sužalojimų lokalizacijos pobūdžio. Nors jokių pipirinių dujų pėdsakų nukentėjusiojo nurodytoje dujų papurškimo vietoje neužfiksuota, tačiau įvykio vietos apžiūra atlikta praėjus trims dienoms po įvykio, taigi realu, kad tokie pėdsakai ir negalėjo išlikti. Faktinę aplinkybę, kad buvo purkštos pipirinės dujos patvirtina liudytojais apklausti policijos pareigūnai M. K. ir J. A., kurie patvirtino, kad nukentėjusiajam atvykus į policijos komisariatą rašyti pareiškimo, nuo jo jautėsi aitrus kvapas, kažkas panašaus į ašarines dujas, pradėjo graužti gerklę. Specialisto išvadoje konstatuotų sužalojimų lokalizacija patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie tiesioginį smurto veiksmą – pajutęs drėgmę ant kūno jis atsisuko ir pamatė čiurkšlę skysčio purškiamą link jo veido. Nors tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nuteistasis neigė savo kaltę, nurodinėdamas, kad jis dujų balionėlį buvo nukreipęs į nukentėjusiojo krūtinę, o ne tiesiogiai į veidą bei tvirtindamas, kad pats nukentėjusysis elgėsi provokuojančiai, tačiau tokie paaiškinimai bei deklaratyvus kaltės neigimas, byloje vertinamas, kaip siekis sumenkinti savo veiksmus ir išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Iš šių aptartų aplinkybių seka, kad nuteistojo parodymai nebuvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, todėl jais tikėti ir pasitikėti nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, net ir pukšdamas dujas nukentėjusiajam į krūtinę, nuteistasis turėjo ir privalėjo numatyti, kad jos gali pateikti ir į nukentėjusiojo akis. Pažymėtina, kad dujos buvo purškiamos lauke, todėl nuteistasis turėjo suprasti, kad dujų srovės kryptį gali pakeisti ir elementarios oro sąlygos, tačiau jis to nevertino, nes turėjo tikslą sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Neabejojama, jog nuteistasis tiksliai žinojo, kad pipirinės dujos turi žalojantį poveikį žmogaus organizmui.

16. Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad V. M. tyčia papurškė pipirinių dujų tiesiogiai nukentėjusiajam į veidą tarpusavio konflikto metu, nes jokio pavojingo, realaus, akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą, gyvybę ar nuosavybę nebuvo, ko pasėkoje tokiais savo veiksmais V. A. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir jo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

17. Darytina išvada, jog vertinant nukentėjusiojo parodymus dėl patirto smurto, kurie kaip minėta, viso tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo vienodi, nuoseklūs ir logiški. Nėra jokių duomenų, kad jis nesuprato įvykio situacijos. Vienodas įvykio aplinkybes nurodė tiek į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams J. A., M. K., tiek pateikiant Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate pareiškimą, tiek apklausinėjant viso baudžiamojo proceso metu. Vykusios akistatos metu nukentėjusysis taip pat nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, patvirtindamas, kad jokios realios grėsmės nei V. M. sveikatai, nei gyvybei, nei nuosavybei jis nekėlė. Apeliaciniame skunde nors ir keliamos abejonės dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, tačiau jos nepagrįstos jokiais bylos duomenimis ir todėl laikytinos tiesiog subjektyvia nuteistojo nuomone, kurią jis (V. M.) savaip interpretuoja. Be to, svarbi ir ta aplinkybė, kad pats nuteistasis V. M. neginčija tos aplinkybės, kad jis purškė pipirinių dujų balionėliu veidas į veidą stovėdamas prieš nukentėjusįjį V. A., tačiau jo nurodyta aplinkybė, kad jis jautė grėsmę savo sveikatai, gyvybei ar nuosavybei, nagrinėjamu atveju nėra įrodyta. Taip pat byloje nėra nustatytas joks motyvuotas pagrindas, dėl ko nukentėjusysis V. A. siektų apkalbėti nuteistąjį ir tyčia melagingai apkaltinti jį padarius nusikaltimą. Nenustatyta, kad jis hiperbolizuotai aiškintų faktines įvykio aplinkybes.

18. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo negebėjimas susivaldyti konkrečioje situacijoje, kilus konfliktui absoliučiai dėl menkavertės priežasties, ko pasėkoje buvo panaudotas dujų balionėlis ir tokiais veiksmais sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam, nėra niekaip pateisinamas. Akivaizdu, kad nuteistasis ne tik, kad nesilaikė elementarių moralės ir elgesio normų, bet dėl savo padarytos nusikalstamos veikos nesigailėjo, bandydamas pateisinti savo smurtinius veiksmus kaip savotišką savigyną. Esant šioms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams, apylinkės teismas darė teisingą išvadą, kad nuoseklūs nukentėjusiojo ir liudytųjų policijos pareigūnų parodymai, byloje esanti specialisto išvada patvirtina, jog dėl nukentėjusiajam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo yra kaltas būtent V. M..

19. Tą faktą, kad 2022 m. rugpjūčio 22 d. apie 19 val. nukentėjusysis V. A. patyrė smurtą ir jam nežymiai buvo sutrikdyta sveikata patvirtino specialisto išvada (1 t., b. l. 120-122). Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. G 1790/2022 (02) nurodyta, kad V. A. konstatuota cheminis abiejų akių obuolių ir jų priedų, veido ir kūno odos I laipsnio nudegimas išsivystė lokaliai veikiant chemine dirginančia medžiaga, galimai 2022 m. rugpjūčio 22 d. Sužalojimo padarymo metu V. A. galėjo būti įvairiose padėtyse, labiausiais tikėtina esant nukentėjusiajam ir užpuolikui būnant (stovint) vienas prieš kitą. Sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu.

20. Taigi, minėta specialisto išvada patvirtino prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto apimtį, sužalojimo pobūdį ir sunkumą, panaudoto smurto laiką. Iš specialisto išvados nustatyta, kokie sužalojimai, kokio sunkumo ir kada buvo padaryti nukentėjusiajam. Taip pat patvirtino smurto panaudojimo tikimybę ir tai atitiko nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad įvykio metu prieš jį buvo smurtauta, o tiksliau, jam į veidą buvo purškiamos pipirinės dujos, jis buvo sužalotas.

21. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai priėmė sprendimą pripažinti kaltu V. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nuosprendis surašytas nepažeidus BPK reikalavimų. Įvertinus nuosprendį, matyti, kad teismas išsamiai išdėstė visus bylos duomenis, juos vertino ir darė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltumo. Kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai ir teisiškai argumentuotas.

22. Kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje įrodymų visetas patvirtina, jog V. M. savo tyčiniais veiksmais, nejausdamas jokios realios ir akivaizdžios grėsmės smurtavo (purškė dujų balionėliu pipirines dujas) nukentėjusiajam V. A., o būtent: jis smurtaudamas V. A. sukėlė fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, kuomet 2022 m. rugpjūčio 22 d. apie 19.00 val. adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia siekdamas sužaloti ir be jokios priežasties papurškė pipirinių dujų V. A. į veidą, dėl ko nukentėjusiajam konstatuota cheminis abiejų akių obuolių ir jų priedų, veido ir kūno odos I laipsnio nudegimas, kuris vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje įrodyta, kad nuteistasis (V. M.) sukėlė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius nukentėjusiajam (nežymiai sutrikdė sveikatą). Kadangi byloje esančių įrodymų visetu įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. M. kaltu padarius šią veiką ir paskyrė jam bausmę, kuri atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumą ir nuteistojo asmenybę.

23. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl V. M. kaltės ir nusikalstamos veikos padarymo, todėl naikinti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

24. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nurodo, kad jo veiksmai turėtų būti priskiriami būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnis), kadangi nukentėjusysis V. A. pirmasis staigia pradėjo link jo eiti rankose laikydamas „ginklą“, todėl norėdamas apsiginti, apsaugoti savo sveikatą, gyvybę bei nuosavybę, stovėdamas veidas į veidą papurškė jam pipirinių dujų balionėliu. Byloje ištirti įrodymai nepatvirtina tokios apeliaciniame skunde išsakytos bei išdėstytos pozicijos. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertindamas visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, netaikydamas baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties, padarė teisingą ir pagrįstą sprendimą, su kuriuo teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nesutikti.

25. Kolegija pažymi, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

26. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

27. Kolegija, pakartotinai nepasisakys dėl faktinių bylos aplinkybių, kurios nustatytos anksčiau šioje nutartyje ir dėl pagrįsto V. M. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl nepasitvirtinus apelianto nurodytoms aplinkybės, dėl neva agresyvaus nukentėjusiojo elgesio, staigaus artėjimo link jo (apelianto) turint rankose „ginklą“, ir kad pipirines dujas purškė jausdamas pavojų savo sveikatai, gyvybei ar nuosavybei, nėra pagrindo išvadai, kad V. M. veikė būtinosios ginties prasme. Byloje ištirti įrodymai nepatvirtina tokios nuteistojo V. M. išsakytos pozicijos, dėl neva jam ar jo nuosavybei kilusios grėsmės. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. M. tyčia papurškė pipirinių dujų nukentėjusiajam, nesant tam jokios realios priežasties ar grėsmės, manytina, kad ilgą laiką tęsiantis tarpusavio konfliktams, apeliantas norėjo savotiškai pamokyti kaimyną V. A., kuris dirbo apeliantui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Ta aplinkybė, kad V. A. neatsiklausęs ir nepranešęs sklypo savininkui V. M. perlipo tvorą ir apeliantui priklausančioje valdoje atliko darbus, susijusius su jam priklausančio namo dalies sienos apdaila, nesudaro pagrindo išvadai, kad tokiais veiksmais nukentėjusysis kėsinosi į apelianto nuosavybę, ar tuo labiau į sveikatą ar gyvybę. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad kaip nustatyta bylos duomenimis, nuteistojo įvardijamas „ginklas“ buvo nukentėjusiojo naudojamas darbo įrankinis – gulsčiukas. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertindamas visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė vienareikšmišką išvadą, jog smurtaujančio pobūdžio veiksmus toje konfliktinėje situacijoje atliko tik V. M..

28. Be to, apeliantas skundu prašė pripažinti ir jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tačiau teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo tenkinti šio apeliacinio skundo prašymo ir šią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, pripažinti kaip V. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 59 straipsnio 1 dalyje 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas pagrįstai nenustatė aptariamos kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenustatyta, kad nukentėjusiojo V. A. elgesys būtų provokuojantis. Nors apeliantas bandė įrodyti, kad smurtą (pipirinių dujų purškimą) prieš nukentėjusįjį V. A. vartojo savigynos tikslais, tačiau pirmosios instancijos teismas motyvuotai paneigė šiuos nuteistojo teiginius ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija visiškai sutinka. Pirmosios instancijos ištirti ir apeliacinės instancijos teismo patikrinti įrodymai patvirtina, kad pačio nuteistojo V. M. elgesys buvo neadekvatus susiklosčiusiai konkrečiai situacijai. Kadangi vien iš pirmojo jo atlikto skambučio bendrajam pagalbos centrui, akivaizdu, kad buvo nusiteikęs konfliktiškai, nemandagiai bendravo su bendrojo pagalbos centro operatore, tačiau jai apie jokį kaimyno V. A. provokuojantį elgesį neužsiminė. Taip pat apie provokuojantį nukentėjusiojo elgesį neužsiminė ir paskambinusiems policijos pareigūnams, kurie nurodė, kad nevyks į vietą. Laikytina, kad paties nuteistojo reakcija ir jo atlikti smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo neadekvatūs. Nuteistasis buvo konflikto iniciatorius bei aktyvus konflikto dalyvis. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

29. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. balandžio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.