Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

dalyvaujant pareiškėjos viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ atstovei advokato padėjėjai Ž. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjos nuomone, subsidijos neskyrimas vertintinas kaip subsidijos darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, mokėjimo nutraukimas, tačiau Užimtumo įstatyme tiesiogiai numatytos subsidijų darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo sąlygos nėra siejamos su pareiškimo dėl prastovos pateikimo VDI terminu. Tvirtino, jog atsakovė taiko nevienodus kriterijus atskiroms įmonėms dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ nuostatų.

Tvirtino, jog skundžiami sprendimai buvo priimti, netinkamai taikant Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies nuostatą, nesilaikant gero viešojo administravimo, teisingumo ir protingumo principų, pažeidžiant pagrįstus ir teisėtus pareiškėjos lūkesčius, todėl skundžiama apimtimi turi būti panaikinti, Užimtumo tarnyba įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. rugpjūčio 12 d. prašymą. Prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo Nr. V1(19.2)-3210 3 priedo 8 punkto ir 2021 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. V1(19.2)-3619 3 priedo 8, 9, 10 ir 11 punktų teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (iš naujo išnagrinėti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. rugpjūčio 12 d. prašymą dėl mokėtinos subsidijos).

Byloje nustatyta, kad Klubas kreipėsi į Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentą su 2021 m. rugpjūčio 12 d. prašymu (Užimtumo tarnyboje reg. 2021 m. rugpjūčio 19 d., Nr. G(19.2)-99824) skirti jam, kaip darbdaviui, už 2021 m. liepos mėnesį priklausančią subsidiją išmokėti darbuotojams, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju buvo paskelbta prastova, be kita ko, už L. A., D. I., U. Ž., I. K. ir G. K.. Prie prašymo buvo pateikti darbo užmokesčio išmokėjimą už 2021 m. liepos mėnesį kiekvienam darbuotojui pagrindžiantys dokumentai ir pranešimų dėl paskelbtos prastovos, gautų iš VDI, kopijos.

Kauno klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. V1(19.2)-3210 patvirtinto 3 priedo „Darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu, sąrašas“ 8 eilutėje nurodyta, jog neskiriama VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ subsidija darbo užmokesčiui už 2021 m. liepos mėnesį prastovoje buvusį darbuotoją G. K..

Kauno klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V1(19.2)-3619 patvirtinto 3 priedo „Darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu, sąrašas“ 8, 9, 10 ir 11 eilutėse nurodyta, jog neskiriama VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ subsidija darbo užmokesčiui už 2021 m. liepos mėnesį prastovoje buvusius darbuotojus: L. A., D. I., U. Ž. ir I. K..

Apie subsidijos neskyrimą pareiškėja buvo informuota Departamento Varėnos skyriaus 2021 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. SD(19.2)-3210 ir Departamento Kauno miesto 3-iojo skyriaus 2021 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. SD(19.2)-16705.

Taigi byloje nustatyta, jog skundžiamų sprendimų atitinkamomis dalimis Užimtumo tarnyba neskyrė pareiškėjai subsidijos darbo užmokesčiui už 2021 m. liepos mėnesį prastovoje buvusius darbuotojus, atsisakymo skirti subsidiją teisiniu pagrindu nurodydama Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalį, o faktinis atsisakymo pagrindas buvo nurodytas kaip reikalavimo informuoti ne vėliau kaip per vieną darbo dieną Valstybinę darbo inspekciją apie prastovos paskelbimą darbuotojams nesilaikymas.

Pareiškėjos tvirtinimu, jos prašymas išmokėti subsidiją buvo išnagrinėtas formaliai, paviršutiniškai, neskiriant subsidijų dėl mažareikšmių priežasčių, t. y. dėl už 2021 m. liepos mėnesį paskelbtą prastovą pavėluoto pranešimo Valstybinei darbo inspekcijai pateikimo, nors pareiškėja faktiškai atitiko visus kriterijus subsidijai gauti, t. y. išlaikė darbo vietas ekstremaliosios situacijos (karantino) laikotarpiu, prastovos buvo paskelbtos 2020 metais neterminuotai ir neatšauktos, darbuotojai minėtu laikotarpiu nedirbo, tačiau nebuvo atleisti, jiems buvo mokamas darbo užmokestis. Be to, iki 2021 m. liepos mėn. subsidijos buvo skiriamos. Neskiriant pareiškėjai subsidijos už 2021 m. liepos mėnesį buvo pažeisti teisingumo ir proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principai, neteisėtai pabloginta ir taip nuo pandemijos nukentėjusios įmonės finansinė padėtis, pareiškėja diskriminuojama ir pan.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021-07-01 iki 2021-12-29), Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021-07-15 iki 2021-11-01), Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021-07-01 iki 2021-08-27, toliau – ir Aprašas), Pranešimų apie paskelbtas prastovas teikimo Valstybinei darbo inspekcijai tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2020 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. EV-92 (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2021-05-08 iki 2021-09-28, toliau – ir Pranešimų aprašas).

Darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų sąrašas yra pateiktas Užimtumo įstatymo 25 straipsnyje, jame išvardyti darbo rinkoje papildomai remiami užimti asmenys, tarp jų ir asmenys, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova (14 punktas).

Aprašo 20¹ punkte nustatyta, jog darbdaviai, pageidaujantys gauti subsidiją darbo užmokesčiui už prastovas, kurie dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbė prastovas ir taip išlaikė darbo vietas Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, pateikia Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo (toliau – ir Pasiūlymas dėl subsidijos darbo užmokesčiui) (8¹ priedas) ir Prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova (toliau – Prašymas išmokėti subsidiją) (8² priedas), Užimtumo tarnybai.

Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 1 d.) įtvirtinta, kad darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims ir apie prastovos paskelbimą informavusiems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio.

DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuojama, jog darbdavys darbuotojui ar darbuotojų grupei gali skelbti prastovą, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną ir darbdavys dėl to negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo, nes dėl darbo organizavimo ypatumų nėra galimybės sulygto darbo dirbti nuotoliniu būdu, arba darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo.

DK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, jog, paskelbus prastovą šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo darbdavys Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatyta tvarka informuoja Valstybinę darbo inspekciją apie prastovos paskelbimą darbuotojui. Tokia pati norma įtvirtinta ir Pranešimų aprašo 3 punkte, kuriame nurodyta, kad darbdaviai, Aprašo 1 punkte nurodytu atveju skelbiantys darbuotojui ar jų grupei prastovą, ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo paskelbimo turi pranešti Valstybinei darbo inspekcijai apie šios prastovos paskelbimą, užpildydami vieną iš VDI interneto svetainėje pateiktų formų, detalizuojant, jog VDI interneto svetainėje pateikta pranešimo dėl darbuotojui paskelbtos prastovos forma, kuri pildoma pranešant apie paskelbtą prastovą konkrečiam darbuotojui ir pranešimo dėl darbuotojų grupei paskelbtos prastovos forma. Pranešimų aprašo 10 punkte nurodyta, jog Aprašo nustatyta tvarka darbdaviai pateikia duomenis VDI ir atsako už duomenų teikimą laiku ir teikiamų duomenų teisingumą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 1 punktu nutarė paskelbti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną ir patvirtino karantino režimą. Vyriausybė 2021 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pripažinimo netekusiu galios“ 1 punktu nutarė pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimą Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ su visais pakeitimais ir papildymais. Vyriausybės 2021 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 499 3 punkte teigiama, kad šis nutarimas įsigalioja 2021 m. liepos 1 d. Atkreiptinas dėmesys, kad Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ 1.1 papunkčiu nutarė paskelbti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės. Šis Vyriausybės nutarimas nėra panaikintas ir buvo galiojantis ginčo nagrinėjimo metu. Lietuvos Respublikos teritorijoje esant galiojančiam karantino režimui ir / ar paskelbtai valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, darbdaviai turi teisę skelbti darbuotojų grupės prastovas, jeigu nėra galimybės organizuoti darbuotojų darbo nuotolinio ryšio priemonėmis. Paskelbus prastovą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, darbdavio darbuotojai įgyja papildomai remiamų asmenų statusą.

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymais, priimtais 2020 m. spalio–lapkričio mėn., buvo paskelbtos neterminuotos prastovos darbuotojams G. K., U. Ž., L. A., D. I., o I. K. – dalinė prastova. Iš VDI pateiktų pranešimų matyti, jog prastovos tęsėsi iki 2021 m. birželio 30 d. ir VDI apie tai informuota Užimtumo įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2021 m. birželio 30 d., buvo nustatyta, kad darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas, šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio.

Nuo 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojo Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies pakeitimas (2021 m. gegužės 27 d. įstatymas Nr. XIV-351), nustatantis, jog darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims ir apie prastovos paskelbimą informavusiems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio. DK 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog, paskelbus prastovą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo darbdavys Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nustatyta tvarka informuoja Valstybinę darbo inspekciją apie prastovos paskelbimą darbuotojui. Taigi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje imperatyviai yra nurodyta, jog apie prastovos paskelbimą darbdaviai turi informuoti VDI Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka. Tai reiškia, jog darbdaviai, pažeidę šią nuostatą, nebeatitinka minėto straipsnio reikalavimų subsidijos darbo užmokesčiui gauti ir subsidija negali būti jiems mokama.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pranešimai Valstybinei darbo inspekcijai apie prastovų pareiškėjos darbuotojams paskelbimą už liepos mėnesį buvo pateikti tik 2021 m. rugpjūčio 12 d., nors VDI turėjo būti informuota Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tvarka, t. y. per vieną darbo dieną nuo prastovos paskelbimo (2021 m. liepos 2 d.). Todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais skundo argumentus, jog Užimtumo tarnyba netinkamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies teisės normas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad skundžiamais įsakymais buvo paneigta jos teisė į subsidijas, kad buvo pažeisti teisingumo ir proporcingumo, teisėtų lūkesčių principai, kad pareiškėja diskriminuojama, nes šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų byloje nėra.

Užimtumo tarnyba, būdama viešojo administravimo subjektu, privalo užtikrinti įstatymo viršenybės principo įgyvendinimą, todėl jos sprendimai privalo būti pagrįsti teisės aktų nuostatomis, jų turiniu ir jame nustatytomis elgesio taisyklėmis.

Atsakovė priimdama ginčijamus administracinius aktus laikėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme suformuluotų bendrųjų aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo, motyvavimo reikalavimų individualiam administraciniam aktui ir šie reikalavimai nebuvo pažeisti.

Pažymėtina, kad valstybės teikiamos subsidijos ir kitos remiamojo įdarbinimo priemonės Užimtumo įstatymo numatytais atvejais plačiąja prasme priskirtinos prie valstybės socialinės paramos rūšių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis (inter alia Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2014 m. vasario 14 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

Įvertinus byloje taikytas teisės normas ir skundžiamus įsakymus šiais požiūriais, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnyje numatytos remiamojo įdarbinimo priemonės yra pagrįstos įstatymu, proporcingos, siekia teisėtų tikslų ir nepažeidžia lygiateisiškumo principo. Ginčijamais įsakymais pareiškėja nėra diskriminuojama, nes nagrinėjamu atveju faktinė aplinkybė, jog pareiškėja pažeidė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytą imperatyvią nuostatą, objektyviai pateisina subsidijos neskyrimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokių faktinės situacijos ir teisės taikymo nuostatų laikomasi įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose dėl analogiško ginčo bylų (žr., pvz., Regionų apygardos administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose: Nr. eI3-961-414/2021, Nr. eI3-268-386/2022, Nr. eI2-3016-428/2022 ir kt.).

Pareiškėjos argumentai dėl subsidijos nutraukimo neaktualūs ginčui, nes nagrinėjamu atveju atsisakyta išmokėti subsidiją kitu teisiniu pagrindu (dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje numatyto reikalavimo neįvykdymo), kurį patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Atsižvelgus į pirmiau nustatytas faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamų įsakymų dalis ir tenkinti išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjos 2021 m. rugpjūčio 12 d. prašymą, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Ginčas nėra išspręstas pareiškėjos naudai, todėl jai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.