Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Chemijos instituto (teisių perėmėjas – Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centras) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Remdamasis Įstatymo 7 straipsniu, 1 ir 2 priedais, nurodė, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas buvo paskirtas dėl to, kad pareiškėjas nusprendė plėsti savo ūkinę veiklą ir kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją (toliau – ir Aplinkos ministerija), prašydamas papildyti išduotą TIPK leidimą naujais atliekų kodais. Aplinkos ministerija priėmė sprendimą, kad išduotas leidimas gali būti papildytas, atlikus pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą. Pareiškėjas neskundė Aplinkos ministerijos sprendimo, kad poveikio aplinkai vertinimas šiuo atveju yra privalomas, parengė poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, todėl su būtinybe atlikti poveikio aplinkai vertinimą dėl planuojamos ūkinės veiklos praplėtimo sutiko. Pareiškėjas Ataskaitoje pripažino, kad pavojingų atliekų nukenksminimo baro įrengimas ir esamos pavojingų atliekų tvarkymo veiklos praplėtimas, numatant tvarkyti ir kitas pavojingas atliekas, bus atliekamas atitinkamais etapais ir eiliškumu. Nurodė, jog ūkinės veiklos praplėtimas būtent ir pasireiškia tuo, kad pareiškėjas siekia praplėsti šiuo metu turimo TIPK leidimo turinį naujais pavojingų atliekų kodais. Kadangi TIPK leidimo pakeitimas ir papildymas nėra savivaldybės funkcija, pareiškėjas privalo pateikti visus su leidimo išdavimu susijusius dokumentus. Pažymėjo, jog pareiškėjo prašymas Administracijoje buvo nagrinėjamas, remiantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, numatančiomis, kad administracija per 25 darbo dienas nuo ataskaitos gavimo dienos teikia motyvuotus reikalavimus, priima teigiamą ar neigiamą sprendimą. Teigė, kad poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvados dėl poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos yra skirtos atsakingai institucijai, kuri, įvertinusi šias išvadas, priima galutinį sprendimą. Tokį dokumentą pareiškėjas galėtų skųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Pabrėžė, jog atskirų subjektų nuomonės negali būti apribojamos, nes tai jų diskrecijos teisė. Poveikio aplinkai vertinimo subjekto išvada – tai specialiomis žiniomis paremta kompetentinga nuomonė, kuri gali būti paneigta tik kita specialiomis žiniomis pagrįsta kompetentinga nuomone. Atsižvelgdamas į Įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, 9 straipsnio 8 dalį, nurodė, jog, prieš kompetentingai institucijai priimant galutinį sprendimą, svarstomos gautos išvados ir pasiūlymai, tai yra privaloma procedūra, kai tam yra įstatyme numatytos sąlygos. Be to, Įstatymas nustato ikiteisminę ginčų nagrinėjimo procedūrą. Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė, kad atsakovas būtų pažeidęs procedūras, todėl nėra pagrindo naikinti Sprendimą. Nesutiko dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimo, nes Sprendimas pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir faktais. Pažymėjo, jog Sprendimas yra individualus teisės aktas, kuris gali būti panaikintas tik nustačius nors vieną Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje numatytų akto panaikinimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju nėra nei vieno pagrindo, kuris įgalintų panaikinti aktą. Pareiškėjo skunde nėra nei vienos ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytos aplinkybės, kuria gali būti grindžiamas reikalavimas, nepateikti tokias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjo pateikti teiginiai yra tik bendro pobūdžio samprotavimai, pamąstymai ir ketinimai. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad skundą teismui pasirašė tinkamai tam įgaliotas atstovas. Taip pat atsakovu negali būti Administracijos padalinys, kuris nėra juridiniu asmeniu.

II.

Nustatė, kad skundžiamu aktu išspręstas Instituto 2009 m. rugpjūčio 21 d. prašymas Nr. VII-164 pakartotinai pateikti išvadas dėl Instituto pavojingų atliekų nukenksminimo baro rekonstrukcijos ir modernizavimo poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Atsižvelgė į Įstatymo 3 straipsnio 5 dalį ir pažymėjo, jog kilęs ginčas yra susijęs su Įstatymo 3 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatytomis procedūromis (planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos rengimas, derinimas ir viešas visuomenės supažindinimas), tačiau programos ir ataskaitos rengimas yra susijusios vieno proceso dalys. Nustatė, kad Instituto planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo programa „Pavojingų atliekų nukenksminimo baro rekonstrukcija ir modernizavimas“ (toliau – ir Programa) patvirtinta Vilniaus RAAD 2008 m. sausio 4 d. raštu Nr. VR1.7-38. Remiantis Įstatymo 8 straipsnio 9 dalimi, savivaldybės Taryba gali priimti neigiamą motyvuotą sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, tokiu atveju poveikio aplinkai vertinimo procedūros negali būti tęsiamos. Nors nagrinėjamu atveju neigiamo tarybos sprendimo nebuvo, tačiau iki atsakingai institucijai (Vilniaus RAAD) patvirtinant Programą, Administracijos aplinkos apsaugos skyrius programai pritarė 2007 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. A178-26(22.12-ADM-13), bet su sąlyga, kad pavojingų atliekų nukenksminimo baro veikla, numatant jo modernizavimą, galima be esamos pavojingų atliekų tvarkymo veiklos išplėtimo. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 10 dalį atsakinga institucija gali, išnagrinėjusi programą, pateikti motyvuotus reikalavimus poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjui papildyti ar pataisyti programą, tačiau pareiškėjo Programa patvirtinta be jokių motyvuotų reikalavimų, nors Administracijos Aplinkos apsaugos skyrius buvo nurodęs, kad modernizavimas galimas, bet tik be veiklos išplėtimo. Įvertinęs Programos 3 dalies, 2.1 lentelėje pateiktas nuostatas, padarė išvadą, kad pagal Programą pareiškėjas nesiruošė pildyti galiojančio TIPK leidimo, nors vėliau, pradėjus įgyvendinti Programą, paaiškėjo, kad būtina pildyti TIPK leidimą, nes pasikeitė atliekų sąrašas (kodai). Konstatavo, kad poveikio aplinkai vertinimo procedūros galėjo būti tęsiamos, nes Programa buvo patvirtinta, tokias procedūras pareiškėjas tęsė. Atsižvelgė į Įstatymo 9 straipsnį, 10 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, jog po programos patvirtinimo seka poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos rengimas. Nagrinėjamu atveju dar neprieita iki atsakingos institucijos sprendimo priėmimo, nors prieš tai atsakinga institucija, t. y. Vilniaus RAAD, jau buvo priėmusi neigiamą 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą, kuris pareiškėjo buvo ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-4429-171/2008. Teismas panaikino Vilniaus RAAD 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. VR-1.7-2861 ir įpareigojo Vilniaus RAAD priimti naują sprendimą. Nurodė, jog iš bylos medžiagos galima spręsti, kad naujas Vilniaus RAAD sprendimas taip iki šiol ir nepriimtas, nes vyksta ataskaitos vertinimas, numatytas Įstatymo 9 straipsnyje. Tuo tarpu pareiškėjas skundžia vieną iš tarpinių sprendimų, kurie priimami iki poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos patvirtinimo (Įstatymo 10 str.), tačiau šis sprendimas priimtas jau po to, kai vienas iš vertinimo subjektų – Administracija – 2009 m. birželio 18 d. raštu Nr. A178-12(2.3.1.3-AD13) jau davė išvadą, kad nepritaria ataskaitai. Remdamasis Įstatymo 9 straipsnio 2 – 5 dalimis, pabrėžė, jog pakartotinis ataskaitos nagrinėjimas galimas tik vienu atveju – kai vertinimo subjektas savo išvadoje pateikia motyvuotus reikalavimus papildyti ar pataisyti ataskaitą, kitais atvejais duota išvada yra galutinė ir tokia išvada kartu su visa kita medžiaga teikiama atsakingai institucijai, kuri ir priima galutinį sprendimą. Įstatyme nepasakyta, kiek vertinimo subjektų išvados saisto atsakingos institucijos sprendimo priėmimą, t. y. nenurodyta, kad esant nors vienam nepritarimui poveikio aplinkai vertinimo ataskaitai, sprendimas būtinai turi būti neigiamas. Papildomai atsižvelgdamas į Įstatymo nuostatas (9 str., 2 str. 1 d., 2 str. 9 d.), padarė išvadą, kad: 1) kai poveikio aplinkai vertinimo subjektui ataskaita teikiama pirmą kartą, šis subjektas per 20 darbo dienų turi pateikti rengėjui savo motyvuotas išvadas dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos galimybių; 2) poveikio aplinkai vertinimo subjektai turi teisę pateikti motyvuotus reikalavimus, kad rengėjas papildytų ar pataisytų ataskaitą; 3) rengėjas papildytą ar pataisytą ataskaitą turi pakartotinai pateikti poveikio aplinkai vertinimo subjektui; 4) pakartotinai teikiama ataskaita turi būti išnagrinėta per 10 darbo dienų ir motyvuotos išvados pateikiamos rengėjui. Pažymėjo, jog nurodytoje teisės normoje numatytas 10 dienų terminas šiuo atveju netaikytinas, o taikytini terminai, kuriuos nustato Viešojo administravimo įstatymas, kadangi nagrinėtas pareiškėjo prašymas neatitinka nei Įstatymo 9 straipsnio 4, nei 5 dalyje numatytų atvejų. Nagrinėjamu atveju pateikta ataskaita nebuvo nei pirmą kartą teikiama vertinimui ataskaita, nei papildyta ar pataisyta pagal vertinimo subjekto motyvuotus reikalavimus ataskaita, o buvo prašymas pakartotinai įvertinti tą pačią, jau kartą įvertintą ataskaitą. Kadangi vertinimo subjektas jau buvo davęs neigiamą išvadą, ta neigiama išvada turėjo būti skundžiama įstatymuose nustatyta tvarka, kaip tai numato Įstatymo 15 straipsnis. Nustatė, kad Administracijos Aplinkos apsaugos skyrius 2009 m. birželio 18 d. raštu ataskaitos rengėjams jau davė vienareikšmišką neigiamą išvadą dėl išnagrinėtos Instituto pavojingų atliekų nukenksminimo baro (Akademijos g. 7, Vilniuje) rekonstrukcijos ir modernizavimo poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos. Tokioje išvadoje nėra jokių motyvuotų reikalavimų papildyti ar pataisyti ataskaitą, todėl pakartotinė ar papildyta ataskaita šiam subjektui jau negalėjo būti teikiama, kaip tai numato Įstatymo 9 straipsnio 5 dalis. Pabrėžė, jog poveikio aplinkai vertinimo subjekto neigiama išvada – nepritarti ataskaitai – turėjo būti skundžiama arba administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui pagal Įstatymo 15 straipsnį. Nesutiko su pareiškėjo atstovo teiginiais, kad 2009 m. birželio 18 d. raštas nėra galutinė poveikio aplinkai vertinimo subjekto išvada, o tėra tik susirašinėjimas. Nesvarbu, kad tokiame rašte nenurodyta apskundimo tvarka, pareiškėjas privalėjo vadovautis Įstatymo 9 straipsnio 4 ir 5 dalimi, 15 straipsniu. Nurodė, jog pagal Įstatymo nuostatas joks susirašinėjimas dėl jau pateiktos ir įvertintos ataskaitos, kaip aiškino pareiškėjas, nebegalėjo vykti, nes jau buvo duota neigiama išvada. Iki išvados davimo galėjo būti prašoma tik kokių nors paaiškinimų ar papildymų, bet Administracija jų neprašė, o tiesiog nepritarė ataskaitai. Nustatė, kad Sprendimas (raštas) yra atsakymas į pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. VII-164. Pareiškėjas, nors ir nebuvo iš jo to prašyta, 2009 m. birželio 18 d. raštu (išvada), pateikė Administracijai Paaiškinamąjį raštą dėl Instituto pavojingų atliekų nukenksminimo baro rekonstrukcijos ir modernizavimo poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos. Iš esmės tokiu paaiškinamuoju raštu ginčyti motyvai, nurodyti Administracijos 2009 m. birželio 18 d. rašte. Padarė išvadą, kad pareiškėjas suprato, jog prieš tai jam buvo pateikta neigiama išvada. Įstatymas nenumato galimybės, kad vertinimo subjektas pakartotinai vertintų tą pačią ataskaitą, bet numato galimybę skųsti išvadą (15 str.). Akivaizdu, kad tokia procedūra negali tęstis neapibrėžtai ilgą laiką, tam Įstatymo 9 straipsnio 4 ir 5 dalyje numatyti specialūs gana trumpi terminai. Pakartotinai ataskaita gali būti teikiama tik tuo atveju, jeigu prašyta ją papildyti ar patikslinti motyvuotu poveikio aplinkai vertinimo subjekto reikalavimu, o tokiu atveju ir išvados priėmimo terminas sutrumpintas iki 10 dienų. Įstatymų leidėjas šioje procedūroje nenumatė jokių derybų, pakartotinių svarstymų pasitarimuose, priešingai, nustatė gana trumpus sprendimo priėmimo terminus tam, kad dokumentų rengėjas galėtų kuo greičiau realizuoti savo teisę gauti atsakingos institucijos sprendimą. Dėl to pareiškėjo skundžiamas Sprendimas negali būti vertinamas kaip išvada, apie kurią nurodoma Įstatymo 9 straipsnio 4 ir 5 dalyse, o tėra atsakymas į prašymą atlikti pakartotinį ataskaitos vertinimą – tik taip gali būti vertinamas skundžiamas aktas. Toks raštas (Sprendimas) nesukelia pareiškėjui jokių teisinių padarinių Įstatyme numatytos procedūros prasme, nes galutinė išvada dėl ataskaitos jau duota.

Tačiau toks Sprendimas turėjo būti motyvuotas atsakymas į prašymą atlikti pakartotinį ataskaitos vertinimą, t. y. Viešojo administravimo įstatymo prasme pareiškėjas turėjo gauti motyvuotą atsakymą į pateiktą prašymą, o atsakymo turinys turėjo atitikti Įstatymo nuostatas, nes prašymas susijęs su Įstatyme numatytų procedūrų vykdymu. Nurodė, jos nors iš esmės tokiu raštu atsisakyta pakartotinai įvertinti tą pačią ataskaitą, tačiau tokia išvada negali būti padaryta tiesiogiai iš skundžiamo rašto turinio, nes rašto turinys yra klaidinantis. Atsižvelgdamas į Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, 19 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnį, tai, kad pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 21 d. Paaiškinamasis raštas iš esmės yra prašymas Viešojo administravimo įstatymo prasme, pažymėjo, jog pareiškėjui pateiktas atsakymas (Sprendimas) yra klaidinantis keletu aspektų, dėl to šis atsakymas į prašymą neatitinka Įstatymo nuostatų. Pažymėjo, kad pareiškėjui nepaaiškinta, jog išvadą dėl pateiktos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos poveikio aplinkai vertinimo subjektas jau pateikė, joje nėra jokių motyvuotų reikalavimų, todėl joks pakartotinis jos svarstymas negalimas. Be to, be reikalo atkartojami išvados argumentai, susiję su teritorijų planavimo dokumentų įtaka klausimo sprendimui, nes tai yra duotoje 2009 m. birželio 18 d. išvadoje, kuri nenuginčyta. Sprendime taip pat nepagrįstai nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojo iniciatyva 2009 m. rugsėjo 15 d. vyko pasitarimas dėl Instituto poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos ir ūkinės veiklos galimybių, koks sprendimas buvo priimtas. Pasitarime svarstyti visi pareiškėjo nurodomi nesutikimo su neigiama išvada motyvai. Galima spręsti, kad čia turėtas mintyje dar vienas Administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus 2009 m. liepos 14 d. raštas, kuris, priešingai nei galutinė 2009 m. birželio 18 d. išvada, jau nurodo kažkokias galimas kitokios išvados priėmimo sąlygas. Tačiau toks raštas teismui neskundžiamas, todėl teismas nevertino jo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, jog toks ikiteisminis ginčo sprendimas, kaip daryta savivaldybės mero pavaduotojo sušauktame susirinkime ginčo klausimu, yra negalimas, nes jis nenumatytas įstatyme. Kadangi tokia ginčų sprendimo tvarka jokiame įstatyme nenumatyta, tokio pasitarimo nutarimai negali turėti jokios įtakos duotai neigiamai išvadai pagal Įstatymo 9 straipsnio 4 ir 5 dalyje numatytas procedūras. Konstatavo, jog Sprendime nepagrįstai remiamasi tokio pasitarimo nutarimu ir jis pateikiamas lyg tai būtų koks nors papildomas sprendimas ginčo klausimu. Antra vertus, tai galėtų būti vertinama, kaip papildomos informacijos teikimas pareiškėjui, ir tai nebūtų klaidinanti informacija, jeigu rašte būtų aiškiai pasisakyta, kad galutinė išvada jau duota, ji nenuginčyta, galiojanti. Visiškai nepagrįstais ir klaidinančias pripažino Sprendime nurodytus pasiūlymus pareiškėjui – siūlymą organizuoti viešą suinteresuotos visuomenės supažindinimą su pataisyta ir papildyta ataskaita. Pabrėžė, jog Administracija nepritarė ataskaitai ir neteikė motyvuoto reikalavimo ją papildyti ir pataisyti, kaip tai numato Įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, todėl toks pasiūlymas prieštarauja tiek jau priimtai išvadai, tiek Įstatymo 9 straipsnio 7 daliai, pagal kurią tik atsakinga institucija (Vilniaus RAAD) turi teisę pareikalauti (kai gaus visą dokumentaciją, visų poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas) pakartotinai organizuoti visuomenės viešą supažindinimą su ataskaita. Toks reikalavimas nepriklauso Administracijos kompetencijai, todėl pasiūlymas peržengia šios kompetencijos ribas. Taip pat nepagrįstas yra rašte esantis pasiūlymas įgyvendinti Vilniaus RAAD 2009 m. sausio 22 d. protokolu Nr. VR-4.7-03 patvirtinto nutarimo punktus, nes šiuo pasiūlymu Įstatymo 9 straipsnyje ir 10 straipsnyje nustatytos procedūros apverčiamos priešinga tvarka, nei jos nustatytos įstatyme. Pabrėžė, kad Vilniaus RAAD (atsakinga institucija) negali priimti naujo sprendimo (Įstatymo 10 str.), kol jam nepateikta visa ataskaitos medžiaga su visų poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadomis (Įstatymo 9 str. 1-6 d.). Todėl nepagrįstu pripažino Sprendimo teiginį, kad Aplinkos skyrius dar ateityje pateiks išvadą, kai bus įgyvendinti kiti Įstatyme numatyti veiksmai. Konstatavo, jog Sprendimas turi būti panaikintas, nes jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų – nepagrįstas nei objektyviais duomenimis (faktais), nei teisės aktų normomis. Sprendime nenurodytas esminis šiam ginčui faktas, kad ataskaita jau įvertinta 2009 m. birželio 18 d. išvadoje, nurodyti faktai pagal Įstatymo nuostatas kilusiam ginčui neturi jokios įtakos. Nors Sprendime remiamasi Įstatymu, tačiau nenurodytos konkrečios teisės normos, kurios pagrįstų pateiktus teiginius. Padarė išvadą, jog Sprendimas prieštarauja tiek faktinėms aplinkybėms, tiek Įstatymo 9 straipsnio 4, 5, 7 dalims, 10 straipsnio 1 daliai. Sprendimą (atsakymą į prašymą) panaikino ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 3 punkto pagrindu, konstatavęs, jog jis prieštarauja Įstatymo nuostatoms bei jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nevertino, ar Administracijos padalinio 2009 m. birželio 18 d. duotą išvadą pasirašė tam įgaliotas viešojo administravimo subjektas, nes tokia išvada teismui nebuvo skundžiama. Taip pat nevertino, ar apskritai tinkamas subjektas nagrinėjo Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodytą klausimą, nes nepritarimas ataskaitai teismui neskųstas. Nurodė, jog Institutas 2009 m. rugpjūčio 21 d. prašymą adresavo Administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus vedėjai, kuri ir pasirašė atsakymą, t. y. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies prasme atsakymą pasirašė jį surašęs tarnautojas.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. rašto Nr. A178-23(2.3.1.3-AD13), pateikto atsakant į pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 21 d. paaiškinamąjį raštą Nr. VII-164. Šiame paaiškinamajame rašte Institutas prašė Administracijos Aplinkos apsaugos skyrių pateikti išvadas dėl Instituto pavojingų atliekų nukenksminimo baro rekonstrukcijos ir modernizavimo poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių.

Siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą, būtina įvertinti skundžiamo Sprendimo teisinį statusą planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese.

Įstatymo II skyrius reglamentuoja poveikio aplinkai vertinimą, o šio skyriaus 9 straipsnis nustato taisykles, susijusias su poveikio aplinkai vertinimo ataskaita. Remiantis Įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, poveikio aplinkai vertinimo subjektai išnagrinėja ataskaitą ir per 20 darbo dienų nuo jos gavimo dienos savo motyvuotas išvadas dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos galimybių pateikia poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjui.

Byloje yra pateiktas Administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus 2009 m. birželio 18 d. raštas Nr. A178-12(2.3.1.3-AD13) (t. I, b.l. 85), kuriame aiškiai nurodyta, jog, atsižvelgiant į Instituto planuojamos veiklos mastą, pobūdį bei vietos ypatumus, teritorijoje tarp Geležinio vilko ir Mokslininkų gatvių naujai planuojamam pavojingų atliekų tvarkymo veiklos išplėtimui, kaip veiklos tobulinimui, išplečiant pajėgumus, ir papildomam kitų pavojingų atliekų regeneravimui ir nukenksminimui, nepritariama. Šis raštas priimtas, išnagrinėjus Instituto pavojingų atliekų nukenksminimo baro (Akademijos g. 7, Vilniuje) rekonstrukcijos ir modernizavimo poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą.

Įvertinus nurodytą Administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus 2009 m. birželio 18 d. raštą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent šis raštas vertintinas kaip poveikio aplinkai vertinimo subjekto, išnagrinėjus poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, priimta išvada. Tokį teiginį vienareikšmiškai patvirtina ir tai, kad Vilniaus RAAD 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. VR-1.7-1489, konstatuodamas, jog Instituto planuojama ūkinė veikla yra leistina, vertino būtent Administracijos, kaip poveikio aplinkai vertinimo subjekto, 2009 m. birželio 18 d. raštu Nr. A178-12-(2.3.1.3-AD-13) pateiktą išvadą dėl poveikio aplinkai vertinimo. Atsižvelgiant į Įstatymo 15 straipsnį, būtent ši išvada galėjo būti skundžiama Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Tokios išvados negali paneigti ir ta aplinkybė, kad minėtame rašte nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka. Kadangi 2009 m. birželio 18 d. raštas (poveikio aplinkai vertinimo subjekto išvada) nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, nepasisakytina ir atskirai nevertintini pareiškėjo argumentai, susiję su tokios išvados teisėtumu ir pagrįstumu. Taip pat pabrėžtina, jog Įstatymas nenumato galimybės dėl tos pačios (nepataisytos ir nepapildytos) poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos poveikio aplinkai vertinimo subjektams pakartotinai duoti išvadą. Pareiškėjas taip pat nepateikė tokį teiginį paneigiančių įrodymų.

Pagal Įstatymo 9 straipsnio 5 dalį poveikio aplinkai vertinimo subjektai turi teisę pateikti motyvuotus reikalavimus, kad poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjas papildytų ar pataisytų ataskaitą. Poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjas turi papildyti ar pataisyti ataskaitą ir pakartotinai pateikti ją poveikio aplinkai vertinimo subjektams. Šie ataskaitą išnagrinėja ir per 10 darbo dienų nuo jos gavimo dienos motyvuotas išvadas dėl ataskaitos ir planuojamos ūkinės veiklos galimybių pateikia poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjui.

Kaip matyti iš nurodytos nuostatos, motyvuotas poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvados davimas šioje teisės normoje yra siejamas su papildytos ar pataisytos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos įvertinimu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, jog Administracijos Aplinkos apsaugos skyrius ginčijamu Sprendimu nevertino Instituto pateiktos papildytos ar pataisytos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos, nes tokia ir nebuvo pateikta.

Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, darytina išvada, jog skundžiamas Sprendimas negali būti vertinamas nei kaip priimtas Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies (tokiu pagrindu priimtas 2009 m. birželio 18 d. raštas Nr. A178-12(2.3.1.3-AD13) – išvada), nei kaip priimtas 5 dalies (šiuo atveju nebuvo vertinama pataisyta arba papildyta Instituto planuojamos veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaita) pagrindu. Iš esmės ir pats Administracijos Aplinkos apsaugos skyrius 2009 m. liepos 14 d. raštu Nr. A178-16(2.3.1.3-AD13) (t. II, b.l. 153–155) aiškiai nurodė, kad išvada dėl Instituto planuojamos veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos bus teikiama, ją patikslinus, kai bus įgyventini Įstatyme numatyti veiksmai. Kitaip tariant, išvados teikimas susietas su ataskaitos patikslinimu, kaip numatyta Įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje, jei toks patikslinimas bus atliktas. Be to, pastebėtina, jog net ir skundžiamame Sprendime nurodyta, kad Administracijos Aplinkos apsaugos skyrius išvadą dėl ataskaitos bei planuojamos veiklos galimybių pateiks, kai bus įgyvendinti Įstatyme numatyti veiksmai, t.y. net ir Sprendime nurodyta, kad išvados teikimas sietinas su Įstatyme įtvirtintomis prielaidomis.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog Institutas, kreipdamasis 2009 m. rugpjūčio 21 d. paaiškinamuoju raštu Nr. VII-164 į Administracijos Aplinkos apsaugos skyrių prašė įvertinti patikslintą ar papildytą poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, kaip tai numatyta Įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje, o Administracijos Aplinkos apsaugos skyrius savo išvadą dėl Instituto poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos pateikė jau 2009 m. birželio 18 d. raštu Nr. A178-12(2.3.1.3-AD13) (pagal Įstatymo 9 str. 4 d.), konstatuoja, jog šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad skundžiamas Sprendimas vertintinas kaip Administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus išvada dėl Instituto planuojamos veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos.

Kadangi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Įstatymas nenumato galimybės jokiais kitais, nei jau nurodyti, pagrindais vertinti poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą ir priimti dėl tokios ataskaitos išvadą, skundžiamas Sprendimas vertintinas kaip nesukeliantis teisinių pasekmių Įstatymo prasme, t. y. planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procese. Tokios išvados negali paneigti ir ta aplinkybė, kad Sprendime nurodyta, jog ginčai dėl Įstatymo taikymo, poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadų, nagrinėjami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, o toks atsakymas gali būti skundžiamas, paduodant skundą Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui, arba Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriams.

Konstatavus, kad Sprendimas poveikio aplinkai procedūros prasme pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukėlė, bei atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas Sprendimą ginčijo kaip poveikio aplinkai vertinimo proceso metu poveikio aplinkai vertinimo subjekto priimtą išvadą, darytina išvada, jog ginčo sprendimas pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog Sprendimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisines pasekmes pareiškėjui Įstatyme numatytos procedūros prasme, pripažino, kad ginčijamas administracinis aktas yra klaidinantis ir neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Ginčijamame Sprendime Administracija pateikė savo pasiūlymus ir rekomendacijas, teisės normų aiškinimą, susijusius su pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimu. Įvertinus ginčijamo akto turinį, pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su klaidinančiu tokio akto pobūdžiu, iš dalies vertintini kritiškai. Kaip jau minėta, Sprendime iš esmės pagrįstai nurodyta, kad poveikio aplinkai vertinimo subjekto išvados teikimas sietinas su Įstatyme įtvirtintomis prielaidomis. Tuo tarpu Įstatymas aiškiai įtvirtina, jog poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvados davimas tokiu atveju siejamas su papildytos ar pataisytos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos įvertinimu. Todėl šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, jog Sprendimas šiuo aspektu yra klaidinantis. Pažymėtina, jog kiti teismo pateikti argumentai dėl klaidinančių Sprendimo teiginių yra iš dalies pagrįsti, tačiau, atsižvelgiant į informacinį Sprendimo pobūdį, jie negali būti pagrindu naikinti ginčijamo akto, kadangi pats ginčo Sprendimas, kaip jau minėta, nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių. Todėl teismas ginčo sprendimą panaikino be pakankamo pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą, kuris keistinas – sprendimo dalis, kuria patenkintas pareiškėjo skundas, naikintina ir šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas, o likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 88 straipsnio 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą – panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus vedėjos 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Nr. A178-23(2.3.1.3-AD13), ir šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.