- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-23
- Bylos Nr.
- 1A-278-795/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-22182-2023-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Kristina Kakurinė, Daiva Jazbutienė
- Nuteistasis
- V. J.
- Advokatai
- Vytautas Agintas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. ir jo gynėjo advokato Vytauto Aginto apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. rugsėjo 20 d nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies b papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 30 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmės neatlikta trijų mėnesių laisvės apribojimo (arba 1 mėnesio 15 dienų laisvės atėmimo) dalimi ir paskirta galutinė subendrinta septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2023 m. birželio 17 d. 19.24 val. iki 2023 m. birželio 18 d. 13.20 val. (1 diena).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. J. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti iš gyvenamosios vietos, miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nevartoti alkoholio.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsniu, 68 straipsnio 2 dalimi, V. J. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams, terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, tai yra nuo 2023 m. birželio 18 d.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi, iš V. J. išieškota valstybės naudai konfiskuotino turto (automobilio „Skoda Superb“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės dalį atitinkanti 3 500 Eur suma.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. J. nuteistas už tai, kad 2023 m. birželio 17 d., apie 19.24 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo lengvąjį automobilį „Skoda Superb“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį S. P., būdamas neblaivus, kai alkoholio kiekio matuokliu jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilės neblaivumas, t. y. 1,90 promilės.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. ir jo gynėjas advokatas V. Agintas prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį ir nustatyti V. J. baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – vienerių metų terminą, jos terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, arba pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį ir nustatyti V. J. baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – vienerių metų terminą, jos terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, ir paskirti dar vieną baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – terminą didesnį už minimumą, vadovavosi trimis kriterijais: a) tik dėl atsitiktinumo buvo išvengta sunkesnių pasekmių vairuojant automobilį neblaiviam; b) veika padaryta esant neblaiviam ir c) buvo sukelta grėsmė eismo saugumui. Šie pirmosios instancijos teismo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir, nesiejant jų su faktinėmis aplinkybėmis, netaikytini, taip pat jie negali būti teisėtu pagrindu nustatant uždraudimo naudotis specialiąja teise terminą. Pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, kad tik dėl atsitiktinumo buvo išvengta sunkesnių pasekmių vairuojant automobilį neblaiviam, šios išvados visiškai nemotyvavo faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teigiama, kad V. J. automobiliu nuvažiavo itin trumpą atstumą, t. y. beveik 800 metrų, ir keliu, kur eismas nėra intensyvus. Į šią aplinkybę teismas neatkreipė dėmesio. Teismo nurodomas atsitiktinumas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir prieštarauja elementariai logikai. Vadovaujantis šia pirmosios instancijos teismo logika, būtų galima daryti išvadą, kad absoliuti dauguma asmenų, jei vairuoja neblaivūs, automatiškai sukelia sunkias pasekmes, t. y. eismo įvykius. Tačiau taip nėra. Nurodoma, kad, Transporto kompetencijų agentūros duomenimis, 2022 metais Lietuvoje įvyko 2 878 eismo įvykiai, kuriuose nukentėjo žmonės, ir tik 174 šių įvykių kaltininkų buvo neblaivūs, o neblaivių vairuotojų sulaikyta daugiau nei 7 000. Taigi, apelianto nuomone, elementari logika ir statistika paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tik atsitiktinumas leido išvengti sunkesnių pasekmių, nors absoliuti dauguma neblaivių vairuotojų eismo įvykių nesukėlė.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – terminą didesnį nei minimumas, motyvavo, kad veika padaryta neblaivaus asmens ir tai sukėlė grėsmę eismo saugumui. Tačiau, apeliantų teigimu, realios grėsmės V. J. nesukėlė, nuvažiavo gan trumpą atstumą. Pirmosios instancijos teismas visus tris minėtus kriterijus kildino iš vienintelio – neblaivumo – požymio, taip dirbtinai išplėsdamas padarytos veikos pavojingumą, ir šią aplinkybę pripažino pagrindu nustatyti ilgesnį baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – terminą.
2.3. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neatkreipdamas dėmesio į tai, kad BK 281¹ straipsnyje numatytą baudžiamąją atsakomybę lemia esminis faktorius – neblaivumas. Nesant neblaivumo požymio, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnį išvis negalima, t. y. neblaivumas šiuo atveju yra būtinasis, veikos kvalifikavimui esminę reikšmę turintis baudžiamosios atsakomybės požymis. Apeliantų vertinimu, pagrindą ilginti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – terminą turi sudaryti kiti požymiai nei neblaivumas, t. y. neblaivumas negali būti ir atsakomybę kvalifikuojantis, ir turintis reikšmę baudžiamojo poveikio priemonės trukmei. Nurodoma, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) 2017 m. birželio 13 d. paskelbė sprendimą byloje Šimkus prieš Lietuvą (Nr. 41788/11), kuriame, be kita ko, nurodė, kad du procesai dėl to paties įvykio negalimi. Nors šiuo atveju išnagrinėta viena baudžiamoji byla, tačiau joje iš esmės vyko du procesai – toje pačioje byloje sprendžiamas ir baudžiamosios atsakomybės, ir baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – klausimas. Taigi, šie procesai pripažintini skirtingais, nors ir vienoje byloje, nes baudžiamojo poveikio priemonė nėra bausmė, o tik institutas, padedantis įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Ir šiuo atveju neblaivumas negali būti taikomas nustatant ir bausmę, ir baudžiamojo poveikio priemonės rūšį bei trukmę. Apeliantų tvirtinimu, taip pirmosios instancijos teismas pažeidė non bis in idem principą, nes tais pačiais motyvais, kildinamais iš to paties šaltinio, kvalifikavo ir veiką, ir nustatė baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – terminą. 2020 m. spalio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių nuosprendžių surašymą, apžvalgoje (BPK 302–305, 307 straipsniai) (Teismų praktika Nr. 53), kurioje buvo išanalizuota daug nuosprendžių, aiškiai pasisakyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti atskleistas įrodymų tarpusavio ryšys ir pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu, o pats nuosprendis visais sprendžiamais klausimais turi būti motyvuotas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, išskyrus neblaivumą ir iš jo išplaukiančias išvadas, daugiau jokių kitų motyvų dėl V. J. nustatomo ilgesnio nei minimalus baudžiamojo poveikio priemonės termino nenurodė, o vadovaujantis pirmosios instancijos teismo logika, visais atvejais, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo būna neblaivus (BK 281¹ straipsnio atvejais), privalu nustatyti ilgesnį nei minimalus uždraudimo naudotis specialiąja teise terminą, tada išvis praranda prasmę BK 68 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta tokios baudžiamojo poveikio priemonės trukmė – nuo vienerių metų. Apeliantų teigimu, šiuo konkrečiu atveju nėra nė vieno racionalaus ir teisėto argumento, kodėl V. J. padaryta veika yra tiek pavojinga, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta tik taikant jam ilgesnį nei minimalų baudžiamojo įstatymo numatytą baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – terminą.
2.4. Taip pat nurodoma, kad V. J. yra bedarbis, dėl padarytos veikos išvadas padarė, jis nuoširdžiai gailisi, ir pirmosios instancijos teismas tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šiuo metu darbo rinkoje gana sudėtinga situacija, neturint teisės vairuoti, susirasti darbą yra labai sudėtinga. Vienerių metų uždraudimo naudotis specialiąja teise terminas nepanaikins V. J. pareigos išklausyti kursus dėl alkoholio daromos žalos, išklausyti papildomus vairuotojų mokymus ir iš naujo išlaikyti vairavimo egzaminą. Valstybė ir taip yra numačiusi daugybę sankcijų ir reikalavimų, kai norima susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones. Apeliantų nuomone, ir vienerių metų draudimas vairuoti kelių transporto priemones yra pakankamai ilgas, kad V. J. padarytų teigiamą poveikį, o kartu bus teisingai ir teisėtai įgyvendinta BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonės paskirtis.
2.5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė klausimo dėl baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skyrimo (BK 71 straipsnis). V. J. sutrumpinus uždraudimo naudotis specialiąja teise terminą iki minimalaus (vienerių metų) termino ir paskyrus įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (10 MGL, tai sudaro 500 Eur), apeliantų vertinimu, baudžiamosios atsakomybės tikslai išties būtų pasiekti, be to, valstybei tai būtų didesnė nauda, o V. J. greičiau galėtų grįžti į darbo rinką, mokėti mokesčius, o kartu ir papildyti Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo biudžetą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė J. Sarpalienė prašo nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės trukmės, įvertino tai, kad nuteistasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, tokiu savo elgesiu sukėlė pavojų eismo saugumui. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra proporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Apeliaciniu skundu kaltė padarius nusikalstamą veiką, už kurią V. J. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, neneigiama, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį neginčijamas, prašoma sumažinti nuteistajam V. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – terminą iki vienerių metų arba sumažinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – terminą iki vienerių metų ir paskirti dar vieną baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
7. Pažymėtina, kad BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką.
8. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 2 dalimi, teismas uždraudžia naudotis specialiąja teise nuo vienerių iki penkerių metų. Pažymėtina, kad BK 67, 68, straipsniuose esančios teisės normos nesieja uždraudimo asmeniui naudoti specialiąja teise su tuo, blaivus ar neblaivus jis vairavo automobilį, šiuo atveju įstatymų leidėjas teismams paliko diskrecijos teisę nustatyti skiriamos baudžiamosios poveikio priemonės terminą, atsižvelgiant būtent į konkrečios bylos aplinkybes ir kaltinamojo asmenybę, o, kaip jau minėta, pagal BK 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.
9. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles arba inkriminuotą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
10. Nagrinėjamu atveju V. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už padarytą nusikaltimą transporto eismo saugumui, t. y. už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau negu 1,51 promilės neblaivumas, ir taip šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles. Nuteistasis padarė vieną šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir, nors jis nusikalstamais veiksmais ir nesukėlė neigiamų ir galbūt nepataisomų pasekmių, tačiau nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad jis, vairuodamas transporto priemonę būdamas neblaivus, nors, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nuvažiavo ir nedidelį atstumą, neabejotinai tokiu elgesiu kėlė realią grėsmę ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir net gyvybei ir vienareikšmiškai tik dėl atsitiktinumo buvo išvengta rimtesnių neatsakingo ir lengvabūdiško elgesio pasekmių.
11. Akcentuotina, kad skiriant nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, įvertinamas ne tik siekis pataisyti nuteistąjį, bet ir prevencinis šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslas – užkirsti kelią toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius. Kaip jau buvo aptarta, BK 67, 68, straipsniuose esančios teisės normos nesieja uždraudimo asmeniui naudoti specialiąja teise su tuo, blaivus ar neblaivus jis vairavo automobilį, kai asmuo padaro nusikalstamą veiką transporto eismo saugumui, o šiuo atveju V. J. padarė nusikalstamą veiką transporto eismo saugumui būdamas neblaivus, todėl nustatant draudimą naudotis specialiąja teise svarbūs ne tik asmenį charakterizuojantys duomenys, bet būtent ir nustatyto neblaivumo laipsnis.
12. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad V. J. ne kartą baustas už įvairius administracinius nusižengimus, teistas, nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė teistumui neišnykus. Ir, nors V. J. anksčiau teistas ne už nusikaltimą transporto eismo saugumui, administracine tvarka baustas dažniausiai už viešosios tvarkos pažeidimus, tačiau ši aplinkybė V. J. charakterizuoja kaip asmenį, linkusį nesilaikyti įstatymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje V. J., vairuodamas transporto priemonę būdamas neblaivus, išvengė galbūt didesnių neigiamų padarinių ir dėl to, kad buvo laiku pastebėtas ir sustabdytas policijos pareigūnų, ir nustačius, kad V. J. vairuoja transporto priemonę būdamas neblaivus, automobilis buvo nuvežtas į saugojimo aikštelę. Pažymėtina, kad nuteistajam V. J. alkotesteriu pirmą kartą matuojant buvo nustatytas net 1,90 promilės neblaivumas, o antrą kartą – 1,93 promilės, t. y. alkoholio kiekis iškvėptame ore ne mažėjo, bet didėjo (t. 1, b. l. 12).
13. Todėl, atsižvelgiant į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam V. J. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – dviejų metų terminas nėra per ilgas ir jo mažinti nėra jokio pagrindo, nes būtent toks terminas neabejotinai turės taisomąjį poveikį nuteistajam, nes padės suvokti šios teisės turėjimo teikiamus privalumus ir jos vertę, o kartu ir tokią teisę turinčio asmens atsakomybę. Šiuo atveju siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo, Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir siekis pataisyti nuteistąjį yra daug svarbiau už nuteistojo interesus.
14. Atsižvelgiant į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. rugsėjo 20 d nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo V. J. ir jo gynėjo advokato Vytauto Aginto apeliacinį skundą atmesti.