Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų teisėjas Linas Zinkevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. C. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui A. C. ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka – viešo paskelbimo būdu (įteikta 2020 m. rugpjūčio 3 d.). Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui apie bylos nagrinėjimą yra tinkamai pranešta, teismas nutaria bylą išnagrinėti iš esmės (CPK 246 straipsnio 2 dalis)..

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pradinis kreditorius UAB „4finance“ ir atsakovas 2010 m. spalio 23 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovui suteiktas 217,22 Eur vartojimo kreditas 30 dienų terminui. Galutinė kredito grąžinimo diena – 2010 m. lapkričio 22 d. Atsakovas netinkamai vykdė sutartį, todėl pradinis kreditorius 2011 m. gegužės 11 d. ją nutraukė.

2017 m. rugsėjo 28 d. UAB „Gelvora“ ir pradinis kreditorius UAB „4finance“ sudarė Paskolų portfelio pardavimo sutartį Nr. 17-50-07, pagal kurią pradinis kreditorius perleido ieškovui visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal minėtą Sutartį. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011 išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas.

Pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad atsakovas būtų visiškai atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi arba ieškovu (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo reikalavimas tenkintinas ieškovui iš atsakovo priteisiant 217,22 Eur skolą (CK 6.38, 6.200, 6.886 straipsniai).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 858,50 Eur palūkanas. Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad iš šių palūkanų 21,72 Eur yra sutartyje nurodytos palūkanos (vartojimo kredito kaina), kurių atsakovas nesumokėjo pradiniam kreditoriui už naudojimąsi kreditu iki sutarties termino pabaigos. Iš teismui pateikto pranešimo apie sutarties nutraukimą matyti, kad iki sutarties nutraukimo, be pirmiau nurodytų, atsakovui buvo paskaičiuota 119,35 Eur (412,09 Lt) mokėjimo palūkanų.

Kitos prašomos priteisti palūkanos yra apskaičiuotos, taikant sutartinį mokėjimo (pelno) palūkanų dydį arba maksimalų Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatytą vartojimo kredito kainos dydį už laikotarpius po šalių sutartinių santykių pabaigos.

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pritariant kasacinio teismo nuosekliai formuojamai pozicijai, kad kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, darytina išvada, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai). Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 48, 49, 52, 53 punktai).

Atsižvelgiant į tai, kad pagal sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų dydis yra 21,72 Eur, taip pat iki sutarties nutraukimo paskaičiuota 119,35 Eur mokėjimo palūkanų, ieškovui iš atsakovo priteistinos būtent tokio dydžio palūkanos, iš viso 141,07 Eur.

Ieškovė iš atsakovo taip pat prašo priteisti 9,68 Eur skolos išieškojimo išlaidų. CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Šiuo atveju ieškovas dėl atsakovo laiku negrąžinamo kredito (neteisėti veiksmai) turėjo kreiptis dėl skolos išieškojimo ne teismo tvarka. Dėl to jis turėjo išlaidų, kurie yra laikytini jo nuostoliais CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto prasme. Tarp patirtų nuostolių ir atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys, nes jeigu atsakovė būtų grąžinusi kreditą, ieškovei nebūtų reikėję kreiptis dėl skolos išieškojimo ne teismo tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovei iš atsakovo priteistina 9,68 Eur skolos išieškojimo išlaidų.

Tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). Ši norma yra įstatyminė CK 6.37 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad palūkanos už palūkanas neskaičiuojamos, išimtis. Bendra pinigų suma, kurią privalo grąžinti paskolos gavėjas, tais atvejais, kai paskola laiku negrąžinta, susideda iš šių sumų: paskolos negrąžinta dalis, palūkanos kaip atlyginimas už naudojimąsi pinigais ir palūkanos, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos vadinamosios procesinės palūkanos, nes jas skolininkas moka už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-509/2010).

Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios, gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Kai kompensuojamosios palūkanos nustatytos sutartyje, taikomos būtent jos, o ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos kompensuojamosios palūkanos. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016).

Ieškovas prašo priteisti 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 75,00 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir tai, kad šalys sutartyje susitarė dėl 75,00 proc. dydžio kompensuojamųjų palūkanų, lygių mokėjimo palūkanų dydžiui, turi būti taikomos ne 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, bet sutartinės – 75,00 proc. dydžio kompensuojamosios palūkanos, todėl ieškovo prašymas priteisti 75,00 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkinamas, o prašymas dėl 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisimo – atmetamas.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 9,68 Eur skolos išieškojimo išlaidas. Remiantis CK 6.63 straipsnio 2 dalimi, nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius, išskyrus atvejus, kai skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, tai, kad atsakovė su ieškovu neatsiskaitė net po ieškovo raginimų išsiuntimo atsakovei, ieškovo reikalavimas tenkintinas priteisiant ieškovui 9,68 Eur skolos išieškojimo išlaidas iš atsakovės (CK 6.63 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas byloje patyrė 24 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 98 straipsnis). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Bendras ieškovo reikalavimo dydis byloje – 1085,40 Eur. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas 367,97 Eur, t. y. 33,90 procentus. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovui iš atsakovo priteistina 8,14 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 82 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai iš atsakovės nepriteisiamos (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais teiginiais bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 441 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. C., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Gelvora“, į. k. 125164834, naudai 217,22 Eur skolą, 141,07 Eur palūkanas, 9,68 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 75,00 procentų sutartines palūkanas pagal Sutartį nuo pagrindinės skolos sumos (217,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. birželio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 8,14 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.