Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-04-24 · Civilinė byla Nr. 2A-1661-603/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-24
Bylos Nr.
2A-1661-603/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-16449-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aldona Tilindienė, Liuda Uckienė, Loreta Bujokaitė (pran.)
Atsakovas
UAB „Sun Logistika“
Ieškovas
UAB „SV Transport“
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1661-603/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16449-2014-0Procesinio sprendimo kategorija: 121.14.; 121.18.; 121.21; 44.2; 116.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. balandžio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Bujokaitės, kolegijos teisėjų Aldonos Tilindienės ir Liudos Uckienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto atsakovo UAB „Sun Logistika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „SV Transport“ ieškinį atsakovui UAB „Sun Logistika“ dėl palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-05-15 teismas patenkino kreditorės UAB „SV Transport“ prašymą ir išdavė teismo įsakymą dėl 16293,76 Lt skolos, 48,83 Lt palūkanų, 6 procentų metinių palūkanų ir 522,57 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko/ės UAB „Sun Logistika“. Skolininkas pateikė prieštaravimus dėl 48,83 Lt palūkanų priteisimo ir nurodė, kad pati skola padengta.

Šalies argumentai

Ieškovas pateikė ieškinį dėl 48,83 Lt palūkanų, 6 proc. metinių palūkanų ir 572,57 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, kad 16293,76 skolos sumokėjimo terminai pagal sąskaitas faktūras buvo suėjęs 2014-04-22 ir 2014-05-07. Atsakovas 8146,88 Lt dalį skolos apmokėjo 2014-05-14, kitą 8146,88 Lt dalį – 2014-05-30, t.y. po pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo išsiuntimo teismui, neinformuojant ieškovo apie ketinimus sumas pervesti. Atsakovas nenurodė ieškovui, kada pinigus perves, neprašė atidėti mokėjimo termino. Atsakovas skolą pripažino ją sumokėdamas, dėl neaiškių priežasčių nesutinka su palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidomis. Ieškovas 2014-04-28 ir 2014-05-07 priminimais įspėjo atsakovą, kad kreipsis į teismą dėl skolos išieškojimo. Ieškovas palūkanas atsakovui priskaičiavo pagal LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos, įstatyme nustatytą metinį palūkanų dydį, t.y. 8,75 proc. atitinkamai už 20 ir 5 pradelstas mokėti dienas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovas nurodė, jog visokiais būdais ragino ieškovą tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir pateikti visų apmokėjimui būtinų dokumentų originalus, tačiau ieškovas originalų nepateikė, bet kreipėsi į teismą. Apmokėjimo už krovinio gabenimą terminas pradedamas skaičiuoti nuo originalių dokumentų (tame tarpe važtaraščių)gavimo dienos. ieškovas šios pareigos nevykdė, atsakovas iki šiol nėra gavęs važtaraščio pagal sutartį Nr. 52109, kuris jam reikalingas įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. Atsakovas laikė, kad negavęs visų dokumentų (važtaraščių) originalų, nepažeidė sutarčių nuostatų dėl apmokėjimo sąlygų. Apmokėdamas sąskaitą be originalaus važtaraščio atsakovas tikėjosi, kad taip išvengs teisminio proceso, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, taip pat ieškovas jam iš karto po apmokėjimo perduos originalų važtaraštį. Atsakovui be originalaus važtaraščio pareiga mokėti palūkanas nekyla, nes jis apmokėjimo termino nepraleido. Ieškovo bylinėjimosi išlaidos atsirado dėl jo paties kaltės, nes pats netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus.

Vilniaus miesto apylinkės 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.

Pirmos instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, šalių paaiškinimais nustatė, kad šalys 2014-02-24 ir 2014-03-12 sudarė krovinių gabenimo sutartis Nr. 52068 ir 52109, pagal kurias ieškovas atsakovui atliko paslaugas, išrašė sąskaitas faktūras, kurių apmokėjimo terminai atitinkamai buvo 2014-04-22 ir 2014-05-07 (b.l. 42-43, 46-50). Sutarčių 7 p. susitarta, jog užsakovas garantuoja apmokėjimą už krovinio gabenimą nurodyto termino laikotarpyje, skaičiuojant nuo originalių dokumentų gavimo dienos (b.l. 42-43). Apmokėjimo terminas nurodytas sąskaitose faktūrose (b.l. 49-50), o ne CMR važtaraščiuose, todėl teismas sprendė, kad sutarties 7 p. numatyti originalūs dokumentai, tai originalios sąskaitos faktūros. Ieškovas pateikė įrodymus, kad pastarąsias atsakovui išsiuntė ir įteikė laiku, t.y. nepraėjus sąskaitose nurodytam jų apmokėjimo terminui (b.l. 80), todėl teismas pripažino, kad ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus dėl apmokėjimo dokumentų originalų pateikimo įvykdė laiku ir tinkamai, o sąskaitų apmokėjimo terminas pasibaigė atitinkamai 2014-04-22 ir 2014-05-07. Byloje nustatyta, kad sąskaitas atsakovas apmokėjo atitinkamai 2014-05-14 ir 2014-05-30 (b.l. 40-41). Ieškovas atsakovui palūkanas paskaičiavo nuo 2014-04-22 ir 2014-05-07 iki kreipimosi į teismą dienos, t.y. iki 2014-05-12, atitinkamai už 20 ir 5 dienas (b.l. 37)

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Nurodo, kad būtent ieškovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal šalių sudarytas sutartis, kadangi nepateikė visų apmokėjimui atlikti būtinų dokumentų originalų, tame tarpe CMR važtaraščių. Taip pat tarpo šalių buvo susiklosčiusi nevienkartinio pobūdžio praktika dėl apmokėjimo termino skaičiavimo nuo CMR važtaraščių originalų pateikimo dienos. Teismas nevertino atsakovo argumentų, kad CMR važtaraštis yra privalomas dokumentas apmokėjimui už paslaugas atlikti. Teismas nevertino teisės aktų, reglamentuojančių krovinio vežimo sutartis, aplinkybės, jog CMR važtaraštis yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. Ieškovas neįrodė, kad atsakovui pateikė CMR važtaraščių originalus. Kaip tik, ieškovas CMR važtaraščio originalą pateikė atsakovui tik bylą nagrinėjant teisme, todėl laikytina, kad sutartyje nustatytas terminas prievolėms pagal sutartį vykdyti nebuvo prasidėjęs. Teismas taip pat netinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties nuostatas teigdamas, jog sutarties 7 p. numatyti originalūs dokumentai, tai originalios sąskaitos faktūros, kadangi būtent CMR važtaraštis yra pagrindinis dokumentas, patvirtinantis krovinio pristatymą į vietą ir būtent jo pagrindu išrašoma sąskaita – faktūra. Taip pat pažymėjo, kad LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos, įstatymas taikomas tik pavėluotiems sandoriams, tuo tarpu atsakovas nepavėlavo vykdyti prievolės. Atsakovas taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai priteisė palūkanas, paskaičiuotas pagal LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos, įstatymą, kadangi pagal CMR Konvenciją turi būti taikomos 5 proc. metinės palūkanos. Atsakovo nuomone, bylinėjimosi išlaidos susidarė tik dėl paties ieškovo kaltės.

Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad nuo viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad ieškovas pateikė atsakovui CMR važtaraščių originalus. Apeliantas į bylą pateikė Informacinį pranešimą, kuriuo neva ieškovo reikalavo pateikti CMR važtaraščių originalus, tačiau ieškovas tokio pranešimo nėra gavęs. Paprašius atsakovo pateikti fakto išklotinę, kuri patvirtintų tokio pranešimo išsiuntimą, tačiau atsakovas to nepadarė. Atsakovas klaidina teismą teigdamas, kad ieškovas CMR važtaraščio originalą pateikė atsakovui tik bylą nagrinėjant teisme. Ieškovas posėdžio metu teikdamas CMR važtaraščio originalą nurodė, kad tai yra egzempliorius, kuris lieka pas vežėją, kadangi pagal CMR konvenciją važtaraštis rašomas bent trimis egzemplioriais, kurių vienas lieka ir pas vežėją. Įstatymuose nėra imperatyviai nustatyta, jog CMR važtaraščio originalas turi likti ir ekspeditoriui, t.y. atsakovui. Atsakovo pozicijos nelogiškumą patvirtina ir tai, kad atsakovas tvirtina negavęs vieno CMR važtaraščio originalo, tuo tarpu ieškovas į teismą kreipėsi dėl skolos už du atliktus pervežimus. Jeigu atsakovas tvirtina negavęs vieno CMR važtaraščio originalo ir esą dėl šios priežasties neatsiskaitė su ieškovu, lieka neaišku, kodėl atsakovas laiku neatliko mokėjimo pagal kitą CMR važtaraštį, kurį neneigia gavęs. Taip pat apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas turėjo perskaičiuoti palūkanų dydį pagal CMR Konvencijoje nurodytą palūkanų dydį, kadangi šis palūkanų dydis taikomas vežėjui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų nekartoja, tačiau pasisako dėl šalių 2014-02-24 ir 2014-03-12 sudarytų krovinių gabenimo sutarčių Nr. 52068 ir 52109 nuostatų bei kitų įrodymų vertinimo.

Sutarčių aiškinimo taisyklių taikymą reglamentuoja CK 6.193 straipsnis, jos išsamiai ir nuosekliai atskleistos kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigysta“ v. V. L., bylos Nr. 3K-3-502/2009; 2010 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „EKSPO–MATEC“ v. UAB „Baltijos verslininkų namai“, bylos Nr. 3K-3-415/2010; kt.). Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Teismas, vertindamas ir aiškindamas sutartį, pirmiausia turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derindamas šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize, kaip objektyviausiai atspindinčia tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, ir pagal tai kvalifikuoti jų susitarimą. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ne tik CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir 1.5 straipsnyje nurodytais bendraisiais teisės principais. Sutarčių teisėje galioja principas, kad sutartis visų pirma turi būti aiškinama pagal tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos sprendžiama dėl sutarties rūšies ir esmės. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt.)

Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimą, byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šalių sudarytų sutarčių 7 p. numatyti originalūs dokumentai reiškia originalias sąskaitas faktūras. Toks sutarties 7 p. nuostatos aiškinimas būtų klaidingas ir ydingas, todėl šis pirmos instancijos teismo motyvas šalintinas.

Šalių sudarytose sutartyse konkrečiai neapibrėžta, kokie originalūs dokumentai, nuo kurių gavimo dienos užsakovas garantuoja apmokėjimą už krovinio gabenimą, turima omeny, todėl lieka neaiškūs tikrieji šalių lūkesčiai dėl sutartyse įvardijamų originalių dokumentų pateikimo. Pagal bylos duomenis taip pat negalima spręsti, koks šalių elgesys buvo prieš sudarant sutartis ir po to, kadangi byloje duomenys pateikti tik apie du krovinio vežimus, kas apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali būti laikoma jau susiklosčiusia šalių praktika. Taip pat pažymėtina, kad ieškovo išrašytos sąskaitos-faktūros yra pasirašytos tik ieškovo, todėl nesant atsakovo parašo kaip sutikimo su sąskaita-faktūra, jos pačios savaime neįrodo skolos fakto.

Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina, kas atsakovui buvo pateikti tiek važtaraščiai, tiek jų pagrindu išrašytos sąskaitos-faktūros.

Kaip matyti iš 2014-02-24 ir 2014-03-12 krovinių gabenimo sutarčių Nr. 52068 ir 52109, jose nurodyta, kad apmokėjimo terminas yra 45 kalendorinės dienos. CMR važtaraščiuose nurodyta, kad kroviniai gavėjui Latvijoje buvo pristatyti 2014-03-03 ir 2014-03-18, atitinkamai 2014-03-04 ir 2014-03-19 buvo išrašytos ir sąskaitos-faktūros, jose nurodytos apmokėjimo datos: 2015-01-22 ir 2014-05-07, kas yra maždaug 45 kalendorinės dienos nuo jų gavimo dienos. Lietuvos pašto siuntų paieškos duomenimis ieškovas 2014-03-04 ir 2014-03-19 pateikė išsiuntimui atsakovui du registruotus laiškus, kurie atsakovui įteikti atitinkamai 2014-03-06 ir 2014-03-21. Ieškovas viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog jis atsakovui išsiuntė ir važtaraščius ir sąskaitas-faktūras bei teisėjų kolegijos vertinimu pateikė šią poziciją pagrindžiančius įrodymus. Tuo tarpu atsakovo argumentai nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovo pateiktas 2014-03-24 informacinis laiškas neįrodo atsakovo nurodomos aplinkybės, kad jam nebuvo pateiktas CMR originalas pagal sutartį Nr. 52109, kadangi nepateikta jokių duomenų apie tokios laiško išsiuntimą ieškovui. Sutiktina su ieškovo argumentais, jog atsakovo pozicija nenuosekli, kadangi minėtu informaciniu laišku atsakovas reikalauja pateikti važtaraštį tik pagal 2014-03-12 sutartį, tuo tarpu dėl tariamai nepateiktų CMR važtaraščių originalų, atsakovas mokėjimo neatliko ir pagal 2014-02-24 sutartį.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad rungimosi principas, galiojantis civiliniame procese (CPK 12 straipsnis), lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), todėl negalimas įrodinėjimo naštos perkėlimas teismui, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CPK 179 straipsnis). Kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė ir kt., bylos Nr. 3K-3-85/2014; kt.).

Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimą dėl įrodymų tyrimo bei vertinimo, įvertinus bylos aplinkybių visumą, šalių duotus paaiškinimus, bei remiantis įrodymų pakankamumo taisykle, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylos duomenys leidžia susiformuoti teismo įsitikinimui, grindžiamam visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl fakto – CMR važtaraščių pagal 2014-02-24 ir 2014-03-12 krovinių gabenimo sutartis Nr. 52068 ir 52109 originalų ir jų pagrindu išrašytų sąskaitų faktūrų pateikimo atsakovui – buvimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio reikalavimas dėl palūkanų priteisimo buvo tenkintas pagrįstai.

Apeliantas bylinėjimosi išlaidų dydžio iš esmės neginčijo, todėl atmetus apeliacinį skundą dalyje dėl palūkanų priteisimo, laikytina, kad teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė pagrįstai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių palūkanų dydžiu, pasisakytina, jog esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis draudžiama grįsti apeliacinį skundą, nelaikytini apeliacinio skundo argumentai, kurių atsiradimą lemia pirmosios instancijos teismo sprendimas, t. y. apelianto skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendime pirmą kartą nurodytus motyvus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012)

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teismų praktiką dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, dėl bylos nagrinėjimo dalyko, apeliacinio proceso tikslą, vadovaudamasi CPK 5, 301, 320 straipsnių nuostatomis, apeliacinio skundo argumento, jog teismas nepagrįstai priteisė palūkanas, paskaičiuotas pagal LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos, įstatymą, kadangi pagal CMR Konvenciją turi būti taikomos 5 proc. metinės palūkanos, nevertina.

Nors nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas bei kasacinio teismo praktiką, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, kurios šalintinos iš pirmos instancijos teismo motyvų, visgi ištyrė bei nustatė visas reikšmingas bylos išnagrinėjimui aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad teisinis bylos rezultatas nesikeičia, vadovaujantis CPK 328 str. nuostata, jog teismo sprendimai negali būti naikinami vien formaliais pagrindais, nėra pagrindo naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiLoreta Bujokaitė Aldona TilindienėLiuda Uckienė