Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui S. K. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo M. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

15. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, atskirąjį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas ieškovo ieškinį dėl žalos priteisimo paliko nenagrinėtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314, 338 straipsniai).

19. Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teismui pateikė banko sąskaitos išrašus, patvirtinančius apie atsakovo vardu turimas banko sąskaitas Jungtinėje Karalystėje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepagrindė šių naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinumo, t. y. nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juo atsisakė priimti ar kad šių naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismui teikiami procesiniai dokumentai ir jų priedai (rašytiniai įrodymai) turi būti teikiami valstybine kalba (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Jeigu dokumentai teikiami užsienio kalba, atitinkamai turi būti teikiami jų vertimai. Todėl atsakovo S. K. pateikti nauji įrodymai (banko sąskaitos išrašai) prie bylos medžiagos nepridėtini ir apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, jais nesivadovaus.

Dėl teismingumo pareiškus ieškinį su tarptautiniu elementu

20. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga. Kad bylos su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumo klausimas būtų teisingai išspręstas, būtina nustatyti, koks konkretus teisės aktas turi būti taikomas.

21. CPK 29 straipsnyje yra numatyta bendroji teritorinio bylos teismingumo taisyklė, pagal kurią ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Be to, teismas, nagrinėdamas bylą, kuri turi užsienio elementą, privalo ex officio (savo iniciatyva) tikrinti, ar byla jam yra teisminga (CPK 782 straipsnis). Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos nacionalinėje teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, ES teisės aktai) reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą.

22. Teismo jurisdikcijos nagrinėti konkrečią bylą (tiksliau, dėl konkretaus byloje pareikšto reikalavimo) patikrinimą sudaro du elementai: 1) teisės akto, pagal kurį turi būti sprendžiamas jurisdikcijos klausimas, nustatymas; 2) jurisdikcijos klausimo pagal nustatytą teisės aktą nagrinėjimas iš esmės. Patikrinimas atliekamas tokia eilės tvarka: 1) nustatomas ieškinio dalykas ir išskiriami atskiri bylos dalyką sudarantys reikalavimai, jei byloje pareiškiamas ne vienas reikalavimas; 2) pagal šalių pateiktus dokumentus patikrinama bylos šalių gyvenamoji vieta ir (ar) pilietybė. Skirtingi teisės aktai nustato skirtingus jurisdikcijos kriterijus, tai gali būti pilietybė ar nuolatinė gyvenamoji vieta. Tais atvejais, kai reikalavimas susijęs su nepilnamečiais vaikais, turi būti nagrinėjami ir vaikų duomenys; 3) pagal aktualius bylos šalių duomenis, parodančius bylos tarptautinį (užsienio) elementą, nustatoma, su kokia valstybe yra susijęs pareikštas reikalavimas; 4) atsižvelgiant į valstybę, su kuria susijęs reikalavimas (-ai), ir Lietuvos Respubliką siejantį teisinį reglamentavimą, nustatoma teisės aktų grupė, prima facie taikytina bylai (ES reglamentai, konvencijos, tarptautinė teisinės pagalbos sutartis ar, nesant tokio teisinio reglamentavimo, nacionalinė teisė). Pagal šalių duomenis ir ieškinio dalyką nustatomas prima facie taikytinas konkretus teisės aktas; 5) prima facie nustačius taikytiną konkretų teisės aktą, išsamiai patikrinama šio teisės akto taikymo sritis – materialioji taikymo sritis, teritorinė taikymo sritis, taikymo sritis asmenims ir taikymo laiko atžvilgiu sritis; 6) jeigu reikalavimas patenka į teisės akto taikymo sritį, jurisdikcijos klausimas sprendžiamas pagal šį teisės aktą.

23. Taigi pirminiai šalių pateikti duomenys turi leisti teismui nustatyti su ginču susijusią valstybę ir apsispręsti, kokį teisės aktą taikyti. Nustatęs teisės aktą ir jame įtvirtintus jurisdikcijos pagrindus lemiančius kriterijus, teismas turi patikrinti, ar pakanka šalių pateiktų duomenų dėl jurisdikcijos nustatymo nagrinėtinoje byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamiems reikalavimams spręsti. Jei teismui kyla abejonių dėl nagrinėtinos bylos tarptautinio (užsienio) elemento ir jurisdikciją lemiančių kriterijų buvimo, jis turi taikyti procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnio 2 dalis) ir reikalauti papildomų duomenų iš šalių šioms abejonėms pašalinti.

24. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo nuostolių, kurie kilo dėl eismo įvykio Jungtinėje Karalystėje, atlyginimą regreso tvarka. Atsakovas teigia, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, eismo įvykis įvyko taip pat Jungtinėje Karalystėje, todėl byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas, palikdamas ieškinį nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui, tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, taikė teisės normas, reglamentuojančias tarptautinį teismingumą.

25. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, kylančius tarp Europos Sąjungos valstybių narių, reglamentuoja 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (reglamentas „Briuselis I bis“). Šis teisės aktas Jungtinėje Karalystėje taikomas teismo procesams, pradėtiems 2015 m. sausio 10 d. arba vėliau (66, 81 straipsniai) iki 2020 m. gruodžio 31 d. (2020 m. sausio 31 d. Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 1 dalies a punktas, 126 straipsnis). Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl taikytinos ginčo jurisdikcijos turi būti atsižvelgta į Reglamento „Briuselis I bis“ nuostatas.

26. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje, nustatyta Reglamento „Briuselis I bis“ 4 straipsnio 1 dalyje. Tokia nuostata atkartojama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje, pagal kurią numatyta bendros jurisdikcijos priskyrimo sistema yra pagrįsta principu, kad susitariančiojoje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose (ESTT 2004 m. birželio 10 d. sprendimas Kronhofer, C 168/02).

27. Reglamento „Briuselis I bis“ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.

28. Reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Pagal ESTT praktiką, minėta specialiosios jurisdikcijos taisyklė pagrįsta itin glaudžia sąsaja tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastariesiems dėl gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių (ESTT 2014 m. birželio 5 d. sprendimas byloje Coty Germany, C-360/12; 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C-47/14). Ši taisyklė grindžiama tuo, kad delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas įprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimą pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13; 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C-47/14).

29. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, vertino tai, kad atsakovas 2018 m. balandžio 28 d. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, eismo įvykio, dėl kurio kilo žala ir ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą dėl nuostolių atlyginimo, vieta – Jungtinė Karalystė, todėl padarė išvadą, kad ieškovo ieškinys dėl nuostolių atlyginimo priteisimo neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Pažymėjo, kad vien tik aplinkybė, kad atsakovas Lietuvos Respublikoje turi banko sąskaitą, naudojasi Lietuvoje veikiančio banko paslaugomis, dėl to yra labiau susijęs su Lietuva, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, nes būtent atsakovo gyvenamoji vieta yra pagrindinis kriterijus, nustatant bylos su užsienio elementu teismingumą. Taip pat pažymėjo, kad CPK 30 straipsnio 2 dalis, numatanti ieškovo teisę pasirinkti teismą, kuriame jis gali alternatyviai pareikšti ieškinį atsakovui, taikoma tik tuo atveju, jei tarptautinė sutartis (šiuo atveju minėtas Reglamentas), kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, teismų jurisdikcijos klausimo nereglamentuoja kitaip (CPK 780 straipsnis).

30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs reiškiamo reikalavimo pobūdį (dėl nuostolių atlyginimo priteisimo), atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes dėl atsakovo gyvenamosios vietos ir padarė pagrįstą išvadą, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovo gyvenimą Jungtinėje Karalystėje ir tai, kad žala, kurios atlyginimą prašoma priteisti iš atsakovo, atsirado Jungtinėje Karalystėje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad taikyti bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimtį šiuo atveju nėra Reglamente nustatytų pagrindų, išskyrus Reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 punkte numatytąjį, tačiau ginčo žalą sukėlęs įvykis įvyko Jungtinėje Karalystėje, todėl ši aplinkybė tik patvirtina daug glaudesnį ginčo ryšį su Jungtine Karalyste nei su Lietuvos Respublika.

31. Apeliantas taip pat pasisako, kad skundžiama nutartis nėra pagrįsta byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu. Teigia, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo glaudesnį ryšį su Jungtine Karalyste. Mano, kad vien VĮ Registrų centro pažyma, kurioje nurodyta, kad atsakovas deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, nėra pakankamas įrodymas, kurio pagrindu būtų galima konstatuoti faktą, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Teigia, kad būtent ši aplinkybė, kad atsakovas Lietuvos Respublikoje turi banko sąskaitą ir ja naudojasi, patvirtina tik formalų išvykimo į Jungtinę Karalystę deklaravimą ir atsakovo glaudžius ryšius su Lietuva ir atsakovo ūkinės ar komercinės veiklos vykdymą Lietuvoje.

32. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo procesą ir įrodymų vertinimo reglamentuojančių teisės normų, o apeliantas be pakankamo pagrindo atskirajame skunde tvirtina, jog skundžiama nutartis nėra pagrįsta byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nustatė reikšmingas faktines aplinkybes ir savo išvadas pagrindė atitinkamais įrodymais. Priimtas procesinis sprendimas yra motyvuotas teisės taikymo aktas, teismo nutarties teiginiai yra grindžiami įrodytais faktais, galiojančiomis teisės normomis ir jų aiškinimu, teismas išsamiai išanalizavo byloje esančią medžiagą ir tinkamai interpretavo nustatytus faktus, nulėmusius tinkamo teisės kreiptis į teismą ir teismingumo nustatymo taisyklių taikymą, pateikė nuoseklią bylos aplinkybių analizę, visi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teiginiai yra teisiškai pagrįsti. Naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi įtakos teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

36. Ieškovo atskirasis skundas netenkintas, todėl apeliantui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

37. Atsakovas S. K., teikdamas atsiliepimą atskirąjį skundą, prašė priteisti iš ieškovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas iki bylos nagrinėjimo nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo klausimo nesprendžia.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.