Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. B. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo suinteresuotiems asmenims A. B., A. B., R. J., AB Šiaulių bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja S. B. kreipėsi į teismą prašydama iškelti jai bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Principo reikalas“, patvirtinti jos būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingą 289,62 Eur per mėnesį sumą iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo šioje byloje dienos, nustatyti 4 mėnesių terminą pateikti teismui tvirtinti mokumo atkūrimo plano projektą. Pareiškėja nurodė, kad jos sutuoktiniui priklausiusiai IĮ (duomenys neskelbtini) Šiaulių apygardos teismas 2014 m. sausio 3 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą. Kadangi įmonė buvo neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, išieškojimas už (duomenys neskelbtini) prievoles nukreiptas į pareiškėją, nors pareiškėja šioje įmonėje nedirbo ir iš jos negavo materialinės naudos. 2005-12-15 pareiškėja ir jos sutuoktinis sudarė kredito sutartį su kreditoriumi AB SEB bankas dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo kreditavimo, šia sutartimi šeima prisiėmė didelio masto finansinius įsipareigojimus. Bendros šeimos gaunamos mėnesinės pajamos sudaro apie 165,36 Eur. Pareiškėja iš gaunamų pajamų įvykdyti finansinių įsipareigojimų kreditoriams nepajėgia ir negali.

Suinteresuotas asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė pareiškėjos solidariai su A. B., A. B., R. J. susidariusių įsiskolinimų dydį ir pagrindą, taip pat nurodė, kad teismui nustačius, jog pareiškėja yra nemoki, neprieštarautų dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai.

Suinteresuoti asmenys A. B. ir A. B. su pareiškėjos pareiškimu sutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 11 d. nutartimi netenkino pareiškėjos S. B. pareiškimo ir atsisakė iškelti jai bankroto bylą, atnaujino 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi sustabdytą S. B. turto realizavimą ir išieškojimą iš jo, įskaitant išieškojimą ne ginčo tvarka.

Teismas nurodė, kad bankrutavusi IĮ (duomenys neskelbtini) įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas, verslui naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gautos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto. Atkreipė dėmesį, kad visi šeimos nariai, A. B., S. B., A. B., ėmė kreditus šios įmonės apyvartinėms lėšoms papildyti, verslui plėtoti, laidavo už vieni kitų prisiimtus įsipareigojimus, todėl IĮ (duomenys neskelbtini) buvo šeimos verslas. Iškėlus šiai individualiai įmonei bankroto bylą, pareiškėja į įmonės bankroto bylą įtraukta bendraatsakove kaip šios įmonės dalyvis, areštuotas jai priklausantis turtas ir pradėta šio turto realizavimo procedūra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu pareiškėja S. B. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

1. Teismas, pripažindamas S. B. jos sutuoktinio A. B. individualios įmonės bendrasavininke, priėmė nutartį prieštaraujančią LR IĮĮ 6 str. 1 d., 3 d. įtvirtintoms imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Minėta teismo nutartis sukuria prielaidas, jog vienas fizinis asmuo gali būti net ir dviejų individualių įmonių savininku, t. y. kiekvienas sutuoktinis gali atskirai įsteigti po vieną individualią įmonę (LR IĮĮ 3 str. 1 d.) ir taip kiekvienas iš sutuoktinių būtų pripažįstami abiejų individualių įmonių savininkais, o tai iš esmės prieštarauja Individualių įmonių įstatymo nuostatoms.

2. Subsidiari įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti už įmonės prievoles atsiranda tada, kai individuali įmonė yra šeimos verslas. Šiuo atveju, individualios įmonės (duomenys neskelbtini) veikla buvo nuostolinga, pajamų iš A. B. individualios įmonės šeima negavo. Tai, kad S. B. dirbo su verslo liudijimu, prekiavo daržovėmis ir turėjo savarankiškų pajamų, patvirtina faktą, jog šeima turėjo kitą pajamų šaltinį.

3. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-560-210/2014, kuria remiasi Telšių rajono apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje, nebuvo detaliai tiriamos aplinkybės, ar S. B. gaudavo pajamų iš individualios įmonės (duomenys neskelbtini) veiklos, ar ji prisidėjo intelektiniu ar kitokiu darbu prie savo sutuoktinio verslo plėtojimo. S. B. teismo nutartimi neįpareigota pateikti papildomus dokumentinius įrodymus, kurie patvirtintų pareiškėjos poziciją, teismas savo iniciatyva, tai patvirtinančių dokumentų taip pat nesurinko. S. B. negali būti pripažįstama ir nėra pripažinta individualios įmonės (duomenys neskelbtini) dalyve, todėl fizinio asmens bankroto byla jai turi būti iškelta.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 11 d. nutartį, kuria pareiškėjai S. B. atsisakyta iškelti fizinio asmens bankrotą.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) tikslas yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Minėtu įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka.

Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje konstatuotas pareiškėjos nemokumo faktas, ši aplinkybė nėra ginčijama, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo aptartomis pareiškėjos nemokumą įrodančiomis aplinkybėmis, pakartotinai dėl jų nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė pareiškėjai iškelti fizinio asmens bankroto bylą nurodydamas, kad bankrutavusi pareiškėjos sutuoktinio individuali įmonė (duomenys neskelbtini) buvo šeimos verslas, todėl iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktu, kuriame numatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą kai paaiškėja, kad yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla.

Pagal Individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 2 straipsnio 1 dalį, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo. Individuali įmonė turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 str. 1 d.), todėl, kaip savarankiškas civilinių teisinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (IĮĮ 8 str., CK 2.50 str. 1 d.). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėjas yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (IĮĮ 3 str., 6 str. 1 d.); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymo bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (IĮĮ 6 str. 1, 4 d.). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (įskaitant ir individualios įmonės) įmonės turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas). Taigi, nurodytų teisės normų sisteminė analizė, apeliacinės instancijos teismui suponuoja išvadą, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas savo asmeniniu turtu ir jam tenkančia bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Būtent individualios įmonės teisinė padėtis ir lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 str. 4 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 pakeitė iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu. LAT išaiškino, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto. Jeigu tokia aplinkybė įrodoma, pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės, kaip šeimos, versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. sausio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-560-210/2014 iškėlė bankroto bylą IĮ (duomenys neskelbtini), o 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi S. B. įtraukta į IĮ (duomenys neskelbtini) bankroto bylą bendraatsakove ir jos atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Pažymėtina, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo preziumuoti, kad IĮ (duomenys neskelbtini) buvo šeimos verslas, kadangi bankroto byloje nebuvo detaliai tiriamos aplinkybės, ar S. B. gaudavo pajamų iš individualios įmonės (duomenys neskelbtini) veiklos, ar ji prisidėjo šeimos turtu, intelektiniu ar fiziniu darbu prie savo sutuoktinio verslo plėtojimo. Šios aplinkybės yra esminės ir turi būti ištirtos byloje.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas formaliai sprendė, kad IĮ (duomenys neskelbtini) buvo šeimos verslas, neištyrė reikšmingų bylai faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Šios aplinkybės sudaro teisinį pagrindą tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą, panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir perduoti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl pareiškėjos S. B. bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.