Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1758-823/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-04
Bylos Nr.: 2A-1758-823/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-03-3-00248-2012-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Algirdas Auruškevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Ieškovas: D. J.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

1.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
11.9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
19.4pavadinimo nepavyko patikrinti
44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1758-823/2013Teisminio proceso Nr. 2-03-3-00248-2012-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.6; 11.9.3; 11.9.5; 19.4; 44.2.4.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Algirdo Auruškevičiaus ir Rūtos Burdulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. ir atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl pripažinimo, kad darbo sutartis nutraukta darbdavio iniciatyva, atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, vidutinio darbo užmokesčio už likusį terminuotos darbo sutarties galiojimo laiką bei neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio skirtumo priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė D. J. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad tarp jos ir atsakovo Vidaus reikalų ministerijos sudaryta 2010 m. birželio 30 d. terminuota darbo sutartis Nr. 22-302 buvo nutraukta darbdavio iniciatyva pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnio 5 dalį ir atitinkamai pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę; pripažinti ir patvirtinti, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija neteisėtai panaikino ieškovei D. J. skirtą darbo užmokesčio priedą už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d.; priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos ieškovės D. J. naudai: 3 623,40 Lt dydžio neišmokėtą darbo užmokesčio priedą už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d., 103 235,25 Lt dydžio darbo užmokestį už likusį 2010 m. birželio 30 d. sudarytos terminuotos darbo sutarties Nr. 22-302 galiojimo laiką, vidutinio darbo užmokesčio dalį, proporcingą neišmokėtoms sumoms, t. y. neteisėtai sumažintą darbo užmokesčio dalį nuo ieškinio pateikimo iki teismo sprendimo priėmimo; 60 000 Lt dydžio ieškovės D. J. patirtos neturtinės žalos atlyginimo kompensaciją; 863,15 Lt dydžio ieškovės D. J. patirtos turtinės žalos atlyginimo kompensaciją ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 20 d. pateikė Vidaus reikalų ministerijai pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą dėl darbdavio kaltės – Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų vykdyto persekiojimo ir darbo teisių pažeidimo. Atsakovas nuosekliai, tendencingai ir kryptingai vykdė neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu, taip siekdamas, kad ieškovė pati inicijuotų darbo sutarties su atsakovu nutraukimą. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl atliekamų neteisėtų veiksmų ištyrimo ir nutraukimo, tačiau į atitinkamus prašymus atsakovas nereagavo. Vidaus reikalų ministro patarėja R. H. galimai piktnaudžiavo tarnyba, pažeidė valstybės tarnybos reglamentą, teisės aktus, o atsakovas ne tik nesiėmė veiksmų ištirti galimus pažeidimus, tačiau juos toleravo bei ėmėsi priešiškų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Minėtais veiksmais atsakovas pažeidė DK 229 straipsnyje nustatytas darbdavio pareigas ir privertė, kad ieškovė darbo sutartį nutrauktų savo iniciatyva: atsakovas reikalavo iš ieškovės atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi, ieškovės atžvilgiu buvo pradėti du tarnybinio nusižengimo tyrimai, kurie buvo inicijuoti Vidaus reikalų ministro patarėjos R. H., atsakovas netinkamai supažindino ieškovę su tarnybinių nusižengimų tyrimų išvadomis ir/ar skirta nuobauda, atsakovas nereagavo į ieškovės prašymą atlikti R. H. daromų pažeidimų tyrimą ir nutraukti ieškovės atžvilgiu vykdomus pažeidimus, taip diskriminuodamas ieškovę dėl socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis. Dėl ieškovės prašymų ir kitų aktyvių veiksmų, kuriais ieškovė siekė apginti savo teises ir vykdyti savo pilietinę pareigą, atsakovas sumažino ieškovės darbo užmokestį. Gavusi pranešimo apie pirmą tarnybinio nusižengimo tyrimą kopijas ir sužinojusi apie netikėtą darbo užmokesčio sumažinimą, ieškovė pasijuto blogai, todėl nusprendė apsilankyti pas gydytoją, kuri konstatavo širdies veiklos sutikimus. Dėl šių kreipimųsi į gydytoją ieškovė patyrė 863,15 Lt dydžio išlaidas, kurios priteistinos iš atsakovo kaip ieškovės patirtos turtinės žalos atlyginimo kompensacija. Dėl neteisėtų darbdavio veiksmų, pašlijo ieškovės sveikata, ji turėjo gydytis privačiai, jai buvo padaryta moralinė žala, ji prarado pasitikėjimą valstybės tarnyba.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovės darbdavys 2010 m. birželio 30 d. darbo sutarties Nr. 22-302, sudarytos tarp Vidaus reikalų ministerijos ir D. J., pagrindu yra Vidaus reikalų ministerija. Darbo sutartimi ieškovė priimta į Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento Žmogiškųjų išteklių plėtros programos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas. Vyriausiojo specialisto funkcijos bei pavaldumas apibrėžti vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme, su kuriuo ieškovė pasirašytinai supažindinta 2010 m. birželio 30 d. Vyriausiasis specialistas tiesiogiai pavaldus skyriaus vedėjui, todėl privalo vykdyti tik teisėtus darbdavio, administracijos, įskaitant ir skyriaus vedėją, nurodymus. R. H. nurodymai ieškovei negali būti traktuojami kaip darbdavio reikalavimai atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi, kadangi R. H. nebuvo darbdavio atstovė santykiuose su ieškove, šios patarėjos nurodymų ieškovė vykdyti neprivalėjo. Ieškovės atžvilgiu buvo pradėtas ir atliktas tik vienas darbo drausmės pažeidimo tyrimas, kurio metu konstatuota, kad ieškovė darbo drausmės nepažeidė. Jokių poveikio priemonių ieškovei nebuvo pritaikyta. Galimo drausmės pažeidimo tyrimas buvo pradėtas siekiant nustatyti, ar buvo pažeista darbo drausmė, o ne todėl, kad ieškovė nevykdė R. H. nurodymų. Ieškovės atžvilgiu nebuvo taikytos jokios poveikio priemonės, todėl akivaizdu, kad su jomis ieškovė ir negalėjo būti supažindinta. Galiojantys teisės aktai nenumato pareigos supažindinti su dokumentais, kurie nesukelia jokių pasekmių asmens atžvilgiu, t. y. neturi įtakos asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Sudarydamos darbo sutartį sutarties šalys sutarė dėl darbo apmokėjimo sąlygų t. y. kad ieškovei bus mokamas darbo užmokestis pagal tarnybinio atlyginimo koeficientą. Dėl priedo mokėjimo, jo dydžio ir mokėjimo trukmės, susitarta nebuvo. Darbo sutartyje numatyta tik galimybė mokėti ieškovei priedus ir priemokas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl priedo ieškovei neskyrimas nėra ir negali būti traktuojamas kaip jos darbo užmokesčio sumažinimas, dėl priedų mokėjimo ar jų mokėjimo nutraukimo darbdavys neturi pareigos įspėti ieškovės ar prašyti jos sutikimo. Priedo neskyrimą ieškovei sąlygojo aplinkybė, jog ieškovės darbo apimtis buvo akivaizdžiai mažesnė nei kitų skyriaus darbuotojų.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovės D. J. darbo sutarties, sudarytos su Vidaus reikalų ministerija, nutraukimą pagal DK 127 straipsnio 2 dalį neteisėtu; nustatė, kad D. J. yra atleista iš darbo Vidaus reikalų ministerijoje teismo sprendimu nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo datos; pripažino, kad Vidaus reikalų ministerija neteisėtai neišmokėjo D. J., darbo užmokesčio priedo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d.; D. J. naudai iš Vidaus reikalų ministerijos priteisė 3 623,40 Lt be išskaitytų mokesčių neišmokėtų priedų už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d.; po 116,65 Lt vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamą nuo 2011 m. gruodžio 27 d. iki šio teismo sprendimo įsigaliojimo, D. J., vidutinio darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl neteisėtai nemokėto darbo užmokesčio priedo, t. y. po 43,97 Lt už darbo dieną, skaičiuojamą nuo 2011 m. gruodžio 27 d. iki šio teismo sprendimo įsigaliojimo, 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 1 214,29 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai bei 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 18 d. iki visiško sprendimo įvykdymo.

Teismas nustatė, kad ieškovė inicijavo ir pateikė darbdaviui prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, įvardijo svarbias DK 127 straipsnio 2 dalyje nurodytas atleidimo priežastis, įvardijo trumpesnę negu trys dienos (DK 26 straipsnis) atleidimo datą. Atsakovas atleido ieškovę iš darbo jos nurodytu pagrindu – pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, priešingai nei ieškovė įvertino ieškovės nurodytas darbo sutarties nutraukimo priežastis, nutraukė su ieškove darbo sutartį ne ieškovės įvardytą, bet sekančią darbo dieną, tai yra 2011 m. gruodžio 27 d. Atsakovas, atleidęs ieškovę iš darbo 2011 m. gruodžio 27 d., neturėjo ieškovės prašymo šią dieną atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Turėdamas ieškovės prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį 2011 m. gruodžio 23 d., atsakovas ieškovės neatleido, tęsė su ieškove sudarytą darbo sutartį, ieškovės pareiškime nurodytą dieną leido ieškovei dirbti, tuo patvirtindamas darbo santykių tęstinumą. Kadangi ieškovė atleista nesilaikant nustatytos atleidimo iš darbo tvarkos, pasirašytinai nesupažindinta su darbo sutarties nutraukimo faktu, jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas. Teismas sprendė, kad ginčo atveju taikytina DK 297 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad tokiu atveju laikoma, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Pagal šį teisinį reglamentavimą teismas pakeitė ieškovės atleidimo iš darbo formuluotę ir atleidimo iš darbo datą.

Teismas sprendė, kad ginčo šalių darbo sutarties nutraukimo aplinkybės neatitinka DK 129 straipsnyje reglamentuojamų pagrindų. Ne atsakovas, bet ieškovė inicijavo atleidimą iš darbo. Atsakovas neinicijavo ir neatliko konkrečių darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį sąlygojančių veiksmų. Sudėtingai susiklostę darbdavio ir darbuotojos santykiai nelemia ieškovės nurodomo darbo sutarties nutraukimo pagrindo.

Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, jog vienintelės ieškovės darbo krūvis, jos darbo apimtis bei jos darbo našumas, buvo mažesni negu kitų tapatų darbą dirbančių darbuotojų bei pagrįsto ir teisėto pagrindo, dėl kurio ieškovei nutraukė paskirto atlyginimo priedo mokėjimą. Teismas atsižvelgė į tai, kad atlyginimo priedai atsakovo darbuotojams buvo mokami nuolat, ne kaip vienkartinė paskatinimo priemonė, o kaip sudėtinė atlyginimo dalis.

Teismas nurodė, kad atsakovo nurodytas ieškovės atleidimo pagrindas nemenkina darbuotojo reputacijos, neapsunkina jos galimybės įsidarbinti, todėl sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog jai atsakovo veiksmais buvo padaryta neturtinė žala.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Vidaus reikalų ministerija prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės D. J. ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Darbo santykiai su darbuotoju tęstis gali tik darbdaviui nesutikus atleisti darbuotojo jo siūlomu DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, ko nagrinėjamu atveju nebuvo. Teismas gali nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos tik tuo atveju, jei teismas, o ne darbdavys, esant ginčui teisme konstatuoja faktą, kad buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, o darbdavys to nepadarė ir laikotarpiu nuo darbuotojo prašyme nurodytos darbo sutarties nutraukimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos abi darbo sutarties šalys vykdė šia sutartimi prisiimtas pareigas. Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gruodžio 23 d. raštas paneigia teismo sprendime padarytas išvadas, kad atsakovas priešingai įvertino ieškovės nurodytas darbo sutarties nutraukimo priežastis. Bent vieną iš darbuotojo nurodytų priežasčių pripažinus svarbia, esančia pagrindu nutraukti darbo sutartį ieškovės prašomu DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, kitų priežasčių nenagrinėjimas nebūtų vertinamas kaip neteisėtas, nes tai neturėtų teisinės reikšmės atleidimo pagrindo teisėtumui/neteisėtumui konstatuoti.Tai, kad darbo sutartis nutraukta neteisėtai, galima konstatuoti tik dėl esminių procedūrinių atleidimo tvarkos pažeidimų. D. J. iš darbo buvo atleista teisėtu pagrindu, su šiuo atleidimo pagrindu sutiko abi darbo sutarties šalys ir jo neginčijo, o dėl objektyvių priežasčių atleidimo įforminimas 1 diena vėliau nei buvo sutarta, kuris iš esmės nepažeidė D. J. teisių, negali būti vertintinas kaip pakankamas pagrindas konstatuoti, jog D. J. iš darbo atleista pažeidžiant nustatytą tvarką.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jei darbdavys ir darbuotojas susitaria, atleidimo iš darbo DK 127 straipsnio 2 punkto pagrindu data gali būti ir ankstesnė nei trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos. D. J. darbo sutarties su ja nutraukimo įforminimo dieną nebuvo darbe, todėl Vidaus reikalų ministerija objektyviai negalėjo jos pasirašytinai supažindinti su darbo sutarties nutraukimu. Vidaus reikalų ministerija D. J. apie darbo sutarties nutraukimą informavo 2011 m. gruodžio 27 d., nusiųsdama jai pranešimą apie įformintą darbo sutarties nutraukimą, ir prašydama grąžinti darbo pažymėjimą. Teismo vertinimas, kad darbai skyriuje buvo skirstomi netolygiai, nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Iš teismui pateiktų įrodymų akivaizdu, kad priedai darbuotojams buvo skirstomi skirtingais pagrindais. Mokėti priedus yra darbdavio diskrecijos teisė, todėl priedo D. J. neskyrimas negali būti vertinamas kaip darbo užmokesčio sumažinimas, t.y. kaip nauja darbo apmokėjimo sąlyga, įgalinanti darbdavį laikytis DK 120 straipsnio 3 dalies ir 203 straipsnio reikalavimų.

Atsiliepimas

Ieškovė D. J. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) DK 127 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu darbuotojas gali būti atleistas tik esant jo valiai. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad, vertinant atleidimo iš darbo teisėtumą, turi būti atsižvelgiama į tikrąją darbuotojo valią, todėl atsakovas negalėjo ieškovės atleisti DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu bei sąlygomis, kurios prieštaravo ieškovės valiai ir privalėjo į ieškovės valią atsižvelgti spręsdamas dėl jos 2011 m. gruodžio 20 d. prašymo.

2) Atsakovas turėjo pareigą patikimomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti, kad teisėtai ieškovei nustojo mokėti nuolat mokėtus darbo užmokesčio priedus. Atsakovas aplinkybę, kad sumažėjo ieškovės darbo krūvis ir dėl to buvo panaikintas darbo užmokesčio priedas, grindžia tik 2012 m. vasario 15 d. Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento direktoriaus A. P. raštu Nr.22D-495, kuriame subjektyviai lyginamas ieškovės ir kitos darbuotojos E. M. darbo krūvis.

Šalies argumentai

Ieškovė D. J. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį, kuria netenkinti ieškinio reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti ieškovės apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendimą grindė klaidinga prielaida, kad ne atsakovas, o ieškovė inicijavo darbo sutarties nutraukimą. Ieškovė 2011 m. gruodžio 23 d. rašte antrą kartą patvirtino savo prašymą inicijuoti darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, pagal DK 129 straipsnį. Atsakovui netenkinus ieškovės prašymo atleisti iš darbo jos nurodytą dieną, atsakovas vėliau darbo sutartį galėjo nutraukti tik DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu. Aplinkybė, kad ieškovė 2011 m. gruodžio 27 d. nebuvo darbe, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovės atleidimas pagal DK 127 straipsnio 2 dalį buvo pagrįstas.Atsakovo įvykdyti darbo teisių pažeidimai pakenkė ne tik psichinei, bet ir fizinei ieškovės sveikatai, o bet kurie sveikatos sutrikimai sukelia nesaugumo jausmą ir baimę dėl ateities. Teismo atliktas vertinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 daliai, pagal kurią neturtinė žala gali pasireikšti ne tik reputacijos pablogėjimu, įsidarbinimo galimybių sumažėjimu, bet ir bet kitomis aplinkybėmis. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos, teismas turėjo atsižvelgti į visumą aplinkybių, kurios liudija ieškovės patirtą neturtinę žalą.Teismas, nagrinėdamas bylą, nebuvo aktyvus kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normos, nustatančios darbo ginčų nagrinėjimo specifiką, neatsižvelgė į tai, kad darbo bylose darbuotojas yra silpnesnioji ginčo santykių šalis, nors darbdavys ir būtų valstybės institucija. Teismas buvo neobjektyvus ir, akivaizdu, palankus atsakovui, todėl ieškovė pateikė pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo, tačiau neskundžiama nutartimi jis buvo atmestas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Pati D. J. savo apeliaciniame skunde pripažįsta, kad darbo sutarties nutraukimas su ja buvo teisėtas, tačiau nurodytas atleidimo teisinis pagrindas - ne, todėl ji prašė jį pakeisti. Taigi, tikroji ieškovės valia dėl darbo santykių nutraukimo ir nenoro juos tęsti buvo aiški. D. J. teiginiai, kad jos 2011 m. gruodžio 20 d. prašymą nutraukti su ja darbo santykius DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu Vidaus reikalų ministerija privalėjo suprasti kaip jos tikrąją valią nutraukti darbo santykius DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes šiame prašyme ji prašė išmokėti jai vidutinį darbo užmokestį už likusį terminuotos darbo sutarties galiojimo laiką, yra nepagrįsti. Aplinkybė, jog prašyme buvo prašoma sumokėti darbo užmokestį už visą likusį darbo sutarties galiojimo laiką, nelaikytina ieškovės valia ir prašymu nutraukti darbo sutartį DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes darbo užmokesčio išmokėjimas, nutraukiant darbo sutartį, yra siejamas su darbo sutarties nutraukimo pasekmėmis ir priklauso nuo atleidimo pagrindo.

2) Vidaus reikalų ministerija jokių neteisėtų veiksmų D. J. atžvilgiu neatliko ir jokio psichologinio spaudimo išeiti jai iš darbo nedarė. D. J. atžvilgiu buvo atliktas vienas tarnybinis patikrinimas pagal ministro patarėjos R. H. 2011 m. birželio 27 d. tarnybinį pranešimą, kuriame jokių akivaizdžių D. J. darbo drausmės pažeidimo požymių nebuvo. Tarnybinių patikrinimų atlikimas yra teisėta, įstatyme numatyta funkcija, įpareigojanti darbdavį užtikrinti darbo drausmę, todėl šie Vidaus reikalų ministerijos atlikti teisėti veiksmai negali būti vertinami kaip aplinkybė, kuriais ieškovė D. J. grindžia savo reikalavimus, t.y. kai spaudimo priemonė išeiti jai iš darbo.

2013 m. kovo 28 d. apeliantė D. J. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00109-12. Prašyme nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nustačius Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų galimai padarytą nusikalstamą veiką, tai atskleis tikrąsias apeliantės teisinio konflikto su darbdaviu aplinkybes, kurių visumos atskleidimas yra būtinas teisingam teismo sprendimui priimti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl apeliantės D. J. procesinių prašymų

Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, pagrindinė apeliacinio proceso forma yra rašytinis procesas, o žodinio proceso tvarka byla nagrinėjama tik išimtiniais atvejais, apeliacinės instancijos teismui pripažinus žodinio proceso būtinumą. Dalyvaujantys byloje asmenys dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka savo procesiniuose dokumentuose gali teikti teismui motyvuotus prašymus (CPK 322 straipsnis), tačiau šie prašymai teismui nėra privalomi. Nagrinėjamoje byloje prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra pareiškusi apeliantė D. J.. Prašymas grindžiamas tuo, kad byloje pateikti du apeliaciniai skundai, grindžiami didelės apimties faktinės medžiagos vertinimu, nagrinėjama darbo byla. Kolegijos vertinimu, nurodytos priežastys nėra pakankamos pripažinti žodinį bylos nagrinėjimą būtinu. Vien nagrinėjamos bylos kategorija tokio būtinumo nelemia, nes įstatymų leidėjas nenumatė apeliacinio proceso formos išimčių byloms, kylančioms iš darbo teisinių santykių. Apeliacinių skundų skaičius taip pat nelemia žodinio proceso poreikio. Nauji įrodymai kartu su apeliaciniais skundais šalių nėra teikiami, kitų aplinkybių, dėl kurių tinkamam bylos išnagrinėjimui būtų būtina skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kolegija taip pat nenustatė, todėl apeliantės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantė D. J. taip pat yra pateikusi prašymą sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00109-12. Kolegijos vertinimu, apeliantės nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindų stabdyti nagrinėjamą bylą. Apeliantės konflikto su darbdaviu aplinkybių vertinimą abi šalys yra išdėsčiusios bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų galimų baudžiamųjų veikų klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, o pirmosios instancijos teismo veiksmai, netenkinant apeliantės prašymo dėl atskirųjų nutarčių priėmimo, apeliacine tvarka nevertintini, nes įstatymas tokių teismo procesinių veiksmų apskundimo apeliacine tvarka galimybės nenumato.

Dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo ir atleidimo pagrindo

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovė nagrinėjamoje byloje kreipėsi į teismą dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs ieškovės argumentų, kad darbo sutartis su ja nutraukta darbdavio iniciatyva, pagrįstais, sprendė, kad ieškovė iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu atleista pažeidžiant nustatytą tvarką, todėl ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu ir taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytą darbuotojos teisių gynimo būdą – pripažino, kad ieškovės darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos ir priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka abi šalys – ieškovė toje dalyje, kuria atsisakyta pripažinti, kad darbo sutartis su ja nutraukta darbdavio iniciatyva, atsakovas – toje dalyje kurioje teismas ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu ir taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytas pasekmes.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2011 m. rugsėjo 1 d. pateikė atsakovui siūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu (b.l. 61, t. II). Į šį siūlymą atsakovas atsakė 2011 m. rugsėjo 9 d. raštu (b.l. 89, t. I), nurodydamas, kad nesutinka nutraukti darbo sutartį ieškovės nurodytomis sąlygomis. 2011 m. gruodžio 20 d. ieškovė pateikė atsakovui pranešimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad nuo 2011 m. gruodžio 23 d. nutraukia darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu (b.l. 69, t. II). Į šį pranešimą atsakovas atsakė 2011 m. gruodžio 23 d. raštu (b.l. 73, t. II), kuriame nurodė, kad su darbo sutarties nutraukimu nurodytu pagrindu sutinka, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės pareiškime reikalaujamos taikyti darbo sutarties nutraukimo teisinės pasekmės nutraukiant darbo sutartį ieškovės nurodytu pagrindu nebus taikomos. Tą pačią dieną ieškovė pateikė atsakovui atsakymą (b.l. 77, t. II), nurodydama, kad savo pranešimo dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu neatšaukia, tačiau mano, kad tikroji darbo sutarties nutraukimo priežastis yra darbdavio valia (DK 129 straipsnio 5 dalis). 2011 m. gruodžio 27 d. ieškovės darbo sutartis nutraukta DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, apie tai raštu informuota ieškovė (b.l. 24, t. II).

DK 129 straipsnio 5 dalis, kuria remiasi ieškovė, numato terminuotos darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad konstatuoti darbo sutarties nutraukimą nurodytu pagrindu galima tik tuomet, kai nustatoma būtent darbdavio iniciatyva dėl darbo santykių nutraukimo. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti įrodymai šios aplinkybės nepatvirtina – priešingai, byloje neginčytinai nustatyta, kad pati ieškovė iniciavo darbo sutarties su ja nutraukimą, o atitinkamos atsakovo iniciatyvos nebuvo. Tai, kad ieškovė buvo subjektyviai įsitikinusi, kad jai pačiai inicijuojant darbo santykių su atsakovu nutraukimą turėtų būti taikomos DK 129 straipsnio 5 dalyje numatytos teisinės pasekmės, nepagrindžia nurodyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimo, nenustačius, kad būtent atsakovo iniciatyva darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta. Apeliantės teigimu, atsakovas de facto iniciavo darbo sutarties su ja nutraukimą sudarydamas jai netinkamas darbo sąlygas, t.y. psichologinės prievartos būdu spausdamas ieškovę išeiti iš darbo. Kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės, net jei būtų neginčijamai byloje nustatytos, nesudarytų pagrindo konstatuoti darbo sutarties nutraukimo DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu. Šios aplinkybės galėtų būti pripažintos aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą ieškovei nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, t.y. dėl darbdavio daromų darbo įstatymų pažeidimų, arba, ieškovei ginčijant savo tikrąją valią nutraukti darbo santykius su atsakovu (ko ieškovė nagrinėjamoje byloje neginčija) – pagrindu spręsti dėl atleidimo iš darbo teisėtumo.

Apeliantės teigimu, jos 2011 m. gruodžio 20 d. pranešimas turėtų būti vertinamas kaip siūlymas inicijuoti darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva. Net ir sutikus su tokiu apeliantės teiginiu, tokia atsakovo iniciatyva nebuvo išreikšta. DK 129 straipsnio 5 dalies taikymui atitinkamos darbuotojo valios nepakanka. Atsakovo 2011 m. gruodžio 23 d. aiškiai nurodomas sutikimas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu ir dar kartą tikslinamasi dėl tikrosios ieškovės valios. Savo 2011 m. gruodžio 23 d. atsakyme ieškovė nurodė, kad darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu neatšaukia, t.y. patvirtino savo valią nutraukti darbo santykius su atsakovu. Atsakovas nereiškė iniciatyvos nutraukti darbo sutartį su ieškove, priešingai, iš atsakovo 2011 m. gruodžio 23 d. rašto turinio matyti, kad DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu atsakovas darbo sutarties nebūtų nutraukęs. Tuo tarpu tiek ieškovės atsakymas į atsakovo 2011 m. gruodžio 23 d. raštą, tiek jos vėlesni veiksmai – neatvykimas į darbą 2011 m. gruodžio 27 d., liudija aiškiai išreikštą ieškovės valią nebetęsti darbo santykių su atsakovu. Tokią ieškovės valią patvirtina ir jos procesinė pozicija nagrinėjamoje byloje.

Žemesnės instancijos teismas

Kolegija nesutinka su apeliantės vertinimu, kad neatleidęs jos iš darbo prašyme nurodytą dieną - 2011 m. gruodžio 23 d., atsakovas vėliau ją galėjo atleisti tik DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys – pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008). Įspėjimo darbdaviui termino pagrindinė paskirtis – sudaryti jam galimybių surasti į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą kitą darbuotoją, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą. Taigi toks terminas nustatytas darbdavio naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008). Pasibaigus įstatyme numatytam įspėjimo terminui darbuotojas turi teisę nutraukti darbą. Vadovaujantis DK 127 straipsnio 4 dalimi, darbuotojas taip pat turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per 3 dienas nuo prašymo padavimo dienos. Byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų atšaukusi prašymą atleisti ją iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl, esant tinkamai išreikštai ieškovės valiai nutraukti darbo santykius, atsakovas galėjo atleisti ieškovę iš darbo jos nurodytu pagrindu ir 2011 m. gruodžio 27 d. Jokios sankcijos už neatvykimą į darbą 2011 m. gruodžio 27 d. ieškovei nebuvo taikomos, su ieškove už paskutinę darbo dieną atsiskaityta, taigi ieškovės teisės vėlesniu darbo sutarties nutraukimo įforminimu iš esmės pažeistos nebuvo. Kolegija sutinka su atsakovo vertinimu, kad formalus DK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto darbo sutarties nutraukimo termino pažeidimas šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas atleidimo iš darbo neteisėtumui konstatuoti, juolab, kad pati ieškovė savo valios nutraukti darbo santykius su ieškovu neginčijo nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde, nesutikdama tik su darbo sutarties nutraukimo pagrindu. Tais atvejais, kai ieškovas neginčija darbo sutarties nutraukimo, kaip tokio, t. y. nesiekia tęsti ar atnaujinti nutrauktų darbo santykių, o iš esmės tik teigia, jog darbo sutartis nutraukta ne darbdavio nurodytu, o kitu teisiniu pagrindu, šalių ginčas vertintinas kaip kilęs ne dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką o dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kilus ginčui dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalies nuostatos netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2011; 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2011), darbuotojo teisės apginamos teismo sprendimu pripažįstant, kad darbo sutartis nutraukta įstatyme įtvirtintu pagrindu, kuris atitinka realią faktinę situaciją, bei ginčo šalis grąžinant į padėtį, analogišką situacijai, jeigu darbuotojo teisių pažeidimo nebūtų buvę. Esant tokioms aplinkybėms pagrįstais pripažintini atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytą darbuotojo teisių gynimo būdą. Šios išvados nepaneigia ir ieškovės nurodoma CPK 418 straipsnio nuostata, kadangi DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytas darbuotojo teisių gynimo būdas nėra alternatyvus – jis taikytinas esant kitokio pobūdžio teisiniam ginčui nei kilęs nagrinėjamoje byloje. Esant ginčui dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo ieškovės ieškinio reikalavimas teismo galėjo būti tenkintas (nustačius, kad nurodytas ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas neatitinka faktinės situacijos) arba atmestas (nustačius, kad nurodytas ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas atitinka realią faktinę situaciją). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovės D. J. darbo sutarties, sudarytos su Vidaus reikalų ministerija, nutraukimas pagal DK 127 straipsnio 2 dalį pripažintas neteisėtu, nustatyta, kad D. J. yra atleista iš darbo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijoje teismo sprendimu nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo datos, ir ieškovei priteistas vidutinis darbo užmokestis nuo 2011 m. gruodžio 27 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo, priimta pažeidžiant materialinės teisės normas ir taikant netinkamą darbuotojo teisių gynimo būdą, todėl ši ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama.

Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, sprendžia, kad ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas atitinka realią faktinę situaciją. Byloje nustatyta, kad būtent ieškovė inicijavo darbo sutarties nutraukimą DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, savo pareiškime nurodydama eilę atsakovo neva padarytų darbo įstatymų pažeidimų. Atsakovas sutiko su kai kuriais iš jų ir to, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, pakanka DK 127 straipsnio 2 dalies taikymui. Ieškovė iki atleidimo iš darbo dienos savo prašymo atleisti iš darbo neatšaukė. Ieškovės nurodomi neva atsakovo atlikti neteisėti veiksmai – spaudimas išeiti iš darbo, nėra darbdavio iniciatyva DK 129 straipsnio prasme, o galėtų būti vertinami tik kaip darbdavio kaltė pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad ieškovės reikalavimas dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo ir DK 129 straipsnio 5 dalyje numatytų išmokų priteisimo yra nepagrįstas, o ieškovės ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Dėl ieškovės atlyginimo neteisėto sumažinimo

Byloje nustatyta, kad pagal darbo sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei darbo užmokestį pagal tarnybinio atlyginimo koeficientą (bazinės algos dydžiais) 18. Darbo sutartyje taip pat numatyta, kad ieškovei gali būti mokami priedai ir priemokos teisės aktų nustatyta tvarka (b.l. 104, t. I). Atlyginimo priedai ieškovei kaip ir kitiems atsakovo darbuotojams buvo skiriami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ nuostatas. Minėto nutarimo 5.2 punktu biudžetinių įstaigų ir organizacijų vadovams suteikta teisė neviršijant darbo užmokesčiui skirtų lėšų nustatyti kitiems darbuotojams priedus už aukštą kvalifikaciją, skubių, svarbių ar sudėtingų darbų (užduočių) vykdymą, priemokas už laikinai nesančių darbuotojų funkcijų (pareigų) arba rašytiniu darbuotojo sutikimu – papildomų darbų vykdymą (jeigu nesudaroma papildoma darbo sutartis), nurodant konkretų terminą, bet ne ilgesnį kaip iki kalendorinių metų pabaigos. Bendra šių priedų ir priemokų suma neturi viršyti darbuotojui nustatyto 0,9 tarnybinio atlyginimo dydžio. Priedas (priemoka) mažinamas (-a) arba panaikinamas (-a), jeigu pablogėja tų asmenų darbo rezultatai arba jie nevykdo minėtųjų darbų.

2010 m. liepos 2 d. įsakymu ieškovei skirtas 30 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas už aukštą kvalifikaciją nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. (b.l. 109, t. I). 2011 m. sausio 25 d. įsakymu ieškovei skirtas 50 proc. tarnybinio atlyginimo priedas už aukštą kvalifikaciją nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. (b.l. 110, t. I). Šis priedas skirtas atsižvelgiant į 2010 m. gruodžio 31 d. ieškovės darbo vertinimo išvadoje pateiktas rekomendacijas (b.l. 115, t. I). 2011 m. balandžio 20 d. įsakymu ieškovei skirtas 55 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas už aukštą kvalifikaciją ir skubių, svarbių ar sudėtingų užduočių vykdymą nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. (b.l. 111, t. I). 2011 m. liepos 15 d. įsakymu ieškovei skirtas 55 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas už aukštą kvalifikaciją ir skubių, svarbių ar sudėtingų užduočių vykdymą nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. (b.l. 112). Pasibaigus pastarajame įsakyme numatytam terminui, nauji atlyginimo priedai ieškovei skiriami nebuvo. Taigi, kitaip nei teigia ieškovė, ieškovei skirtas darbo užmokesčio priedas nuo 2011 m. spalio 1 d. nebuvo panaikintas; nuo nurodytos dienos baigėsi 2011 m. liepos 15 d. įsakymu nustatyto priedo mokėjimo terminas, o naujas atlyginimo priedas ieškovei skirtas nebuvo.

Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės teisės buvo pažeistos apie atlyginimo priedo panaikinimą jos iš anksto neinformavus raštu ir negavus ieškovės sutikimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovo 2011 m. liepos 15 d. įsakymu buvo aiškiai nurodytas priedo skyrimo terminas, kuriam pasibaigus atlyginimo priedas ieškovei nebeturėjo būti mokamas, taigi apie priedo mokėjimo pabaigą informacija pateikta pačiame įsakyme, kuriuo jis skirtas. Terminuoto atlyginimo priedo mokėjimo nutraukimas pasibaigus jo skyrimo terminui nevertintinas kaip darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimas DK 120 straipsnio 3 dalies prasme, kuriam būtų buvęs būtinas ieškovės rašytinis sutikimas. Kaip matyti iš ieškovės darbo sutarties, sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos apėmė pareiginę algą ir galimybę gauti atlyginimo priedus atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ numato tik priedų skyrimą terminuotam laikotarpiui, ne ilgesniam kaip iki kalendorinių metų pabaigos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovės darbo sutartis, kuria duodama nuoroda į teisės aktus, būtų garantavusi ieškovei neterminuotą atlyginimo priedų mokėjimą. Kolegija sprendžia, kad neskiriant ieškovei atlyginimo priedo nuo 2011 m. spalio 1 d. DK 120 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeistos nebuvo.

Kita vertus, vertinant ar atlyginimo priedas ieškovei nuo 2011 m. spalio 1 d. nebebuvo paskirtas teisėtai, turi būti atsižvelgiama į byloje surinktų įrodymų visetą, taip pat vadovaujamasi bendraisiais darbo teisės principais, be kita ko įpareigojančiais darbdavį laikytis teisingo apmokėjimo už darbą ir nediskriminavimo principų (DK 2 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškovės darbo sutartis numato ieškovės teisę į atlyginimo priedus „teisės aktų nustatyta tvarka“, o tai be kita ko reiškia, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad tiek atlyginimo priedų skyrimas, tiek jų mokėjimo nutraukimas atitiktų teisės aktų reikalavimus.

Kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ 5.2 punktas įtvirtina darbdavio diskrecijos teisę skirti terminuotus atlyginimo priedus neviršijant darbo užmokesčiui skirtų lėšų, tačiau kartu atkreipia dėmesį į tai, kad darbdavio diskrecijos teisė negali būti įgyvendinama neribotai, pažeidžiant bendruosius teisės principus. Darbdavys, įgyvendindamas jam suteiktą diskrecijos teisę, turi laikytis darbuotojų lygiateisiškumo principo, teisėtų lūkesčių apsaugos principo, o darbdavio sprendimai dėl atlyginimų priedų skyrimo (neskyrimo) turi būti aiškiai argumentuoti ir pagrįsti įstatymo leistinais motyvais.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovo darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, nuolat gaudavo gan ženklius atlyginimo priedus, kurie ilgainiui buvo tik didinami. Analogiškai atlyginimo priedai buvo mokami ir ieškovei. Teismo posėdžio metu apklaustų atsakovo darbuotojų vertinimu, atlyginimo priedai buvo mokami „didėjant stažui“, „už darbo sudėtingumą“ (b.l. 211, t. II). Iš šių darbuotojų parodymų galima daryti išvadą, kad priedų mokėjimas atsakovo darbuotojų buvo suvokiamas kaip nuolat mokama atlyginimo dalis, didėjanti didėjant darbo stažui. Esant tokioms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo darbuotojams mokami atlyginimo priedai nebuvo darbuotojų vienkartinio skatinimo priemonė, ir kad ieškovė, vadovaudamasi atsakovo tokių priedų skyrimo praktika, turėjo teisėtą lūkestį, kad atlyginimo priedas jai bus mokamas ir toliau, aplinkybėms, susijusioms su atitinkamo priedo skyrimu, išlikus iš esmės nepakitusioms.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog atlyginimo priedas ieškovei buvo neskirtas pagrįstai, t.y. neįrodė, kad nepiktnaudžiavo jam suteikta diskrecijos teise skiriant darbuotojams atlyginimų priedus. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad ginčo laikotarpiu skyriuje, kuriame dirbo ieškovė, dirbo 8 darbuotojai, iš jų 7 vyr. specialistai (b.l. 166-168, t. II). Atsakovo 2011 m. spalio 25 d. įsakymu atlyginimų priedai (60-80 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio) skirti 5 iš jų. Be ieškovės, atlyginimo priedas neskirtas vyr. specialistui A. M.. Iš kitų į bylą pateiktų atsakovo įsakymų dėl priedų skyrimo matyti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. atlyginimo priedai buvo mokami visiems pagal darbo sutartis dirbantiems Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos skyriaus vyr. specialistams. Byloje nėra duomenų, dėl kokių priežasčių atlyginimo priedas nebebuvo mokamas vyr. specialistui A. M.. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu atlyginimo priedas nebuvo skirtas dar vienam skyriaus darbuotojui, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas nepiktnaudžiavo jam suteikta diskrecijos teise neskirdamas atlyginimo priedo ieškovei, ir nepaneigia išvados, kad pagal bendrą taisyklę tokie priedai buvo mokami visiems atsakovo darbuotojams nepertraukiamai.

Atsakovo teigimu, priedas ieškovei nebuvo skiriamas sumažėjus jos darbo krūviui ir darbdaviui esant informuotam apie ieškovės ketinimus nutraukti darbo santykius (b.l. 6, t. II). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovės siūlymas atsakovui nutraukti darbo santykius šalių susitarimu atsakovui įteiktas 2011 m. rugsėjo 1 d. (b.l. 61, t. II). 2011 m. rugsėjo 9 d. raštu (b.l. 89, t. I), atsakovas informavo ieškovę, kad nesutinka nutraukti darbo sutarties ieškovės nurodytomis sąlygomis. Atlyginimų priedai atsakovo darbuotojams 2011 m. spalio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiui skirti atsakovo 2011 m. spalio 25 d. įsakymu (b.l. 65, t. II), t.y. atsakovui jau atsisakius nutraukti darbo sutartį ieškovės siūlomu pagrindu ir dar iki ieškovės 2011 m. gruodžio 20 d. pranešimo dėl darbo sutarties nutraukimo pateikimo. Esant tokioms aplinkybėms nepagrįstais pripažintini atsakovo argumentai, kad priedas ieškovei nebebuvo skiriamas dėl to, kad atsakovas įvertino ieškovės ketinimą nutraukti darbo santykius. Kita vertus, kolegijos vertinimu, darbuotojo ketinimas nutraukti darbo santykius per se negali būti vertinamas kaip priežastis, pateisinanti ieškovės išskyrimą iš kitų analogišką darbą dirbančių darbuotojų tarpo skiriant atlyginimo priedus už darbo pobūdį, krūvį bei kvalifikaciją darbo santykiams tebesant nenutrauktiems.

Iš Regioninės politikos departamento 2012 m. vasario 15 d. rašto (b.l. 68, t. II) matyti, kad ieškovės darbo krūvis buvo mažesnis nei tame pat skyriuje nuo 2011 m. gegužės 13 d. dirbusios vyr. specialistės E. M.. Kolegija, vertindama šį atsakovo pateiktą įrodymą, sutinka su ieškovės teiginiais, kad nurodytas raštas surašytas jau po šios civilinės bylos iškėlimo teisme. Į bylą atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie buvo pagrindu jam sprendžiant dėl ieškovės darbo krūvio ir su tuo susijusio atlyginimo priedo skyrimo/neskyrimo 2011 m. spalio 25 d. įsakymu. Be to, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atlyginimo priedas už skubių sudėtingų užduočių vykdymą ieškovei padidintas (nuo 50 iki 55 proc.) tik nuo 2011 m. balandžio 1 d., iki to laiko ieškovei buvo mokamas priedas už aukštą kvalifikaciją. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovės kvalifikacija nuo 2011 m. spalio 1 d. būtų pablogėjusi. Byloje nėra duomenų apie netinkamą ieškovės jai pavestų pareigų vykdymą darbo pas atsakovą laikotarpiu. Atsakovas taip pat neįrodinėjo, kad darbo užmokesčio priedo neskyrimą ieškovei sąlygojo tam skirtų lėšų trūkumas. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepagrindė jokių teisės akte - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ 5.2 punkte, numatytų sąlygų pasikeitimo, nulėmusio atlyginimo priedo neskyrimą ieškovei nuo 2011 m. spalio 1 d., t.y. neįrodė, kad jam suteikta diskrecijos teise naudojosi nepažeisdamas bendrųjų teisės principų, ir pagrįstai atlyginimo priedo neskyrimą ieškovei pripažino neteisėtu. Ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 3623,4 Lt darbo užmokesčio priedo ieškovei priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d. imtinai yra pagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo paliekama nepakeista.

Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neišmokėto darbo užmokesčio priedo priteisimo, ieškovei iš atsakovo priteistina 43,97 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2011 m. gruodžio 27 d.) iki visiško atsiskaitymo su ieškove, kadangi atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo, neatsiskaitė su ja neišmokėto atlyginimo priedo dalyje (DK 141 straipsnio 3 dalis).

Atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo, išmokėjo jai išeitinę išmoką DK 140 straipsnio nustatyta tvarka (b.l. 81, 85-86, t. II). Ši išmoka apskaičiuota pagal vidutinį ieškovės darbo užmokestį, neįtraukiant neteisėtai neišmokėto atlyginimo priedo dalies. Tokiu būdu ieškovei išmokėta išeitinė išmoka yra mažesnė nei priklauso pagal įstatymą. Atitinkamai, ieškovei iš atsakovo priteisiama 1 855,53 Lt (neatskaičius mokesčių) neišmokėtos išeitinės išmokos (43,97 Lt vidutinio dienos darbo užmokesčio, kuriuo sumažintas ieškovei apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis x 21,1 x 2).

Dėl neturtinės žalos

Apeliantė D. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, motyvuodama tuo, kad atsakovo neva įvykdyti ieškovo darbo teisių pažeidimai pakenkė ne tik psichinei, bet ir fizinei ieškovės sveikatai sukėlė nesaugumo jausmą ir baimę dėl ateities.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo yra pagrįstas bei tinkamai ir išsamiai motyvuotas, todėl visų pirmosios instancijos motyvų, jiems pritardama, nekartoja, trumpai pasisakydama tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad darbo teisėje neturtinės žalos atlyginimo institutas taikomas tais atvejais, kai darbdavio padaryti darbo teisių pažeidimai yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis priemonėmis, numatytomis darbo teisės normų, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama. Sutiktina su apeliantės teiginiu, kad neturtinė žala darbdavio darbuotojui gali būti padaroma ne tik neteisėtu atleidimu iš darbo, tačiau ir kitais darbo įstatymų pažeidimais, tačiau bet kokiu atveju ieškovui, siekiančiam neturtinės žalos atlyginimo, būtina įrodyti egzistavus atitinkamus darbdavio (atsakovo) neteisėtus veiksmus, lėmusius neturtinės žalos atsiradimą, taip pat pagrįsti tai, kad dėl padarytų pažeidimų pobūdžio ir kilusių pasekmių būtina taikyti neturtinės žalos atlyginimo institutą kartu su darbo teisėje numatytais darbuotojų teisių gynimo būdais.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovės konfliktas su ministerijos patarėja R. H., kuriai ieškovė nebuvo pavaldi, yra asmeninio pobūdžio, ir už dėl šio konflikto galimai kilusius ieškovės neigiamus išgyvenimus atsakovas nėra atsakingas. Byloje nustatyta, kad jokios drausminės nuobaudos ieškovei pagal R. H. pranešimus skiriamos nebuvo. Nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad darbdavio atliktas galimo darbo drausmės pažeidimo tyrimas pats savaime yra neteisėtas veiksmas, vertintinas kaip psichologinis spaudimas ieškovės atžvilgiu. Tokie darbdavio veiksmai vertintini kaip vidaus administravimas, kurį atsakovas turi teisę atlikti. Asmeninė emocinga apeliantės reakcija į kilusį konfliktą su kita ministerijos darbuotoja, galimai sąlygojusi ieškovės sveikatos sutrikimus, nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra pagrindas teigti egzistuojant ieškovės teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo.

Vienintelis byloje nustatytas neteisėtas atsakovo veiksmas – atlyginimo priedo ieškovei neskyrimas, piktnaudžiaujant suteikta diskrecijos teise. Paminėtas pažeidimas, kolegijos vertinimu, nėra grubus, padarytas dėl netinkamo atsakovo savo diskrecijos ribų suvokimo. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovė, dirbdama pas atsakovą, buvo darbo teisiniuose santykiuose su kitu asmeniu, jos gaunamas atlyginimas nebuvo vienintelės ieškovės pajamos, pati ieškovė, sužinojusi apie atlyginimo sumažinimą, nesiėmė priemonių kilusį ginčą spręsti nedelsiant darbo įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kolegijos vertinimu, dėl šio pažeidimo atsiradusi žala ieškovei yra tinkamai kompensuojama darbo teisės priemonėmis, taikant DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Dėl procesinių palūkanų

Ginčijamu sprendimu ieškovei priteistos ir procesinės palūkanos pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, netaikomas darbo bylose. Pagal įstatyminį reglamentavimą DK nuostatos reguliuodamos darbo santykius turi pirmenybę bendrųjų privatinės teisės nuostatų atžvilgiu (DK 11 straipsnio 1 dalis). DK 300 straipsnis yra speciali darbo teisės norma, pagal kurią, tais atvejais, kai darbdavys nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši DK nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, tokiu būdu darbuotojui suteikiant papildomą teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. Pabrėžtina, kad kartu taikant tiek DK 300 straipsnį, tiek CK 6.37 straipsnį dėl procesinių palūkanų susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų taikymo situacija, todėl darbo santykiuose taikytinas tik DK 300 straipsnis (Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010, 2012 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Atsižvelgiant į tai ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovės naudai priteistos procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo taip pat naikintina, šioje dalyje ieškinį atmetant.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, keistinas juo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Iš atsakovo valstybės naudai priteisto žyminio mokesčio suma mažintina iki 1 053 Lt, atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį. Ieškovei priteistinos pirmosios instancijos teisme turėtos advokato pagalbos išlaidos mažintinos iki 1 216 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nėra palankus ieškovei, todėl jos apeliacinės instancijos teisme patirtos advokato pagalbos išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos.

Atsakovo už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (1 214,29 Lt) dalis proporcinga teismo patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai – 837,86 Lt, priteistina atsakovui iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pripažinti, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija neteisėtai nesimokėjo D. J., a/k (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio priedo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d. imtinai.

Priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos ieškovei D. J. 3 623,40 Lt (neatskaičius mokesčių) neteisėtai neišmokėto darbo užmokesčio priedo.

Priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos ieškovei D. J. 1 855,53 Lt (neatskaičius mokesčių) neišmokėtos išeitinės išmokos.

Priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos ieškovei D. J. 43,97 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo dienos užmokesčio už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2011 m. gruodžio 27 d.) iki visiško atsiskaitymo su ieškove.

Likusioje dalyje ieškinio reikalavimus atmesti.

Priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 1 216 Lt advokato pagalbos išlaidų ieškovei D. J. ir 1 053 Lt žyminio mokesčio valstybei.“

Priteisti iš ieškovės D. J. 837,86 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovui Vidaus reikalų ministerijai.

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė-BalynienėTeisėjai Algirdas AuruškevičiusRūta Burdulienė