- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-04-16
- Bylos Nr.
- 1A-242-574/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-62000-2015-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Jurgita Mačionytė
- Nuteistasis
- H. S.
- Advokatai
- Jūratė Tamulevičiūtė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aleno Piesliako,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal H. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo H. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš H. S. AB (duomenys neskelbtini) naudai priteista 17 828,20 (septyniolika tūkstančių aštuoni šimtai dvidešimt aštuoni eurai 20 ct) turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. H. S. nuteistas už tai, kad jis pagrobė didelės vertės svetimą turtą, t.y. 2015 m. lapkričio 3 d., apie 09.41 val., AB (duomenys neskelbtini) skyriuje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jis padavė šio banko darbuotojai S. R. grynuosius pinigus 2200 USD konvertuoti į eurus, S. R. dėl techninės klaidos minėtus pinigus konvertavus kaip 22000 USD ir H. S. išmokėjus 19808,11 Eur, jis, suvokdamas, kad įvyko konvertavimo klaida ir visa išmokėtų pinigų suma jam nepriklauso, su šiais pinigais pasišalino iš banko skyriaus, pinigų negrąžino, tokiu būdu padarė AB (duomenys neskelbtini) (šiuo metu AB (duomenys neskelbtini)) 17 828,20 Eur turtinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis H. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba sušvelninti paskirtą bausmę, atidedant jos vykdymą.
3. Nurodo, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia ir jį tenkino bet kokios jo nusikalstamos veikos pasekmės, o kitų veiką kvalifikuojančių požymių nėra. Nurodo, kad byloje liko neįrodyti jo veikos subjektyvieji požymiai. Nuosprendyje nėra paneigta jo parodymų dalis apie tai, kad jis nežinojo pažįstamo asmens A. B. jam iškeitimui į eurus krepšyje paduotų JAV dolerių sumos, nes nebuvo jų perskaičiavęs.
4. Itin svarbus yra banko tyrimui pateikto vaizdo įrašo turinio tinkamas ištyrimas bei įvertinimas. Įrašas patvirtina, jog nei prieš paduodamas banko darbuotojai grynuosius pinigus JAV dolerius, nei gavęs per skaičiavimo aparatą perleistus iškeistus eurus, jis jų neperskaičiavo. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja banko darbuotoja S. T., kuri paaiškino, kad neprašė kliento perskaičiuoti pinigų ir jos akivaizdoje tai nevyko ir nurodė, kad jis buvo ramus, ir nekilo jokio įtarimo, kai jam padavė pinigus. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad jokių neaiškumų ar klausimų jam nekilo. Todėl toks elgesys nebūdingas neapibrėžta tiesiogine tyčia veikiančiam, didelės vertės svetimą turtą besisavinančiam asmeniui.
5. Nuosprendyje nelogiškai apibendrinta, kad pagal vaizdo įrašą, jis pakankamai ilgai ir atidžiai skaitė jam pateiktą valiutos keitimo liudijimą, jį pasirašė, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, jog jis nesuprato, kad buvo išduota per didelė pinigų suma. Pažymėtina, kad prieš darant tokį apibendrinimą, buvo privalu aptarti, kokiais duomenimis remiantis teismas laiko įrodytu jo žinojimą apie iškeitimui atsineštą pinigų sumą. Iš vaizdo įrašo tikrai negalima bent apytiksliai nustatyti nei banko darbuotojai paduotos, nei iš jos gautos pinigų sumos. Jam nesuprantama lietuvių kalba surašyto 2015-11-03 valiutos pirkimo liudijimo turinys taip pat niekaip neįrodo žinojimo apie realiai egzistavusią situaciją.
6. Nepagrįstai kritiškai įvertinta jo versijos dalis apie mirusiam A. B. perduotus pinigus motyvuojant tuo, kad tokie parodymai atsirado tik antros apklausos metu. Atkreiptinas dėmesys, kad parodymų davimas yra įtariamojo teisė, bet ne pareiga. Taip pat dėl nežinomų priežasčių byloje nėra jo pirmosios apklausos, kuri buvo atlikta Lenkijos Respublikoje netrukus po sulaikymo, protokolo vertimo. Minėtos apklausos metu jis davė pakankamai išsamius paaiškinimus apie jam žinomas inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes. Nei ikiteisminį tyrimą atlikę bei jį organizavę pareigūnai, nei pirmosios instancijos teismas neišnaudojo galimybių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) numatytomis priemonėmis patikrinti aptariamą versijos dalį. Byloje liko nepaneigta aplinkybė, jog iškeistus pinigus, jų neperskaičiavęs, jis atidavė A. B.. Įvertinus išdėstytas faktines aplinkybes bei laikantis nuostatos, kad įrodinėjant asmens kaltumą, turi būti vadovaujamasi in dubio pro reo principu, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis, darytina išvada, jog byloje esančių duomenų viseto nepakanka įrodyti, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Liudytojų L. S. ir G. Ž. parodymai taip pat nepatvirtina, jog jis įvykdė inkriminuojamą nusikaltimą, nes jie tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė.
7. Teismo išvada apie bendrą suvokimą užvaldžius didelės vertės turtą yra neteisinga, padaryta išsamiai neištyrus ir neįvertinus šiuo klausimu reikšmingų bylos aplinkybių. Kaltės forma, jos rūšis, be kaltinamojo prisipažinimo ar neprisipažinimo, nustatoma tiriant, įvertinant faktinių duomenų visetą, išorinius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, sistemingumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinė byla Nr. 2K-550/2006). Nuosprendyje padarytą išvadą apie neapibrėžtos tyčios egzistavimą teismas grindė abejotinais, nepatikimais ir prieštaringais įrodymais bei vadovavosi prielaidomis. Byloje yra prieštaringų įrodymų, turinčių reikšmės teismo išvadoms, tačiau nuosprendyje nepilnai nurodyta, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas vienus šių įrodymų priėmė, o kitus atmetė. Nėra aiškios bei konkrečios argumentacijos ir nuoseklumo analizuojant bylos faktinius duomenis. Nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra daug spėjimais grįstų interpretacijų bei prieštaravimų.
8. Pirmos instancijos teismo sprendimas netaikyti laisvės atėmimo bausmės atidėjimo grindžiamas iš esmės tik tuo, jog jis yra ne Lietuvos pilietis, gyvena užsienio valstybėje. Tokioje situacijoje atsidūrusiam lietuviui būtų atidėtas bausmės vykdymas, todėl manytina, kad tokiu būdu jis yra diskriminuojamas dėl savo pilietybės ir gyvenamosios vietos. Tokį diskriminavimą griežtai draudžia tiek Lietuvos nacionaliniai įstatymai, tiek tarptautinės teisės normos. BPK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs nepaisant tautybės, gyvenamosios vietos ir t.t. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje numatyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo tautybės, kilmės ir t. t. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnyje nurodyta, jog naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens tautinės kilmės, gimimo ar kitais pagrindais.
9. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Jis praeityje nebuvo teistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, byloje nenustatyta jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių, iki sulaikymo turėjo darbovietę. Aptartos aplinkybės ir charakterizuojanti medžiaga patvirtina, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
11. Teismo posėdžio metu nuteistasis H. S. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo H. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
12. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą – liudytojų parodymus, vaizdo įrašą bei kitą rašytinę bylos medžiagą, padarė pagrįstas išvadas, kad nuteistojo kaltė dėl didelės vertės svetimo turto vagystės yra įrodyta, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad būtų pagrindas daryti priešingas išvadas.
13. BK 178 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą. Vagystės dalyku gali būti tik svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai. Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko aiškinimu kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-176/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-118-746/2016).
14. Iš 2015 m. lapkričio 3 d. vaizdo įrašo AB (duomenys neskelbtini) skyriuje (duomenys neskelbtini), Vilniuje matyti, kad prie banko darbuotojos prieina nuteistasis, paduoda darbuotojai mažą baltos spalvos popierių ir pradeda skaičiuoti pinigus savo rankose, perskaičiavęs, padeda pinigus ant stalo (t. 1, b.l. 67-70). Šis vaizdo įrašas paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistasis nežinojo pažįstamo asmens A. B. jam iškeitimui į eurus krepšyje paduotų JAV dolerių sumos, nes nebuvo jų perskaičiavęs. Iš įrašo matyti, kad prieš paduodamas keitimui pinigus, nuteistasis juos perskaičiavo. Minėtame vaizdo įraše užfiksuota, kad prie nuteistojo jam jau padavus keitimui pinigus ir pasą, prieina vyriškis apie 40 metų ir perduoda kažką į rankas, jie pabendrauja tarpusavyje ir vyriškis išeina. H. S. papildomai jokių pinigų keitimui banko darbuotojai neduoda. Stebint H. S., banko darbuotoja perskaičiuoja jo paduotus keitimui pinigus, pakartotinai perskaičiuoja pinigus aparatu <...>. Vėliau, banko darbuotoja iš seifo paima pinigus, uždeda antspaudą ant dokumento, pasirašo ir paduoda pasirašyti H. S.. Po to banko darbuotoja skaičiuoja pinigus rankomis ir sudeda ant stalo, darbuotoja dar kartą perskaičiuoja pinigus rankomis bei aparatu. Po to pinigus perduoda H. S.. Iš fotonuotraukų matyti, kad banko darbuotojos paduotų kupiūrų kiekis yra didelis. H. S. pinigus susideda į krepšį ir skubiai pasišalina (t. 1, b.l. 67-70).
15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad gavęs per skaičiavimo aparatą perleistus iškeistus eurus, jis jų neperskaičiavo, tačiau, kaip matyti iš minėto vaizdo įrašo, jame užfiksuota, kad banko darbuotoja du kartus rankomis perskaičiavo pinigus, matant H. S.. Be to ir jam perduotų kupiūrų kiekis, atsižvelgiant į banko darbuotojai paduotų keitimui kupiūrų kiekį, skirtumas buvo akivaizdus.
16. Apeliantas nurodo, kad jam buvo nesuprantamas lietuvių kalba surašyto 2015 m. lapkričio 3 d. valiutos pirkimo liudijimo turinys, tačiau iš valiutos pirkimo liudijimo aiškiai matyti pajuodintu šriftu skaičiais nurodytos sumos – „22000 USD ir 19808,11 EUR“ (t. 1, b.l. 5). Matydamas rašytiniame dokumente nurodytas pinigų sumas, liudijimą pasirašė, didelį kupiūrų skaičių, aiškiai suvokdamas, kad gauna dalį jam nepriklausančių pinigų, juos pasiėmė ir pasišalino. Be to, iš liudytojos S. T. parodymų matyti, kad, išduodama pinigus, ji pasakė kokią sumą duoda (t. 2, b.l. 189-194).
17. Liudytoja S. T. parodė, jog pastebėjusi klaidą, kad asmeniui išduota per didelė pinigų suma, su klientu susisiekė telefonu, pastarasis atsakė, kad jis jau yra prie Baltarusijos sienos ir grįžti kaip ir negali. Klientas pasakė, kad pinigus grąžins, tačiau nesakė nei kada, nei kaip (t. 2, b.l. 189-194). Liudytoja S. T. nenurodė, kad H. S. būtų sakęs, kad pinigų jis neturi, pinigus iškeitė kitam asmeniui, ir juos perdavė mirusiam A. B.. Be to, pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jam skambino kasininkė, kad įvyko klaida, reikia grįžti, jis atsakęs, jog negali, gali grįžti po kokių 8 dienų. Taip pat H. S. nurodė, kad jam iš banko skambino ne tik kasininkė, bet dar vienas darbuotojas, kuris pasakė, kad įvyko klaida ir jam neteisingai buvo išduoti pinigai (t. 2, b.l. 17, t. 2, b.l. 17). Nei pokalbių su banko darbuotojais metu iš karto po įvykio, nei vėliau, H. S. aplinkybių apie tai, kad jis pinigų neturi bei, kad jie yra perduoti kitam asmeniui, nenurodė, žadėjo grąžinti pinigus, tačiau banko darbuotojams vėliau su juo susisiekti nepavyko, telefonas buvo išjungtas.
18. Apelianto gynybos versija, kad paduodamas banko darbuotojai pinigus keitimui, jų neperskaičiavo, iškeistus pinigus, taip pat neperskaičiavęs, jis atidavė A. B., įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, nepasitvirtino, kas teisingai nustatyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.
19. Nors liudytojai L. S. ir G. Ž. tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jų parodymai buvo įvertinti kartu su kitais nuosprendyje aptartais įrodymais ir nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais teismas grindė H. S. kaltę.
20. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis žinojo tikslią pagrobtų pinigų sumą iškart po pinigų pagrobimo. Nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia ir turi atsakyti už kilusias pasekmes – nagrinėjamu atveju už didelės vertės turto pagrobimą pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Esant neapibrėžtai tyčiai, kaltininko veika kvalifikuojama atsižvelgiant į pagrobto turto vertę, t. y. padarytos nusikalstamos veikos pasekmes.
Dėl bausmės
21. BK 41 str. (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus - padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.
22. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus - sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog skirdamas bausmę, teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje ir formaliai jų nepažeidė. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad H. S. paskirta bausmė nėra teisinga. Bausmė yra teisinga tada, kai atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, jog tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). H. S. teisiamas pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba.
24. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, jog bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tai nereiškia reikalavimo, skirti artimesnę taikomo BK straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkis, bausmę, taip pat, kad tokia įstatymo traktuotė nėra tiksli, nes perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į patį bausmės dydį. Įstatymo tekstas įsakmiai nereikalauja skirti tik tokios bausmės, kuri yra artimesnė sankcijoje numatytam jos vidurkiui. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, kolegija sprendžia, kad yra pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, paskiriant nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, artimesnę minimaliam BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės dydžiui.
25. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
26. Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas ir galiojančią teismų praktiką, taikyti BK 75 straipsnį yra teismo teisė ir bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik esant šiame baudžiamajame įstatyme nustatytoms sąlygoms: 1) asmuo pripažintas kaltu ir nuteistas už atitinkamo sunkumo nusikaltimą; 2) jis turi būti nuteistas atitinkamos trukmės laisvės atėmimo bausme; 3) teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog ir atidėjus nuteistajam paskirto laisvės atėmimo vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai. Pažymėtina, kad, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra būtent teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
27. Pagal teismų praktiką sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų).
28. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė galimybę taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, tačiau įvertinęs nuteistąjį H. S. charakterizuojančius duomenis pripažino, kad nėra pagrindo atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
29. Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti laisvės atėmimo bausmės atidėjimo grindžiamas daugiausiai tuo, jog jis yra ne Lietuvos pilietis, gyvena užsienio valstybėje, todėl yra diskriminuojamas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, aplinkybes, jog apeliantas yra ne Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Lenkijos Respublikoje, taip pat, aplinkybes, kad H. S. atžvilgiu buvo išduotas Europos arešto orderis, vertino nuteistojo H. S. elgesio po nusikalstamos veikos padarymo kontekste. Apeliantas, suprasdamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nevertina savo elgesio kritiškai, kaltę neigė, stangėsi išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo neįrodė, jog yra vertas teismo pasitikėjimo. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.
30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės skyrimo pakeisti.
H. S. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo.
Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.