- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-1775-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28714-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- G. R.
- Atsakovas
- A. Č.
- Kategorijos
- 2.1.2.4Negaliojantys sandoriai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1830-595/2014 pagal ieškovo G. R. ieškinį atsakovui A. Č. dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas G. R. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2007 m. rugpjūčio 14 d. jo su atsakovu A. Č. pasirašytą susitarimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 14 d. atsakovo iniciatyva pasirašė susitarimą, kuriuo buvo sulygta, jog ieškovas skolingas atsakovui 41 700 Lt. Anot ieškovo, susitarimo teisinė kilmė yra susijusi ne su dviejų fizinių asmenų piniginiais-skoliniais santykiais, tačiau su verslo partnerių bendradarbiavimu. Šalys šį dokumentą pasirašė kaip UAB „Gintalis“ bei UAB „Efranda“ akcininkai bei steigėjai. Atsakovas prašė pasirašyti susitarimą, kuriame būtų aptartos galimų bei tikėtinų bendrovių būsimų pajamų pasidalijimas. Ieškovas ir atsakovas apskaičiavo galimas preliminarias bendrovių pajamas ir susitarė, kad tam tikra jų dalis atiteks atsakovui, ketinusiam nebedalyvauti versle. Susitarimas buvo pasirašytas pačiu ekonominio pakilimo momentu, po kurio sekė ekonominis sunkmetis bei recesija. Šiuo metu UAB „Gintalis“ yra įgijęs likviduojamo juridinio asmens statusą, ieškovas per tą laikotarpį nesugebėjo stabilizuoti verslo veiklos. Atsakovas 2012 m. birželio 25 d. kreipėsi į Šakių rajono apylinkės teismą dėl skolos pagal susitarimą priteisimo. 2013 m. kovo 14 d. teismas priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, kad asmeniškai paskolino pinigus ieškovui 2005 vasaros pabaigoje, nes ieškovas pirko mašiną. Tačiau ieškovas nuo 2002 metų nėra pirkęs jokio turto, jokio automobilio. Jis nėra gavęs iš atsakovo jokių pinigų. Atsakovo finansinė padėtis buvo sunki, todėl dėl objektyvių priežasčių atsakovas negalėjo paskolinti ieškovui pinigų. Anot ieškovo, atsakovas turėtų pateikti įrodymus, kad jis paskolino ieškovui tokią pinigų sumą. Ieškovo 2009 m., vasario 2 d. (210 Lt), 2009 m. vasario 25 d. (220 Lt), 2009 m. balandžio 2 d. (200 Lt) ir 2009 m. balandžio 27 d. (190 Lt) mokėjimai buvo atlikti šalių verslo santykiais bei derybomis pagrįsto susitarimo pagrindu, bet ne pagal ginčijamą susitarimą. Be to, susitarime nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momento, susitarimo 2 punkto formuluotė rodo tik susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau paties perdavimo savaime nepatvirtina.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės jau yra ištirtos bei įvertintos Šakių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-139-876/2013.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovo paaiškinimai siekiant nuginčyti sandorį yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Tokia išvada, anot teismo, darytina tiek vertinant ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, tiek ieškovo duotus paaiškinimus teismo posėdžio metu. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad šalių susitarimas buvo pasirašytas paties ekonominio pakilimo momentu, šalys susitarimą pasirašė įvertinusios galimą būsimą pelną. Tačiau ieškovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad UAB „Gintalis“ veikla susitarimo pasirašymo momentu buvo tiek pelninga, kad ieškovas, ketinantis tęsti įmonės veiklą, pasitraukus atsakovui, būtų buvęs pajėgus pats gauti pajamas bei papildomai per susitarime numatytus 37 mėnesius išmokėti atsakovui 41 700 Lt kaip jo įvardintą moralinę kompensaciją už įdirbį versle bei pasitraukimą iš verslo. Tuo tarpu teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad UAB „Gintalis“ verslas nebuvo pelningas, 2006 metais sustabdė veiklą. Teismo nuomone, šios pozicijos neatitikimas kelia pagrįstų abejonių, kad ieškovas susitarimą su atsakovu pasirašė tik siekdamas pasidalinti būsimą galimą pelną, kurio jokiais įrodymais nepagrindė.
Taigi teismas nurodė, kad išanalizavęs bylos medžiagą negali konstatuoti, kad šalių pasirašytą susitarimą būtų galima pripažinti negaliojančiu kaip apsimestinį. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad minėtu susitarimu šalys siekė patvirtinti ne tarp šalių susiklosčiusius skolinius santykius, o buvo siekiama pasidalinti būsimą bendrovės pelną, taip pat įrodymų, pagrindžiančių, kad susitarimą pasirašė suklaidintas ar priverstas atsakovo. Susitarimo pasirašymo aplinkybes ieškovas grindžia savo nenuosekliais paaiškinimais, kurios nesudaro pagrindo teismui pripažinti, kad sutartis yra negaliojanti. Aplinkybė, kad šalys susitarimą pasirašė kaip įmonės steigėjai, anot teismo, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad susitarimu buvo siekiama sukurti teises ir pareigas ne ieškovui, o UAB „Gintalis“. Be to, susitarime yra aiškiai nurodyta, kad šalys pasirašydamos susitarimą dalijasi visas finansines išlaidas, o ne būsimas pajamas. Teismas pažymėjo, kad susitarimas šalių buvo pasirašytas 2007 m. rugpjūčio 14 d., tačiau ieškovas dėl jo pripažinimo negaliojančiu kreipėsi į teismą tik po to, kai Šakių rajono apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal šioje byloje atsakovo ieškinį ieškovui dėl skolos priteisimo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nurodė turintis sutarčių sudarymo ir pasirašymo praktikos, todėl, teismo vertinimu, ieškovas, kaip protingas žmogus, turėjo suprasti savo prisiimamų įsipareigojimų pasekmes. Ieškovas yra verslininkas, todėl būdamas pakankamai apdairus, protingas, sumanus neprivalėjo sutarties pasirašyti ir įsipareigoti jos vykdyti, grąžinti pinigus, jei realiai sutartyje nurodytos pinigų sumos jis nebuvo skolingas. Teismas pabrėžė, kad tokiu atveju, kai sutarties pasirašymas neatitinka tikrosios vidinės asmens valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti sandorį, tuo labiau, kad ieškovas nurodo, kad jam iš karto pasidarė aišku, jog sandorio jis negalės įvykdyti.
Teismas nurodė, kad vertinant susitarimo lingvistinę išraišką, panaudotą terminologiją, gramatinę išraišką, susitarime yra aiškiai nurodyta, kad ieškovas yra skolingas atsakovui 41700 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti per 37 mėnesius sumokant visą skolą. Skolos pripažinimą pagrindžia ir aplinkybės, kad ieškovas pagal nurodytą susitarimą pervedinėjo pinigines lėšas ieškovui, taip tik įrodydamas, kad jis pripažino savo skolą ir šalių pasirašytą susitarimą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad realiai jokių pinigų ieškovas iš atsakovo negavo. Teismas pabrėžė, kad aplinkybes, kad jis atsakovui nėra skolingas arba skolingas mažesnę sumą, privalo įrodyti ieškovas (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys).
Teismas pažymėjo, kad ieškovo paaiškinimais bei rašytiniais įrodymais, pateiktais Šakių rajono apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-139-876/2013, nustatyta, kad ieškovas atsakovui 2009 m. vasario 2 d. pervedė 210 Lt paskolos; 2009 m. vasario 25 d. – 220 Lt pagal susitarimą; 2009 m. balandžio 2 d. – 200 Lt pagal susitarimą; 2009 m. balandžio 27 d. – 190 Lt pagal susitarimą, iš viso 820 Lt. Minėti rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad ieškovas minėto susitarimo pagrindu pervedinėjo atsakovui pinigų sumas. Vertinant ieškovo paaiškinimus, UAB „Gintalis“ veikla jau buvo nutrūkusi, todėl jis jau neturėjo pelno, kuriuo galėjo dalytis su ieškovu. Ieškovo nurodyti argumentai, kad būtent jis skolino pinigus atsakovui, teismo nuomone, taip pat laikytini nepagrįstais, kadangi mokėjimo pavedimuose yra aiškiai nurodyta, kad pinigai pervedami pagal susitarimą. Tai, kad pinigus pervedinėjo ne susitarime nustatytomis dienomis bei, kad sumos neatitiko susitarime nustatytų sumų, iš esmės negali paneigti fakto, kad pinigus pervedinėjo susitarimo pagrindu. Šie ieškovo atlikti mokėjimai, anot teismo, neginčijamai įrodo, kad jis su atsakovu sudarytą susitarimą patvirtino (CK 1.79 str. 2 d. 1 p.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas G. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prijungti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus dokumentus. Nurodo, kad tiek nagrinėjant civilinę bylą Šalių rajono apylinkės teisme, tiek šią bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme, laikėsi tos pačios pozicijos, todėl sunku suprasti teismo argumentą, kad ieškovo paaiškinimai buvo nenuoseklūs. Ieškovas pateikė teismui visus tuo metu turėtus dokumentus bei įrodymus, tačiau teismui šių įrodymų nepakako. Iš tiesų sudėtinga įrodyti bei dokumentais pagrįsti tai, ko niekada nėra buvę. Teismas ginčo susitarimą traktavo ne kaip paskolos sutartį automobiliui pirkti, bet verslo partnerių susitarimą, tačiau tai prieštarauja paties atsakovo teiginiams, kad pinigai buvo skolinami automobilio pirkimui. Susitarime naudojama lingvistinė formuluotė „skolingas“ susitarimo pasirašymo dieną iš tikrųjų reiškė sumą, kurią atsakovas gautų, jei bendrovės stabiliai būtų generavusios pelną iki pat 2010 metų pabaigos. Ieškovo atlikti keturi mokėjimai tebuvo iš UAB „DS-MAX“ gauto apmokėjimo pasidalinimas. Galiausiai teismas neįvertino atsakovo pasisakymo baigiamųjų kalbų metu, kai jis paminėjo, jog ne taip ir svarbu – buvo pinigai ar nebuvo, svarbiausia, kad yra dokumentas. Tokie atsakovo teiginiai parodo jo požiūrį į susidariusią situaciją, tačiau, teismas sprendė, kad būtinasis realinės paskolos sutarties požymis – dalyko perdavimas, įvyko. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikia papildomus įrodymus, kuriuos iki tol buvo praradęs. Nauji įrodymai, ieškovo teigimu, įrodo, kad automobilis buvo ne ieškovo, bet įmonės. Be to, pridedamos paslaugų sutartys ir išrašas iš banko sąskaitos įrodo, kad UAB „DS-MAX“ buvo UAB „Efranda“ klientas ir ieškovas norėjo gautus pinigus pasidalyti su atsakovu, juo labiau, kad jam teko UAB „Gintalis“ likvidavimo išlaidos.
Atsakovas atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių skundą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nenurodė ir apeliantas. Dėl šių priežasčių apelianto prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkinamas.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, ieškovo ieškinį atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl susitarimo, nustatančio apelianto pareigą grąžinti atsakovui 41 700 Lt skolos, pripažinimo negaliojančiu.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas įrodinėjo, kad pasirašyto susitarimo tikslas buvo ne patvirtinti tarp šalių susiklosčiusius paskolinius santykius (kurių, anot apelianto, nebuvo), o pasidalyti būsimą bendrovės pelną. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi įvertinti ginčijamą susitarimą kaip verslo partnerių susitarimą (t. y. įvertinti susitarimą būtent tokiu aspektu) pirmosios instancijos teismą įpareigojo paties apelianto suformuluotas ieškinio faktinis pagrindas, kurį, kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų (kad susitarime naudojama lingvistinė formuluotė „skolingas“ susitarimo pasirašymo dieną iš tikrųjų reiškė sumą, kurią atsakovas gautų, jei bendrovės stabiliai būtų generavusios pelną iki pat 2010 metų pabaigos), apeliantas ir toliau palaiko.
Įvertinęs apelianto išdėstytų argumentų pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas ieškinio faktinio pagrindo – pateiktos ginčijamo susitarimo interpretacijos – neįrodė. Prieidamas prie tokios išvados, teismas vertino tiek ginčijamo susitarimo turinį, tiek apelianto elgesį pasirašant, o vėliau ginčijant susitarimą, tiek apelianto argumentų apie būsimo pelno pasidalijimą realumą, tiek pačios pozicijos nenuoseklumą (lyginant ieškinio bei teismo posėdyje duotus paaiškinimus). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, nors apeliantas prašė pripažinti susitarimą negaliojančiu, dėstomais argumentais jis iš tikrųjų neigė paskolos sutarties sudarymo faktą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ir paskolos sutarties pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatkreipė į tai dėmesio, teismo atlikta susitarimo turinio analizė, taip pat kiti išdėstyti argumentai bei nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantas vis tik buvo skolingas atsakovui susitarime nurodytą pinigų sumą, o ne susitarė su atsakovu dėl būsimo pelno dalybų, kaip teigė.
Viena iš tokių aplinkybių, kuria rėmėsi teismas spręsdamas dėl apelianto pareigos įvykdyti susitarime numatytą piniginę prievolę, buvo apelianto atlikti mokėjimai atsakovui, kuriuos teismas kvalifikavo kaip skolos grąžinimą (o kartu ir skolos pripažinimą). Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad nurodytais mokėjimais jis pasidalijo su atsakovu iš UAB „DS-MAX“ gautais pinigais, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu draudimu grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, šios naujos apelianto nurodytos aplinkybės nevertina bei tuo pagrindu atsisako priimti su ja susijusius naujus įrodymus.
Apeliantas taip pat prašė priimti kitus naujus įrodymus, kuriais įrodinėja automobilio Subaru Impreza, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimo bei perleidimo aplinkybes. Apeliantas tvirtina, kad šių, kaip ir kitų pirmiau nurodytų, įrodymų jis negalėjo pateikti anksčiau, nes buvo juos praradęs. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad objektyvaus negalėjimo pateikti teismui šiuos įrodymus anksčiau tai neįrodo. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į šių įrodymų oficialų pobūdį – lizingo įmonės parengti (taigi ir jos turėti) dokumentai, vienas, pasirašytas su kitu juridiniu asmeniu. Be to, teismas sprendžia, kad pateikti dokumentai esminės įtakos nagrinėjamam ginčui neturi. Atsižvelgdamas į tai, teismas šiuos dokumentus atsisako priimti (CPK 314 str.).
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.