Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei V. M. U., byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui D. O. dėl savininko teisių gynimo, nesusijusio su valdymo netekimu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi į teismą su negatoriniu ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovę atstatyti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, įpareigojant V. M. U. žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kertantį 5 metrų pločio bendro naudojimo vietinės reikšmės vidaus kelią, išlyginti, panaikinti kelio vietoje augančius pasėlius, nuimti rąstą ir leisti netrukdomai visiems asmenims naudotis šiuo keliu. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei naudotis 5 metrų pločio keliu, kertančiu jos žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), vykdyti bet kokią veiklą, naudoti žemės plotą kitaip nei keliui ir įpareigoti atsakovę netrukdyti D. O. ir kitiems asmenims naudotis minėtu keliu (važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Širvintų rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 21 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino. Teismas sprendė, kad prašymas nėra preliminariai pagrįstas, be to, nėra realios grėsmės ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Širvintų rajono apylinkės teisme 2016-05-10 buvo išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.2.-142-880/2016 pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyriaus surašytą protokolą V. M. U. dėl savavališko valstybinės žemės užėmimo, pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 45 str. 1 d.; V. M. U. administracinėn atsakomybėn buvo traukiama dėl to, kad suarė 5 metrų pločio bendro naudojimo kelią, kuris kerta žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), tuo savavališkai užimdama apie 0,05 ha valstybinės žemės ploto. Širvintų rajono apylinkės teismas 2016-05-10 nutarimu nenustatė, jog ginčo žemės dalis priklauso Valstybei, todėl bylą nutraukė. Be to, atsakovė jau yra suarusi ginčo kelią ir jame augina pasėlius, taigi, tiek šioje proceso stadijoje, tiek ieškovui priėmus galimą palankų teismo sprendimą, kelio grąžinimo į pradinę padėtį sąnaudos būtų tokios pačios. Teismas pažymėjo, kad minėtame Širvintų rajono apylinkės teismo nutarime taip pat pasisakyta ir apie tai, kad D. O. turi galimybę patekti į savo žemės sklypą kitu keliu, todėl nėra pagrindo teigti, jog jos turtui dėl negalėjimo patekti į savo žemės sklypą suartu keliu, gali kilti grėsmė jos turtui. Be to, patenkinus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, būtų iš esmės patenkintas ieškinys, tuo tarpu laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti tik galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o ne išspręsti ginčą iš esmės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas atskiruoju skundo prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-06-21 nutartį ir priimti naują nutartį – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-05-10 nutarimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, dar nėra įsiteisėjęs, nes Nacionalinė žemės tarnyba, nesutikdama su nutarimu, kuriuo buvo nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 45 str. 1 d., V. M. U., atžvilgiu, nesant jos veikoje šio administracinio teisės pažeidimo sudėties, pateikė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo nurodytą faktą, kad atsakovė jau yra suarusi ginčo kelią ir jame augina pasėlius, padarė išvadą, kad tiek šioje proceso stadijoje, tiek ieškovui priėmus galimą palankų teismo sprendimą, kelio grąžinimo į pradinę padėtį sąnaudos būtų tokios pačios, tačiau apeliantas su tokiu teismo motyvu nesutinka, nes V. M. U. veiksmai, kuriais ji ne žemės ūkio naudmenoje užsėjo žemės ūkio grūdines kultūras, nepagrindžia žemės ūkio veiklos vykdymo ir siekio gauti žemes ūkio produkciją (derlių) iš šio 0,05 ha ploto, kuris skirtas keliui. Ieškovo nuomone, minėtų grūdinių kultūrų užsėjimas įvyko ant įrengto kelio, kuris buvo su smėlio-žvyro danga, kas tik pagrindžia atsakovės tyčinius veiksmus atliekant administracinį teisės pažeidimą. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimas palankus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, kadangi ieškovė, kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininkė gali įgyvendinti savo nuosavybės teisę ir kitais būdais, pvz., žemės sklype įrengti ūkininko sodybą ar ginčo kelio vietoje pastatyti statinius, reikalingus žemės ūkio veiklai vykdyti, ar gyvenamuosius pastatus; dėl galimų statybos padarinių pašalinimo palankus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas taip pat gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.Teismas nurodė, kad patenkinus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, būtų iš esmės patenkintas ieškinys, tačiau su šiuo teismo motyvu apeliantas nesutinka, nes teismui patenkinus ieškinį, atsakovė turėtų atstatyti sugadintą kelią į buvusią padėtį, o ieškovas ir kiti suinteresuoti asmenys galėtų vykdyti kelio įteisinimo procedūras; patenkinus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir atsižvelgiant į tai, kad net jeigu buvusią kelio dangą (smėlio-žvyro) atsakovė mechaniškai sugadino, kelio vietoje yra likę buvusios kelio dangos elementų, būtų garantuojama tik kelio naudojimo teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, bet ne teisė ieškovui ir kitiems suinteresuotiems asmenims vykdyti kelio įregistravimo procedūras. Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais ir pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas.Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones negatorinio ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti. Byloje nustatyta, kad ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi į teismą su negatoriniu ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovę V. M. U. atstatyti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, įpareigojant atsakovę žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kertantį 5 metrų pločio bendro naudojimo vietinės reikšmės vidaus kelią, išlyginti, panaikinti kelio vietoje augančius pasėlius, nuimti rąstą ir leisti netrukdomai visiems asmenims naudotis šiuo keliu.Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, nustato ir šių priemonių taikymo sąlygą bei esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Apelianto argumentai, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimas palankus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, kadangi ieškovė gali žemės sklype įrengti ūkininko sodybą ar ginčo kelio vietoje pastatyti statinius, reikalingus žemės ūkio veiklai vykdyti, ar gyvenamuosius pastatus, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi apeliantas šiems savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.). Pažymėtina, jog asmuo, prašantis taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti jų būtinumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas tuo pačiu įvertinant, kad pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, turi būti laikomasi šalių interesų pusiausvyros, kad nesuteikti ieškovui perdėto pranašumo ir nevaržyti kitos šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog byloje neįrodyta, kad ieškinio patenkinimo atveju nebūtų įmanoma įvykdyti teismo sprendimą, taigi nėra realios grėsmės ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi įprastai laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais. Tik prevencinio ieškinio padavimo atveju (CK 6.255 str.) teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tenkinus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, būtų iš esmės patenkintas ieškinys, t. y. taikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų išspręstas ginčas iš esmės. Apeliantas atskirajame skunde rėmėsi ir tuo, kad atsakovei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyrius surašė protokolą dėl savavališko valstybinės žemės užėmimo pagal ATPK 45 str. 1 d. už tai, kad atsakovė suarė 5 metrų pločio bendro naudojimo kelią. Ir nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, kadangi Širvintų rajono apylinkės teismas 2016-05-10 nutarimu nenustatęs, jog ginčo žemės dalis priklauso valstybei, bylą nutraukė, apeliantas nurodė šį teismo sprendimą apskundęs. Apeliacinės instancijos teismui susipažinus su Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas administracinėje byloje Nr. ATP-677-318/2016 2016-07-11 nutarimu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyriaus apeliacinio skundo netenkino ir paliko Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-05-10 nutarimą nepakeistą. Teismas konstatavo, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad administracinėn atsakomybėn traukiama V. M. U. tyčia, sąmoningai ir savavališkai atliko valstybinės žemės užėmimo veiksmus, t. y. padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 45 str. 1 d. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų argumentų, kurie yra susiję su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu, kaip teisiškai nereikšmingų, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nes reikalavimų pagrįstumą įvertins pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės.Ieškovui išaiškinama, ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tuo atveju, jei atsirastų aplinkybių, dėl kurių būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti neįmanomas.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė teisės normas, apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.