- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-14
- Bylos Nr.
- e2-331-666/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-01170-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erikas Jurgutis
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- J. S.
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė SEB bankas
- Advokatai
- Salvija Sriubienė, Lina Zubovienė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovei J. S., tretysis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos, palūkanų bei teismo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovė A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei J. S., kuriuo prašo pripažinti apsimestiniu sandoriu ir dėl to negaliojančiu nuo sudarymo momento 2020-12-21 Dovanojimo sutartį, sudarytą A. K. ir J. S., pripažinti šią sutartį paskolos sutartimi; priteisti ieškovei iš atsakovės negrąžintą 10000 Eur skolą pagal 2020-12-21 paskolos sutartį; priteisti ieškovei iš atsakovės 245,00Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2021-06-12 iki civilinės bylos iškėlimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Nurodė, kad 2020-12-21 ieškovė ir atsakovė pasirašė dovanojimo sutartį, kuria ieškovė neva padovanojo J. S. 10000 Eur. Tačiau faktiškai tarp sandorio šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kas reiškia, jog pasirašyta dovanojimo sutartis neatitinka tikrosios sutarties šalių valios. Šalių susitarimas dėl paskolos buvo įformintas kaip dovanojimo sutartis, kadangi tik tokiu būdu atsakovė galėjo atitikti kredito įstaigos reikalavimus paskolai gyvenamojo būsto įsigijimui gauti. Ieškovė yra atsakovės buvusio draugo A. K. motina. Dar atsakovei esant artimuose santykiuose su A. K., atsakovė priėmė sprendimą asmeninės nuosavybės teise pirkti gyvenamąjį būstą, kuriame planavo gyventi kartu su ieškovės sūnumi ir judviejų sūnumi, t. y. ieškovės anūku. Dėl blogos kredito istorijos, nepakankamų pajamų, santaupų atsakovė iš esmės neturėjo jokių galimybių gauti banko paskolą nekilnojamajam turtui įsigyti. Paskolą atsakovei suteikti sutiko tik AB SEB bankas, pagal kurio nustatytas kreditavimo sąlygas, bankas finansavo tik 70 proc. turto įsigijimo kainos, tuo tarpu atsakovė nuosavomis lėšomis turėjo padengti 30 proc. pirkimo - pardavimo kainos. Atsakovė nuosavų lėšų pradiniam įnašui sumokėti neturėjo, todėl pagalbos kreipėsi į savo tėvus, taip pat ir į tuometinio draugo motiną, t. y. ieškovę A. K.. Ieškovė sutiko paskolinti 10000 Eur, tuo tarpu, kaip ieškovei nurodė atsakovė, jos tėvai sutiko paskolinti 5000 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog bankas reikalavo pagrįsti lėšų pradiniam įnašui apmokėti gavimo šaltinį, t. y. minėtos lėšos turėjo būti nuosavos, o ne skolintos, atsakovė paprašė ieškovės, jog paskola būtų įforminta būtent kaip dovanojimo sutartis. Faktiškai tarp šalių susiklosčiusius paskolinius santykius fiksuojanti sutartis nebuvo ir negalėjo būti pasirašyta, kadangi tokiu atveju atsakovė būtų neatitikusi kreditavimo sąlygų ir paskola jai nebūtų suteikta. Ieškovė, pasitikėdama atsakove, tikėdama jos ketinimais kurti šeimą su ieškovės sūnumi, sutiko atsakovei padėti ir paskolą įforminti banko reikalaujamu būdu, t. y. kaip dovanojimo sutartį. Atsakovė pati atsiuntė ieškovei pasirašymui dovanojimo sutarties formą. Ieškovė nurodė, kad ji būdama vyresnio amžiaus, negaudama jokių papildomų pajamų, išskyrus darbo užmokestį, neturėjo jokio tikslo ir motyvų dovanoti jaunai, sveikai ir darbingo amžiaus atsakovei paskutines savo ir savo motinos santaupas. Mano, jog akivaizdu, jog ieškovė paskolino atsakovei 10000 Eur pradiniam įnašui už įsigyjamą būstą apmokėti, kadangi nuosavų lėšų minėtam tikslui pati atsakovė neturėjo, todėl tarp ieškovės ir atsakovės 2020-12-21 pasirašyta dovanojimo sutartis pripažintina tariamu sandoriu ir todėl negaliojančiu, o sandorio šalių santykiams taikytinos paskolos sutartį reglamentuojančios teisės normos. Nurodė, kad šalys nebuvo susitarusios dėl konkrečia data apibrėžto paskolos grąžinimo termino, nes dėl buvusių artimų atsakovės santykių su ieškovės sūnumi, atsakovės ketinimų su juo kurti šeimą tam nebuvo poreikio. Tarp ieškovės ir atsakovės iš esmės buvo sutarta, jog skolą atsakovė grąžins kuomet atsakovė su šeima persikels gyventi į naujai įsigytą būstą. Tačiau kai tik 2021 m. sausio mėn. atsakovė sudarė būsto pirkimo sutartį, ji iš karto nutraukė santykius su ieškovės sūnumi ir į naujai įsigytą būstą persikėlė gyventi su kitu vyru. Ieškovė ne kartą bandė telefonu tartis su atsakove dėl skolos grąžinimo sąlygų ir tvarkos, tačiau atsakovė užblokavo ieškovės telefono numerį. Tuomet ieškovė raštu, bei pretenzija kreipėsi į atsakovę ragindama grąžinti skolą, tačiau atsakovė nurodė, kad skolos nepripažįsta ir neketina jos grąžinti. Ieškovė nurodo, jog terminas atsakovei grąžinti gautą paskolą pasibaigė 2021-06-11, t. y. suėjus 30 dienų nuo 2021-05-12 ieškovės rašytinio raginimo grąžinti paskolą pateikimo atsakovei. Ieškovė nurodo, kad atsakovė negrąžino skolos iki 2021-06-12, todėl neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, todėl yra pagrindas taikyti atsakovei civilinę atsakomybę.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ji kartu su ieškovės sūnumi A. K. ir jų sūnumi N. K. trejus metus gyveno kartu su atsakovės tėvais. Ieškovė, siekdama padėti atsakovei, įsigyti gyvenamąjį būstą, kuriame ji galėtų gyventi su jos anūku, rašytinės dovanojimo sutarties pagrindu padovanojo atsakovei asmeninės nuosavybės teise 10000 Eur, o atsakovė dovanojamą pinigų sumą priėmė. Padovanota pinigų suma buvo panaudota pradiniam įnašui už gyvenamąjį būstą, kuriame gyvena atsakovė su ieškovės anūku ir gyveno ieškovės sūnus iki jiems išsiskiriant. Teigia, kad priešingai nei teigiama ieškinyje, tarp ieškovės ir atsakovės niekada nebuvo susitarimo ir ketinimų sudaryti paskolos, o ne dovanojimo sutartį. Ieškovė atsiuntė atsakovei įsipareigojimą, kuriuo reikalavo grąžinti padovanotus pinigus 2021 m. gegužės 12 d., t. y. tik praėjus pusei metų po dovanojimo sutarties sudarymo, pašlijus atsakovės ir ieškovės sūnaus santykiams. Atsakovė ir ieškovės sūnus A. K. 2021 m. birželio mėn. kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti taikos sutartį, kuria susitarta dėl jų nepilnamečio sūnaus N. K. gyvenamosios vietos, išlaikymo dydžio ir bendravimo tvarkos nustatymo. Jų sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su vaiko mama. 2021 m. rudens pradžioje tarp atsakovės ir ieškovės sūnaus kilo nesutarimų, atsakovė sulaukė A. K. nepagrįstų reikalavimų dėl bendravimo su mažamečiu vaiku tvarkos, priekaištų dėl apsisprendimo nebegyventi kartu. Tuo metu vėl buvo pareikštas ir reikalavimas dėl padovanotų pinigų grąžinimo, o 2021 m. spalio 13 d. atsakovė gavo ieškovės atstovo raštą dėl skolos grąžinimo, kuriuo buvo reikalaujama grąžinti 10000 Eur ieškovei. Teigia, jog akivaizdu, kad ieškinys pareikštas ieškovei palaikant savo sūnų atsakovės ir jos sūnaus tėvo, konflikte, o ne dėl to, kad iš tiesų ieškovė būtų paskolinusi pinigų atsakovei. Nurodė, kad šiuo atveju dovanojimo sutartis nėra apsimestinis sandoris, nes neturi valios trūkumų. Ir ieškovė, reikšdama reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu, turi įrodyti, jog abi šalys, iš tiesų siekė, jog tarp jų susiklostytų ne dovanojimo, o paskolos teisiniai santykiai ir kad tokia valia buvo sudarant dovanojimo sutartį, o ne susiformavo vėliau. Atsakovė nurodė, kad ji ieškovei nėra svetimas, nepažįstamas žmogus. Ji yra jos mažamečio anūko mama. Be to, pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad norėjo padėti atsakovei įsigyti būstą. Todėl yra akivaizdu, kad ieškovė dovanojo pinigus atsakovei laikydama ją savo šeimos nariu ir norėdama jai padėti. Nurodė, kad ieškovė taip pat nepagrįsta teigia, kad ji pati neturėjo santaupų ir didžiąją dalį atsakovei pervestos sumos sudaro ieškovės motinai priklausančios piniginės lėšos, nes 2019 m. ieškovės pajamos buvo ženkliai didesnės nei įprastai ir ji turėjo pinigų. Tuo tarpu ieškovės mama jai pervedė 6 000 Eur dar 2016 m., įrodymų, kad šie pinigai nebuvo išleisti ir visą laiką buvo saugomi ieškovės banko sąskaitoje nėra pateikta. Teigia, kad ieškovė su ieškiniu nepateikė jokių įrodymų, jog sudarant dovanojimo sutartį šalys iš tiesų siekė sudaryti paskolos sutartį. Tai, kad po dovanojimo sutarties atsakovei išsiskyrus su ieškovės sūnumi ji persigalvojo dėl savo padovanotų pinigų, nesudaro pagrindo pripažinti sutarties apsimestinius sandoriu. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė būtų įsipareigojusi pinigus grąžinti, šalys niekada nederino pinigų grąžinimo termino, ar mokamos palūkanos, kas patvirtina, kad niekada nebuvo tartasi, dėl paskolos suteikimo. Nėra jokių įrodymų, jog tikroji šalių valia buvo paskolos sutarties sudarymas, todėl nėra pagrindo dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia ir ją laikyti paskolos sutartimi, bei atitinkamai reikalavimas dėl palūkanų priteisimo taip pat neturinti teisinio pagrindo.
Ieškovė pateikė dubliką, kuriame nurodė, kad su atsakovės atsiliepimu nesutinka ir prašo atsakovės argumentus atmesti ir ieškinį tenkinti. Nurodė, kad atsakovė atsiliepime iškraipo faktines aplinkybes, interpretuoja jas subjektyviai ir klaidingai. Savo pozicijai byloje pagrįsti atsakovė nepateikia jokių objektyvių įrodymų. Pažymėjo, jog ieškovės sūnus ir atsakovės sūnaus tėvas A. K. negyvena Lietuvoje jau daugiau kaip tris metus. Jis su atsakove pas jos tėvus gyveno tik keletą mėnesių kol susitvarkė dokumentus išvykimui į G. K.. Jis gyvena ir dirba užsienyje, o į Lietuvą sugrįžta tik atostogoms. Ieškovė be atsakovės sūnaus turi dar du anūkus. Todėl, jeigu ieškovė būtų turėjusi tikslą padovanoti vieninteles savo motinos santaupas bei paskutines savo pačios santaupas, akivaizdu, jog šias lėšas būtų paskirsčiusi visiems savo anūkams. Nurodė, kad atsakovė klaidingai interpretuoja aplinkybes, jog ieškovė reikalavimą grąžinti skolą pateikė tik praėjus pusei metų po Dovanojimo sutarties sudarymo, t. y. pašlijus atsakovės ir ieškovės sūnaus santykiams, tokiu būdu siekdama palaikyti savo sūnų jo konflikte su atsakove. Pažymėjo, jog ji paskolino atsakovei pakankamai didelę sumą, taigi visiškai suprantama ir logiška, jog sekančią dieną po atsakovės būsto įsigijimo sutarties sudarymo ieškovė nereikalavo skolos grąžinti. 2021-04-05 telefoninio pokalbio metu atsakovė pranešė, kad su ieškovės sūnumi susipyko ir išsiskyrė. Poros savaičių bėgyje pati atsakovė paskambinusi patikino ieškovę, jog su savo tėvų pagalba skolą ieškovei grąžins. Vėliau pati atsakovė perskambinusi paklausė, ar ieškovė sutiktų, jog paskolintos piniginės lėšos būtų užskaitytos kaip A. K. išlaikymas sūnui. Ieškovė 2021-05-12 pateikė atsakovei siūlymą grąžinti pasiskolintus pinigus dalimis per 4 metų laikotarpį. Tačiau kelis mėnesius nesulaukusi iš atsakovės jokio sprendimo, ieškovė 2021-09-14 dar kartą kreipėsi į atsakovę dėl skolos grąžinimo, į ką atsakovė jau nurodė, jog pinigai jai buvo padovanoti, todėl jų negrąžins. Ieškovė mano, kad jos reikalavimas grąžinti skolą atsakovei buvo pateiktas per protingą terminą nuo paskolos suteikimo, ieškovės veiksmai susigrąžinti paskolintus pinigus nuo pat paskolos suteikimo buvo nuoseklūs ir niekaip nesusiję nuo atsakovės santykių ir konfliktų su ieškovės sūnumi. Nurodė, kad atsakovei nusipirkus gyvenamąjį namą ir A. K. išvykus tęsti darbą užsienyje, ji iš karto pakeitė visas namo spynas ir persikėlė į jį gyventi su kitu vyru. Pažymėjo, jog atsakovė nebuvo ieškovės sūnaus sutuoktinė, todėl jų nesiejo ir nesieja jokie artimi ryšiai. Be to, atsakovė gyvenamąjį namą planavo įsigyti asmeninės nuosavybės, o ne bendrosios dalinės nuosavybės su ieškovės sūnumi teise. Nurodė, kad 2019 m. ieškovės pajamos padidėjo būtent jos motinos piniginėmis lėšomis, grąžintomis iš taupomosios sąskaitos, kurios vėliau ir buvo pervestos atsakovei kaip paskola.
Atsakovė pateikė tripliką į ieškovės dubliką, kuriuo su dublike ieškovės išdėstytais argumentais nesutinka ir prašo ieškinį atmesti. Papildomai nurodė, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu ir dabar atsakovė dirba UAB „“ pamainos koordinatore ir jos pajamos nėra didelės. Kredito sutarties ir dovanojimo sutarties metu jos svyravo nuo 1150 iki 1300 Eur. Nors dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovė gyveno su ieškovės sūnumi, jis prie jų pragyvenimo beveik neprisidėdavo, kadangi jis mokėdavo išlaikymą savo vaikams iš ankstesnės santuokos, turėjo nemažai skolų ir iš jo pajamų išieškojimą vykdė ir antstolis, be to, jis piktnaudžiavo alkoholiu, kas ne tik pareikalaudavo ženklios jo pajamų dalies, bet ir buvo skyrybų su atsakove priežastimi. Atsakovei ir pačiai yra tekę pervesti ieškovės sūnui pinigų, kad jis išsilaikytų būdamas išvykęs. Žinant tokią situaciją ir faktą, kad ieškovės sūnus realiai prie šeimos pragyvenimo nelabai prisideda ieškovė, siekdama padėti atsakovei ir savo anūkui, ir padovanojo jai pinigus. Paaiškino, kad atsakovė su ieškovės sūnumi kaip pora buvo kartu ir gyveno apie 5 metus. Paskutinius trejus metus atsakovės sūnus dirbo užsienyje, dažniausiai būdavo išvykęs 4 savaites, o 2 savaites ar daugiau leisdavo Lietuvoje ir tuo metu gyveno su atsakove pas jos tėvus. Nurodė, kad atsakovė niekada nežadėjo ieškovei grąžinti jai dovanojimo sutartimi padovanotų pinigų, nesiūlė, kad ginčo pinigai būtų užskaityti kaip ieškovės sūnaus išlaikymas vaikui. Tokie teiginiai yra tik niekuo nepagrįsti ieškovės žodžiai. Nurodė, kad ieškovės sūnus deklaravo savo gyvenamąją vietą atsakovei priklausančiame name. O namo spynos buvo pakeistos atsakovei bijant dėl savo ir savo vaiko saugumo, nes ieškovės sūnaus smurtas ir buvo išsiskyrimo su juo priežastis. Gyvenamojo būsto atsakovė negalėjo įsigyti kartu su ieškovės sūnumi, kadangi dėl jo turimų įsiskolinimų nebūtų galėjusi gauti kredito. Pažymėjo, kad visą tą laiką ieškovės ir atsakovės santykiai buvo draugiški, jos bendraudavo, susirašinėdavo, ji pasiguosdavo dėl ieškovės sūnaus elgesio, ieškovė ją palaikydavo ir tuo pačiu ramindavo. Jos rūpinosi viena kita kaip šeimos nariu ir ta aplinkybė, jog atsakovė nebuvo susituokusi su ieškovės sūnumi atsakovei tapo svarbi tik šio ginčo metu. Teigia, jog tai, kad ieškovė dalį padovanotų pinigų buvo gavusi iš savo mamos niekaip neįrodo, kad pinigai nebuvo padovanoti, o buvo paskolinti. Tai iš kur ieškovė gavo padovanotus pinigus, ar ji turėjo pinigų dovanojimo dieną yra visiškai neaktualu šio ginčo atveju.
Trečiasis asmuo AB SEB bankas per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, jo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Teismo posėdžio metu ieškovė A. K. ir jos atstovė advokatė S. S. ieškinio reikalavimus palaikė ieškinyje išdėstytais motyvais. Ieškovės atstovė papildomai paaiškino, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta dovanojimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, nes pagal banko reikalavimą buvo būtina pinigų paskolinimą įforminti kaip dovanojimo sandorį, o ne paskolos sutartį. Jokia kita sandorio forma tarp šalių susiklostę santykiai negalėjo būti įforminti. Ieškovė niekada neplanavo padovanoti pinigų ir buvo susitarimas juos grąžinti. Mano kad ieškovė suprato, kokį dokumentą pasirašė. Vėliau atsakovė su ieškovės sūnumi išsiskyrė, apsigyveno su kitu vyru ir apsigalvojo pinigus ieškovei grąžinti. Nurodė, jog tai, kad jos buvo pasirašiusios dovanojimo sutartį jokios įrodomosios reikšmės neturi, nes kitaip bankas nebūtų suteikęs paskolos. Jokios papildomos sutartys ar vekselis nebuvo pasirašyti, nes šalių santykiai buvo šeimyniški ir buvo tarpusavio pasitikėjimas. Nelogiška ir neprotinga ieškovei būtų buvę dovanoti atsakovei tokią didelę pinigų sumą, kai jie su ieškovės sūnumi net nebuvo susituokę. Teigė, kad liudytojai patvirtino aplinkybes, jog buvo aptarta, kad pinigai bus grąžinti, bei tai patvirtina įrodymas, kad atsakovės tėvams buvo grąžinta dalis pinigų. Pažymėjo, kad tiesioginių įrodymų nėra, todėl būtina atsižvelgti į netiesioginius įrodymus pagrindžiančius šalių pozicijas. Prašė ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovė A. K. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad jos sūnus su atsakove kreipėsi į bankus prašydami paskolos siekdami įsigyti gyvenamąjį būstą, tačiau jokie bankai paskolos jiems nedavė. Tik kai atsakovė atidirbusi pusę metų vėl kreipėsi dėl paskolos, vienintelis SEB bankas davė sutikimą suteikti paskolą, tik reikėjo įmokėti 30 procentų pradinio įrašo. Tada sūnus parašė žinutę, kad jiems reikia pasiskolinti 9000 Eur. Pirma ji sakė, kad pinigų neturi, tik paskui prisiminė mamos pinigus ir sutiko, kad gali paskolinti 6000 Eur. Nei jos mama nei vyras to nežinojo. Ji galvojo, kad paskui tuos mamos pinigus grąžins. Taip įvyko, per jos gerą širdį, ji manė, kad niekas to nesužinos. Be to ieškovė su vyru ir patys turėjo paskolą iš SEB banko ir ją atidavė tik 2018 m. Ji kaip mama atidavė savo ir ne tik savo paskutinius pinigus. Akivaizdu, kad atsakovė dar gyvenant su jos sūnumi jau turėjo kitą vyrą. Ji norėjo padėti vaikams, ir net negalėjo numatyti, kad atsakovė net neplanavo toliau gyventi su jos sūnumi. Atsakovė iš pradžių jai sakė, kad su tėvais pasitarė ir pinigus grąžins. Kai po kiek laiko atsakovė paskambimo ir paklausė, ar ieškovė sutinka kad iš tų pinigų būtų išskaitytas išlaikymas vaikui, ieškovei šis pasiūlymas pasirodė keistas ir ji išsiuntė elektroninį laišką dėl pinigų grąžinimo. Jos sūnus su atsakove nuolat negyveno, nes gimus sūnui reikėjo pinigų naujam būstui ir sūnus pradėjo dirbti užsienyje. Prancūzijoje kelis mėnesius jie gyveno kartu. Sutartį pasirašyti jai atsiuntė J. Ieškovė pati į sutartį nesigilino ir jos neskaitė, nes manė, kad ją pasirašo tik dėl akių. Ieškovė su vyru per abu turi 5 anūkus, todėl yra susitarę, kad visiems dovanoja vienodos vertės dovanas, nei vienam kitam anūkui nėra padėjusi įsigyti būsto. Paaiškino, kad jos išsivalinimas yra aukštasis, ji dirba finansų ministerijoje vyriausia specialiste. Patikslino, kad pinigai bus paskolinti buvo žodinis susitarimas, kitų įrodymų ji neturi. Buvo susitarę, kad atsakovei su ieškovės sūnumi įsikūrus pinigus grąžins po truputį dalimis, konkretaus termino ir skolos grąžinio dalių nebuvo aptarę. Ji žinojo, kad paskola imama Jurgos vardu. Ieškovė paaiškino, kad jos sūnus dirbo ir siuntė atsakovei pinigus.
Atsakovės atstovė advokatė Lina Zubovienė teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai nurodė, kad norint pripažinti sandorį negaliojančiu, reikia nustatyti, kad sandoris buvo apsimestinis ir kokia buvo šalių valia sandorio sudarymo metu, kad abi šalys šiuo atveju siekė sudaryti paskolos sutartį. Teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, kad šalių valia buvo kitokia. Atsakovei nebūtų tikusi paskolos sutartis, nes ji neturėjo lėšų pinigus grąžinti. Ieškovė teigia, kad ji neturėjo pagrindo dovanoti pinigų, tačiau atvirkščiai aišku, kad ieškovė yra anūko močiutė ir ji stengėsi padėti šeimai įsigyti būstą. Neįtikėtina, kad ieškovė būdama išsilavinusi ir dirbanti finansų ministerijoje neskaitė dokumento ir nežino ką pasirašė, kad pinigai dovanojami asmenine teise, ir kad jos valia iš tikrųjų buvo kitokia. Akcentavo, kad jokių tikslių sąlygų dėl paskolos sutarties sąlygų aptarimo ieškovė nenurodė. Paprastai šalys turi susitarti kada grąžinama skola, kokios palūkanos numatomos ir aptarti kitas sąlygas. Atvirkščiai pateiktuose įrodymuose yra sakoma, kad pinigus ieškovė duos. Ir nieko nekalbama apie grąžinimą. Akivaizdu, kad atsakovės pajamos nebuvo didelės ir pasiėmus paskolą, ji nebūtų galėjusi grąžinti pinigus ieškovei. Šiuo atvejų nėra jokio įrodymo, kad atsakovė būtų įsipareigojusi padovanotus pinigus grąžinti. Pretenzijos dėl pinigų gražinimo atsirado, tik po atsakovės išsiskyrimo su ieškovės sūnumi. Apie tai, kad būstas bus įsigyjamas kartu su ieškovės sūnumi nebuvo kalbos, nes ieškovės sūnus turėjo daug skolų. Pinigai atsakovei buvo dovanoti tikslu, kad atsakovė asmeninės nuosavybės teise galėtų įsigyti būstą. Atsakovės tėvai neskolino atsakovei pinigų, jie kažkiek pinigų jai davė pradiniam įnašui. Jokio pokalbio, kad atsakovė būtų siūliusi dengti skolą anūko išlaikymui, nebuvo. Atsakovė tikrai tikėjo, kad jie su ieškovės sūnumi gyvens kartu ir neplanavo su juos skirtis, taip susiklostė aplinkybės. Šiuo atveju reikia žiūrėti į faktus, tai yra, kad buvo pasirašyta dovanojimo sutartis, kuri nesudėtinga, vieno lapo. Dovanojimo sutartis buvo siųsta ieškovei, kuri yra išsilavinusi, ji su ja susipažino, atsispausdino, suprato, kokią sutartį pasirašė, bei patvirtino, kad skaitė banko dokumentus ir detaliai žinojo visas banko paskolos sąlygas. Akcentavo, kad byloje be pačios ieškovės ir jos sūnaus, kurių santykiai su atsakove šiuo metu nėra labai geri, žodinio pasakymo, jog buvo susitarta dėl paskolos sutarties, nėra jokių įrodymų. Šalių susirašinėjime yra kalbama tik apie pinigų davimą ir niekur neužsimenama apie skolinimą. Susirašinėjime, nėra niekur pažymėta, kad tai yra paskola, kad ji bus grąžinama ar kažkas panašaus. Pažymėjo, kad netgi pats ieškovės sūnus pasakė, kad tas pokalbis, jog grąžins pinigus buvo tik tarp atsakovės ir jo paties. Ir tai niekaip nesukelia pareigos atsakovei grąžinti pinigus, kurie jai buvo dovanoti. Nėra jokių įrodymų, kad atsakovė būtų sutikusi grąžinti jai duotus pinigus ir prisiėmusi įsipareigojimą grąžinti šiuos pinigus. Atkreipė dėmesį, kad yra teisinės normos reguliuojančios kreditavimo santykius ir, jeigu tai būtų buvusi paskola, šalys galėjo pasirašyti vekselį ar paskolos sutartį ir nerodyti jos bankui, tačiau tokių dokumentų nebuvo pasirašyta. Prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Liudytojas A. K., ieškovės sūnus, teismo posėdžio metu parodė, kad jam žinomos dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybės. A. J. S yra jo vaiko mama, jie gyveno Klaipėdoje, susipažino darbovietėje, gyvenant kartu jiems gimė vaikas. Po to jis pakeitė darbą ir išvyko darbuotis į užsienį. Jie pradėjo svarstyti imti paskolą būstui įsigyti, padengė J kreditus, kad pagerėtų jo kreditingumo istorija. Reikėjo didelio pradinio įnašo, jiems trūko pinigų, jie turėjo tik kokius 3000 Eur, o reikėjo 20000 Eur, jie pradėjo ieškoti pinigų. Rado gerą namo ,variantą, Kretingos r., K k., būstą planavo pirkti bendrai šeimai. Prašė iš mamos 9000 Eur, 5000 Eur žadėjo paskolinti J tėvai, 3000 Eur turėjo patys, dar dalį paskolino jo kolega. Visus reikalus baigti derinti su jo mama pavedė J. Jie pinigus skolinosi, tačiau jam žinoma, kad buvo sudaryta dovanojimo sutartis. Nes kitu atveju būtų negavę paskolos iš banko. Buvo aptarta, kad vieną mėnesį pinigus – 1000 Eur atiduos jo tėvams, kitą mėnesį J tėvams, jei neturės tai, po 500 Eur. Apie tai J žinojo, buvo kalbėta, kad atiduos pinigus, netgi broliai, sesė žinojo apie tokį susitarimą. Nes jie buvo bendrai paskaičiavę po kiek gali sau leisti visiems atiduoti. Mamai jie buvo pasakę, kad grąžins kaip įmanoma greičiau, bet kokiomis sumomis nesakė. Mama sakė, kad pinigai yra 6000 Eur, kurie buvo skirti močiutės laidotuvėms ir 4000 Eur buvo jos. J negalėjo nesuprasti ir nežinoti, kad pinigai buvo paskolinti. Paaiškino, kad vasario 20-21 d. lankėsi pas J seserį ir papasakojo, kad tvarkosi dokumentus būstui įsigyti, bei pasiskolino iš abiejų tėvų pinigus, net minėjo kaip grąžins pinigus. Jam atrodė, kad su J santykiai geri ir jokios rizikos nėra. Jis pats matė ir skaitė dovanojimo sutartį. Jam tą sutartį atsiuntė atsakovė, o jis persiuntė mamai. J tėvams atidavė 1000 Eur, o sekantis tūkstantis jau turėjo būti grąžintas jo tėvams. Jis dirbo užsienyje ir siuntė J pinigus. Įsigijus būstą ir jam išvažiavus po savaitės sužinojo, kad jau yra kitas vyras. Kai santykiai nutrūko, J sakė, kad viską grąžins. Paaiškino, kad po išsiskyrimo santykiai su J buvo komplikuoti.
L. S. K teismo posėdžio metu parodė, kad atsakovė yra jos sesuo. Paaiškino, kad atsakovė su A. K. gyveno prie jos tėvų, santykiuose buvo visko ir smurto ir nesutarimų. Jos žiniomis pinigai buvo dovanoti A mamos, tai jai jie abu sakė. Apie paskolą jokių kalbų nebuvo. Jos pinigų paskolinti jie neprašė. Jos tėvai taip pat dovanojo jiems pinigus, 4000 Eur ar 5000 Eur. Sesers ir A finansinė padėtis buvo vidutiniška, sesuo dirbo, A tarpais - tai dirbo, tai nedirbo. Ji A mamos nepažįsta, J ir A mamos santykiai buvo geri, dabar jos nebebendrauja.
Liudytoja E. S. teismo posėdžio metu parodė, kad, atsakovė J. S. yra jos dukra. Paaiškino, kad dukra su A. K. gyveno pas juos 3 metus, gimus vaikui nuo 2018 m. Visko jų santykiuose buvo, jis išgėrinėjo. Jis dirbo užsienyje, parvažiuodavo kartą į metus, prie vaiko išlaikymo beveik neprisidėjo, pinigų neduodavo. Jie nusprendė įsigyti savo būstą, savo pinigų neturėjo, todėl jie jiems dovanojo 7000 Eur, kuriuos buvo susitaupę. Jokios sutarties nepasirašė, tiesiog taip davė. A. K. žinojo, kad pinigus jie dovanojo, tačiau kai davė pinigus jo kartu nebuvo. Grąžinti pinigų iš dukros neprašė. A buvo sakęs, kad grąžins pinigus. Žino, kad A mama taip pat dovanojo pinigus, tačiau jo mamos nepažįsta. Apie dovanojimą sakė dukra. Dukros ir ieškovės santykiai buvo geri, mano, kad ji galėjo padovanoti dukrai pinigus. Jokios kalbos, kad tuos pinigus reikės atiduoti nebuvo. Pinigų ieškovė pradėjo reikalauti tik tada, kai dukra su A pradėjo atskirai gyventi. Dukra jai dalį pinigų 2000 Eur grąžino grynais, kai nusipirko namą. Grąžino, nes dukra su A pas juos gyveno 3 metus ir už nieką nemokėjo.
Liudytojas A. S. teismo posėdžio metu parodė, kad yra atsakovės tėvas ir paaiškino, kad jis dukrai dovanojo 7000 Eur, bet paskui ji 2000 Eur grąžino. Dukra su A pas juos gyveno apie 3 metus. A nieko neturėjo, už nieką nemokėjo ir gyveno iš dukros algos. Dukra gavo kreditą, o pinigų pradiniam įnašui jai dovanojo jie ir A mama. Su pačia ieškove buvo susitikę 2 kartus. Kad ieškovė dovanojo 10000 Eur sakė pati dukra. Apie tai, kad dukra su A tarėsi atiduoti pinigus, nieko nežino.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2020 m. gruodžio 21 d. tarp ieškovės A. K. ir atsakovės J. S. buvo sudaryta dovanojimo sutartis, kuria ieškovė padovanojo 10000 Eur atsakovei. Apdovanotoji – atsakovė J. S. dovanojamą piniginių lėšų sumą gavo ir ją priėmė.
Ieškovė A. K. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovei J. S., kuriuo prašo pripažinti 2020 m. gruodžio 21 dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir dėl to negaliojančiu nuo sudarymo momento 2020-12-21 ir priteisti ieškovei iš atsakovės negrąžintą 10000 Eur skolą, 245,00 Eur palūkanų ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo.
Ieškovė su atsakove sudarytą dovanojimo sutartį ginčija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, teigdama, jog ieškovė sudarydama sutartį nesiekė ir neturėjo minties neatlygintinai padovanoti 10000 Eur piniginių lėšų asmeniškai atsakovei J. S.. Tikroji ieškovės valia, jos teigimu, buvo pinigus paskolinti, todėl sandoris buvo apsimestinis. Ieškovė nurodo, kad šiuo apsimestiniu sandoriu šalys siekė pridengti paskolos sandorį, kurį jos realiai sudarė, todėl turėtų būti taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar abi šalys, sudarydamos sandorį iš tiesų siekė sudaryti ne tokį sandorį, kuris buvo sudarytas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė nėra giminaitės, tačiau atsakovė daugiau nei trejus metus gyveno su ieškovės sūnumi A. K. ir jie augina bendrą sūnų N. K., o ieškovė yra vaiko močiutė. Atsakovė su ieškovės sūnumi A. K. nebuvo susituokę, 2021 m. sausio mėnesį jie nutraukė santykius ir nebegyvena kartu. Plungės apylinkės teismo nutartimi 2021 m. birželio 14 d. civilinėje byloje Nr. e2SP-2239-1068/2021 buvo patvirtinta J. S. ir A. K. taikos sutartis, kuria susitarta dėl jų nepilnamečio sūnaus N. K. gyvenamosios vietos, išlaikymo dydžio ir bendravimo tvarkos nustatymo. J. S. ir A. K. sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su vaiko mama. Šalių nurodytos aplinkybės apie ieškovės ir atsakovės bendravimą pagrįstos įrodymais šalių ir liudytojų paaiškinimais, patvirtino, kad iki išsiskyrimo jų tarpusavio santykiais buvo šilti, jos artimai bendravo.
Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; kt.).
Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, sandoris yra apsimestinis ir negaliojantis, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009; kt.). Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
141Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės. Sudarytai sutarčiai kvalifikuoti kaip dovanojimo sutarčiai būtina nustatyti, jog tikroji šalių valia buvo perduoti ir atitinkamai priimti turtą ar turtinę teisę neatlygintinai. Šiuo atveju nesvarbu, kokiais motyvais remdamasis dovanotojas suteikia dovaną kitai šaliai, svarbu, kad jo valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Kita vertus, vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos A. T. 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė A. K. 2020 m. gruodžio 21 d. pasirašė dovanojimo sutartį, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad dovanos gavėjai J. S. asmeninės nuosavybės teise dovanoja 10000 Eur (dešimt tūkstančių eurų), o J. S. dovanojamą pinigų sumą priėmė ir patvirtino, kad pinigus gavo prieš pasirašant šią sutartį. Pinigai pervesti į SEB banko asmeninę J. S. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Dovanotoja A. K. pareiškė, kad dovanojama pinigų suma priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, ši pinigų suma niekam neperleista, neįkeista, neareštuota, nėra jokių apribojimų disponuoti šia pinigų suma, teisme ginčų dėl jos nėra.
Ieškovė parašo tikrumo ant sutarties neginčija. Ieškovė nurodo, jog niekada niekam neketino dovanoti pinigų, juo labiau žmogui, kuris jai yra svetimas ir jų nesiejo jokie artimi ryšiai. Jos tikroji valia buvo paskolinti savo sūnui ir jo sugyventinei lėšų pradiniam įnašui, kad atsakovė galėtų savo vardu gauti iš AB SEB banko kreditą gyvenamajam būstui įsigyti. Nurodo, kad ieškovė ir atsakovė negalėjo išoriškai įtvirtinti savo susitarimo dėl pinigų perdavimo atsakovei jokia kita sutartimi kaip dovanojimo. Pažymėtina, kad civilinis procesas vyksta rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis).
LAT teisėjų kolegija pasisakė, kad apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Simuliacija, t. y. apsimestiniai ar tariami sandoriai, yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Melas simuliacijos atveju gali būti skirtingo intensyvumo. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas.
Bylos duomenimis iš šalių paaiškinimais nustatyta, kad atsakovė nėra svetimas, nepažįstamas žmogus ieškovei. Atsakovė yra jos mažamečio anūko mama, jos artimai bendravo. Be to, pati ieškovė patvirtino, kad ji tikėjo atsakovės ketinimais kurti šeimą su ieškovės sūnumi, norėjo padėti vaikams įsigyti būstą, taigi akivaizdu, kad ieškovė laikė atsakovę savo šeimos nariu ir davė jai pinigų norėdama padėti žmonėms, kurios laikė artimaisiais.
Į bylą pateiktame susirašinėjime su atsakove ir atsakovės susirašinėjime su paskolos vadybininke, niekur nėra teigiama, kad ieškovė iš tiesų skolina pinigus, o ne juos dovanoja. Susirašinėjimuose rašoma, kad ieškovė dalį pinigų „duos“ ir tai turi būti įforminta dovanojimo sutartimi. Ieškovė neneigia, kad pinigus „duos“. Šalių susirašinėjime nėra nei žodžiu užsiminta apie tai, kad pinigai ne dovanojami, duodami, o skolinami, atsakovė neįsipareigoja jų grąžinti ar kaip nors kitaip atlyginti už dovaną. Lietuvių kalbos žodyne žodžių „duoti, duoda, davė“ pirma reikšmė yra - daryti, kad gautų, teikti, skirti; antra reikšmė - dovanoti. Nėra nurodyta nei vienos šio žodžio reikšmės kuri galėtų būti suprantama kaip „skolinti“. Susirašinėjime nederinama kada pinigai tūrėtų būti grąžinti ar kitos sąlygos, kurios yra aktualios esant paskolos sutarties teisiniams santykiams, juo labiau jei pinigai skolinami kaip ieškovė teigia „svetimam“ žmogui. Abi šalys sutinka, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik dėl to, kad atsakovė gautų kreditą būstui įsigyti. Tačiau pati aplinkybė, jog pagal kreditavimą reglamentuojančius teisės aktus, pradinis įnašas turi būti kredito gavėjo asmeninės lėšos, nesant jokių kitų įrodymų, kad pinigai atsakovei buvo paskolinti, o ne padovanoti, niekaip neįrodo, kad tikroji šalių valia buvo pinigus skolinti, o ne dovanoti.
Šiuo atveju vertinant ar sudarant sandorį buvo suklysta taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, nes pasitikėjo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius, o jei abejojama, pasikonsultuoti su teisininku arba susilaikyti nuo veiksmo atlikimo. Jei asmuo elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, jis pats prisiima neigiamas savo veiksmų pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008).
Ieškovė nurodė, kad aplinkybę jog ji realiai neketino padovanoti atsakovei pinigų patvirtina tai, kad ji pati tokios didelės pinigų sumos neturėjo, tačiau, kad padėtų vaikams sutiko paskolinti visas savo santaupas savo mamos J. B. ir ji neturėjo valios ir jokių motyvų dovanoti ne savo pinigus atsakovei. Analogišką aplinkybę patvirtino ir ieškovės sūnus A. K.. Tačiau iš šalių paaiškinimų yra akivaizdu, kad ieškovė pradėjo teigti, jog buvo sudaryta ne dovanojimo, o paskolos sutartis ir reikalauti grąžinti padovanotus pinigus tik pašlijus atsakovės ir ieškovės sūnaus santykiams, t. y. praėjus pusei metų po Dovanojimo sutarties sudarymo.
Teismo vertinimu ieškovės teiginiai, jog tai, kad ji negalėjo padovanoti pinigų, įrodo faktas, kad ji pati neturėjo santaupų ir didžiąją dalį atsakovei pervestos sumos sudaro ieškovės motinai priklausančios piniginės lėšos ir apie tai nežinojo net jos vyras, niekaip nepatvirtina ir neįrodo, kad ieškovės valia buvo pinigus ne dovanoti, o skolinti. Byloje be pačios ieškovės ir jos sūnaus, kurių santykiai su atsakove šiuo metu nėra geri, žodinio pasakymo, jog buvo susitarta dėl paskolos sutarties, nėra jokių įrodymų. Pažymėtina, kad netgi pats ieškovės sūnus pasakė, kad pokalbis, jog grąžins pinigus buvo tik tarp atsakovės ir jo paties. Nėra jokių įrodymų, kad atsakovė būtų sutikusi grąžinti jai duotus pinigus ir prisiėmusi įsipareigojimą grąžinti šiuos pinigus.
Pažymėtina, kad aiškinantis aplinkybes dėl sandorių sudarymo teisėtumo, esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu, o ne valia dėl aplinkybių, kurios atsirado po ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006). Nagrinėjamu atveju labiausiai tikėtina, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu 2020-12-21 tikroji ieškovės valia buvo duoti pinigų savo sūnui A. K., kad jis su atsakove, su kuria gyveno ir augino ieškovės anūką, įsigytų gyvenamąjį būstą. Šalys patvirtino, kad sūnus turėjo kreditorinių įsipareigojimų ir dėl tos priežasties paskolą savo vardu galėjo gauti tik atsakovė. Be to pažymėtina, kad teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, jog apie pinigų skolinimą kalbėjo tik su sūnumi, tačiau su pačia atsakove dėl pinigų skolinimo ir grąžinimo sąlygų nesitarė. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės parodymai yra prieštaraujantys, tai ji sako, kad pasitikėjo sūnaus sugyventine ir jos buvo artimai bendravo, tai teigia, kad atsakovė jai yra visiškai svetimas žmogus. Tikėti aplinkybe, kad ieškovė manė, kad skolina atsakovei pinigus ir nesuprato, kad duoda juos neatlygintinai, nėra jokio pagrindo.
Be kita ko, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą, dirba Lietuvos Respublikos finansų ministerijoje vyriausia specialiste, sudarydama ginčo sandorį buvo 54 metų amžiaus, duomenų, kad ji būtų turėjusi sveikatos sutrikimų, lėmusių tai, kad ji negalėjo suprasti sudaromo sandorio esmės ir iš jo galinčių kilti teisių bei pareigų, byloje nėra. Atmestini kaip nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ji pasitikėjo artimais giminaičiais ir todėl po dovanojimo sutarties sudarymo nepasirašė vekselio ar kokio rašytinio susitarimo dėl suteiktos paskolos grąžinimo. Ieškovė prieš atlikdama bet kokį veiksmą turėjo apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius, nesuprasdama sandorio realios prasmės turėjo galimybę pasikonsultuoti su profesionaliu teisininku arba susilaikyti nuo veiksmo atlikimo. Jei asmuo elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, jis pats prisiima neigiamas savo veiksmų pasekmes. Argumentai, kad ieškovė ir atsakovė negalėjo kitaip įtvirtinti susitarimo dėl pinigų perdavimo jokia kita sutartimi kaip tik dovanojimo, nes taip reikėjo, kad atsakovė atitiktų kredito gavimo sąlygas taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir tik parodo, kad ieškovė ir atsakovė galimai elgėsi nesąžiningai ir norėjo suklaidinti kredito davėją dėl realios atsakovės kaip kredito gavėjos finansinės padėties. Pažymėtina, jog ieškovės valia sudaryti tokio pobūdžio dovanojimo sutartį patvirtinta jos parašas. Sutarties 4 punkte nurodyta, kad šalys pareiškė, kad sutartis sudaryta jų laisva valia, nenaudojant spaudimo, dėl kurio šalys būtų priverstos sudaryti šią sutartį, taip pat pareiškė, kad sutartis sudaryta vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, apie visas šios sutarties sudarymo aplinkybes šalys žino. Sutartis sudaryta dviem egzemplioriais, kiekvienai šaliai po vieną, šalys sutartį gavo ir perskaitė.
Jokių aplinkybių, kad ieškovės A. K. valia padovanoti atsakovei J. S. ginčo lėšas būtų susiformavusi dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, apgaulės, nebuvo nustatyta. Be to akcentuotina, kad atsakovės ir jos kviestų liudytojų parodymais nustatyta, kad jos valia ir siekis buvo būtent gauti pinigus neatlygintinai. Tai, kad atsakovei dalį piniginių lėšų, tai yra 7000 Eur pradiniam įnašui už būstą davė ir atsakovės tėvai, iš kurių 2000 Eur buvo grąžinti, niekaip neįrodo, kad tėvai atsakovei visus pinigus taip pat paskolino, nes abi šalys patvirtino, kad atsakovė su ieškovės sūnumi apie 3 metus su pertraukomis gyveno pas atsakovės tėvus. Ir netikėti atsakovės tėvų paaiškinimu, kad jų dukra su sugyventiniu gyvendami už būstą nieko nemokėjo ir todėl grąžino jiems dalį pinigų kaip atlyginimą, teismas neturi pagrindo.
Teismo vertinimu, nurodyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė neįrodė savo teiginių dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu patikimais įrodymais, o aplinkybių visumos vertinimas iš esmės juos (teiginius) paneigia (CPK 185 straipsnis). Ištyrus ir įvertinus rašytinę bylos medžiagą bei dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus nėra pagrindo konstatuoti, kad sandorio sudarymo metu ieškovės ir atsakovės valia būtų neatitikusi pasirašyto dokumento esmės ir pripažinti, jog ginčijamas sandoris yra apsimestinis ir dėl to negaliojantis. Ieškinys neįrodytas, todėl atmestinas.
Nenustačius, kad ginčijamas sandoris yra apsimestinis ir dėl to negaliojantis, priteisti ieškovei negrąžintą 10000 Eur skolą ir palūkanas taip pat nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). A. J. S pateikė rašytinius įrodymus apie patirtas 2953,49 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Teismo vertinimu, atsakovės prašymas priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstas leistinais rašytiniais įrodymais, byloje esantys duomenys patvirtina, kad jos yra realiai patirtos ir susijusios su nagrinėta byla, jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, nustatytų už advokato teikiamą teisinę paslaugą priteistinų maksimalių dydžių, todėl yra pagrindas jį tenkinti. Atmetus ieškinį, iš ieškovės priteistinos 2953,49 Eur bylinėjimosi išlaidos atsakovės J. S. naudai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu neviršija teisingumo ir finansų ministrų patvirtinto minimalaus valstybei priteistino šių išlaidų dydžio, todėl iš šalių nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 – 268, 270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 2953,49 Eur (du tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt tris eurus, 49 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.