Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-178-968/2023

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-02-22
Bylos Nr.: eA-178-968/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02543-2021-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Beata Martišienė
Atsakovas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas: UAB "Puiki investicija"

Kategorijos

12.15.5.3Teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą paneigimas

Administracinė byla Nr. eA-178-968/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02543-2021-2Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Puiki investicija“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Puiki investicija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2021 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. S-91-(7-67/2021) „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Puiki investicija“ skundo“ (toliau – ir Komisijos 2021 m. liepos 9 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (21.222 Mr) FR0682-80 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI 2021 m. balandžio 16 d. sprendimas) dalį, kuria patvirtintos 2021 m. vasario 17 d. patikrinimo akto Nr. (21.22 Mr) FR0680-44 „Patikrinimo aktas UAB „Puiki investicija“ (toliau – ir Patikrinimo aktas) dalys, pagal kurias: papildomai apskaičiuota 56 231,40 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) suma nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio buto pardavimo, nesuteikiant teisės į PVM atskaitą ir nuo šios sumos apskaičiuoti delspinigiai ir paskirta bauda; 2017 metų sąnaudos padidintos už butą sumokėta 56 231,40 Eur PVM suma; 2018 metų sąnaudas sumažintos už namo nusidėvėjimą 11 332 Eur suma; 3) įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti Patikrinimo akto tvirtinimo klausimą nurodytoje apimtyje.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 22 d. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), kurio pirkimo PVM įtraukė į 2017 metų rugsėjo mėnesio PVM atskaitą. Nepaisant to, kad įsigytas nekilnojamasis turtas po jo įsigijimo nebuvo naudojamas PVM apmokestinamoje veikloje, VMI neturėjo teisės neleisti pareiškėjui atskaityti PVM nuo įsigyto Buto. Butas yra pareiškėjo ilgalaikis turtas, kuriam taikytinos specialiosios normos dėl PVM atskaitos. Įsigijus ilgalaikį turtą, visa ilgalaikio turto įsigijimui patirta PVM suma įtraukiama į PVM ataskaitą iš karto įsigijimo momentu, net jeigu įsigytas ilgalaikis turtas (šiuo atveju – Butas) ir nėra iš karto panaudojamas PVM apmokestinamoje veikloje. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 67 straipsnį vėliau (po įsigijimo) 10 metų laikotarpyje ši PVM atskaita tikslinama priklausomai nuo ilgalaikio turto faktinio naudojimo PVM apmokestinamoje veikloje ar PVM neapmokestinamoje veikloje. Tuo atveju, kai įsigyjamas ilgalaikis turtas, reikia nustatyti tik tai, ar asmuo jį įsigijo kaip apmokestinamasis asmuo (dėl ko ginčo nėra) ir jeigu taip, tai ilgalaikio turto įsigijimo atveju (šiuo atveju – Buto) PVM atskaita turi būti suteikiama iš karto visai sumai net ir tais atvejais, jeigu iš karto po ilgalaikio turto įsigijimo toks turtas laikinai naudojamas ne PVM apmokestinamoje veikloje arba jis laikinai neuždirba jokių pajamų. Pareiškėjas įsigijo Butą su pagrindiniu tikslu jį nuomoti PVM mokėtojams su PVM (PVM įstatymo 31 str. 3 d.) ir tai nėra nuginčyta.

2.2. Pareiškėjas negalėjo įsigyto Buto iš karto naudoti PVM apmokestinamoje veikloje, nes ankstesnis Buto savininkas jau buvo sudaręs nekilnojamojo turto nuomos sutartį neskaičiuojant PVM, šios sutarties iki jos galiojimo pabaigos pareiškėjas negalėjo nutraukti.

2.3. Nekilnojamojo turto nuoma ir nekilnojamojo turto pardavimas su PVM yra alternatyvūs galimi nekilnojamojo turto panaudojimo pareiškėjo ekonominėje veikloje būdai, kurie neprieštarauja vienas kitam ir yra įprasti užsiimant veikla, susijusia su nekilnojamuoju turtu. Pareiškėjas turėjo esminį ir pagrindinį ketinimą įsigytą Butą nuomoti su PVM. Tuo pačiu metu jis sutarė 2017 m. spalio 5 d. Tarpininkavimo paslaugų, parduodant nekilnojamąjį turtą, teikimo sutartį Nr. 2017/00001 (toliau – ir Tarpininkavimo paslaugų sutartis), siekdamas pabandyti Butą parduoti už ženkliai didesnę kainą. Toks pareiškėjo ketinimas neprieštarauja pareiškėjo ketinimui nuomoti Butą su PVM. Tarpininkavimo paslaugų sutarties sudarymo momentu pareiškėjas dar negalėjo nuomoti Buto su PVM, nes iki 2017 m. gruodžio 20 d. galiojo pareiškėjo perimta nuomos sutartis su ankstesniu nuomininku. Tačiau galiojant perimtai nuomos sutarčiai su ankstesniu nuomininku pareiškėjas galėjo pabandyti Butą parduoti, siekdamas uždirbti. Būtent dėl šiuo alternatyvaus nekilnojamojo turto panaudojimo tikslo pareiškėjas sudarė Tarpininkavimo paslaugų sutartį, kuri įrodo maksimalias pareiškėjo pastangas Butą naudoti ekonominėje veikloje. Dėl to pareiškėjas turėjo teisę visą Buto pirkimo PVM sumą įtraukti iš karto į 2017 metų rugsėjo mėnesio PVM atskaitą.

2.4. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką (1996 m. vasario 29 d. sprendimas Intercommunale voor Zeewaterontzilting (Inzo), in liquidation, prieš Olandiją, C-110/94, ECLI:EU:C:1996:67; 2006 m. kovo 30 d. sprendimas Uudenkaupungin kaupunki, C-184/04, ECLI:EU:C:2006:214; 2000 m. birželio 8 d. sprendimas Finanzamt Goslar prieš Brigitte Breitsohl, C-400/98, ECLI:EU:C:2000:304; 2000 m. birželio 8 d. sprendimas Commissioners of Customs & Excise prieš Midland Bank plc, C-98/98, ECLI:EU:C:2000:300) teisė į PVM atskaitą išlieka ir tuo atveju, jeigu PVM apmokestinamos prekės ar paslaugos įsigyjamos numatomai ekonominei PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, tačiau dėl atitinkamų objektyvių priežasčių ta veikla nebuvo pradėta vykdyti. Pareiškėjas Butą ketino naudoti ir kaip biuro patalpas, kas taip pat suteikia pareiškėjui teisę visą Buto prikimo sumą įtraukti į PVM atskaitą iš karto 2017 metų rusėjo mėnesio PVM deklaracijoje. Todėl VMI ir Komisijos padarytos priešingos išvados nėra pagrįstos.

2.5. Pareiškėjas nuo 2017 m. gruodžio 20 d. (kai baigėsi nuomos sutartis su ankstesniu nuomininku) iki 2018 m. lapkričio 29 d. (kai buvo sudaryta nuomos sutartis su nauju nuomininku) laikinai nenuomojo Buto, nes dėl objektyvių priežasčių ieškojo naujo nuomininko ir atliko paruošiamuosius tvarkymo darbus nuomai po ankstesnio nuomininko pasitraukimo. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas svarstė įsigytą Butą pradėti naudoti kaip biurą. Dabartinio biuro naudojimo plotas apie 95 kv. m, nekilnojamojo turto plotas – 130 kv. m, jie yra tame pačiame pastate, ši vieta pareiškėjo klientams žinoma, todėl patogi. Gyvenamosios paskirties Butą galima naudoti kaip biurą ir tam nereikia keisti jo paskirties. Tai įrodo aplinkybė, kad Butas yra „Vilniaus vartuose“, kur ne mažai tokių gyvenamosios paskirties būtų naudojami kaip biurai. Be to, toks ketinimas teisėtas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtinto Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atvejų ir tvarkos aprašo 3.6 punktą. Tačiau tam reikėjo papildomų finansinių investicijų pertvarkant Butą, todėl šio ketinimo buvo atsisakyta.

2.6. Nagrinėjamu atveju neaktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1726-602/2019, nes nesutampa šių bylų faktinės aplinkybės, t. y. nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiama dėl apsimestinio sandorio siekiant mokestinės naudos. Be to, naujai LVAT formuojamos taisyklės mokesčių teisės srityje neturėtų būti taikomos atgaline data.

2.7. VMI yra priėmusi ankstesnius sprendimus, kuriais patvirtino pareiškėjo teisę į 56 231,40 Eur Buto PVM atskaitą, todėl ji nebeturi teisės pakeisti savo pozicijos. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 22 d. Buto pirkimo–pardavimo sutartimi su pardavėju susitarė, kad visą PVM sumą (60 049,58 Eur) pirkėjas sumokės, perimdamas iš pardavėjo tokio paties dydžio mokėtiną pardavimo PVM prievolę ir taps skolingas PVM sumą valstybei. Vykdydamas susitarimą dėl mokestinės nepriemokos perėmimo, pareiškėjas pateikė VMI visus tam reikalingus dokumentus. VMI atliko pateiktų dokumentų analizę. Pardavėjo 37 626,59 Eur PVM nepriemokos sumą pagal Buto 2017 m. rugsėjo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį VMI, priėmusi 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. (23.21-08) 324-20194 „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo“ (toliau – ir VMI 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimas), leido perimti pareiškėjui. Šis leidimas buvo suteiktas todėl, kad PVM nepriemoką pareiškėjas galėjo sumokėti pagal tą pačią Buto 2017 m. rugsėjo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį įgyta 60 049,58 Eur PVM permokos dalimi, kuri susidarė pareiškėjui įtraukus į PVM atskaitą ir už Butą apskaičiuotą PVM sumą, t. y. perimtą nepriemoką padengiant turima PVM permoka. VMI 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimu leidžiant pareiškėjui perimti 37 626,59 Eur PVM nepriemoką ir sudengti ją su pareiškėjo turima 60 049,58 Eur permoka buvo patvirtinta pareiškėjo teisė į 60 049,58 Eur PVM atskaitą (įskaitant ir teisę į PVM atskaitą už Butą). Taip pat VMI priėmė 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 331C-2471 „Grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį nusižengimą permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas“ (toliau – ir VMI 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimas), kuriuo pareiškėjui grąžino 26 588 Eur PVM permoką, kurią sudarė pagal 2017 m. rugsėjo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį atskaityta Buto pirkimo PVM suma. VMI jau antrą kartą po VMI 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimo konstatavo ir pripažino pareiškėjo teisę atskaityti Buto pirkimo PVM. Todėl VMI nebegali šios pareiškėjo situacijos vertinti kitaip. Šie VMI ankstesni sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, sukėlę pareiškėjui teisines pasekmes, kurie, suėjus jų apskundimo terminui, nebegali būti naikinami ar keičiami administracine tvarka. Įsiteisėjęs VMI 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimas reiškia, kad klausimas, ar pareiškėjas turi teisę į PVM atskaitą įtraukti Buto pirkimo PVM sumą jau yra išspręstas. Todėl VMI reikalavimas grąžinti PVM sumą yra nepagrįstas.

2.8. Priimant VMI 2021 m. balandžio 16 d. sprendimą VMI buvo žinomi jos ankstesni priimti sprendimai, kuriais VMI privalėjo remtis, spręsdamas tą pačią situaciją. Nesilaikydama savo ankstesnių sprendimų VMI pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą mokesčius administruoti, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais. VMI negali praėjus daugiau nei 3 metams iš esmės pakeiti savo nuomonę ir priimti visiškai priešingą sprendimą, kuris, priešingai nei ankstesni jos priimti sprendimai, yra nepalankus pareiškėjui. Dėl priimtų ankstesnių VMI sprendimu, VMI taip pat neturėjo teisės atlikti mokestinį patikrinimą toje dalyje, kurioje buvo priimti ankstesni VMI sprendimai. Be to, jeigu VMI norėjo atlikti mokestinį patikrinimą dėl pareiškėjo prašymo grąžinti jam Buto pirkimo PVM įtraukimo į atskaitą susidariusią 26 588 Eur PVM permoką, VMI tai galėjo padaryti vėliausiai per 35 dienas nuo momento, kai pareiškėjas pateikė paskutinį dokumentą nagrinėjant minėtą pareiškėjo prašymą.

2.9. Pareiškėjas 2017 metų rugsėjo mėnesį turėjo teisę įtraukti į PVM atskaitą visą 56 231,40 Eur PVM sumą, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas tą pačią sumą turėjo pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PM įstatymas) 24 straipsnį priskirti 2017 metų sąnaudoms. Pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2027 m. rugsėjo 22 d. turėjo realius ketinimus ir vis dar turi realią galimybę nuomoti Butą ekonominėje veikloje. Jeigu šis ketinimas būtų įgyvendintas bet kuriuo metu po skundo padavimo teismui, tokiu atveju pareiškėjas netgi ir pagal mokesčių administratoriaus suformuotą poziciją įgytų teisę už tą likusį iki 2027 m. rugsėjo 22 d. metų laikotarpį netikslinti ir neatstatyti Buto pirkimo PVM atskaitytos dalies. Tačiau jeigu visa Buto pirkimo PVM suma, mokesčių administratoriaus sprendimu, bus įtraukta į 2017 metų sąnaudas ir toks sprendimas įsiteisės pasibaigus mokestiniam ginčui, tai tokiu atveju pareiškėjui būtų nepagrįstai užkirsta teisėta ir neginčijama galimybė naudotis Buto pirkimo PVM atskaita už laikotarpį iki 2027 m. rugsėjo 22 d., jeigu Butas vis dėlto būtų nuomojamas su PVM. Dėl šių priežasčių VMI sprendimas Buto pirkimo PVM sumą įtraukti į 2017 metų pareiškėjo sąnaudas nepagrįstas.

2.10. Dėl 2018 metais apmokestinamo nuostolio sumažinimo 11 332 Eur suma dėl ilgalaikio turto, t. y. 2018 m. rugpjūčio 9 d. žemės sklypo ir namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas), įsigijimo nusidėvėjimo sąnaudų, nesusijusių su pajamų uždirbimu ar ekonominės naudos gavimu, Komisija neteisingai traktuojama, kad ilgalaikis turtas pradedamas naudoti ūkinėje veikloje tik nuo to momento (atitinkamai ir laikomas naudojamu tik tuo momentu), kai jis realiai išnuomojamas. Pareiškėjas Namo nuomininko pradėjo ieškoti per turimus patikimus kontaktus Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje nuo pat Namo įsigijimo pradžios. Namo nuomininką pavyko rasti, buvo sudaryta 2019 m. spalio 1 d. nuomos sutartis. Laikotarpis, kai ieškoma nuomininko, ar laikotarpis, kai ilgalaikis turtas tvarkomas siekiant jį pradėti nuomoti, taip pat turi būti priskiriamas tam laikui, kada laikoma, jog ilgalaikis turtas jau pradėtas naudoti ūkinėje veikloje, todėl ilgalaikio turto (šiuo atveju – Namo) įsigijimo kainos dalis į sąnaudas gali būti įtraukiama ne tik nuo nuomos sutarties sudarymo, tačiau jau nuo Namo įsigijimo momento. Būtent nuo šio momento Namas buvo pradėtas ruošti nuomai ir jo nuomai buvo pradėta nuomininko paieška, kuri užtruko dėl objektyvių priežasčių. Todėl pareiškėjas turi teisę skaičiuoti už Namą jo nusidėvėjimą nuo pat Namo įsigijimo pradžios net ir tuo momentu, kai Namas nebuvo faktiškai nuomojamas.

Atsiliepimas

3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. VMI atsiliepime į skundą nurodė:

3.1. Pareiškėjas įsigijo gyvenamosios paskirties Butą, kurį pagal trišalę sutartį nuomojo apmokestinamajam asmeniui, tačiau PVM nuo nuomos pajamų skaičiuoti nepasirinko, metus gyvenamosios paskirties Buto nenaudojo PVM apmokestinamai veiklai. Nors teismų praktikoje PVM atskaita galima ir tokiais atvejais, kuomet, neatsižvelgiant į pajamų uždirbimą, planuojama PVM apmokestinama veikla ateityje, kai nebenaudojamas turtas veikloje pasikeitus aplinkybėms. Tačiau tam, jog šiuo atveju pareiškėjas turėtų teisę į PVM atskaitą, reikia įrodyti ketinimą vykdyti veiklą, kuri apmokestinama PVM. Nenustatyta jokių aplinkybių, kurios objektyviai patvirtintų parengiamųjų ar kitų aktyvių veiksmų, reikalingų pradėti ginčo nekilnojamojo turto objektus naudoti pareiškėjo apmokestinamoje veikloje, buvimą.

Šalies argumentai

3.2. Pareiškėjo abstraktūs ir iš esmės jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti teiginiai bei hipotetiniai pasvarstymai apie potencialias galimybes Butą panaudoti apmokestinamoje ekonominėje veikloje kaip biuro patalpas ar kita, neįrodo, kad pareiškėjas atliko kokius nors realius parengiamuosius veiksmus, taip pat pareiškėjo siekio Butą panaudoti PVM apmokestinamoje veikloje kitais būdais. Tarpininkavimo paslaugų sutartimi suteiktos tarpininkavimo paslaugos nepagrindžia, jog pareiškėjas siekė Butą parduoti būtent su PVM. Pagal PVM įstatymo 32 straipsnio nuostatas senos statybos nekilnojamas turtas ar jo dalis parduodama be PVM, išskyrus, kai yra pasirenkama skaičiuoti nuo sandorio PVM parduodant jį PVM mokėtojui. Be to, tai, kad sutartis pasirašoma to paties asmens, kelia pagrįstų abejonių. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai ir dokumentai iš esmės yra prieštaringi, nes pagal jų turinį matyti, kad pareiškėjas nurodo ketinęs Butą naudoti beveik visais galimais tokio nekilnojamojo turto panaudojimo apmokestinamojoje veikloje būdais, su kuriais įprastai yra siejama teisė atskaityti pirkimo PVM įsigijus nekilnojamąjį turtą, atitinkamu laikotarpiu ir keliais būdais vienu metu. Pareiškėjas nepateikė informacijos dėl to, kad gyvenamosios paskirties Butas jau pradėtas naudoti apmokestinamojoje veikloje, nors nuo jo įsigijimo 2017 m. rugsėjo 22 d. praėjo beveik 4 metai. Vertinant PVM atskaitos realizavimo galimybę pagal PVM įstatymo 58 straipsnį, neturi būti nustatyta, kad turtas naudojamas ekonominėje veikloje, nes teisė į PVM atskaitą išlieka ir kai turtas skirtas ateityje numatomai ekonominei veiklai vykdyti. 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) nenustato per kokį laikotarpį turtas turi būti pradėtas naudoti PVM apmokestinamoje veikloje. Tačiau turi būti pateikti objektyvūs įrodymai, pagrindžiantys ketinimą panaudoti veikloje PVM apmokestinamoje veikloje. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad gyvenamosios paskirties Butas bus realiai panaudotas būtent PVM apmokestinamoje veikloje.

3.3. Sutiktina su pareiškėju, kad PVM įstatymas numato galimybę atstatyti PVM į biudžetą pagal PVM įstatymo 67 straipsnio nuostatas už tą laikotarpį, kuomet turtas nebuvo naudojamas PVM apmokestinamoje veikloje. Tačiau tai padaryti galima tik tais atvejais, kada atlikus pirminę atskaitą galima pagrįsti objektyviais įrodymais siekį turtą panaudoti būtent PVM apmokestinamoje, o ne bet kokioje ekonominėje veikloje. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog įgytas turtas buvo ar bus naudojamas būtent PVM apmokestinamai veiklai, taigi neturėjo teisės į pirminę PVM atskaitą, todėl neatsiranda aplinkybės ir vėlesniam PVM atskaitos tikslinimui, grąžinant dalį PVM į biudžetą už tuos laikotarpius, kai Butas buvo nuomojamas be PVM.

3.4. Iš dalies sutiktina su pareiškėjo skundo argumentais, kad laikotarpis, kada pareiškėjas ieškojo nuomininkų, neturi būti tikslinamas, nes tai ekonominės veiklos dalis, tačiau tik tokiais atvejais, kuomet įmanoma pagrįsti tiesioginio ir betarpiško ryšio egzistavimą su PVM apmokestinama veikla. To pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė, todėl ir PVM atskaitos tikslinimas pagal PVM įstatymo 67 straipsnio nuostatas negali būti taikomas. Pareiškėjo pateikti pavyzdžiai neatitinka ginčo situacijos.

3.5. PVM atskaita dėl nekilnojamojo turto įsigijimo gali būti tikslinama 10 metų, tačiau pareiškėjas negali šia aplinkybe remtis kaip hipotetine galimybe turtą per šį laikotarpį panaudoti PVM apmokestinamojoje veikloje, taip pagrindžiant teisę į PVM atskaitą turto įsigijimo metu. Ginčo situacijoje pareiškėjas abejonių nekeliančiais duomenimis ir informacija nepagrindė savo ketinimų dėl turto naudojimo PVM apmokestinamojoje veikloje. Faktinės nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. nustatytos su Buto naudojimu susijusios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjo ketinimai buvo deklaratyvaus pobūdžio. Leidus tikslinti PVM atskaitą, grąžinant PVM į biudžetą tik už Buto nuomos laikotarpį, kuomet Butas buvo nuomojamas be PVM, o už tariamą naudojimą veikloje, kuomet buvo ruošiamasi Buto nuomai (šiuo atveju be PVM), pareiškėjas įgytų pranašumą, o tai pažeistų PVM neutralumo principą.

3.6. Pareiškėjas 2018 m. sąnaudomis pripažino ir leidžiamiems atskaitymams priskyrė 11 332 Eur. Tačiau pareiškėjas per visą mokestinį laikotarpį ekonominėje veikloje nekilnojamojo turto nenaudojo ir pajamų iš jo naudojimo neuždirbo. Todėl pareiškėjas pažeidė PM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskirdamas 11 332 Eur Namo, kurio nenaudojo ekonominėje veikloje ir pajamų neuždirbo, ir žemės sklypo, kurio nusidėvėjimas neskaičiuojamas pagal PM įstatymo nuostatas, nusidėvėjimo sąnaudų.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies patenkino, t. y. panaikino Komisijos 2021 m. liepos 9 d. sprendimo ir VMI 2021 m. balandžio 16 d. sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui papildomai apskaičiuota 56 231,40 Eur PVM ir su juo susijusios sumos (delspinigiai, bauda), 2017 metais padidinti 56 231,40 Eur suma veiklos mokestiniai nuostoliai, kitą skundo dalį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. VMI atliko pareiškėjo PVM 2016 m. gruodžio 22 d.–2019 m. birželio 30 d. laikotarpio ir pelno mokesčio (toliau – ir PM) 2017–2018 m. laikotarpio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą.

5.2. VMI surašė Patikrinimo aktą (Komisijos byla, b. l. 36–42), kuriame nustatyta:

5.2.1. Pareiškėjas įsigijo nekilnojamąjį turtą – Butą ir automobilių stovėjimo aikštelės dalį – už 346 000 Eur (iš jų 60 049,58 Eur PVM), iš jų – Butą už 324 000 Eur (iš jų 56 231,40 Eur PVM). Pareiškėjas atsiskaitė už šį nekilnojamąjį turtą, išskyrus 37 626,59 Eur, dėl ko pasirašė mokestinės paskolos sutartį, pagal kurią pareiškėjas perėmė pardavėjo [UAB „Infrasta“] mokestinę nepriemoką šiai sumai, t. y. 37 626,59 Eur. Pagal trišalę sutartį pareiškėjas įsipareigojo nuomoti Butą iki 2017 m. gruodžio 20 d. už 1 600 Eur be PVM, o vėliau pagal su fiziniu asmeniu sudarytą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį išnuomojo Butą už 1 700 be PVM. Pareiškėjas iš pajamų neatskaitė 56 231 Eur pirkimo PVM sumos už įsigytą Butą. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo mėn. nepagrįstai įtraukė į PVM atskaitą 56 231 Eur PVM už gyvenamosios paskirties nekilnojamo turto – Buto – įsigijimą, kuris nenaudojamas PVM apmokestinamoje veikloje. Pareiškėjas neatskaitytiną Buto pirkimo PVM sumą gali priskirti leidžiamiems atskaitymas apskaičiuojant PM, todėl 2017 m. mokestiniai nuostoliai didintini 56 231 Eur suma.

5.2.2. Pareiškėjas deklaravo 46 944 Eur mokestinių metų nuostolių prieš apmokestinimą, iš kurių 782 Eur neleidžiamų atskaitymų ir 46 162 Eur mokestinio laikotarpio veiklos nuostolių.

5.2.3. Pareiškėjas pagal 2018 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir vienbutį gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Namą). VMI, siekdama nustatyti įgyto turto vertes atskirai, patikrinimo metu pareiškėjo paprašė pateikti dokumentus, pagrindžiančius žemės sklypo ir Namo vertę atskirai. Pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė (jų nepateikė ir teismui). Pareiškėjas Namą apskaitė ilgalaikio turto sąskaitoje. Žemės sklypas ir Namas 2018 m. rugpjūčio 9 d. įvestas į eksploataciją, nusidėvėjimas skaičiuotas nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. nuo bendros įsigyto nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir Namo) vertės 680 000 Eur. 2018 m. priskaičiuota 11 333,32 Eur (2 833 x 4) nusidėvėjimo sąnaudų. Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (forma PLN204) už 2018 metus pareiškėjas deklaravo -184 504 Eur pelno (nuostolių) ataskaitoje apskaičiuotų mokestinių metų nuostolių prieš apmokestinimą, iš kurių 1 505 Eur sąnaudų, laikomų neleidžiamais atskaitymais, ir 182 999 Eur mokestinio laikotarpio veiklos nuostolių. Pareiškėjas pateikė 2019 m. spalio 1 d. nuomos sutartį, pagal kurią pareiškėjas išnuomojo Namą, tačiau per 2018 m. mokestinį laikotarpį pareiškėjas Namo nenuomojo ir pajamų neuždirbo.

5.2.4. Pareiškėjas neapskaičiavo mokėtino PVM už automobilių stovėjimo aikštelės dalies nuomos pajamų (126 Eur).

5.2.5. Pareiškėjui papildomai apskaičiuota iš viso 56 357 Eur PVM (56 231 Eur + 126 Eur).

5.2.6. Pareiškėjo 2018 m. mokestiniai nuostoliai PM deklaracijoje sumažintini 11 332 Eur suma, nustačius, kad buvo nepagrįstai priskirta leidžiamiems atskaitymams nusidėvėjimas už Namą ir žemės sklypą.

5.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo aktu, pateikė VMI 2021 m. kovo 17 d. pastabas „Dėl UAB „Puiki investicija“ 2021 m. vasario 17 d. patikrinimo akto Nr. (21.222 Mr) FR0680-44“ (toliau – ir Pastabos).

5.4. Įvertinusi Pastabose pateiktus argumentus ir bylos medžiagą, VMI priėmė VMI 2021 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriuo: 1) patvirtino Patikrinimo aktu apskaičiuotą 56 357 Eur PVM; 2) apskaičiavo 3 999,86 Eur PVM delspinigių; 3) paskyrė 5 636 Eur PVM baudą.

Šalies argumentai

5.5. Pareiškėjas su 2021 m. gegužės 6 d. skundu kreipėsi į Komisiją, kuri priėmė Komisijos 2019 m. liepos 9 d. sprendimą, kuriuo patvirtino VMI 2021 m. balandžio 16 d. sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas, vadovaudamasis PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, kuria įgyvendintas PVM direktyvos 168 straipsnio a punktas, ESTT praktika (1995 m. spalio 4 d. sprendimas Finanzamt Uelzen prieš Dieter Armbrecht, C-291/92, ECLI:EU:C:1995:304; 2000 m. birželio 8 d. sprendimas Commissioners of Customs & Excise prieš Midland Bank plc, C-98/98, ECLI:EU:C:2000:300; 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Cibo Participations SA prieš Directeur regional des imp?ts du Nord-Pas-de-Calais, C-16/00, ECLI:EU:C:2001:495; 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimas Danfoss A/S, AstraZeneca A/S prieš Skatteministeriet, C-371/07, ECLI:EU:C:2008:711), LVAT praktika (2012 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1547/2012), nustatė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neigia pareiškėjo teisę į pirminę PVM atskaitą, kvestionuodamas pirminį pareiškėjo ketinimą įsigytą ilgalaikį turtą naudoti savo apmokestinamoje ekonominėje veikloje, nekeldamas klausimo dėl pareiškėjo pareigos tikslinti PVM atskaitą PVM įstatymo 67 straipsnio 5 dalyje ir PVM direktyvos 185 straipsnyje nustatytais atvejais. Todėl pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl PVM atskaitos tikslinimo.

7. Teismas, spręsdamas dėl ginčo klausimo, kuriam aktuali ir PM įstatymo 24 straipsnio 2 dalis, pagal kurią iš pajamų galima atskaityti tik tas prekių (paslaugų) pirkimo ir importo PVM sumas, kurios atitinka šiuos kriterijus: šios sumos neatskaitomos pagal PVM įstatymą ir šios sumos apskaičiuotos nuo PM įstatymo nustatytų leidžiamų (įskaitant ribojamų dydžių) atskaitymų, ir ESTT praktika (2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo ITH Comercial Timi?oara SRL prieš Agen?ia Na?ional? de Administrare Fiscal? – Direc?ia General? Regional? a Finan?elor Publice Bucure?ti, Agen?ia Na?ional? de Administrare Fiscal? – Direc?ia General? Regional? a Finan?elor Publice Bucure?ti – Administra?ia Sector 1 a Finan?elor Publice, C?734/19 (toliau – ir ESTT 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimas), ECLI:EU:C:2020:919, 38 p.; 2018 m. liepos 25 d. sprendimo Szef Krajowej Administracji Skarbowej prieš Gmina Ryjewo, C-140/17, EU:C:2018:595 (toliau – ir ESTT sprendimas Gmina Ryjewo), 38 p.), konstatavo, kad byloje ginčo nėra, jog pareiškėjas įsigijo gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą (ilgalaikį turtą) – Butą, veikdamas kaip apmokestinamas asmuo, tačiau nuo jo įsigijimo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pareiškėjas taip ir nepradėjo naudoti jo ekonominėje PVM apmokestinamoje veikloje. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo byloje nėra, jog pareiškėjas užsiima gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatų statyba.

8. Spręsdamas dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas neturėjo teisės į PVM atskaitą įtraukti Buto pirkimo PVM, teismas, vadovaudamasis ESTT sprendimu Gmina Ryjewo (53 p.), įvertinęs pareiškėjo ginčo ilgalaikio turto – Buto ir veiklos pobūdį, padarė išvadą, jog negalima teigti, kad pareiškėjas neketino naudoti Buto apmokestinamojoje ekonominėje veikloje tuo metu, kai buvo pasinaudota teise į PVM atskaitą. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju objektyviais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas, įsigydamas gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą, t. y. Butą, žinojo, kad tam tikrą laiką (3 mėnesius) negalės jo naudotis apmokestinamojoje veikloje. Tačiau pareiškėjas negalėjo žinoti, kad po perimtos sutarties su nuomininku pasibaigimo, jam nepavyks naudoti Buto PVM apmokestinamojoje veikloje.

9. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas nurodė du galimus Buto panaudojimo būdus ekonominėje veikloje, t. y. Buto nuomą arba Buto pardavimą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, įsigydamas Butą, ketino panaudoti jį PVM apmokestinamoje ekonominėje veikloje, į tai, kad nuo Buto įsigijimo (2017 m. II pusmetis) iki VMI atlikto patikrinimo (patikrinimo laikotarpis iki 2019 m. I pusmečio imtinai) praėjo nedaug laiko, lyginant su galimu PVM atskaitos tikslinimo laikotarpiu, VMI iš esmės nenurodė ir iš byloje surinktų duomenų objektyviai nenustatyta, kad Butą pareiškėjas ab initio (iš pradžių) įsigijo kitais nei investicija į būsimą (apmokestinamą) ekonominę veiklą tikslais, Butas buvo įsigytas kaip ilgalaikis turtas, kuris pareiškėjo ekonominėje veikloje numatomas naudoti ilgą laiką (pagal PVM įstatymo 67 str. – mažiausiai 10 metų), vadovaudamasis PVM įstatymo komentaru, padarė išvadą, kad šiuo atveju VMI nepagrįstai paneigė pareiškėjo teisę į PVM atskaitą.

10. Teismas pažymėjo, kad netinkamas teisės į pirminę PVM atskaitą realizavimas galėtų būti įrodinėjamas šios teisės realizavimo metu buvusiomis kitokiomis aplinkybėmis ar tuo metu pareiškėjo pateiktais klaidinančiais, melagingais duomenimis, o tokių aplinkybių patikrinimo metu nebuvo nustatyta. Priešingai, teismas nustatė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas verčiasi ūkine komercine veikla, susijusia su nekilnojamuoju turtu, ginčo sandoris nebuvo netipinis ar nerealus (neįvykęs) sandoris pareiškėjo ūkinėje veikloje, pareiškėjas dėjo pastangas turtą nuomoti. Teismas pažymėjo ir tai, kad patikrinimo metu nebuvo nepaneigti pareiškėjo argumentai, kad nekilnojamasis turtas gali būti ekonominėje veikloje panaudotas ir jį parduodant. Teismas atkreipė dėmesį, kad pati VMI teisingai nurodo, jog tiek PVM įstatymas, tiek PVM direktyva, tiek teismų praktika teisę į atskaitą sieja su ketinimu vykdyti ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje PVM atskaita galima ir tokiais atvejais, kuomet neatsižvelgiant į pajamų uždirbimą, tačiau planuojama PVM apmokestinama veikla ateityje, tam pateikiant objektyvius įrodymus, kad ketinama vykdyti veikla bus vykdoma ir bus apmokestinama PVM, kad yra tiesioginis ir betarpiškas ryšys su PVM apmokestinama veikla. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad VMI nepagrįstai pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu vien dėl to, kad pareiškėjas per kelerius metus negalėjo Buto panaudoti ekonominėje veikloje, apmokestinamojoje PVM, pripažino, kad pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą. Teismo vertinimu, vien faktas, kad 2017 m. rugsėjo 22 d. Buto įsigijimo momentu Buto ankstesnis savininkas jau buvo sudaręs Buto nuomos sutartį neskaičiuojant PVM, nereiškia, kad nėra būtino tiesioginio ir betarpiško ryšio egzistavimo tarp konkretaus pirkimo sandorio, suteikiančio teisę į atskaitą ar kad Butas nebus naudojamas pareiškėjo PVM apmokestinamoje veikloje.

11. Teismas sutiko su pareiškėju, kad VMI, atlikus išsamią Buto pirkimo–pardavimo sandorio dokumentų analizę, yra priėmusi ankstesnius sprendimus (VMI 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimas, kuriuo leista pareiškėjui perimti 37 626,59 Eur nepriemokos sumą pagal 2017 m. rugsėjo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir sudengti ją su pareiškėjo pagal tą pačią sutartį turima 60 049,58 Eur permoka; VMI 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimas, kuriuo grąžinta pareiškėjui 26 588 Eur dydžio PVM permoka, kurią sudaro pagal 2017 m. rugsėjo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį atskaityta Buto pirkimo PVM suma), netiesiogiai patvirtinančius teisę į buto PVM atskaitą ir kurie galėjo sukelti pareiškėjui teisėtus lūkesčius, kad teisė į pirminę PVM atskaitą nebus kvestionuojama. Tačiau teismas nesutiko su pareiškėju, kad VMI neturėjo teisės atlikti patikrinimo toje dalyje, kur priimti ankstesni VMI sprendimai. Visgi teismas pripažino, kad į šiuos ankstesnius sprendimus VMI, atlikdama ginčo mokestinį patikrinimą, turėjo atsižvelgti.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjas būtų susijęs su Buto pardavėju, nenustatyta, kad sudarytas ginčo sandoris būtų apsimestinis, neįvykdytas, netipinis, konstatavo, kad nors VMI remiasi LVAT 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1726-602/2019, tačiau šioje byloje ir nagrinėjamoje byloje nenustatytos tapačios ar panašios faktinės aplinkybės.

13. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas pripažįsta pareigą tikslinti PVM atskaitą nepavykus Buto panaudoti ekonominėje veikloje ilgesnį laikotarpį, atkreipė dėmesį, kad įpareigojimas tikslinti PVM atskaitą praėjus tam tikram laikotarpiui būtų proporcingesnė priemonė nei pareiškėjo teisės į pirminę PVM atskaitą paneigimas, padidinant 2017 m. deklaruotus veiklos mokestinius nuostolius 56 231 Eur suma.

14. Teismas, spręsdamas dėl 2018 m. apmokestinamo nuostolio sumažinimo 11 332 Eur suma dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų, vadovaudamasis PM įstatymo nuostatomis (17 str. 1 d., 18 str. 11 d., 19 str. 1 d., 31 str. 1 d. 13 p.), jas aiškinančia LVAT praktika (2015 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1409-602/2015), sutiko su pareiškėju, kad klientų paiešką tam tikrais atvejais galima laikyti įprasta verslo subjekto veikla, tačiau kartu konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog, nepaisant pareiškėjo argumentų apie aptariamo objekto išskirtinumą, 1 metų laikotarpis buvo objektyvus terminas, per kurį buvo vykdomo klientų paieškos ir tai buvo susiję su įprasta pareiškėjo veikla. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju įrodyta, kad aptariamos sąnaudos nebuvo patirtos pareiškėjui vykdant savo komercinę veiklą, kuria buvo siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos. Teismas, konstatavęs, kad aptariamos sąnaudos patirtos pareiškėjui turint nekilnojamąjį turtą (jo niekaip nenaudojant), padarė išvadą, kad aptariama pareiškėjo skundo dalis atmestina.

15. Atsižvelgęs į tai, ką nustatė, t. y. kad mokestinio patikrinimo metu nebuvo surinkta objektyvių įrodymų, jog pareiškėjas Buto pirkimo momentu neketino Buto naudoti savo apmokestinamojoje veikloje, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisę į PVM atskaitą už įsigytą Butą, dėl ko VMI ir Komisijos sprendimų dalys, kuriomis pareiškėjui 2017 m. priskaičiuota papildomai mokėti PVM sumą ir deklaruoti veiklos mokestiniai nuostoliai padidinti 56 231 Eur, naikintinos, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

III.

16. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir palikti galioti VMI 2021 m. balandžio 26 d. sprendimą ir Komisijos 2021 m. liepos 9 d. sprendimą.

Atsiliepimas

17. VMI apeliaciniame skunde dėsto analogiškus argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. VMI nesutikimą su pirmosios instancijos teismo motyvais apeliaciniame skunde grindžia šiais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjas negalėjo žinoti, jog po perimtos sutarties su nuomininku pasibaigimo, nepavyks įsigyto Buto naudoti apmokestinamojoje veikloje, kad VMI neįrodė, jog Butą pareiškėjas iš pradžių įsigijo kitais nei investicijos į būsimą (apmokestinamą) veiklą tikslais, nepagrįsti. Ne VMI, o pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas turi objektyviais įrodymais pagrįsti savo ketinimą įsigytą turtą naudoti realiai PVM apmokestinamojoje veikloje.

17.2. Įsigytas turtas ir PVM sąskaitos faktūros turėjimas nesudaro absoliučios teisės į PVM atskaitą. Pareiškėjas objektyviai nepagrindė bandymo Butą panaudoti PVM apmokestinamojoje veikloje. Pareiškėjui nepakeitus Buto paskirties, nepradėjus naudoti Buto kaip biuro, toks Butas galimas nuomoti su PVM tik tokiu atveju, jeigu bus išnuomotas PVM mokėtojui, bus teikiamos trumpalaikės nuomos paslaugos ar kitais PVM įstatymo 32 straipsnyje nurodytais būdais. Pareiškėjas tokių siekių neįrodė. Pareiškėjo pateikta Tarpininkavimo paslaugų sutartis nėra pakankamas įrodymas, nes ši sutartis sudaryta su susijusia įmone ir paaiškinimai tuo pačiu metu panaudoti keliais būdais, vertintini kaip gynybinė pareiškėjo pozicija. Pareiškėjo argumentai, kad jis metus ruošė Butą po pirmojo nuomininko, nepagrindžia, kokie darbai buvo atlikti per šį laikotarpį, kodėl nebuvo galima Buto išnuomoti iš karto. Pareiškėjas objektyviais įrodymais neįrodė, kad Butas bus naudojamas PVM apmokestinamojoje veikloje.

17.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien faktas, kad pareiškėjas įsigijo Butą, kuris buvo nuomojamas be PVM, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą, nepagrįsta, nes tai tik patvirtina, kad pareiškėjas įgijo Butą žinodamas, kad iš pradžių jis bus skirtas PVM neapmokestinamai veiklai. Kita vertus, pareiškėjas ir vėliau Buto nepanaudojo PVM apmokestinamojoje veikloje, kas tik patvirtina, kad pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą.

Žemesnės instancijos teismas

17.4. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VMI nepagrįstai remiasi LVAT 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1726-602/2019, tačiau šia byla VMI nesirėmė, nes ji nėra esminė, ginčo atveju neįrodinėjamas pareiškėjo nesąžiningumas.

17.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ESTT sprendimą Gmina Ryjewo, nes faktinės bylų aplinkybės skiriasi. ESTT sprendime Gmina Ryjewo savivaldybė nebuvo atskaičiusi PVM, nebuvo jo įtraukusi į PVM atskaitą, prašė leisti pradėjus turtą naudoti ne bet kokioje, o PVM apmokestinamojoje veikloje pagal faktą tikslinti PVM atskaitą proporcingai už likusį laikotarpį. ESTT sprendime Gmina Ryjewo buvo išaiškinta, kad leidžiamas tikslinimas, kai įsigytas turtas iš pradžių nebuvo įtrauktas į PVM atskaitą ir kai prašymas buvo pateiktas tik po tokio turto panaudojimo apmokestinamojoje veikloje.

17.6. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė ESTT 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu byloje Stichting Schoonzicht prieš Staatssecretaris van Financi?n (2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Stichting Schoonzicht prieš Staatssecretaris van Financi?n, C-791/18, ECLI:EU:C:2020:731) (toliau – ir ESTT 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimas). Šiame sprendime ESTT vertino panašią situaciją nagrinėjamam atvejui, t. y. jau įtraukto į pirminę atskaitą PVM tikslinimą išaiškėjus, kad turtas išnuomotas be PVM, priešingai nei ESTT sprendime Gmina Ryjewo, kuris paties ESTT pripažintas kaip netinkamas sprendžiant dėl pirminės atskaitos PVM tikslinimo. VMI, remdamasi šiuo ESTT 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu tinkamai įvertino ginčo santykius, nurodė proporcingą priemonę – tikslinti PVM atskaitą, kuri nepažeidžia neutralumo principo.

17.7. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris yra priešingas VMI vertinimui, suteikia nepateisinamą ekonominį pranašumą pareiškėjui, kuris tik deklaravo, kad Butas bus naudojamas apmokestinamaisiais tikslais, nors faktiškai nei pirmas, nei antras jo panaudojimas nesuteiktų teisės į PVM atskaitą.

17.8. Nedraudžiama perskaičiuoti mokesčių sumas, todėl argumentai, kad VMI atliko pakartotinį sandorio vertinimą ankstesniais VMI sprendimais, nepagrįsti.

18. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo VMI apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą dėsto tuos pačius argumentus, kuriais grindė skundą pirmosios instancijos teismui, teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti VMI apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2021 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (21.222 Mr) FR0682-80 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (VMI 2021 m. balandžio 16 d. sprendimas), kurį patvirtino Komisija 2021 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. S-91 (7-67/2021) „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Puiki investicija“ skundo“ (Komisijos 2021 m. liepos 9 d. sprendimas).

20. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad:

20.1. VMI 2021 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjui buvo apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti 56 357 Eur PVM ir su juo susijusios sumos, konstatavus, kad: (i) pareiškėjo 2018 metais deklaruoti veiklos mokestiniai nuostoliai nepagrįstai mažinami 11 332 Eur ir sudaro 171 667 Eur (182 999 Eur – 11 332 Eur); (ii) pareiškėjas nedeklaravo Aikštelės nuomos pajamų už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 1 d iki 2019 m. birželio 30 d., nuo kurių pareiškėjas nesumokėjo 126 Eur PVM; (iii) pareiškėjas neturi teisės į ilgalaikio nekilnojamojo turto, t. y. Buto pirkimo 56 231 Eur PVM atskaitą, nes neįrodė (nepateikė neginčijamų ir objektyvių įrodymų), jog pareiškėjo įsigytas ilgalaikis nekilnojamasis turtas, t. y. Butas yra skirtas ar bus naudojamas PVM apmokestinamai veiklai.

20.2. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas, įsigijęs Butą, PVM nuo nuomos pajamų skaičiuoti nepasirinko, Buto metus nenaudojo PVM apmokestinamai veiklai, konstatavo, kad pareiškėjas nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d. Butas nebuvo naudojamos dėl objektyvių priežasčių (buvo ieškomas naujas nuomininkas), atlikti paruošiamieji tvarkymo darbai nuomai po ankstesnio nuomininko pasitraukimo, pasirašius Tarpininkavimo paslaugų sutartį, siekta Butą parduoti už dvigubai didesnę už Buto įsigijimo kainą, taip pat laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Butas buvo valomas, tvarkomas, ruošiamas nuomai mažesne nei rinkos kaina, greitai neradus nuomininko – nuspręsta Butą parduoti, todėl, kol buvo ieškomas pirkėjas, Butas išnuomotas fiziniam asmeniui be PVM, bei pasvarstymais apie Buto panaudojimo būdus apmokestinamojoje ekonominėje veikloje, neįrodė, kad Butas panaudotas ar realiai bus panaudotas būtent PVM apmokestinamoje veikloje. Mokesčių administratorius kritiškai įvertino pareiškėjo pateiktą Tarpininkavimo paslaugų sutartį, laikydamasis pozicijos, kad ji nepagrindžia pareiškėjo siekio parduoti Butą su PVM, be to kyla pagrįstų abejonių dėl jos realumo.

20.3. Komisijos 2021 m. liepos 9 d. sprendimu patvirtintas VMI 2021 m. balandžio 16 d. sprendimas. Komisija sutiko su VMI pozicija, kad pareiškėjas objektyviais įrodymais ir duomenimis nepagrindė savo realių ketinimų dėl Buto naudojimo apmokestinamojoje veikloje, kad pareiškėjas nepagrįstai 11 332 Eur Namo nusidėvėjimo sąnaudas priskyrė leidžiamiems atskaitymams.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. pareiškėjo skundo dalį dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą patenkino, panaikino VMI 2021 m. balandžio 16 d. sprendimo ir Komisijos 2021 m. liepos 9 d. sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui papildomai apskaičiuotas 56 231,40 Eur PVM ir su juo susijusios sumos ir šia suma padidini 2017 metų veiklos mokestiniai nuostoliai, konstatavęs, kad mokesčių administratorius nepagrįstai paneigė pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, kitą pareiškėjo skundo dalį dėl 11 332 Eur Namo nusidėvėjimo sąnaudų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams atmetė.

22. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde, neginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjo skundo dalis atmesta, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes šiuo atveju ne VMI, o pareiškėjas turėjo objektyviais įrodymais pagrįsti savo ketinimą įsigytą Butą naudoti realiai PVM apmokestinamojoje veikloje, netinkamai taikė ESTT praktiką ir įvertino reikšmingas bylos aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas visgi įrodė ketinimą įsigytą Butą naudoti PVM apmokestinamojoje veikloje. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, teigia, kad VMI apeliacinis skundas nepagrįstas.

23. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų, kurios nagrinėjamu atveju apsiriboja pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas, įsigydamas Butą, PVM atskaitos momentu ketino Butą naudoti savo apmokestinamojoje veikloje, pagrįstumo ir teisėtumo patikra.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad mokesčių administratorius (VMI) paneigė pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, kuri nustatyta PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija): „PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: <...> PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui; <...>“ Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šia nuostata, be kita ko, yra įgyvendinamas PVM direktyvos 168 straipsnio a punktas, nustatantis, kad: „jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti <...> mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo.“ Dėl ko nagrinėjamos bylos kontekste aktuali ne tik LVAT, bet ir ESTT praktika, suformuota aiškinant PVM direktyvos nuostatas dėl teisės į PVM atskaitą.

26. Atsakydama į VMI apeliacinio skundo argumentus, kuriais VMI nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų dėl pareiškėjo ketinimo įsigytą Butą PVM atskaitos momentu naudoti apmokestinamoje veikloje vertinimu, pirmiausia, teisėjų kolegija primena, kad LVAT 2016 m. vasario 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2152-556/2016 nurodė, kad būtent apmokestinamojo asmens ketinimas, patvirtintas objektyviais įrodymais, naudoti prekę ar paslaugą verslo tikslams leidžia nustatyti, ar pirkimo sandorio sudarymo momentu apmokestinamasis asmuo veikia kaip toks; klausimas, ar apmokestinamasis asmuo veikia kaip apmokestinamasis asmuo, yra fakto klausimas, kuris, <...> turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes, įskaitant atitinkamo turto pobūdį ir laikotarpį tarp jo įsigijimo ir naudojimo šio apmokestinamojo asmens ekonominei veiklai (žr. šiame sprendime nurodytą praktiką). Kitoje LVAT 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-426-556/2021, sprendžiant ginčą dėl teisės į pirminę PVM atskaitą, be kita ko, rėmėsi ESTT 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu, kuriame teismas išaiškino, kad mokesčių administratorius gali reikalauti, jog apmokestinamasis asmuo (mokesčių mokėtojas) įrodytų, jog jo ketinimą įsigytą turtą naudoti apmokestinamoje veikloje patvirtina objektyvi informacija (38 p.) bei ESTT Gmina Ryjewo sprendimu, kuriame teismas patikslino, kad, įsigydamas ilgalaikį nekilnojamąjį turtą, kuris pagal pobūdį gali būti naudojamas tiek apmokestinamojoje, tiek neapmokestinamojoje veikloje, asmuo, jau turintis apmokestinamojo asmens statusą, aiškiai neišreiškė ketinimo priskirti šį turtą prie apmokestinamosios veiklos, bet ir neatmetė galimybės, kad šis turtas bus naudojamas tokiu tikslu, pradinis šio turto naudojimas neapmokestinamojoje veikloje nekliudo (užbaigus visų faktinių aplinkybių nagrinėjimą, kurį turi atlikti nacionalinis teismas) daryti išvadą, kad jis atitiko PVM direktyvos 168 straipsnyje nustatytą sąlygą, pagal kurią apmokestinamasis asmuo turėjo veikti kaip toks atitinkamo turto įsigijimo momentu (53 p.).

27. Teisėjų kolegija, visų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus (žr. šio Nutarties 8–10 p.), jų nekartoja ir pritaria teismo atliktam įrodymų vertinimui bei padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju VMI nepagrįstai paneigė pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. Sistemiškai ir kompleksiškai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgusi į pareiškėjo įsigyto Buto ir pareiškėjo vykdomos veiklos, t. y. nekilnojamojo turto operacijos (68.00.00), nekilnojamojo turto tvarkyba už atlygį arba pagal sutartį (68.32.00), statybų plėtra (41.10.00) (Patikrinimo akto 1 psl.) pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo įsigyto Buto ir vykdomos veiklos pobūdis bei byloje esantys rašytiniai įrodymai nesudaro pagrįsto pagrindo abejoti pareiškėjo ketinimu įsigytą Butą PVM atskaitos momentu naudoti apmokestinamoje veikloje.

28. Tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu mokestiniu laikotarpiu Buto nepanaudojo PVM apmokestinamai veiklai, PVM nuo nuomos pajamų skaičiuoti nepasirinko, per se (savaime) negali lemti vertinimo, kad pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju įsigydamas Butą PVM atskaitos momentu neveikė kaip ekonominę veiklą vykdantis apmokestinamasis asmuo (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2152-556/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir paaiškinimai dėl Buto panaudojimo būdų pakankamai objektyviai patvirtina, kad pareiškėjas, įsigydamas Butą, PVM atskaitos momentu ketino jį naudoti apmokestinamojoje veikloje, o VMI šiuo konkrečiu atveju iš esmės to nepaneigė (žr. šios Nutarties 20.2 p.). Šiuo konkrečiu atveju VMI nerinko papildomų įrodymų, siekdama pagrįsti teisės į PVM atskaitą paneigimą, nekėlė klausimo ir neįrodinėjo galimo pareiškėjo sukčiavimo ar piktnaudžiavimo teise, ar kad pareiškėjas Butą įsigijo, ketindamas tenkinti privačius ar kitus, su apmokestinamąja veikla nesusijusius poreikius. Pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir jo pagrindu padarytų išvadų nepaneigia VMI apeliaciniame skunde pateikti teiginiai dėl kitokio atskirų įrodymų, pavyzdžiui, Tarpininkavimo paslaugų sutarties, vertinimo.

29. Dėl ESTT 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamos bylos kontekste aiškinant PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, paminėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas); taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nebuvo keliamas klausimas dėl pareiškėjo pareigos tikslinti PVM atskaitą, t. y. VMI nesprendė dėl PVM atskaitos tikslinimo, laikydamasi pozicijos, kad pareiškėjas pirmiausia neįrodė, jog įsigytas Butas buvo ar bus naudojamas būtent PVM apmokestinamoje veikloje. VMI nurodomoje byloje, kurią išnagrinėjus priimtas ESTT 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimas, buvo aiškinami būtent PVM direktyvos 184–187 straipsniai, reglamentuojantys PVM atskaitos tikslinimą. Vadinasi, VMI nurodomoje byloje, kurią išnagrinėjus priimtas ESTT 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimas, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis byloje, kurią išnagrinėjus priimtas ESTT 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimas, suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis.

30. Kiti atsakovo VMI apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai ir argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

31. Apibendrinant teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad VMI nepagrindė, jog pareiškėjas Buto PVM atskaitos momentu neketino naudoti suteikiančiai teisę į PVM atskaitą veiklai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino VMI 2021 m. balandžio 16 d. sprendimo ir Komisijos 2021 m. liepos 9 d. sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui papildomai apskaičiuotas 56 231,40 Eur PVM ir su juo susijusios sumos ir šia suma padidini 2017 metų veiklos mokestiniai nuostoliai. Todėl atsakovo VMI apeliacinis skundas atmetamas.

32. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas VMI 2021 m. balandžio 16 d. sprendimas priimtas atlikus pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2019 m. birželio 30 d., per kurį buvo galimas PVM atskaitos patikslinimas, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, grąžinant klausimą dėl patikrinimo akto dalies, kuria pareiškėjui papildomai apskaičiuotas 56 231,40 Eur PVM ir su juo susijusios sumos ir šia suma padidini 2017 metų veiklos mokestiniai nuostoliai, atsakovui VMI nagrinėti iš naujo.

33. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

34. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, o atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

35. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

36. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pirmosios instancijos teismui nepateikė tokio prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Dėl to pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.

37. Nustatyta, kad pareiškėjas advokatui (byloje pateiktas išrašas iš 2017 m. rugpjūčio 16 d. Teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. VETO/17-48-1) už teisines paslaugas, suteiktas apeliacinės instancijos teisme, t. y. už atsiliepimo į VMI apeliacinį skundą rengimą sumokėjo 1 210 Eur („Ataskaita“, 2022 m. vasario 7 d. Sąskaita išankstiniam apmokėjimui Serija AVA Nr. 0003203, Mokėjimo nurodymas 2022 m. gegužės 9 d.). Taigi pareiškėjas prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pagrindė įrodymais. Prašomos priteisti išlaidos už advokato suteiktas teisines paslaugas yra mažesnės nei nustatytosios Rekomendacijose (8.11 p.). Kita vertus, nustatyta ir tai, kad pareiškėjo atsiliepimas į VMI apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, kuriais buvo grindžiamas ir skundas pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, dydis mažinamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 605 Eur sumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. S-91-(7-67/2021) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (21.222 Mr) FR0682-80 dalis, kuriose pareiškėjai UAB „Puiki investicija“ papildomai apskaičiuoti 56 231,40 Eur PVM ir su juo susijusios sumos (delspinigiai, bauda), 2017 m. padidinti 56 231,40 Eur suma veiklos mokestiniai nuostoliai. Grąžinti klausimą dėl patikrinimo akto dalies, kuria pareiškėjui papildomai apskaičiuotas 56 231,40 Eur PVM ir su juo susijusios sumos ir šia suma padidini 2017 metų veiklos mokestiniai nuostoliai, atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo“.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Puiki investicija“ iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius RaižysRytis KrasauskasBeata Martišienė