Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens T. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus statybos trestas“ prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus statybos trestas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys – T. K., uždaroji akcinė bendrovė „Conresta“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi pripažino atsakovės UAB „Vilniaus statybos trestas“ bankrotą tyčiniu. Teismas nustatė, kad jau nuo 2012 m. kovo mėnesio įmonės finansinė padėtis pastebimai blogėjo, nuo 2012-03-21 ši nebepajėgė mokėti privalomų mokesčių valstybei, o byloje esantys Turto areštų aktai patvirtina faktą, jog nuo 2012-06-05 iki 2014-03-26 buvo areštuotos turtinės teisės ir piniginės lėšos – iš viso 730 214,53 Lt sumai; antstolis pradėjo vykdymą pagal VMI prie LR FM 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-53827 dėl 109 386,71 Lt skolos išieškojimo; laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. iš UAB „Vilniaus statybos trestas“ teismai priteisė 73 366,60 Lt, – tačiau įmonės vadovas neinicijavo nei restruktūrizavimo, nei bankroto proceso (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 6 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 5 straipsnis), nors ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus nurodymas pateikti pareiškimą teismui dėl bylos iškėlimo. Teismas taip pat nustatė, jog BUAB „Vilniaus statybos trestas“ vadovo veiksmai, kai buvo atsiskaitoma pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje (2013-04-18 įstatymo Nr. XII-239 redakcija nuo 2013-10-01, Žin., 2013, Nr. 46-2246) nustatytą tvarką, atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą tyčinio bankroto prezumpciją ir turi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose apibrėžtų tokio bankroto požymių. Įmonė, 2013 m. gruodžio 27 d. sumokėjusi UAB „VST Valda“ 139 660 Lt, suteikė jai pirmenybę, ir tuo pažeidė kitų kreditorių teises (CK 6.930¹ straipsnis), vėliau šis sandoris buvo pripažintas niekiniu ir negaliojančiu (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 4162-345/2015). Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, jog atsakovės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o įmonės vadovo neveikimas pagal įstatymų nuostatas ir tyčiniai jo veiksmai, siekiant išvengti įmonės arešto pasekmių, įsipareigojimų kreditoriams vykdymo bei privalomo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir tai suteikia pagrindą atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Trečiasis asmuo T. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį ir bankroto administratorės pareiškimą dėl atsakovės BUAB „Vilniaus statybos trestas“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai pripažino likviduojamos UAB „Vilniaus statybos trestas“ bankrotą tyčiniu ir tokią išvadą padarė galimai dėl netinkamo T. K. atstovavimo. Teismas neteisingai įvertino įrodymus ir netinkamai nustatė reikšmingas aplinkybes, kad atsakovės mokėjimas UAB „VST Valda“, atliktas 2013 m. gruodžio 27 d., tai yra netrukus po CK 6.930¹ straipsnio naujosios redakcijos įsigaliojimo – 2013 m. spalio 1 d., o mokėjimai UAB „BB Centras“ – laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d., tai yra iki šio fakto. Todėl nėra pagrindo T. K. veiksmus, susijusius su mokėjimais šioms įmonėms, vertinti kaip sąmoningą siekimą pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tokiais veiksmais buvęs vadovas siekė tik didinti jos vykdomų darbų apimtis, gauti dar didesnį pelną. Teismas neteisėtai bei nepagrįstai konstatavo T. K. kaltę, jog jis, organizuodamas ir vykdydamas atsiskaitymus su kreditoriais, nesilaikė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos tvarkos, ir taip nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos ir teismo precedento doktrinos, nes nenustatė priežastinio ryšio tarp konkrečių jo veiksmų bei įmonės nemokumo. Be to, kaip minėta, 2013 m. gruodžio 27 d. mokėjimas atliktas praėjus vos porai mėnesių po CK 6.930¹ straipsnio įsigaliojimo, todėl naujas atsiskaitymo ribojimas jam apskritai netgi nebuvo žinomas.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad T. K., atlikęs mokėjimą UAB „VST Valda“, tyčia pažeidė CK 6.930¹ straipsnį, nes yra priešingai – šiuo mokėjimu jis siekė atkurti įmonės mokumą, o su tuo susiję administratorės teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kurioje susitarta pripažinti 2013 m. gruodžio 27 d. sandorį niekiniu ir negaliojančiu (civilinė byla Nr. 2-4162-345/2015), nepagrindžia išvados, jog mokėjimas atliktas be pagrindo, nes sandoris tokiu pripažintas ne teismo sprendimu, o šalių, atstovaujamų bankroto administratorių, susitarimu.Teismas nepagrįstai sprendė, kad T. K. neįvykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos – tokia išvada nemotyvuota, nenustatyta, kada vadovui atsirado tokia pareiga. Teismas visai netyrė į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, jog iki įmonės bankroto bylos iškėlimo padidėjo jos darbų apimtys, pagerėjo ūkinė veikla. Taigi įmonės vadovas pagrįstai tikėjosi, kad pasitaisys tiek veikla, tiek finansinė padėtis, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga nebuvo atsiradusi. Teismas paviršutiniškai ištyrė nagrinėjamos bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą, teismų praktikai ir teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams prieštaraujančią, išvadą, kad įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu pakanka vien tik nustatyti faktą, jog įmonės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.Trečiasis asmuo kreditorė UAB „Conresta“ prašo atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą, taip pat panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria apeliantui T. K. buvo atnaujintas terminas pateikti atskirąjį skundą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atmestinas apelianto argumentas, susijęs su netinkamu atstovavimu, nes jis buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato padėjėjo T. J., kuris praktikuoja jau beveik 10 metų – nuo 2007 m; šį atstovą pasirinko pats apeliantas, todėl, manydamas, jog yra netinkamai atstovaujamas, bet kada galėjo nutraukti sudarytą sutartį, kreiptis į kitą praktikuojantį advokatą ar advokato padėjėją; šių argumentų nurodymas skunde tik patvirtina apelianto nesąžiningumą, siekį išvengti atsakomybės. Teismas pagrįstai pripažino atsakovės bankrotą tyčiniu, nes, priešingai nei teigia apeliantas, teismas tinkamai ištyręs bylos medžiagą visiškai pagrįstai konstatavo, jog T. K., veikdamas šios įmonės vardu ir suteikdamas paskolas UAB „BB Centras“, kuri taip ir negrąžino 153 000 Lt, bei išmokėdamas šiai bendrovei 130 000 Lt dividendų, nepaisant to, jog atsakovė tuo metu jau buvo nemoki, atliko veiksmus, kurie nurodyti ĮBĮ 20 straipsnyje. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų šią teismo išvadą.Teismas aiškiai nustatė ir tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus, susijusius su mokėjimais UAB „VST Valda“, kurie pažeidė CK 6.930¹ straipsnio (2013-04-18 įstatymo Nr. XII-239 redakcija nuo 2013-10-01, Žin., 2013, Nr. 46-2246) normas. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto argumentas, jog 2013 m. gruodžio 7 d. mokėjimas UAB „VST Valda“ atliktas praėjus vos porai mėnesių nuo CK 6.930¹ straipsnio įsigaliojimo ir šis naujai atsiradęs atsiskaitymo su kreditoriais ribojimas jam nebuvo žinomas ir todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai, lėmę bendrovės bankrotą, visiškai nepagrįstas – kadangi kaip žinia – bendrovės vadovui yra keliami aukštesni reikalavimai bei taikomi aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai, tokias pareigas užimantis asmuo, neabejotinai turi būti susipažinęs su įstatymais, reguliuojančiais bendrovės veiklą, o teismų praktikoje buvo ne kartą pažymėta, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Teismas, kvalifikuodamas atsakovės veiksmus, įvertino ir tai, kad mokėjimai UAB „BB Centras“ atlikti laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d., tai yra iki CK 6.930¹ straipsnis įsigaliojimo, todėl apelianto nurodytas argumentas niekaip nėra susijęs su jo veiksmų vertinimu bei bankroto pripažinimu tyčiniu.Teismas pagrįstai bankrotą pripažino tyčiniu, priešingai nei teigia apeliantas – nustatęs priežastinį ryšį tarp konkrečių įmonės vadovo veiksmų ir įmonės nemokumo; tokia teismo išvada atitinka kasacinio teismo išaiškinimus, nes tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas ir tai patvirtinta byloje esančiais įrodymais – galiojant turto areštams bei atitinkamiems antstolių patvarkymams, įmonės vadovas sudarė eilę abejotinų sandorių su realios veiklos nevykdžiusiomis arba su bankrutuojančia įmone susijusiomis bendrovėmis. Be to, apeliantas teigdamas, jog siekiant atkurti įmonės mokumą, pinigines lėšas sumokėjo UAB „VST Valda“ už atliktus darbus, nepateikė jokių rašytinių ar kitų įrodymų, kurie pagrįstų šį teiginį. Beje, net jei šis mokėjimas ir buvo skirtas atsiskaityti už atliktus darbus, tai nepaneigia fakto, jog tokiais veiksmais nebuvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas. Dėl to šie apelianto argumentai niekaip neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal nurodytą straipsnį. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog teismas savo išvadas be pagrindo grindė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4162-345/2015, kuria 2013 m. gruodžio 27 d. sandoris pripažintas niekiniu ir negaliojančiu. Šia nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje nurodyta, kad atsakovas pripažįsta, jog 2013 m. gruodžio 27 d. sandoris dėl ieškovo 40 448,33 Eur (139 660 Lt) lėšų pervedimo (mokėjimo nurodymo Nr. 20) atsakovui UAB „VST Valda“ yra niekinis ir negaliojantis; ši taikos sutartis buvo sudaryta bankroto administratoriams išanalizavus visus bendrovių turimus dokumentus ir jų neradus – sandoris buvo pripažintas niekiniu ir negaliojančiu; – todėl teismas, atsižvelgęs ir į šią aplinkybę, pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovės bankrotas yra tyčinis. Be to, pagal kasacinio teismo išaiškinimus – tam, kad būtų galima pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio pareiškėjo bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma, todėl, įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas pagrįstai sprendė, kad būtent T. K., nevykdydamas sudarytų sutarčių, neatsiskaitydamas su kreditoriais, atlikdamas neteisėtus piniginių lėšų pervedimus susijusiems asmenims, kurie buvo atlikti pažeidžiant antstolio patvarkymus bei taikomą turto areštą, piktnaudžiavo einamomis pareigomis ir sąmoningai siekė pareiškėjo bankroto. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, susijęs su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos (ne) įvykdymu. Teismas, išanalizavęs byloje esančią medžiagą – paties T. K. patvirtintą įmonės didžiausių kreditorių sąrašą 2013 m. rugsėjo 30 dienai, kuriame matyti, jog šiai dienai, pareiškėjas turėjo net 18 didžiųjų kreditorių, kurių reikalavimų dydis svyravo nuo 150 497 Lt iki 6 655 Lt, skola kitiems, smulkiesiems kreditoriams sudarė 218 546 Lt; iš viso 2013 m. rugsėjo 30 dienai įmonė buvo skolinga 904 070 Lt; net trylikai didžiųjų kreditorių vėlavo atsiskaityti daugiau negu 90 dienų, – padarė pagrįstą išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, jog dar iki 2013 m. gruodžio 27 d. mokėjimų UAB „VST Valda“ apeliantas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, tačiau šios savo pareigos nevykdė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas T. K. atskirajame skunde, be kita ko, prašo skundą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Jo teigimu, nepanaikinta skundžiama nutartis ateityje jam sukels ypatingai neigiamas pasekmes, todėl nagrinėjant šią bylą būtinas žodinis nagrinėjimas, suteikiantis galimybę duoti paaiškinimus ir įrodyti, jog nėra kaltas dėl įmonės bankroto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis prašymas iš esmės motyvuojamas tuo, jog byloje nagrinėjami sudėtingi teisės bei fakto klausimai, didelė analizuojamų faktinių aplinkybių apimtis, o teismo sprendimas sukels apeliantui neigiamas pasekmes. Tačiau pagal civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis), o pirmiau paminėtos apelianto nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo skirti bylos žodinį nagrinėjimą, nes visų pirma apeliantas savo argumentus yra išsamiai išdėstęs tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismams pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Antra, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo sprendimuose yra suformuluotos išsamios taisyklės dėl byloje taikytinų proceso bei materialinės teisės normų aiškinimo bei taikymo. Įvertinęs šios bylos faktines bei teisines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nenustatyta kliūčių tam, jog atskirajame skunde išdėstyti argumentai negalėtų būti ištirti rašytinio proceso tvarka, todėl prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmetamas, o byla nagrinėjama pagal CPK 336 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę.

Dėl procesinio termino atnaujinimo

Minėta, kad trečiasis asmuo UAB „Conresta“, pateikdamas atsiliepimą į apelianto T. K. skundą, be kita ko nurodė, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai atnaujino terminą atskirajam skundui pateikti, tuo iš esmės siekdamas, jog būtų nutrauktas šio skundo pagrindu pradėtas apeliacinis procesas. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pažymi, kad nors CPK 78 straipsnio 1 dalyje nenurodomi kriterijai, kuriais remiantis pripažįstama, jog procesinio termino praleidimo priežastys yra svarbios, tačiau teismų praktikoje yra atskleista, kad tokiomis priežastimis pripažįstamos konkrečios faktinės aplinkybės, sudariusios kliūtis asmeniui nustatytu terminu atlikti procesinį veiksmą, ir tai yra teismo diskrecijos teisė. Taigi šis klausimas išsprendžiamas pagal bylos aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Pagal 78 straipsnio 5 dalį, atnaujindamas procesinį terminą, teismas priima rezoliuciją, o atsisakydamas patenkinti tokį pareiškimą – motyvuotą nutartį. Pagal šio straipsnio 6 dalį – dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas apelianto atskirojo skundo priėmimo klausimą ir rezoliucine nutartimi atnaujindamas terminą jam paduoti, įvykdė pirmiau paminėtų CPK normų reikalavimus. Todėl šioje nutartyje nėra pagrindo nagrinėti minimame atsiliepime pateiktus itin išsamius argumentus, susijusius su apelianto teise pateikti šį skundą (CPK 185 straipsnis).

Faktinės bylos aplinkybės, aktualios įstatymo normos, teismų praktikos išaiškinimai

Teismas sprendžia, kad prieš pradedant nagrinėti pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, yra tikslinga pažymėti, kad pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių.Sprendžiant šį klausimą teismui yra būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, įmonės nemokumo. Kasacinis teismas ne vienoje savo nutartyje yra vienareikšmiai nurodęs, kad tyčinį bankrotą rodo šie kriterijai, o taip pat kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto; kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje. Šis teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).Pažymėtina ir tai, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 etc.). Teismas sprendžia, kad taip pat yra svarbu nurodyti šioje byloje aktualias faktines aplinkybes, kuriomis bus remiamasi sprendžiant dėl nagrinėjamo atskirojo skundo argumentų pagrįstumo. Taigi, šis ginčas yra kilęs iš atsakovės UAB „Vilniaus statybos trestas“ teisminio bankroto proceso; atsakovė įsteigta 2009 m. liepos 10 d. ir jos vieninteliu akcininku yra UAB „BB Centras“; nuo 2009 m. liepos 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovu buvo T. K.; bankroto bylos iškėlimas atsakovei Vilniaus apygardos teisme buvo inicijuotas 2013 m. gruodžio 13 d.; teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartimi pagal pareiškėjų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, UAB „Velansta“ ir kt. pareiškimus atsakovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Top consult“, o šios bendrovės valdymo organai įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, taip pat ir visus dokumentus, – nutartis, dalyje dėl bendrovės valdymo organų pareigos perduoti administratorei dokumentus ir turtą, apskųsta nebuvo, todėl turėjo būti vykdoma (ĮBĮ 10 straipsnio 13 dalis, CPK 18 straipsnis); atsakovės vadovas jos nevykdė, todėl administratorės prašymu teismas 2014 m. gegužės 28 d. išdavė vykdomąjį raštą; teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartimi atsakovės vadovas T. K. nubaustas 2 000 Lt bauda, tačiau administratorei iki šiol nėra pateikti visi įmonės dokumentai; Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartimi atsakovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, konstatavus, jog patvirtintų finansinių reikalavimų bendra suma – 1 119 546,64 Lt (pirmosios eilės 2 kreditorių reikalavimai 25 789,68 Lt; antrosios eilės 2 kreditorių reikalavimai 254 869,85 Lt; trečiosios eilės 17 kreditorių reikalavimai 838 887,11 Lt sumai) (Lietuvos teismų informacinė sistema Liteko, CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl atskirojo skundo argumentų

Apeliacinės instancijos teismas visų pirma atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, jog nagrinėjant šią bylą jis nebuvo tinkamai atstovaujamas ir dėl to iš esmės buvo pažeistos jo proceso teisės. Teismas pažymi, jog pagal įstatymą asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus; advokatą, kaip atstovą, byloje renkasi šalis; jo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami su klientu sudaryta rašytine sutartimi (CPK 51 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 57 straipsnio 3 dalis, 59 straipsnis). Bylos duomenimis apeliantą pirmosios instancijos teisme, jo paties pasirinkimu, atstovavo profesionalus teisininkas – advokato padėjėjas T. J., šia veikla užsiimantis nuo 2007 m. Apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad apeliantas įstatymo nustatyta tvarka yra iškėlęs / kelia klausimą dėl netinkamo sutarties vykdymo (CPK 178 straipsnis). Sutiktina su trečiojo asmens atsiliepime nurodytu argumentu, jog apeliantas, manydamas, kad yra netinkamai atstovaujamas, bet kada galėjo nutraukti tokią sutartį, kreiptis į kitą praktikuojantį advokatą ar advokato padėjėją. Be to, pažymėtina ir tai, kad apeliantas pasinaudojo proceso teise apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka ir išdėstyti tiek faktinius, tiek ir teisinius argumentus, jo įsitikinimu, paneigiančius teismo išvadų pagrįstumą. Teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad teismo išvada dėl bendrovės bankroto tyčinio pobūdžio nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Skunde iš esmės teigiama, kad byloje nėra nustatytas nė vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai įvardijo konkrečius įstatyme įtvirtintus atsakovės tyčinio bankroto požymius – įmonės valdymo organams nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas) bei CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos tvarkos, organizuojant įmonės veiklą, pažeidimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, atsakovės netinkamas valdymas pasireiškė tuo, jog esant faktiniam nemokumui, vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Byloje nustatyta, kad nežiūrint to, jog atsakovės bankroto byloje įmonės vadovas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartimi buvo įpareigotas, o vėliau – 2014 m. gegužės 28 d., išdavus vykdomąjį raštą bei antstoliui vykdant minėtą nutartį, taip pat 2014 m. liepos 10 d. paskyrus baudą už įpareigojimų nevykdymą, – bankroto administratorei nėra perdavęs atsakovės visų dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas). Tokiu būdu iš esmės paneigta administratorės galimybė patikrinti įmonės sandorius, tiksliai nustatyti kreditorius, debitorius ir kt. Beje, šiame atskirajame skunde apeliantas netgi neneigia neįvykdęs nei minėtos galiojančios teismo nutarties, nei savo kaip įmonės vadovo pareigos (CPK 178 straipsnis). Gi minėta teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartimi, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, nustatytos aplinkybės, leidžiančios spręsti, jog faktiškai bendrovė buvo nemoki jau 2012 m.: pagal 2010-12-31 balanso duomenis, kuriuos pats teismas išreikalavo iš Juridinių asmenų registro, nustatyta, jog – atsakovės turto vertė buvo 1 373 Lt, įmonė per nurodytus finansinius metus patyrė 19 456 Lt nuostolį; 2011-12-31 balanso duomenimis – pelnas sudarė 129 243 Lt, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai – 224 406 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 113 298 Lt; atsakovės skolos kreditoriams – 542 750,99 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad vien Vilniaus miesto apylinkės teisme priteista – 121 677,45 Lt skolų kreditoriams, nepareiškusiems reikalavimų dėl bankroto bylos iškėlimo. Beje, pažymėtina tai, kad šie duomenys rodo, jog bendrovės vadovas nepateikė viešiems registrams finansinės atskaitomybės dokumentų už 2012 m. Taigi teismas nagrinėdamas klausimą dėl tyčinio bankroto, pagrįstai sprendė, kad atsakovės vadovas neįvykdęs pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, nepaisant įmonės nemokumo, – didino įsiskolinimus kreditoriams, žinodamas apie apsunkintą galimybę su jais atsiskaityti, be to – neperdavęs bankroto administratorei atsakovės turto ir dokumentų – apsunkino galimybę nustatyti bendrovės finansinę padėtį. Todėl teismo išvada, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė įstatymuose nustatytų su įmonės valdymu susijusių pareigų, yra pagrįsta ir atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.Teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, susijusius su CK 6.930¹ straipsnio aiškinimu bei taikymu. Kaip jau minėta pirmiau, skunde teigiama, kad atsakovės 2013 m. gruodžio 27 d. mokėjimas UAB „VST Valda“ atliktas netrukus po CK 6.930¹ straipsnio naujosios redakcijos įsigaliojimo – 2013 m. spalio 1 d., o mokėjimai UAB „BB Centras“ – laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. – iki šios datos, todėl nėra pagrindo tokius jo veiksmus, vertinti kaip sąmoningą siekimą pabloginti įmonės turtinę padėtį, be to, apeliantui netgi nebuvo žinomas paminėtas naujas atsiskaitymo ribojimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės mokėjimai UAB „BB Centras“ – laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d., pirmosios instancijos teismo ir nebuvo vertinami sprendžiant dėl CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo, kaip tyčinio bankroto požymio. Teismas šias savo išvadas grindė tik mokėjimais, atliktais nuo 2013 m. spalio 1 d., o konkrečiai – 2013 m. gruodžio 27 d. 139 660 Lt pervedimu UAB „VST Valda“, tai yra tuo laikotarpiu, kai jau galiojo minimo straipsnio nauja redakcija (2013-04-18 įstatymo Nr. XII-239 redakcija nuo 2013-10-01, Žin., 2013, Nr. 46-2246). Taigi minėtu pervedimu atsakovės vadovas atliko tyčinius veiksmus, kurie išskyrė šį kreditorių iš kitų tarpo ir taip pažeidė jų teises ir kuriems esant tyčinis bankrotas tiesiog preziumuojamas (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Priežastinį ryšį tarp šio neteisėto įmonės vadovo veiksmo bei kitų kreditorių padėties, pačios įmonės mokumo situacijos pabloginimo, priešingai nei tvirtina apeliantas, rodo vien jau tas faktas, kad, kaip jau minėta aukščiau, bankroto bylos iškėlimo atsakovei procesas buvo inicijuotas 2013-12-13, taigi visiems suinteresuotiems asmenims buvo / galėjo būti žinoma apie tokį procesą (ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalis). Be to, pagal bylos medžiagą pati atsakovė pripažino šį lėšų pervedimo sandorį niekiniu ir negaliojančiu (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartis). Šiuo klausimu atsakovės bankroto administratorė paaiškino, kad taikos sutartis buvo sudaryta abiejų šalių bankroto administratorėms išanalizavus visus bendrovių turimus dokumentus ir nustačius, jog nė viena neturi jokių tokio sandorio teisėtumą pagrindžiančių dokumentų. Šioje byloje nėra pagrindo apeliantą traktuoti kaip silpnesniąją šalį, todėl, tvirtindamas, jog minimas sandoris buvo sudarytas įmonės labui ir pagrįstai, tai yra esant pirminiams buhalteriniams dokumentams, jis privalėjo tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui pateikti tokius teiginius patvirtinančius dokumentus arba juos įvardinti, nurodyti jų buvimo vietą. Tačiau apeliantas to nepadarė (CPK 178, 314 straipsniai). Be to, apeliantas taip pat nepaneigė teismo išvadų, padarytų, įvertinus faktą, kad jis dar 2013 m. balandžio 29 d. gavęs iš antstolio patvarkymą, kuriuo buvo sustabdytas disponavimas atsakovei priklausančiomis piniginėmis lėšomis, žinodamas apie kitų kreditorių iniciatyva teismų nutartimis taikytus tokius apribojimus, nepaisė teismų sprendimų, antstolio nurodymų, akivaizdžiai piktnaudžiavo savo padėtimi, tai yra tai darė tyčia (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atmetamas apelianto argumentas, jog CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas naujas atsiskaitymo ribojimas jam apskritai nebuvo žinomas. Visų pirma kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007 etc.). Antra, sutiktina su trečiojo asmens teiginiu, kad bendrovės vadovui yra keliami aukštesni reikalavimai bei taikomi aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai, tokias pareigas užimantis asmuo, neabejotinai turi būti susipažinęs su įstatymais, reguliuojančiais bendrovės veiklą. Trečia, priešingu atveju, toks asmuo iš principo neturėtų galimybės įvykdyti vadovaujamos bendrovės įstatuose, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje, CK 2.87 straipsnyje numatytas pareigas.Atmetamas apelianto argumentas, kad nepagrįsta teismo išvada dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pažeidimo ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyto tyčinio bankroto pagrindo konstatavimo. Teismas pažymi, kad vien tik apelianto teiginiai, jog savo veiksmais jis siekė didinti įmonės vykdomų darbų apimtis, gauti didesnį pelną, nepateikiant jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), akivaizdu, vertintini kaip deklaratyvūs. Argumentas, jog apelianto nurodomi mokėjimai buvo skirti atsiskaityti už atliktus darbus yra čia netinkamas jau vien tik dėl to, kad kiti kreditoriai, su kuriais buvo uždelsta atsiskaityti, taip pat atsakovei buvo pateikę prekes, suteikę paslaugas ir kt. Teismas nustatė, kad nuo 2012-03-21 atsakovė nebepajėgė mokėti privalomų mokesčių valstybei; nuo 2012-06-05 iki 2014-03-26 taikyti areštai jos turtinėms teisėms ir piniginėms lėšoms – iš viso 730 214,53 Lt sumai; pagal VMI prie LR FM 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-53827 dėl 109 386,71 Lt skolos išieškojimo pradėti antstolio vykdomieji veiksmai; civilinėse bylose laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. iš atsakovės iš viso priteista 73 366,60 Lt, etc. Taigi šie duomenys, ypač minėto masto turto areštai, byloje nesant / apeliantui nepateikus duomenų, kurie liudytų priešingai, tai yra, kad atsakovė turėjo pakankamai turto ir lėšų atsiskaityti su reikalavimus pareiškusiais kreditoriais, – patvirtina aukščiau šioje nutartyje pateiktą išvadą, kad jau 2012 m. įmonės finansinė padėtis rodė akivaizdų faktinį nemokumą (CPK 185 straipsnis). Dar kartą akcentuotina tai, kad atsakovės bankroto procesas prasidėjo tik 2014-04-22 – įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl tokios bylos iškėlimo. Tuo tarpu pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį – tuo atveju, kai įmonė negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šiam (šiems) nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – įmonės vadovas turi pareigą nedelsiant pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, nustatančias tyčinio bankroto požymius, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, ir – pagrįstai atsakovės bankrotą pripažino tyčiniu, o apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigė tokių teismo išvadų pagrįstumo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktai bei 3 dalies 2 punktas, CPK 178 straipsnis, 338 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl šis skundas atmetamas, nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų atskirajame skunde bei atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, nes, kaip žinoma, konstatavus, jog teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą (nutartį) – apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir etc.). Netenkinus apelianto skundo jo nurodytos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.