Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-419-309/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-12-23
Bylos Nr.: 1A-419-309/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-70-3-00030-2014-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
Nukentėjusysis: S. K.
Kaltinamasis: L. G.
Advokatai: Marius Ramanauskas, Žydrūnas Rupšys, Arūnas Rupšys, Marius Ramanauskasjį

Kategorijos

1.2.8.1.1Šmeižimas pagal BK 154 str. 1 d. (BK 154 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-419-309/2015Teisminio proceso Nr. 1-70-3-00030-2014-1 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.8.1.1.; 1.2.8.2.1.; 2.1.2.4.; 2.1.2.7.; 2.1.2.9.; 2.1.14.; 2.4.2.1.; 2.4.7.

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 23 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,

dalyvaujant privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios S. K. atstovui advokatui Mariui Ramanauskui,

išteisintajai L. G., jos gynėjui advokatui Žydrūnui Rupšiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios S. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį išteisinta, nenustačius, kad padarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. buvo kaltinama tuo, kad ji, 2014 m. gegužės 21 d., daugiabučio gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), kieme vykusio susirinkimo metu, viešai apšmeižė bei įžeidė S. K., kaip namo revizorę, t. y. susirinkimo, vykusio viešoje vietoje (ant žolyno šalia stovėjimo aikštelės įrengtos tarp daugiabučių namų) metu, visiems bendrijos susirinkimo dalyviams ir šalia gyvenantiems asmenims girdint garsiai šaukė: ,,Tu tylėk, mes žinom, kad tu iš Bendrijos pinigų susidėjai langus ir balkoną. Mes žinom iš kur tu taip gerai gyveni – iš bendrijos pinigų“.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu privati kaltintoja S. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliantė mano, kad Šiaulių apylinkės teismas, šioje byloje priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, pasielgė visiškai neteisėtai ir nepagrįstai, todėl išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliantės teigimu, bylos nagrinėjimo metu buvo akivaizdžiai įrodyta daug šiai bylai svarbių ir specifinių faktinių aplinkybių: ji ir kaltinamoji gyvena tame pačiame daugiabučiame name adresu: (duomenys neskelbtini); ji ir kaltinamoji priklauso tai pačiai daugiabučio gyvenamojo namo bendrijai; ji (nukentėjusioji) yra išrinkta į bendrijos, kaip juridinio asmens, organus, t. y. ji dirba bendrijos revizore. Pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų (toliau tekste – DNSB) įstatymo 9 straipsnio 4 dalį bendrijos vidaus kontrolės funkcijai atlikti bendrijoje sudaroma revizijos komisija arba išrenkamas revizorius. Pagal DNSB įstatymo 18 straipsnio 3 dalį revizorius tikrina bendrijos ūkinę finansinę veiklą, finansiniams metams pasibaigus, atlieka bendrijos ūkinės finansinės veiklos ir finansinių ataskaitų patikrinimą (auditą), jas vertina ir savo išvadas pateikia bendrijos pirmininkui (valdybai) ir visuotiniam susirinkimui (įgaliotinių susirinkimui). Apeliantės vertinimu, akivaizdu, kad ji, kaip juridinio asmens – bendrijos – revizorė tikrino ir vertino bendrijos finansinę veiklą, pasireiškiančią bendrijos narių (gyventojų) sukauptų lėšų panaudojimu, o kaltinamoji kaip tik ir apkaltino ją pasisavinus bendrijos lėšas (pagal galimai suklastotą garso įrašą – „žmonių pinigus“, kas įvertinant kontekstą iš esmės yra tapatu „bendrijos narių lėšų pasisavinimui“). Kaltinamoji dar iki byloje tiriamo įvykio datos – 2014 m. gegužės 21 d., buvo tapusi 5–6 asmenų bendrijos narių grupės dalimi ir kartu su šios grupės nariais kryptingai veikė kartu ir iš anksto susitarus prieš iš anksto pasirinktus asmenis – bendrijos valdymo organų narius (rašė nepasitvirtinusius skundus, nepagrįstai kaltino ir pan.). Tokie įrodymai buvo pateikti į bylą ir teismo priimti, nors teismas nuosprendyje dėl jų visiškai nepasisakė ir šio konteksto nevertino, todėl iš išteisinamojo nuosprendžio susidaro įspūdis, kad kaltinamoji yra eilinė rami bendrijos narė, neturinti jokio neigiamo nusistatymo (požiūrio) prieš ją, o ne arši, skandalinga ir seniai prieš bendrijos valdymo organų narius (įskaitant ir nukentėjusiąją) veikianti aktyvios nepatenkintų bendrijos narių grupės aktyvistė (taip ją apibūdino teisme ir didžioji dauguma liudytojų). Neįvertinti šios aplinkybės, reiškia neatskleisti bylos esmės arba nenorėti to padaryti sąmoningai. Teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų visiškai nepasisakė. Atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamosios išsakyti žodžiai apie ją buvo išsakyti viešai, t. y. 2014 m. gegužės 21 d. visuotiniame bendrijos narių susirinkime, vykusiame daugiabučio gyvenamojo namo adresu: (duomenys neskelbtini), kieme (praktiškai tarp trijų daugiabučių gyvenamųjų namų, ką patvirtina į bylą pateikta tinklapio www.maps.lt ištrauka), todėl šie ją įžeidžiantys ir žeminantys kaltinamosios žodžiai buvo išsakyti girdint visiems susirinkime dalyvavusiems bendrijos nariams ir dar bent dviejų gyvenamųjų namų gyventojams. Apeliantės nuomone, šiame kontekste, net ir galimai suklastotame garso įraše kaltinamosios išsakyti žodžiai „žinau, tu susidėjai langus iš žmonių pinigų“ įgauna aiškiai neigiamą, kaltinantį, žeminantį ir niekinantį atspalvį ir prasmę. Ne veltui visi liudytojai, kuriems jos advokatas uždavė klausimą: „O ar Jūs kaltinamosios vietoje būtumėte įsižeidęs dėl tokių kaltinamosios žodžių“, atsakė: „Be abejonės taip, – būčiau įsižeidęs“. Vėliau teisėjas nebeleido advokatui užduoti šio klausimo kitiems liudytojams, taip visiškai nepagrįstai suvaržydamas jos įrodinėjimo galimybes. Šio labai specifinio konteksto ir proceso šalių tarpusavio santykio (bendrijos nario ir bendrijos revizoriaus) teismas visiškai nevertino, dėl jo nepasisakė, lyg šių faktų ir nebūtų nustatyta byloje ar jie būtų nereikšmingi. Dėl to, apeliantės nuomone, akivaizdu, kad byla išspręsta šališkai, neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrus bei įvertinus visas bylos aplinkybes, nors kaip tik iš šitų faktų visumos reikia vertinti kaltinamosios elgesį ir žodžius bei jų poveikį ir prasmę jai.

Apeliantė teigia, kad po skundžiamo nepagrįsto, šališko išteisinamojo teismo nuosprendžio susidarė visiškai nepriimtina situacija, nesuderinama nei su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis esminėmis žmogaus teisėmis, nei su esminiais bet kurio proceso principais ir nusistovėjusiai geros moralės, gėrio ir blogio sąvokomis, žmonių papročių gerbimo ir leistino tarpusavio bendravimo ir teisėtų lūkesčių principais. Šis skundžiamas teismo išteisinamasis nuosprendis iš esmės sudaro prielaidas teigti, kad teismas, turėdamas valstybės suteiktus išskirtinius įgaliojimus vykdyti teisingumą, kaip esminę kiekvieno žmogaus gyvenime vertybę, vietoje to ciniškai nurodė, kad: žmonės gali burtis į abejotinais, teisėtumo prasme, metodais veikiančių ir nepagrįstų, nepasitvirtinančių skundų rašymu užsiimančių asmenų grupes (5–6 asmenys) bei kryptingai veikti kartu ir iš anksto susitarus prieš iš anksto pasirinktus asmenis; jie gali kartu planuoti ir atlikti neteisėtas veikas, pvz. galimai klastoti parašus, daryti neteisėtus garso įrašus, t. y. nepranešus renginio organizatoriams apie tokius ketinimus ir negavus jų sutikimo; pavieniai tokios grupės nariai gali viešoje vietoje, girdint daugiau kaip 50 asmenų šmeižti ir žeminti žmogų, skleisti apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią jo garbę ir orumą; tuo pačiu metu, kuomet vienas tokios grupės narys žemina nukentėjusįjį asmenį, kitas daro neteisėtą garso įrašą ir tai darydamas gali manipuliuoti jo darymo procesu, t. y. kartais uždengti garso įrašo priemonę, nusukti ją nuo garso šaltinio ir pan. Nepaisant to, ir neatsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis prašys atlikti tokio garso įrašo ekspertizę, teismas tokius prašymus atmetinės ir neturėdamas ekspertui būtinų specialių žinių, darys išvadas, kad įrašas nesuklastotas, juo nemanipuliuota ir pan.; nukentėjusiam asmeniui nebeapsikentus nepakenčiamo tokios grupės nario elgesio ir viešai pažemintam ir įžeistam, kreipusis į teismą, galiausiai teisme viską lems ne įžeisto žmogaus ir didžiosios dalies tų 50 susirinkimo dalyvių (liudijusių teisme) liudijimai, o tos iš anksto susitarusių ir bendrai veikiančių asmenų grupės (5–6 asmenys), veikiančios neteisėtais metodais, galimai klastojančios parašus ir pan., teisinė pozicija. Dėl to apeliantė mano, kad jos pateikti įrodymai teismo vertinti tendencingai, didžiąją dalį jos ypač svarbių aplinkybių ir įrodymų, taip pat prašymų atlikti procesinius veiksmus (pvz. garso įrašo ekspertizę) teismas atmetė, arba sąmoningai ar nesąmoningai visiškai nepaminėjo teismo nuosprendyje (apie juos nutyli ir dėl jų absoliučiai nepasisako, jų nevertina, lyg jų visai nebūtų). Tačiau kaltinamosios pateiktus, neteisėtai gautus ir galimai suklastotus įrodymus teismas priėmė be jokių abejonių ir išlygų, o apeliantės prašymus skirti jų ekspertizę atmetė, nors pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 6 straipsnio 3 dalį draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties.

Apeliantė nurodo, kad šioje byloje buvo pažeista BPK 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Taip pat pažeista šio straipsnio 2 dalies nuostata, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Teigia, kad tik vienos šalies (kaltinamosios) teikti įrodymai turėjo išskirtinę įrodomąją galią, tik jos kviesti liudytojai (visiškai nepatikimi ir aiškiai susiję su kaltinamąja) buvo vertinami daug labiau ir nusverdavo daug didesnio skaičiaus priešingai liudijančių asmenų parodymus, nepalankius kaltinamajai. Tuo pačiu metu jos (nukentėjusiosios) teisėti ir pagrįsti prašymai buvo atmetami be jokios motyvacijos (pvz. prašymas skirti garso įrašo ekspertizę). Nurodo, kad dar iki liudytojų apklausos pradžios pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad kaltinamosios kviestos liudyti liudytojos yra visos susijusios tarpusavyje, taip pat ir su kaltinamąja, nes visos jos yra nepatenkintos bendrijos organų veikla, nuolat rašo nepasiteisinančius skundus į įvairias institucijas, stengiasi maksimaliai kenkti bendrijos valdymo organams, todėl jų duotus parodymus reikia vertinti atsargiai, t. y. atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį ir bendrus tikslus. Tačiau teismas ne tik kad neatsižvelgė į jos prašymą ir pagrįstas abejones dėl jų tarpusavio ryšio ir galimų susitarimų dėl bendro kaltinamajai palankaus liudijimo, bet priešingai, vien šių (5–6) liudytojų parodymais buvo paneigiami daug gausesnės (nepriklausomų liudytojų, kviestų ne proceso šalių, o paties teismo) grupės liudytojų parodymai, nepalankūs kaltinamajai. Tokį išankstinį šios liudytojų grupės interesą ir veikimą kartu ji nuosekliai nurodė viso proceso metu ir įrodinėjo akivaizdžiais rašytiniais įrodymai, pateiktais į bylą, t. y. pateikė į bylą ir teismas prijungė prie bylos medžiagos visų šių liudytojų (ir tik jų) pasirašytus raštus – skundus į įvairias institucijas (įskaitant Šiaulių miesto savivaldybę), kurie niekuomet nepasitvirtino, bet aiškiai patvirtina, kad jos veikė kartu ir vedamos bendro tikslo, derindamos savo veiksmus ir bendrą teisinę poziciją. Todėl mano, kad tokius parodymus reikėjo vertinti itin atsargiai, o pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nesuderinamas su protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Nurodo, kad visos šios susijusios liudytojos duodamos parodymus paaiškino, jog jos veikia kaip viena grupė suinteresuotų asmenų, tai, jų žodžiais, jos darė ir pvz. iš anksto kartu planuodamos neteisėtai padaryti 2014 m. gegužės 21 d. Bendrijos visuotinio susirinkimo garso įrašą, t. y. negavę susirinkimo organizatorių (neinformavę bendrijos pirmininko ir negavę jo sutikimo). Be to, apeliantės nuomone, teismas pademonstravo savo šališkumą ir išskirtinį palankumą kaltinamajai ir jos liudytojų grupei, darydamas išvadą, kad „garso įrašas yra teisėtas ir tinkamas įrodymas, nes būtent ta pati grupė liudytojų (D. Z., Z. T., V. V., L. Š., M. B.) parodė, kad jos pranešė Bendrijos pirmininkui L. R., kad bus daromas garso įrašas, nepaisant to, kad pats Bendrijos pirmininkas L. R. ir didžioji dalis liudytojų aiškiai nurodė, kad nebuvo jokio pranešimo apie planuojamą daryti garso įrašą ir nebuvo duota jokio sutikimo jį daryti“ (pastebi, kad Bendrijoje yra nusistovėjusi praktika, jog jei bus daromas garso įrašas susirinkimo dalyviai turi už tai nubalsuoti). Taigi teismui taip diskriminuojant jos, kaip nukentėjusiosios, kviestus (ar net paties teismo iniciatyva apklaustus) liudytojus, ir, priešingai, visiškai nepagrįstai suteikiant prioritetą nepatikimų ir tarpusavyje susijusių asmenų (liudytojų) grupei, tikėtis nešališko, pagrįsto ir objektyvaus teismo nuosprendžio nebuvo galima ir teismas tai aiškiai parodė.

Apeliantė teigia, jog iš esmės nesutinka su teismo nuosprendyje išdėstytomis išvadomis, kad garso įrašas yra teisėtas ir gali būti tinkamu įrodymu byloje, kad garso įrašas nėra sumodeliuotas ar kitokiu būdu atliktos manipuliacijos su įrašu, keičiant jo turinį, ištrinant dalį įrašo ir t. t., tad nėra jokių abejonių dėl garso įrašo autentiškumo bei vientisumo. Nurodo, kad teismo nuosprendžio 13 lapo 3 pastraipoje teismas cituoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktą, numatantį, jog „draudžiama filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo“, tačiau teismas daro visiškai nepagrįstą išvadą, kad šis daugiabučio gyvenamojo namo bendrijos narių susirinkimas nelaikytinas neviešu renginiu. Mano, kad toks teismo argumentas visiškai nepagrįstas, nes teismas mano, kad, jeigu renginys vyko šio daugiabučio namo kieme – viešoje vietoje, tuomet ir pats renginys viešas, t. y. galima daryti bet kokius jo vaizdo, garso įrašus. Tačiau, apeliantės teigimu, teismas visiškai nevertino to, kad tai buvo tik konkrečios grupės asmenų – tik bendrijos narių susirinkimas, taigi, akivaizdu, kad į jį gali teisėtai patekti ir dalyvauti tik bendrijos nariai, o pats renginys niekaip negali būti vertinamas kaip viešas – prieinamas bet kam. Teiginys, jog, jei posėdis vyko kieme, viešoje vietoje, tuomet ir renginys viešas, yra nepagrįstas, nes vieta nėra ir negali būti esminis renginio viešumo ar neviešumo vertinimo kriterijus. Paaiškina, kad bendrija neturi jokių savo patalpų, kuriose galėtų organizuoti tokio kiekio bendrijos narių susirinkimą, t. y. tiesiog fiziškai nėra tokios vietos, kurioje bendrijos nariai galėtų susirinkti į uždarą posėdį, tačiau dėl to pats renginio statusas nesikeičia, jis vyksta griežtai laikantis DNSB įstatymo nustatyta tvarka ir pagal jame numatytas procedūras bei dėl to jis netampa viešu. Be to, teismas visiškai neatkreipė dėmesio į aplinkybę, numatytą įstatyme, kaip būtiną sąlygą daryti tokį garso įrašą, t. y. norint daryti teisėtą garso įrašą, būtina apie tokį norą informuoti renginio organizatorius (šiuo atveju – bendrijos pirmininką, organizuojantį ir pirmininkaujantį susirinkimui) ir gauti jų sutikimą. Bendrijos pirmininkas, L. R., teisme parodė (tą patvirtino ir kiti Bendrijos valdymo organų nariai, pvz. bendrijos valdybos nariai B. G. ir kt.), kad bendrijos susirinkimo organizatorių nebuvo prašoma daryti garso įrašų, tokio sutikimo nebuvo. Iš 29 teismo papildomai apklaustų (nepriklausomų) liudytojų net 26 nieko negirdėjo apie jokius prašymus daryti garso įrašus, todėl teismo argumentas dėl garso įrašo teisėtumo, kad galbūt susirinkimo pirmininkas neišgirdo, yra absurdiškas ir visiškai nepagrįstas. Faktiškai savo daryto garso įrašo neteisėtumą pripažįsta ir jį padarę asmenys, nes vėliau vykusiuose Bendrijos susirinkimuose jie informavo apie norą daryti garso įrašą, tačiau, pagal bendrijoje nusistovėjusią praktiką, garso įrašas gali būti daromas tik susirinkimo dalyviams teigiamai nubalsavus šiuo klausimu.

Apeliantės vertinimu, teismo išvada, kad garso įrašas nėra sumodeliuotas ar kitokiu būdu atliktos manipuliacijos su įrašu, keičiant jo turinį, ištrinant dalį įrašo ir t. t. tad nėra jokių abejonių dėl garso įrašo autentiškumo bei vientisumo, yra visiškai nepagrįsta, nes teismas padarė tokią išvadą savarankiškai, t. y. neturėdamas jokių specialių žinių, būtinų tam, kad būtų galima kvalifikuotai ir kompetentingai daryti tokias išvadas ir vertinimus. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką ir BPK 84 straipsnio nuostatas ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamų specialių žinių ir įrašytas į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą. Paaiškina, kad ji, kaip nukentėjusioji, vadovaudamasi BPK 286 straipsnio 1 dalimi prašė teismo paskirti byloje esančio garso įrašo ekspertizę, t. y. kalbos, garso bei balso signalų ir jų įrašymo priemonių (fonoskopinę) ekspertizę (pagal Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos internetiniame tinklapyje skelbiamų ekspertizių (ekspertų) sąrašą). Pateikė paaiškinimą, kad didžioji dalis liudytojų neigia garso įraše nurodytus žodžius, nurodė, kad be įraše girdimų žodžių buvo pasakyti ir kiti konkretūs žodžiai, įžeidžiantys jos garbę ir orumą, kurių garso įraše įtartinai nėra. Šį prašymą pateikė įstatymų nustatyta tvarka, be kita ko suformuluodama klausimus ekspertui, siūlydama konkretų ekspertą, įsipareigodama esant reikalui apmokėti eksperto paslaugas ir pan. Tačiau, kaip jau minėjo, teismas šio jos prašymo netenkino. Vietoje to, teismas, neaišku kokiu teisiniu faktiniu pagrindu remdamasis, asmeniškai nutarė, kad jis yra prilygintinas ekspertui (nors neturi specialių žinių ar bent jau nepateikė šios aplinkybės įrodymo proceso šalims ir nėra įstatymų nustatyta tvarka įrašytas į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą) ir gali pats daryti išvadas, susijusias su fonoskopinės ekspertizės atlikimu, t. y. padaryti moksliniais metodais paremtas pagrįstas ir įrodomas išvadas, leidžiančias atsakyti, ar garso įrašas buvo klastotas, keičiamas, įtakojamas ar pan. Apeliantė taip pat nurodo, kad nuosprendyje nerado visiškai jokių mokslinių metodų, panaudotų specialių priemonių ar kitų specialių veiksmų, kurių pagalba teisėjas-ekspertas padarė tokią išvadą. Vienintelis teisėjo-eksperto argumentas tokiai išvadai padaryti yra paties teismo paaiškinimas „kadangi klausant garso įrašą matyti, kad tuo momentu, kada vyksta kaltinamosios L. G. ir nukentėjusiosios S. K. dialogas, šone girdisi kitų žmonių pašnekesiai bei daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos pirmininko L. R. išsakyti žodžiai dėl temperatūros, tad nėra jokių abejonių dėl garso įrašo autentiškumo ir vientisumo“. Apeliantės nuomone, tokia teismo išvada prieštarauja logikai. Nesuvokiama, kaip teismas gali teigti, kad jam nekelia abejonių įrašo vientisumas, jei „šone“ (matyt turima omenyje foną, antrą planą) girdisi kitų žmonių kalbos. Suprantama, kad jei iš garso įrašo, kurio fone visuomet kas nors kalba, ištrinsime nedidelę dalį įrašo (pvz. tik vieną žodį - „bendrijos“ ar „vagilka“), likusioje (po ištrynimo manipuliacijų) garso įrašo dalyje ir toliau fone girdėsis tų pačių asmenų kalba. Todėl tokie teismo-eksperto argumentai yra niekiniai ir nelogiški. Visas abejones galėjo išsklaidyti tik kvalifikuotų ekspertų objektyviais tyrimų metodais ir specialia aparatūra atlikta ekspertizė, tačiau teismas sąmoningai du kartus atmetė tokį jos prašymą. Be to, pastebi, kad byloje liudijęs L. R., kurio balsą toje garso įrašo vietoje fone girdi teisėjas-ekspertas, aiškiai paliudijo, kad jis girdėjo tikrąjį kaltinamosios išsakytą tekstą, kuris nesutampa su garso įraše girdimu tekstu, nes garso įraše trūksta tikrųjų kaltinamosios išsakytų žodžių. Teismui ta aplinkybė pasirodė visiškai neįdomi ir nereikšminga, nors, aišku, kad liudytojo L. R. duoti parodymai yra toks pat įrodymas, o įrodymų nesutapimą būtina šalinti ir pageidautina pasitelkiant objektyviais moksliniais metodais pagrįstais įrodymais, o ne visiškai nelogiškais pamąstymais. Pažymi ir tai, kad nebuvo atliktos jokios garso įrašą dariusių techninių priemonių ekspertizės. Byloje esantis garso įrašas, kaip faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo priedas, yra pačios antstolės teigimu padarytas iš antstolei pateiktos laikmenos. Tai reiškia, kad įrašą daręs, su kaltinamąja tampriai susijęs asmuo – L. Š. (beje, priklausanti tai pačiai 5–6 asmenų grupei, nepatenkintai Bendrijos valdymo organų veikla) pati perrašė pirminį garso įrašą (ar tik atskiras jo dalis, palankias kaltinamajai) iš įrašymo priemonės į laikmeną. Taigi, pati L. Š., dariusi garsą įrašai, neteisėtai, t. y. nepranešusi susirinkimo pirmininkui ir negavusi jo sutikimo, darė jį slapčia, be to, turėjo interesą ir galimybę tiek pirminį įrašą, tiek darant pirminio garso įrašo perrašymą į laikmeną, paveikti garso įrašą tokiu būdu, kad jame neliktų kaltinamajai nepalankių žodžių. Ne specialistui, vien klausant garso įrašą ir dar ne originalą, neįmanoma nustatyti, ar jame nebuvo ištrinta keletas pavienių trumpų žodžių. Nurodo, kad teismo sprendime cituoti kaltinamosios žodžiai, palyginus juos su garso įrašu, aiškiai patvirtina tai, kad jie nėra išsakyti kaip viena, sklandi nenutrūkstanti frazė. Pasak apeliantės, klausant garso įrašą dalyje nuo 01.53.19 iki 01.54.07 kyla labai daug pagrįstų abejonių: a) aiškiai girdisi pauzės ten, kur pats ginčo pikas ir kur buvo pasakyta visa įžeidžianti frazė. Kaltinamosios L. G. kalboje tarp 01.53.22 iki 01.53.30 po žodžių „tu susidėjai langus iš žmonių pinigų“ seka gana ilga pauzė – nėra jokio teksto, o vėliau tęsiamas visiškai nelogiškas, be jokio prasminio ryšio su prieš tai buvusiu tekstu, žodis „draudimą“; b) nesutampa teksto dalių linksnis ir galūnė, todėl aišku, kad trūksta dalies pirminio teksto – įrašo dalies; c) viena iš liudytojų – K. – teisme parodė, kad kaltinamoji sakė tokius žodžius: „Tu susidėjai langus iš žmonių pinigų. Vogei pinigus ir dirbdama draudime“. Taigi, apeliantės nuomone, vertinant paminėtus argumentus, pačios kaltinamosios pateiktą garso įrašą ir liudytojos K. duotus parodymus, labiausiai tikėtina, kad situacija su garso įrašu yra tokia, kad kaltinamoji realiai išsakė liudytojos K. išsakytus žodžius, kad „tu susidėjai langus iš žmonių pinigų. Vogei pinigus ir dirbdama draudime“, o kaltinamoji ir jai palankūs asmenys ištrynė (ar kitaip pašalino ar sąmoningai neįrašė) iš įrašo kaltinamajai nepalankiausią vietą, t. y. žodžius „vogei pinigus ir“. Štai kodėl šioje vietoje liko neaiški pauzė ir štai kodėl po žodžių „tu susidėjai langus iš žmonių pinigų“ seka pauzė ir visiškai nelogiškas žodis „draudimą“. Jei po žodžių „tu susidėjai langus iš žmonių pinigų“ įrašytume žodžius „vogei ir iš“, tuomet susidarytų sklandi frazė, nuosekli mintis – „tu susidėjai langus iš žmonių pinigų, vogei ir iš draudimą“. Tai leistų paaiškinti ir nesutampančius linksnius, nes žodis „draudimą“, kaip tik tinka taip kaip jis yra naudojamas šiauliečių kilmininko linksnyje (vogei iš ko – „iš draudimą“). Būtent dėl šių priežasčių ji ir jos atstovas teisme baigiamųjų kalbų metu akcentavo, kad vadovautis į bylą kaltinamosios pateiktu garso įrašu, kaip tinkamu įrodymu, negalima, ypač jei nėra atlikta garso įrašo ekspertizė. Be to, garso įrašo turinį neigė ir didžioji dalis iš apie 50 teismo apklaustų liudytojų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad kaip liudytojais byloje abiejų proceso šalių iniciatyva buvo apklausta ne mažiau kaip po 5 asmenis. Natūralu, kad nukentėjusiosios pusės kviesti liudytojai patvirtino, jog kaltinamoji apšmeižė nukentėjusiąją, pareiškusi, kad ši „iš svetimų – bendrijos pinigų susidėjus langus“, o kaltinamosios kviesti liudytojai teigė priešingai. Kaip jau minėjo pirmiau, svarbu tai, kad byloje yra nustatyta, jog kaltinamosios kviesti liudytojai dar iki 2015 m. gegužės 21 d. buvo susibūrę į negausią asmenų grupę, vedamą siekio pakeisti bendrijos organus ir nuolat rašiusius skundus į įvairias institucijas, slapčia ir iš anksto susitarę, neteisėtai įrašinėjo bendrijos narių susirinkimus ir pan. Dėl šios priežasties, apeliantės nuomone, jų duoti parodymai yra mažiau patikimi lyginant su kitų asmenų duotais parodymais. Be to, labai akivaizdūs ir gausūs jų duotų parodymų tarpusavio neatitikimai, pvz. liudytoja Z. T. teigė, kad apie garso įrašo darymą pranešė Z. (K.), nors liudytoja M. B. nurodė, kad apie garso įrašo darymą pranešė Z. T. ir pan. Be to, ji, nukentėjusioji, kvietė liudyti oficialius bendrijos asmenis, bendrijos organų narius – bendrijos pirmininką, bendrijos valdybos narius ir kitus pasitikėjimą ir autoritetą tarp gyventojų turinčius asmenis. Visi jie liudijo jos naudai ir visi patvirtino jos žodžius, kad „nukentėjusioji pasisavino bendrijos pinigus ir iš jų susidėjo langus bei balkoną“ ir teisinę poziciją, bei aiškiai įvardijo, kad „ir kiekvienas iš jų būtų pasijutę įžeisti ir apšmeižti po tokių kaltinamosios žodžių“. Teismui nusprendus buvo apklausti ir visi kiti minėto susirinkimo dalyviai. Čia aiškiai išsiskyrė grupė asmenų, kurie nieko negirdėjo ir nieko negalėjo pasakyti (vieni jų nebuvo visą susirinkimą nuo jo pradžios iki pabaigos, todėl jie nebesulaukė proceso šalių ginčo, kuris vyko susirinkimo pabaigoje ir išėjo namo, kiti nebesidomėjo susirinkimu ir bendravo tarpusavyje ar pan.). Likusių dauguma patvirtino, kad buvo įžeidimas ir apšmeižimas, netgi buvo akivaizdus S. K. adresu išsakytas „apvaginimas“. „Nepriklausomos liudytojos“ B. K., E. D., J. S. vienareikšmiškai parodė, kad kaltinamoji L. G. susirinkimo metu pareiškė S. K., kad ji – „vagilka, vogė ir draudime, susidėjo langus iš bendrijos pinigų, vogė pinigus ir dirbdama draudime“. B. K. parodė, kad kaltinamoji sakė, jog: „Tu susidėjai langus iš bendrijos pinigų. Vogei pinigus ir dirbdama draudime“. E. D. parodė, kad kaltinamoji sakė: „Tu draudime dirbai – vogei draudime“. J. S. parodė, kad kaltinamoji sakė, jog „tu vagilka, vogei, susidėjai langus“. Be B. K., E. D. ir J. S., kurios aiškiai parodė, kad L. G. apvagino S. K., apie tai, kad S. K. susidėjo langus iš bendrijos pinigų patvirtino ir kiti (nepriklausomi, t. y. kviesti ne proceso šalių) liudytojai: liudytoja D. A. nurodė, kad kaltinamoji pareiškė nukentėjusiajai „kokia tu turtinga, tau langus sudėjo iš bendrijos pinigų, duris iš bendrijos pinigų“; liudytoja R. G. girdėjo L. G. sakant: „Tau bepigu pasikeisti langus, nes tu dirbi bendrijoj, susidėjai langus iš bendrijos pinigų“; liudytoja D. A. V. parodė, kad tikrai girdėjo kaip L. G. sakė S. K. „vagilka“, „susidėjai langus iš bendrijos pinigų“, liudytoja J. D. parodė, kad L. G. šaukė S. K.: „Pasisavinai bendrijos pinigus ir susidėjai langus iš bendrijos pinigų“; liudytoja O. J. Č. parodė, kad girdėjo L. G. sakant: „Iš bendrijos pinigų susidėjai langus“; liudytoja V. Č. parodė, kad L. (G.) pasakė „žinau kodėl taip gerai gyveni – susidėjai langus iš bendrijos lėšų“. Apeliantės teigimu, apibendrinus liudytojų parodymus, galima daryti išvadą, kad liudytojai nepatvirtino kaltinamosios nurodytų esminių bylai faktinių aplinkybių, priešingai, visiškai pritarė jos, nukentėjusiosios, išsakytiems teiginiams ir jos nurodytoms faktinėms aplinkybėms, pvz.: iš 29 papildomai apklaustų (nepriklausomų) liudytojų net 26 negirdėjo jokio pranešimo apie planuojamą daryti garso įrašą; iš 29 papildomai apklaustų (nepriklausomų) liudytojų net 23 negirdėjo jokios kalbos apie draudimą, o didžioji dalis iš tų 6, kurie girdėjo, nurodė, kad kaltinamosios tekste buvo ir kaltinimas susidėjus langus iš vogtų bendrijos pinigų ir teiginys, kad „tu vogei ir draudime“; apie šmeižikišką ir įžeidžiančią frazę be nukentėjusiosios kviestų 5 liudytojų, papildomai tai girdėjo dar 10 teismo papildomai apklaustų liudytojų. Iš viso net 15 liudytojų aiškiai prisimena, kaip kaltinamoji teigė, jog S. K. susidėjo langus iš bendrijos pinigų arba, kad ji vagilka, tai – M. G., D. A., R. G., D. A. V., J. D., O. J. Č., V. Č., B. K., E. D., J. S.. Taigi, net 15 žmonių aiškiai girdėjo, kaip kaltinamoji ją viešai įžeidė ir apšmeižė, tai patvirtina, kad nusikaltimas buvo padarytas. Anksčiau laiko (prieš baigiantis susirinkimui) išėjo ar buvo su didelėmis pertraukomis apklausti 12 liudytojų – L. V., A. S. M., N. G., V. Č., R. Š., L. R., A. K., A. V., D. N., L. Ž., E. A., A. J.. Be to, apeliantės teigimu, būtina įvertinti aplinkybę, kad liudytojai V. Č. ir Z. K. nesupranta lietuvių kalbos. Apibendrinant matyti, kad iš 29 teismo papildomai apklaustų (nepriklausomų) liudytojų net 12 buvo ne iki galo ar su pertraukomis, todėl negirdėjo (net negalėjo girdėti) viso susirinkimo kalbų turinio, 1 nesupranta lietuviškai, todėl ir nurodė, kad negirdėjo kaltinimo teksto (nes jo nesupranta), taigi lieka 16 nepriklausomų (kviestų ne proceso šalių) susirinkimo dalyvių, 10 iš jų aiškiai parodė, kad girdėjo įžeidžiančią frazę apie langų susidėjimą iš bendrijos pinigų arba vadinimą „vagilka“. Taigi 70 procentų teismo papildomai apklaustų ir nesusijusių su proceso šalimis liudytojų, buvusių susirinkime iki galo, girdėjo įžeidimą. Prie šio 10 nepriklausomų liudytojų pridėjus 5 jos (nukentėjusiosios) kviestus liudytojus (bendrijos valdymo organų narius), susidaro 15 liudytojų grupė, kuriems teismas prieš pateikė tik 6 visiškai nepatikimų, tampriai susijusių su kaltinamąja, liudytojų ir jų pačių pateiktą labai abejotino patikimumo garso įrašą, nepatikrintą eksperto. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino netinkamai ir dėl to priėmė nepagrįstą nuosprendį.

Šalies argumentai

Apeliantė taipogi nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo labai keistas ir nemalonus įvykis, sukėlęs abejonių dėl teisėjo nešališkumo sprendžiant šią bylą: prieš vieną iš teismo posėdžių, teismo salėje, susirinkusių šalių ir gausybės liudytojų akivaizdoje kaltinamosios advokatas Arūnas Rupšys be kitų pareiškimų, pareiškė jai ir jos advokatui, kad „teisėjas jam nurodė, kad jis yra pasipiktinęs, jog nukentėjusioji su tokiu niekingu klausimu kreipėsi į teismą, šis klausimas yra net nevertas nagrinėjimo teisme“. Po tokio pareiškimo ji ir jos advokatas suprato, kad tikėtina, jog teisėjas M. G. ir kaltinamosios advokatas Arūnas Rupšys susitinka ir aptarinėja šios bylos nagrinėjimo detales ne teismo posėdžių metu. Siekdamas išsklaidyti tokias abejones, jos advokatas M. R., prasidėjus teismo posėdžiui (tai turi būti fiksuota garso įraše), paprašė teisėjo atsakyti į keletą klausimų ir išsklaidyti abejones dėl jo šališkumo. Buvo paprašyta teisėjo patvirtinti arba paneigti ar tikrai kaltinamosios advokato Arūno Rupšio išsakyti teiginiai atitinka tikrovę, t. y. ar teisėjas yra bendravęs su kaltinamosios advokatu dėl šios bylos esmės ir jos vertinimo, ar teisėjas tikrai yra išsakęs advokatui savo pasipiktinimą, kad nukentėjusioji kreipėsi į teismą su tokiu pareiškimu. Nurodo, kad teisėjas sąmoningai išvengė atsakymų į užduotus klausimus ir tik pasiteiravo, ar nukentėjusioji reiškia nušalinimą teisėjui. Jie teisėjui paaiškino, kad nereiškia nušalinimo, nes dar negavo jokio atsakymo į iškilusias abejones, tačiau teisėjas nutarė, kad nesant nušalinimo, nėra reikalo atsakinėti į nepatogius klausimus ir galima tęsti bylos nagrinėjimą. Kaltinamosios advokatas Arūnas Rupšys išsižadėjo savo žodžių, teigdamas, kad advokatas Marius Ramanauskas jį apkalba, ir teismo reikalavo kreiptis į advokatūrą dėl advokato Mariaus Ramanausko neetiško elgesio. Teisėjui atsisakius tai padaryti, advokatas A. Rupšys pareiškė, kad jis pats tai padarys, tačiau aiškiai suprato, kad jo realiai pasakytus ir vėliau išsižadėtus žodžius girdėjo visos proceso šalys (išskyrus teisėją) ir gausybė liudytojų, todėl suvokė, kad kreipimasis į Lietuvos advokatūrą sukeltų neigiamas pasekmes išskirtinai tik jam pačiam, todėl jis to taip ir nepadarė. Tačiau abejonės dėl teisėjo šališkumo liko viso proceso metu ir galiausiai byloje priimtas teismo išteisinamasis nuosprendis ir jame išdėstyti argumentai, apeliantės nuomone, aiškiai patvirtina, kad teisėjas buvo šališkas.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismo nuosprendžio 15 lapo 4 pastraipoje teismas komentuoja situaciją dėl kaltinamosios pateiktame garso įraše skambančių žodžių „ar tu sudėsi langus. Tu susidėjai iš žmonių pinigų, draudimo“. Apklausta teisme kaltinamoji paaiškino, kad ji pripažįsta viešai, t. y. 2014 m. gegužės 21 d. visuotiniame namo bendrijos narių – gyventojų, susirinkime, po nukentėjusiosios, kaip bendrijos revizorės, pateikto bendrijos lėšų finansinio panaudojimo patikrinimo rezultatų pristatymo, pareiškė, jog „nukentėjusi – S. K. susidėjo langus iš žmonių pinigų“. Taip kaltinamoji faktiškai pripažįsta savo padarytą nusikaltimą, tačiau sąmoningai bando sušvelninti jo pasekmes, siekdama nutylėti tikruosius savo išsakytus žodžius ir pakeisti juos kiek švelnesniais. Teismas šį kaltinamosios pripažinimą interpretavo kaip kaltinamosios nuomonę, už kurią nėra traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Paaiškina, kad teisme nukentėjusioji pateikė savo teisinę poziciją šiuo klausimu ir aiškiai nurodė, jog nesutinka su tuo, kad ji išsakė būtent tokius žodžius, skambančius garso įraše ir jos pačios pripažįstamus. Apeliantės nuomone, kurią, kaip minėjo, patvirtina ir 15 apklaustų liudytojų, kaltinamoji aiškiai „apvagino“ nukentėjusiąją, kaltino ją „susidėjus langus iš bendrijos pinigų“, tačiau, net ir darant teorinę prielaidą, kad kaltinamoji būtų išsakiusi namo bendrijos gyventojų susirinkime būtent tokius žodžius, kokius ji pripažįsta („susidėjai langus iš žmonių pinigų“), tai tik patvirtina faktą, kad kaltinamoji įžeidė ir pažemino nukentėjusiąją, nes atsižvelgiant į kontekstą, kuriame buvo pasakyti, anot kaltinamosios L. G., neutralūs žodžiai, akivaizdu, kad tai aiškus įžeidimas ir pažeminimas, nes jie buvo pasakyti: ataskaitinio bendrijos narių (kitaip tariant, „gyventojų“, „žmonių“) susirinkimo metu, kuriame bendrijos organai, įskaitant revizorių (nukentėjusiąją S. K.), pateikia namo gyventojams („žmonėms“) ataskaitas apie bendrijos ir savo, kaip bendrijos organo, veiklą per metus; nukentėjusioji šio susirinkimo metu pateikė savo išvadas, padarytas po bendrijos finansinės veiklos patikrinimo, t. y. apie gyventojų („žmonių“) surinktų lėšų panaudojimą; kaltinamoji ir teisme neneigė, kad ji neigiamai vertina ir yra nepatenkinta bendrijos ir jos organų, įskaitant nukentėjusiąją, darbu ir siekia visomis priemonėmis juos pašalinti iš užimamų pareigų; labai svarbu ir tonas, garsas, bei emocija, su kuria yra pasakomas tekstas. Apeliantės teigimu, vien šie veiksniai gali vienareikšmiškai suteikti žeminantį, paniekinantį, užgaulų foną ir padėti suprasti teismui ir proceso šalims, ko konkrečiai siekė kaltinamoji. Šioje byloje kaltinamoji pripažįsta, kad ji kalba garsiai, tačiau jos pačios pateiktas iš esmės neteisėtu vertintinas garso įrašas, tik patvirtina, kad kaltinamoji ne tik garsiai kalbėjo, bet šaukė, kaltino, naudojo paniekinamas ir menkinančias intonacijas, neva demaskuojančias nukentėjusiosios dviveidiškumą ir nedorybes. Todėl, apeliantės nuomone, kaltinamosios galimai padaryto nusikaltimo subjektyvioji pusė yra akivaizdi: ji aiškiai suprato savo veiksmų (žodžių) prasmę, savo laisva valia pasirinko ir naudojo maksimaliai įžeidžias išraiškos priemones tam, kad pasiektų savo tikslą, t. y. pažemintų, užgautų ir paniekintų nukentėjusiąją. Be to, pagal logikos dėsnius ir žmonių kasdieninės kalbos naudojimo tradicijas, akivaizdu, kad pats kaltinamosios teiginys, kad „nukentėjusioji susidėjo langus iš žmonių pinigų“ yra neįžeidžiantis, skamba visiškai nelogiškai ir absurdiškai. Mano, kad kaltinamoji pasirinko labai apgailėtiną taktiką įrodinėti, kad tokiu teiginiu ji norėjo pasakyti, jog nukentėjusioji susidėjo langus iš „darbo draudime metu iš žmonių, kaip darbo užmokestį, gautų pinigų“. Pažymi, kad tai visiškai nelogiškas paaiškinimas, nes toks teiginys nėra niekaip susijęs su darbuotojo gaunamu darbo uždarbiu. Kasdienėje žmonių kalboje nėra tokios praktikos, kad žmonės, norėdami apibūdinti kur ar kaip jie panaudojo „savo uždirbtus pinigus“, t. y. „darbo užmokestį“, sakytų jog vienaip ar kitaip panaudojo „žmonių pinigus“. Akivaizdu, kad terminas įmonių pinigai reiškia svetimus pinigus, pinigus teisėtai nepriklausančius asmeniui, neteisėtai užvaldytus svetimus pinigus. Būtent tokia prasme jai ir norėjo pasakyti bei pasakė ir būtent taip tą žinią, tą teiginį suprato absoliuti bendrijos narių susirinkimo dauguma. Be to, kaip jau minėjo pirmiau, liudytojai aiškiai nurodė, kad jie nukentėjusiosios vietoje taip pat būtų įsižeidę ir jautęsi pažeminti. Iš viso šito seka vienintelė išvada, kad šiame konkrečiame kontekste, net ir tikint kaltinamosios žodžiais, kad ji „tik“, pareiškė, kad „S. K. susidėjo langus iš žmonių pinigų“ ir išsakė juos tų pačių žmonių – namo gyventojų – susirinkime, po oficialios nukentėjusiosios kalbos dėl tų pačių „žmonių“ surinktų lėšų panaudojimo ir išsakyti šaukiant, kaltinant, panaudojant asmenį niekinančias ir menkinančias intonacijas ir kitas išraiškos priemones, reiškia ne ką kita, o pačios kaltinamosios savo kaltės pripažinimą dėl nukentėjusiosios įžeidimo ir pažeminimo. Ne veltui kaltinamoji į jos (nukentėjusiosios) atstovo advokato Mariaus Ramanausko pateiktą pasiūlymą atsiprašyti nukentėjusiosios neatsakė „ne“, nes ji nėra padariusi jokio nusikaltimo, o sakė „svarstysianti tokią galimybę vėliau“. Tačiau teismas ją atleido nuo galimybės ir pareigos svarstyti viešo atsiprašymo variantą.

Apeliantė pažymi, kad jos pozicija visuomet buvo nuosekli ir vienareikšmiška, t. y. ji buvo ir yra pasibaisėjusi, kaip kaltinamajai buvo lengva ir paprasta, neturint jokio objektyvaus pagrindo apšmeižti, pažeminti kitą asmenį, viešai jį pažeminti kitų akyse ir daryti tai taip įžūliai ir taip užgauliai. Šiuo atveju labai svarbus ir jos vertinimas jos adresu išsakytiems žodžiams. Ji tiek savo pareiškime, tiek duodama paaiškinimus teisme vienareikšmiškai teigė, kad yra „labai sukrėsta, pažeminta, įžeista ir įskaudinta jos iki šiol nepriekaištinga reputacija – tiek darbinė, tiek asmeninė, buvo brutaliausiu būdu paniekinta ir pažeminta viešai – didelio kiekio žmonių, namo, kuriame ji gyvena, kaimynų akivaizdoje“. Paaiškino, kad patyrė dideles dvasines kančias ir skausmingus išgyvenimus dėl tokio įžūlaus, įžeidžiančio ir šmeižikiško elgesio. Jai skaudu matyti kai kurių kaimynų kreivas šypsenas susitikus namo kieme ar laiptinėje, kaltinamosios žodžiai pakerta pasitikėjimą ja ir kaip finansų srities profesionalu, to ji nėra patyrusi per ilgalaikę savo darbinę veiklą. Teigia, kad jos reputacija, garbė, orumas nėra tušti žodžiai, ji siekia gyventi pagal aukštos moralės standartus, nesuderinamus su nepagrįstais šmeižikiškais ir užgauliais išpuoliais prieš žmones, todėl iš esmės ji iki šiol šiame procese siekė sau ne materialinės naudos, ne pasipelnymo, o tik viešo atsiprašymo, tačiau, kaltinamajai atsisakius tai padaryti, siekia įrodyti savo tiesą ir bent prevencine tvarka apsaugoti save ir kitus asmenis nuo nuolatinių nepagrįstų ir įžeidžiančių kaltinamosios pareiškimų (tai byloje patvirtino daug kviestų liudytojų). Taigi šią bylą inicijavo siekdama ne materialaus intereso, o siekdama apsaugoti įžeistą ir pažemintą asmens garbę ir orumą, atstatyti ją žmonių akyse ir parodyti nepakantumą tokių nusikalstamų veikų darymui. Teismas, išteisindamas kaltinamąją šioje byloje praktiškai atsisakė ginti jos garbę ir orumą, neįsigilino į jos išgyvenimus ir visą nusikaltimo padarymo kontekstą bei jo pasekmes. Tokiu būdu teismas legitimizavo tokią nusikalstamą veiką ir ne tik kad nesiėmė jokios tokių veikų prevencijos, tačiau kaltinamajai leido jas daryti ateityje, be jokių pasekmių, tuo pačiu žlugdydamas nukentėjusiosios reputaciją savo kaimynų, bendrijos narių ir artimųjų žmonių tarpe. Taip teismas aiškiai pademonstravo savo atotrūkį nuo realaus gyvenimo ir žmonių tarpusavio santykių nesuvokimą. Nemano, kad nuosprendį priėmusiam teisėjui realiai patiktų tokia situacija, kuomet jo nepriekaištinga reputacija, jo asmenine garbe ir orumu būtų viešai abejojama, kad jo adresu viešai, šiurkščiai ir nepagarbiai būtų pasakyti žodžiai, po kurių didžioji dalis žmonių įsižeistų. Nemano, kad tokiu atveju teisėjas ar bet kuris kitas save gerbiantis asmuo nesikreiptų į teismą dėl savo garbės ir orumo gynimo. Todėl nesupranta, kodėl negali būti apginta nuo šmeižto ir įžeidimų eilinės, garbingos ir principingos pilietės garbė ir orumas, kodėl teismas (anot kaltinamosios advokato išsakytų ir paties teismo nepaneigtų teiginių) piktinosi, kad teismui pateiktas toks „niekingas“ pareiškimas, kodėl teismas taip demonstratyviai nevertino konteksto, kuriame kaltinamosios nukentėjusiajai buvo išsakyti įžeidžiantys žodžiai, kodėl teismui 6 liudytojai yra daugiau už 15, kodėl įrodymai apie tų 6 asmenų (visiškai nepatikimų liudytojų) išankstinį, sąmoningą veikimą prieš bendrijos valdymo organus (įskaitant nukentėjusiąją) yra net nevertintini, o neteisėtai gauti ir dideles abejones (nesutapimus su net 15 liudytojų parodymais) keliantys kaltinamosios įrodymai (garso įrašas) priimami be išlygų ir teismo ginami nuo tyrimo visomis priemonėmis (neleidžiant skirti ekspertizės ir net pačiam teismui neteisėtai ir nepagrįstai, be jokių specialių žinių ir techninių priemonių panaudojimo, „nustatant“, kad jie yra nesuklastoti). Apeliantės vertinimu, visa tai rodo, kad teismas buvo šališkas, neobjektyvus, nesiekė atskleisti ir įvertinti visų bylos aplinkybių, diskriminavo ją, kaip nukentėjusiąją, ir nesiekė įvykdyti teisingumo šioje byloje. Todėl išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir turi būti priimtas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir teismo šališkumo

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4). Įrodymais gali būti duomenys, padedantys atskleisti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, išsiaiškinti byloje keliamų versijų tikrumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44/2014). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, 2K-491-303/2015, 2K-7-386-746/2015, 2K-496-746/2015). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Kiekvienas apeliaciniame skunde nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi būti paremtas teisiniais argumentais, pagrindžiančiais teiginius dėl netinkamo įstatymo taikymo. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK reikalavimus, netinkamai vertino įrodymus, vieniems įrodymams suteikdamas prioritetą, o kitus nepagrįstai atmesdamas, tuo rodydamas savo šališkumą. Apeliantė skunde plačiai išdėsto savo nuomonę dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atlikto įrodymų vertinimo, pasisako, kodėl teismas turėjo, jos nuomone, vienais teismo posėdyje ištirtais įrodymais remtis, o kitus atmesti, tačiau nenurodo, kokie įstatymų reikalavimai buvo pažeisti.

Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis 2014 m. gegužės 21 d. vykusio susirinkimo metu darytu garso įrašo, nes susirinkimas nebuvo viešas, apie norą daryti garso įrašą nebuvo informuoti renginio organizatoriai, negautas jų sutikimas. Apeliaciniame skunde nepateikiama argumentų, kad bendrijos susirinkimas buvo neviešas. Susirinkimas vyko viešoje vietoje, susirinkimo dalyviai nebuvo įspėti nedaryti garso įrašų, nebuvo svarstomi bendrijos komerciniai klausimai, kurie būtų pripažinti komercine paslaptimi ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė skunde „atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamosios išsakyti žodžiai apie ją buvo išsakyti viešai, t. y. 2014 m. gegužės 21 d. visuotiniame bendrijos narių susirinkime, vykusiame daugiabučio gyvenamojo namo adresu: (duomenys neskelbtini), kieme (praktiškai tarp trijų daugiabučių gyvenamųjų namų, ką patvirtina į bylą pateikta tinklapio www.maps.lt ištrauka), todėl šie ją įžeidžiantys ir žeminantys kaltinamosios žodžiai buvo išsakyti girdint visiems susirinkime dalyvavusiems bendrijos nariams ir dar bent dviejų gyvenamųjų namų gyventojams“, o tai paneigia jos teiginius, kad bendrijos susirinkimas nebuvo viešas.

Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (pvz., įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, gynėjas, nukentėjusysis ir kt.), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-68/2014, 2K-193/2014).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino liudytojos L. Š. pateiktą bendrijos susirinkimo garso įrašą leistinu įrodymu byloje. Teismas, vertindamas bendrijos susirinkimo garso įrašą, nustatė, kad įrašydama pokalbį liudytoja L. Š. įstatymų nustatytos tvarkos nepažeidė, šio įrašo turinį gretino su kitais bylos duomenimis – 2014 m. birželio 18 d. antstolės V. Š. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini), liudytojų parodymais, taigi patikrino BPK numatytais proceso veiksmais.

Pagal BPK 7 straipsnio 1 dalį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Apeliantė rungimosi principo pažeidimą argumentuoja tuo, kad tik vienos šalies (kaltinamosios) teikti įrodymai turėjo išskirtinę įrodomąją galią, tik jos kviesti liudytojai (visiškai nepatikimi ir aiškiai susiję su kaltinamąja) buvo vertinami daug labiau ir nusverdavo daug didesnio skaičiaus priešingai liudijančių asmenų parodymus, nepalankius kaltinamajai. Tuo pačiu metu jos (nukentėjusiosios) teisėti ir pagrįsti prašymai buvo atmetami be jokios motyvacijos (pvz. prašymas skirti garso įrašo ekspertizę). Šie apeliantės argumentai atmestini. Nagrinėjant bylą, buvo pridedami pateikiami dokumentai, tiek procese dalyvaujančių asmenų prašymu, tiek teismo iniciatyva buvo kviečiami ir teismo posėdyje apklausti liudytojai. Teismas argumentuotai pasisakė, kodėl atmeta nukentėjusios prašymą skirti fonoskopinę ekspertizę.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K–P–89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas nei vienam iš įrodymų neteikė prioritetinės įrodomosios reikšmės, visus įrodymus vertino atskirai ir juos tarpusavyje lyginant, pasisakė dėl jų vertinimo, todėl atsisakymas skirti fonoskopinę ekspertizę nelaikytinas rungimosi principo pažeidimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertimo taisyklių, padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2010, 2K-122/2011, 2K-354/2013, 2K-491-303/2015). Tačiau teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015).

Iš apeliantės skundo turinio matyti, kad apeliantė pirmosios instancijos teismo šališkumą sieja su „bylos nagrinėjimo metu buvusiu labai keistu ir nemaloniu įvykiu, sukėlusiu abejonių dėl teisėjo nešališkumo sprendžiant šią bylą. Prieš vieną iš teismo posėdžių, teismo salėje, susirinkusių šalių ir gausybės liudytojų akivaizdoje kaltinamosios advokatas Arūnas Rupšys be kitų pareiškimų, pareiškė jai ir jos advokatui, kad „teisėjas jam nurodė, kad jis yra pasipiktinęs, jog nukentėjusioji su tokiu niekingu klausimu kreipėsi į teismą, šis klausimas yra net nevertas nagrinėjimo teisme“. Po tokio pareiškimo ji ir jos advokatas suprato, kad tikėtina, jog teisėjas Martynas Galvičius ir kaltinamosios advokatas Arūnas Rupšys (turėtų būti Žydrūnas Rupšys) susitinka ir aptarinėja šios bylos nagrinėjimo detales ne teismo posėdžių metu“, bei, apeliantės nuomone, netinkamu įrodymų vertinimu. Nušalinimas teisėjui nebuvo pareikštas.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, buvo objektyviai ar subjektyviai šališkas. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, neišreiškė jokio palankumo ar priešiškumo vienai iš šalių, priimamus sprendimus motyvavo, tenkino nukentėjusiosios ir jos atstovo prašymus.

Dėl BK 155 straipsnio nuostatų taikymo

2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-1888, kurio 1 dalimi BK 155 straipsnis pripažintas netekusiu galios. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2015 m. liepos 10 d.

Pagal BK 2 straipsnio 1 dalį asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. BK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Atsižvelgdama į tai, kad BK 155 straipsnių 1, 2 dalyse numatytos nusikalstamos veikos buvo dekriminalizuotos, apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja ir nevertina S. K. pateikto kaltinimo L. G. dėl BK 155 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir su šiuo kaltinimu susijusių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl BK 154 straipsnio nuostatų taikymo

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015). Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013).

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalies dispoziciją, tam, kad būtų pripažinti asmens veiksmai kaip šmeižtas, turi būti paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).

Iki 2015 m. liepos 10 d. galiojusioje BK 155 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už asmens įžeidimą. Įžeidimu buvo pripažįstamas tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Šmeižimas nuo įžeidimo (BK 154 straipsnis) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad šmeižimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Taigi visais atvejais, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti nustatyta konkreti nusikalstama veika, atitinkanti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011).

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad 2014 m. gegužės 21 d., daugiabučio gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), kieme, vyksta daugiabučio gyvenamojo namo bendrijos susirinkimas, kurio metu S. K., kaip gyvenamojo namo bendrijos revizorė, atlikusi bendrijos ūkinės finansinės veiklos ir finansinių ataskaitų patikrinimą (auditą), savo išvadas pateikia bendrijos visuotiniam susirinkimui. Susirinkimo metu kyla ginčai, ne visi bendrijos gyventojai patenkinti bendrijos valdybos veikla. L. G. pasiskundus, kad bute šalta, jai pasiūloma susidėti plastikinius langus. Tarp apeliantės ir L. G. kyla žodinis konfliktas ir tai ne pirmas konfliktas tarp apeliantės ir L. G.. Apeliantė nurodo, kad L. G. ir anksčiau į įvairias instancijas rašė skundus. Apeliantė nurodo, kad L. G. bendrijos susirinkimo metu garsiai šaukė: ,,Tu tylėk, mes žinom, kad tu iš Bendrijos pinigų susidėjai langus ir balkoną. Mes žinom iš kur tu taip gerai gyveni – iš bendrijos pinigų“. L. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad susirinkimo metu bendrijos pirmininkas klausė, kam šalta, o ji atsakė, kad jai šalta. Pirmininkas jai nieko neatsakė, tačiau nukentėjusioji pasakė „susidėk langus“, o ji jai atsakė: „Nu tai gerai, kad tu turi, susidėjai iš žmonių pinigų, būdama draudime“. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kaip L. G., apeliantės prašymu, turėtų būti nuteista – pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ar 155 straipsnio 1 dalį, o už tą patį sakinį negalima nuteisti pagal du skirtingus baudžiamojo kodekso straipsnius. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. G. pasakyti žodžiai yra įžeidžiantys, 70 procentų teismo papildomai apklaustų ir nesusijusių su proceso šalimis liudytojų buvusių susirinkime iki galo girdėjo įžeidimą, jie nukentėjusiosios vietoje taip pat būtų įsižeidę ir jautęsi pažeminti. Byla buvo inicijuota siekiant ne materialaus intereso, o siekiant apsaugoti įžeistą ir pažemintą asmens garbę ir orumą. Iš apeliacinio skundo turinio seka, kad dėl L. G., neva, pasakytų žodžių, apeliantė jautėsi įžeista, o dėl BK 155 straipsnio nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė.

Apeliantės nuomone net ir galimai suklastotame garso įraše kaltinamosios išsakyti žodžiai „žinau, tu susidėjai langus iš žmonių pinigų“ įgauna aiškiai neigiamą, kaltinantį, žeminantį ir niekinantį atspalvį ir prasmę, t. y. kaip neteisėtai užvaldytus svetimus pinigus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, patikrinusi byloje surinktus įrodymus įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog išteisintoji L. G. būtų padariusi BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą, pasisakė dėl įrodymų vertinimo. Tai, kad apeliantės bute pakeisti langai ir įstiklintas balkonas, yra tikrovę atitinkantis faktas. Apeliantė bendrijoje dirbo visuomeniniais pagrindais, atlyginimo negavo, bendrijos finansais nedisponavo. Tai žinojo L. G. ir kiti susirinkime dalyvavę bendrijos nariai. Byloje nenustatyta, kad L. G. būtų tiesiogiai apkaltinusi apeliantę pasisavinus bendrijos pinigus.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, sisteminiu ir lingvistiniu teisės aiškinimo metodais įvertinusi tariamai pasakytus žodžius ,,Tu tylėk, mes žinom, kad tu iš Bendrijos pinigų susidėjai langus ir balkoną. Mes žinom iš kur tu taip gerai gyveni – iš bendrijos pinigų“ , vadovaudamasi BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijos nuostata, kad šmeižimo atveju apie asmenį turi būti paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, daro išvadą, kad tariamai išsakyti žodžiai nepripažįstami informacija BK 154 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi šie tariamai pasakyti žodžiai nebuvo grindžiami jokiais faktais ar kitokiais duomenimis, todėl apeliacinės instancijos teismas tokių žodžių nepripažįsta tikrovės neatitinkančia informacija BK 154 straipsnio 1 dalies prasme.

Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, kad bendrijos susirinkimas vyko audringai, buvo reiškiami priekaištai, nepasitenkinimai bendrijos valdybos veikla, apeliantei pareiškus L. G. pastabą pasikeisti langus, o pastarajai atsakius, tačiau nepareiškus jokių konkrečių kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, tariamai pasakytus žodžius būtų galima laikyti kaip savo nuomonės pareiškimą.

Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių visumos apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad L. G. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumos, todėl ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl proceso išlaidų

BPK 106 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą procesas buvo pradėtas.

Nagrinėjat bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, išteisintoji L. G. paprašė priteisti iš privačios kaltintojos S. K. 450 eurų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Išteisintoji L. G. prašė priteisti iš nukentėjusios S. K. 450 eurų proceso išlaidų, susijusių su apmokėjimu už suteiktą teisinę pagalbą privataus kaltinimo byloje. Išlaidas sudaro: apeliacinio skundo nagrinėjimas ir analizė, išnagrinėtos privataus kaltinimo bylos Šiaulių apylinkės teisme dokumentų, teismo posėdžių protokolų išnagrinėjimas, liudytojų parodymų analizė, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžio analizė, pasirengimas ir dalyvavimas Šiaulių apygardos teismo posėdyje.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012). Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą padavė privati kaltintoja S. K. ir šis skundas netenkinamas. Išteisintosios gynėjas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, todėl, atsižvelgiant į tai, kad L. G. buvo kaltinama nesunkaus nusikaltimo padarymu, gynėjas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, byla nėra didelės apimties, išteisintajai priteistina dalis jos prašomos sumos – 100 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu, 105 straipsniu,

nutaria:

Privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš S. K. 100 (šimtą) eurų proceso išlaidų L. G. naudai.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Raimundas JurgaitisVidmantas Mylė