Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmos Čuchraj ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Timidus“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimo ir 2018 m. rugsėjo 25 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Prostatyba“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Timidus“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

14. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovė UAB „Prostatyba“ ir atsakovė UAB „Timidus“ 2015 m. gegužės 15 d. sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo vykdyti rangovo funkcijas ir sutartyje nustatytomis sąlygomis, tvarka bei terminais pagal projektą ir teisės aktų reikalavimus atlikti sutartyje nurodyto objekto ir jo priklausinių statybos rangos darbus, o atsakovė įsipareigojo sudaryti rangovui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti tinkamai atliktų darbų rezultatą ir sumokėti ieškovei šioje sutartyje nustatyto dydžio kainą. Statybos rangos sutarties 11.2 punkte šalys susitarė, jog užsakovas (atsakovė) nuo kiekvienos rangovo (ieškovės) pateiktos apmokėjimui sąskaitos sumos sulaikys 5 procentų sąskaitoje nurodytos ir pagal šią sutartį rangovui mokėtinos sumos ir jos neapmokės. Jei užsakovas apmokėdamas pateiktą (-as) sąskaitą (-as) nepasinaudoja sulaikymo teise, jis ja gali pasinaudoti sulaikydamas didesnes dar neapmokėtos sąskaitos sumas, atitinkančias iki tol nepasinaudotas sulaikymo sumas. Šalys vienareikšmiškai patvirtina, kad nurodytas sulaikymas (nepriemoka) yra ir lieka užsakovo nuosavybė, ir rangovas neturi ir neturės jokių reikalavimo teisių į nurodytas sumas, kol nėra įvykdytos šiame punkte toliau nurodytos sąlygos. Šiame punkte nurodytas sumas (sulaikymą) užsakovas sumokės rangovui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų rangovui sutarties 11.3 punkte nustatytu terminu pateikus sutarties sąlygas atitinkantį garantinio laikotarpio laidavimo raštą. Patikslindamos šalys nustato, kad užsakovui nekyla prievolė mokėti rangovui šioje dalyje nurodytų sumų tol, kol nėra įvykdyti šioje sutartyje nurodyti reikalavimai, rangovas neištaisė užsakovo nustatytų darbų trūkumų ir defektų, nepateikė visų ar bet kurios dalies dokumentų, kuriuos sutinkamai su šios sutarties bei galiojančių ir taikomų teisės normų nuostatomis privalo pateikti. Statybos rangos sutarties 11.3 punkte šalys susitarė, jog rangovas, prieš galutinį apmokėjimą už darbus pagal šią sutartį, pateikia užsakovui banko ar priimtinos draudimo bendrovės ir su užsakovu suderintą garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinį arba laidavimo raštą ir draudimo liudijimo (poliso) originalą, jeigu draudimo bendrovės išduotas laidavimo raštas galioja kartu su išduotu draudimo liudijimu (polisu) ir mokestinio pavedimo kopiją, kad draudimo įmoka už šį išduotą laidavimo raštą yra sumokėta. Garantinio laikotarpio laidavimo raštas turi galioti trejus metus nuo objekto statybos užbaigimo akto pasirašymo dienos. Laidavimo suma (dydis) – 5 procentų nuo atliktų darbų kainos. Jeigu rangovas per 40 dienų nuo objekto statybos užbaigimo akto pasirašymo dienos (skaičiuojant šį terminą nuo užsakovo pranešimo gavimo dienos) nepateikia užsakovui nurodyto laidavimo rašto, laikoma, kad rangovas savo prievolės pateikti garantinio laikotarpio laidavimą neįvykdė ir užsakovo sulaikytos sumos lieka jam ir rangovui jokiais atvejais nebemokamos.

15. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė neįvykdė statybos rangos sutarties 11.2 ir 11.3 punktuose aptartų įsipareigojimų ir nepateikė atsakovei banko ar priimtinos draudimo bendrovės ir su užsakovu suderintą garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinį arba laidavimo raštą ir draudimo liudijimo (poliso) originalo. Ieškovė byloje laikosi nuostatos, kad minėtų įsipareigojimų neįvykdymas nepašalino ieškovės teisės gauti atsakovės sulaikytą 1 500,68 Eur sumą, nes darbai pagal rangos sutartį buvo tinkamai atlikti ir perduoti užsakovui. Atsakovė savo nesutikimą su ieškovės reikalavimais grindžia tuo, jog ieškovė neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų pateikti garantinio laikotarpio laidavimo raštą, todėl rangos sutarties 11.2 punkto pagrindu sulaikytos lėšos teisėtai liko atsakovei. Taigi nagrinėjamoje byloje tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl to, ar atsakovė pagrįstai nesumokėjo ieškovei rangos sutarties 11.2 punkto pagrindu sulaikytos 1 500,68 Eur sumos, ieškovei pažeidus sutartyje numatytą pareigą pateikti garantinio laikotarpio laidavimo raštą.

16. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad statybos rangos sutarties 11.2 ir 11.3 punktuose šalys susitarė, jog 5 procentų dydžio atsakovės už atliktus darbus mokėtinos sumos sumokėjimas yra siejamas su tam tikrų veiksmų atlikimu, tai yra sutarties sąlygas atitinkančio garantinio laikotarpio laidavimo rašto pateikimu. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad tokio pobūdžio susitarimas užtikrina rangovo prievolių, galinčių atsirasti garantinio laikotarpiu, vykdymą. Toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenumatytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių susitarimą dėl dalies atsiskaitymo sulaikymo kvalifikavo kaip šalių pasirinktą rangovo prievolių įvykdymo užtikrinimo būdą.

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalims susitarus dalį mokėtinos kainos sulaikyti iki tam tikrų rangovo veiksmų atlikimo ir šiam tokių veiksmų neatlikus, turi būti atsižvelgiama ne tik į lingvistinę sutarties sąlygų reikšmę, bet ir tokiomis sąlygomis siekiamus tikslus. Sulaikymo sutartinės sąlygos tikslas yra užtikrinti užsakovo nuostolių padengimą rangovo netinkamų prievolių vykdymo atveju, ypač rangovui nevykdant ar negalint vykdyti garantinių įsipareigojimų, numatytų statybos rangos sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011).

18. Nagrinėjamu atveju statybos rangos sutarties 11.3 punkte šalys susitarė, kad garantinio laikotarpio laidavimo raštas turi galioti trejus metus nuo objekto statybos užbaigimo akto pasirašymo dienos, o būtina garantinio laikotarpio laidavimo rašto sąlyga – bankas ar draudimo įmonė atsako už visų užsakovo (ar užsakovo nurodyto trečiojo asmens) patirtų tiesioginių nuostolių atlyginimą. Akivaizdu, jog šiuo susitarimu ginčo šalys siekė užtikrinti galimų atsakovės tiesioginių nuostolių atlyginimą, jeigu tokių nuostolių atsirastų per trejus metus nuo objekto statybos užbaigimo akto pasirašymo dienos. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad statybos rangos sutarties 11.3 punkto prasme sutarties objektas yra laikomas užbaigtu nuo 2016 m. gegužės 4 d. Apeliantė šios pirmosios instancijos teismo išvados neginčija, todėl darytina išvada, jog įsipareigojimai pagal garantinio laikotarpio laidavimo raštą šalių susitarimu turėjo galioti iki 2019 m. gegužės 4 d. Byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė rangos darbus pagal sutartį atliko tinkamai bei perdavė juos atsakovei. Nei darbų perdavimo metu, nei vėliau atsakovė nereiškė ieškovei pretenzijų dėl atliktų darbų trūkumų. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė patvirtino, jog pretenzijų dėl ieškovės atliktų darbų neturi, ginčo dėl atliktų darbų kokybės tarp šalių nėra. Analogiškos aplinkybės yra nurodomos ir atsakovės apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad šiuo metu jau yra pasibaigęs sutarties 11.3 punkte numatytas nuo objekto statybos užbaigimo skaičiuojamas trejų metų terminas, per kurį garantinio laikotarpio laidavimo rašto pagrindu turėjo būti atlyginami galimi atsakovės nuostoliai, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad šiuo laikotarpiu būtų paaiškėję ieškovės atliktų darbų trūkumai, dėl kurių atsakovė būtų patyrusi nuostolių. Tokių įrodymų atsakovė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Įvertinus šias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nepatyrė realių nuostolių dėl to, jog ieškovė neįvykdė statybos rangos sutarties 11.3 punkte numatytos pareigos pateikti garantinio laikotarpio laidavimo raštą. Pagal bendrą užtikrinimo priemonių galiojimo trukmės taisyklę, gali būti užtikrinta tik galiojanti arba būsima reali prievolė, todėl pasibaigus užtikrinimo prievolei, pasibaigė ir ją užtikrinanti šalutinė prievolė (CK 6.70 straipsnio 2 dalis).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien formalus statybos rangos sutarties 11.2 ir 11.3 punktuose numatytų teisinių pasekmių taikymas, tai yra atsakovės sulaikytos 1 500,68 Eur sumos nesumokėjimas ieškovei, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes iš esmės reikštų baudinio pobūdžio sankcijų taikymą ieškovei. Pažymėtina, kad toks ginčo sprendimo būdas neatitiktų sutartinės nuostatos dėl dalies atsiskaitymo sulaikymo tikslų, rangos sutarties šalių interesų pusiausvyros ir nebūtų suderinamas su kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, jog susitarimai dėl baudinio pobūdžio prievolių užtikrinimo būdų de jure yra ydingi bei nepageidautini, todėl esant ginčui dėl jų taikymo teismas ex officio turi užtikrinti skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros atkūrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2015).

20. Pažymėtina ir tai, kad analogiškos pozicijos dėl rangos sutarties pagrindu sulaikytų ir užtikrinimo funkciją atliekančių sumų vertinimo yra laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-886-241/2015, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2015 ir kt.).

21. Įvertinusi nurodytus argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prievolė užtikrinti ieškovės atliktų darbų trūkumų šalinimą, kuriems užtikrinti buvo sulaikyta ginčo suma, yra pasibaigusi, todėl atsakovei išnyko teisinis pagrindas sulaikyti 1 500,68 Eur atlyginimą už ieškovės atliktus rangos darbus. Kadangi atsakovės pareiga sumokėti ieškovei sutartyje nustatytą kainą kyla iš šalių sudarytos statybos rangos sutarties (CK 6.681 straipsnio 1 dalis), o statybos rangos sutartyje numatytas dalies atsiskaitymo sulaikymo pagrindas yra išnykęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo.

22. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog iki bankroto bylos iškėlimo ieškovė nesikreipė į atsakovę su reikalavimu dėl sulaikytų lėšų sumokėjimo, todėl tai, anot atsakovės, patvirtina, jog ieškovės teisėti interesai nebuvo pažeisti. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad iki bankroto bylos iškėlimo ieškovė nepareiškė atsakovei reikalavimo dėl sulaikytos sumos sumokėjimo šiuo atveju nepanaikina iš statybos rangos sutarties atsiradusios ieškovės reikalavimo teisės gauti atsiskaitymą už atliktus rangos darbus ir atitinkamai nepašalina atsakovės pareigos už šiuos darbus su ieškove atsiskaityti. Pažymėtina ir tai, kad asmuo savo pažeistas teises ir teisėtus interesus gali ginti visą ieškinio senaties laikotarpį, o civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas lemia tai, jog asmuo turi teisę pasirinkti, kada ir kokiais civilinių teisių gynimo būdais ginti savo teises. Vien tai, kad ieškovės vardu ieškinį pareiškė bankroto administratorė nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės bei nepakeičia ir nepanaikina iš statybos rangos sutarties atsiradusių šalių teisių ir pareigų.

23. Apeliantė skunde nurodė ir tai, kad teismas netinkamai išsprendė atsakovės prašymą dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes ieškovės bankroto administratorė kreipėsi į teismą su aiškiai nepagrįstu reikalavimu dėl skolos priteisimo. Ši skundo nuostata nepagrįsta.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas laikomas piktnaudžiavimu tik tais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad ieškovės reikalavimai šioje byloje buvo pripažinti pagrįstais ir patenkinti, todėl akivaizdu, jog ieškinio pareiškimas šiuo atveju negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė ieškovės (ją atstovaujančios bankroto administratorės) nesąžiningo procesinio elgesio vykusio teisminio proceso metu. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis šioje byloje nėra nustatytas, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo skirti ieškovės atstovei baudą.

26. CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017).

27. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. papildomu sprendimu ieškovei iš atsakovės priteista 128,18 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias ieškovė patyrė rinkdama ir teikdama į bylą duomenis iš valstybės įmonės Registrų centro (t. 1, b. l. 84-89, 193-195). Iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė į bylą teikė iš valstybės įmonės Registrų centro gautus dokumentus, kuriais ieškovė įrodinėjo aplinkybes, jog statybos rangos darbai pagal šalių sudarytą sutartį yra tinkamai atlikti ir perduoti atsakovei. Pažymėtina, jog šios aplinkybės yra susijusios su nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šios išlaidos atitinka realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus ir tai sudarė pagrindą šias išlaidas priteisti ieškovei iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

28. Ieškovė pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė prašymą priteisti iš atsakovės 605 Eur išlaidų už advokato pagalbą. Kartu su prašymu pateikta PVM sąskaita faktūra Nr. 00479 bei jos apmokėjimą patvirtinantis mokėjimo nurodymas (t. 1, b. l. 173-174). Iš pateiktos PVM sąskaitos faktūros matyti, jog advokato teiktas teisinės paslaugas šioje byloje sudarė procesinių dokumentų rengimas, įrodymų rinkimas ir atstovavimas teisme. Iš viso už advokato paslaugas ieškovė sumokėjo 605 Eur. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo priteista išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių. Įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą, ieškovės patirtų advokato išlaidų dydį, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais, jog teismo priteista išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma yra nepagrįstai didelė ir dėl to turėtų būti sumažinta.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas yra atmetamas, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovės 363 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Kartu su prašymu pateikti šias išlaidas patvirtinantys rašytiniai įrodymai (t. 2, b. l. 50-52). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteisiama 363 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

31. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė už apeliacinį skundą sumokėjo 53,51 Eur žyminio mokesčio. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio yra atleista įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas nebuvo apmokestintas žyminiu mokesčiu, atsakovei grąžintina 53,51 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir 2018 m. rugsėjo 25 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Prostatyba“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Timidus“ 363 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Timidus“ 53,51 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2018 m. spalio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1716.