Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės Vaidos Baranauskienės apeliacinį skundą dėl 2016 m. sausio 18 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 str. kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nepilnametės nukentėjusiosios O. K. atstovės pagal įstatymą K. G. pareikštas civilinis ieškinys dėl 2000 Eur neturtinės žalos atmestas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. K. išteisintas kaltinant jį tuo, kad laikotarpiu nuo 2014-12-29 iki 2015-01-04, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), nesustatytą skaičių kartų, seksualiu elgesiu – glostydamas ranka mažametės O. K. pilvą bei lytinius organus, tvirkino jaunesnę nei 16 metų nukentėjusiąją O. K. (gimusią 2007 m.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamąja byla, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, prokurorės apeliaciniu skundu bei atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, t. y. apklausęs liudytoju O. K. apklausose dalyvavusį psichologą N. O. bei peržiūrėjęs nukentėjusiosios apklausos vaizdo įrašą, sprendžia, jog šiuo atveju byloje esantys duomenys nėra pakankami apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui ir V. K. kaltės padarius BK 153 str. numatytą nusikaltimą konstatavimui. Šioje byloje esminis apeliacijos momentas yra nustatyti, ar byloje pakanka įrodymų, jog kaltinime išteisintajam nurodytomis aplinkybėmis jis tvirkino savo 16 metų neturinčią mažametę dukrą Oksaną, t. y. ar glostė ranka jos pilvą bei lyties organus. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, kad tokius seksualinio pobūdžio išteisintojo veiksmus patvirtinančių patikimų ir neginčijamų įrodymų šioje byloje nėra. Apeliantė mano atvirkščiai – jos nuomone, tokių įrodymų pakanka. Taigi, šiuo atveju iškilęs klausimas dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). BK 153 str. yra numatyta atsakomybė tam, kas tvirkino jaunesnį nei šešiolikos metų asmenį. Tvirkinimu yra suprantami seksualinio pobūdžio veiksmai prieš tokį asmenį, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus tokio pobūdžio veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą jaunesnio nei šešiolikos metų asmens domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tvirkinamieji veiksmai baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti, nenustatyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį. Visgi, nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui matyti, kad tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam nei šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant jo kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą jaunesnio nei šešiolikos metų asmens akivaizdoje, ir pan. (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-252/2013, 2K-205/2013). Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti jaunesnio nei šešiolikos metų asmens lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti jaunesnio nei šešiolikos metų, šiuo atveju, mažamečio, asmens fizinį bei psichologinį vystymąsi. Pažymėtina, kad aptariama nusikalstama veika padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog atlieka tvirkinamuosius veiksmus jaunesnio nei šešiolikos metų asmens atžvilgiu ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-725/2007, 2K–356/2014).

Jau minėta, kad pagal išteisintajam pateiktą kaltinimą jo tvirkinamieji veiksmai prieš dukrą pasireiškė daugkartiniu jos pilvo bei lytinių organų glostymu ranka. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, priimdamas sprendimą V. K. išteisinti, rėmėsi mažametės nukentėjusiosios O. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, jos atstovės pagal įstatymą motinos K. G. bei liudytojų R. P., V. K., A. B., G. K., J. R. parodymais, taip pat specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, nustatė, kad nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą įtarimai dėl dukters tvirkinimo kilo tik tada, kai ji grįžusi iš tėvo pradėjo skųstis skausmu lytinių organų srityje. Motinai paklausus dukters (duomenys neskelbtini), pastaroji tai patvirtino. Byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina O. K. diagnozuotą lytinių organų uždegimą – (duomenys neskelbtini). Tai rodo, kad skausmą, atsiradusį lytinių organų srityje, galėjo sukelti būtent ši jai diagnozuota liga, kas iš esmės ir nėra paneigta bylos duomenimis. Atlikus specialų medicininį tyrimą byloje nustatyta, kad šis sveikatos sutrikimas nėra susijęs su seksualinės prievartos ar tvirkinamaisiais veiksmais, pakitimų ar sužalojimų mažametės O. K. lytinių organų srityje nerasta. Kolegija visiškai pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad faktiškai visų liudytojų parodymuose aplinkybės, susijusios su tariamu mažametės tvirkinimu, jiems tapo žinomos tik iš K. G. pasakojimo, kadangi jos duktė dėl mažametystės bei lengvo protinio atsilikimo labai skurdžiai galėjo nurodyti aplinkybes, susijusias su tariamu tvirkinamųjų veiksmų atlikimu. Trumpai tariant, tai reiškia, kad būtent K. G. pirmoji turėjo galimybę perpasakoti ir jau interpretuoti savo dukters potyrius. Ribotą gebėjimą išreikšti savo mintis pabrėžė ir pirmosios instancijos teismas, kuris įvertinęs O. K. apklausos duomenis, padarė išvadą, kad jos apklausa nėra informatyvi, iš jos negalima spręsti ar nukentėjusiosios atžvilgiu tikrai buvo atlikti tvirkinamieji veiksmai. Esant tokiai išeitinei pozicijai, visiškai natūralu, kad apylinkės teismas suabejojo, ar mažametė nebuvo įtakojama motinos K. G., kadangi byloje neginčijamai nustatyta, jog O. K. būdingas padidintas įtaigumas, o mažametė tyrimo metu net keletą kartų akcentavo apie jos motinos jai daromą poveikį. Nustatyta, kad O. K. konsultacijų metu prievarta neatžymėta, atvirkščiai, mažametė nurodė ir ne kartą teigė pasiilgusi tėvo, brolio, norinti su jais susitikti. V. K. viso proceso metu kategoriškai neigė atlikęs kokius tai tvirkinamuosius veiksmus prieš savo dukrą. Atvirkščiai, jis nurodė, kad rūpinosi dukra ir elgėsi su ja tik kaip tėvas ir niekaip kitaip. Tai jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu.

Mažamečių asmenų tvirkinimo bylų specifika yra ta, kad paprastai tokių veiksmų liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – mažamečio parodymai, teismo medicinos specialistų, psichiatrijos, psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie tokio pobūdžio veiksmus, parodymai. Ypatingą reikšmę turi paties mažamečio, kurio atžvilgiu buvo atliekami tvirkinimo veiksmai, parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose, galėtų būti paaiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai, nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, mažamečių nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu. Taip pat būtina atsižvelgti ir į susiklosčiusius santykius šeimoje, nesutarimus tarp suaugusių asmenų, kokioje aplinkoje auga vaikas. Nagrinėjamu atveju, išskyrus mažametės O. K. parodymus, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pateiktame kaltinime nurodytas konkretesnes mažametės tvirkinimo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad V. K. buvo kaltinamas dukrą per pakankamai trumpą laiką tvirkinęs ne kartą, o nenustatytą skaičių kartų, tačiau apklausta nukentėjusioji jos pačios apklausų metu ne tik kad nenoriai pasakojo apie jos tėvo elgesį su ja, tačiau nepapasakojo jokių konkretesnių aplinkybių kur ir kaip tai buvo daroma. Be to, apeliacinės instancijos teisme peržiūrėjus apylinkės teismo nuosprendyje minimą jos 2015-03-24 apklausos vaizdo įrašą visiškai aiškiai matyti ne tik tai, kad mažametei apklausos metu iš tiesų buvo parodyta žmogaus silueto vieta, kur neva ją galimai lietė tėvas, tačiau ir keliskart net primygtinai akcentuojama, kad ji tai turi padaryti, kad tai yra labai svarbu, nors pati ji akivaizdžiai nesuprato, kam ir dėl ko tai yra svarbu. Pastebėtina ir tai, kad pats šios apklausos vaizdo įrašas yra visiškai neinformatyvus, nes apklausos dalyviai filmuojami iš nugaros, garsas blogas, dalyviai ne visada patenka į kameros filmavimo lauką, todėl iki galo lieka neaišku, ką ir kaip piešiniuose nurodė O. K.. Tai sunkiai sekėsi paaiškinti ir apklausoje dalyvavusiam psichologui.

Apylinkės teismas savo nuosprendyje pakankamai išsamiai pasisakė dėl mažametės nukentėjusiosios parodymų patikimumo, vertino, ar jie nebuvo neįtakoti kitų asmenų, taip pat ar bendrai vertinat, ar jie yra informatyvūs, ar juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji mažametė buvo apklausiama du kartus : 2015-03-18 (1 t., 65-66 b. l.), 2015-03-24 (81-82 b. l.). Apklausų metu užfiksuota, jog (duomenys neskelbtini), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ji niekada neužsiminė, kad tėvas ją liesdavo kaip nors kitaip išskyrus rankomis. Ši aplinkybė yra labai svarbi lyginant mažametės nukentėjusiosios bei jos motinos ir po įvykio su ja bendravusių liudytojų parodymus. O būtent, O. K. apklausų metu neminėjo, kad ją tėvas lietė savo lytiniu organu, ką nurodė K. G. ir liudytoja R. P. Pastaroji parodė, kad mažametės O. K. motina jai pasakė, kad mažametė jai yra teigusi, jog tėvas V. K. ją „baksonoja“ lyties organu. Kadangi kaltinime V. K. nėra šie veiksmai inkriminuoti, reiškia, jog ir kaltinamąjį aktą surašęs prokuroras iš dalies suabejojo K. G. bei R. P. parodymais. Dar daugiau, iš bylos matyti, kad apie įvykį pranešus (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaiko teisų apsaugos tarnybos specialistei, paaiškėjo, jog anot jos mažametė miega su tėvu vienoje lovoje, nors iš jos pačios parodymų akivaizdžiai matyti, jog ji tėvo namuose kitame kambaryje turi savo lovą, kurioje miega su broliu ir kartais su tėvo draugės dukra, kai ji svečiuojasi. Tuo tarpu tėvas su savo drauge miega atskiroje lovoje. Byloje esantys piešiniai, taip pat atspindi O. K. parodymus, jog ji miega atskiroje lovoje. Tai iš esmės patvirtina ir V. K. bei J. R. parodymus, jog vaikai turi atskiras lovas, kuriose jie atskirai ir miega. V. K. parodė, kad bendraujant su mažamete, ji papasakojo, kad tėvas ją apsikabina, tai pademonstravo ant lėlės braukdama per nugarą, pilvą ir kojas. Teigė, jog ji labai gėdijosi, kad ta tema nenori kalbėti. Visgi, mažametės mokytoja A. B. bei mokyklos socialinis pedagogas parodė atvirkščiai, kad O. K. apie tėvą kalba noriai. Kitą vertus, iš vaizdo įrašo matyti, kad mažametė taip pat pakankamai nuotaikingai bendrauja tema apie tėvą, kad buvimas pas jį jai nekelia jokio streso.

Minėta, kad tiesioginių, įvykį mačiusių asmenų nenustatyta. V. K. kaltė be mažametės nukentėjusiosios O. K. parodymų, buvo įrodinėjama ir jos motinos K. G. parodymais, kad ji turėjo įtarimų, jog jos dukra buvo tvirkinama, bei kitų liudytojų, kuriems K. G. apie tai papasakojo, parodymais, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini). Sprendžiant bylos duomenų patikimumo klausimą, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismai, vertindami atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, privalo atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams. Liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jei jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Aplinkybės, rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sugretinus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2010, 2K-399/2011).

Prokurorė skunde apeliuoja ir į tai, kad byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių K. G. būtų suinteresuota pakenkti V. K. ir dėl to būtų primokiusi dukrą tvirtinti, kad V. K. ją tvirkino. Visgi, esamoje situacijoje didelę reikšmę turi apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti faktai, kad santuoka tarp V. K. ir K. G. buvo nutraukta dar (duomenys neskelbtini), o jų vaikai N. K. ir O. K. liko gyventi su tėvu V. K.. V. K. visą laiką tvirtino, kad jo santykiai su K. G. buvo įtempti ir konfliktiški, jie bardavosi dėl vaikų nepriežiūros, parodė, kad motinai dukros prireikė tik tada, kai jis mažametei dukrai sutvarkė jos neįgalumą įrodančius dokumentus. Iš tiesų, bylos duomenys patvirtina, kad mažametei (duomenys neskelbtini) išduota neįgalumo lygio pažyma, o (duomenys neskelbtini), pakeitus ankstesnį teismo sprendimą, O. K. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina K. G.. Iš bylos duomenų matyti ir tai, kad V. K. dukrą pasiimdavo savaitgaliais, per šventes, kad O. K. noriai kalba apie savo tėvą, nori būti pas jį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne tik K. G. parodė, jog O. K. po (duomenys neskelbtini) vis dar nori važiuoti pas tėvą, nors ji jos nebeleido, tačiau ir pati mažametė mergaitė parodė, kad jai patinka būti pas tėtį namuose. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad O. K. būdingi individualūs ypatumai, mamos daromas poveikis bei kitos situacinės aplinkybės. Ypač svarbu tai, kad O. K. tyrimo metu net kelis kartus akcentavo mamos jai daromą poveikį. Dar daugiau, specialisto išvadoje nustatyta, kad O. K. konsultacijų metu prievartos neatžymėta, nurodyta, kad mažametė pasiilgo tėvo, brolio, ir nori su jais susitikti. Šiuo atveju, įvertinus minėtus duomenis, pritartina apylinkės teismo išvadai, kad mažametė O. K. galėjo būti įtakota motinos K. G. ir ja galėjo būti tiesiog naudojamasi sprendžiant asmeninius konfliktus su išteisintuoju.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neįvertino ekspertės A. Š. parodymų, kuriais ji patvirtino ekspertizės akto išvadas. Anot apeliantės, ekspertė parodė, jog bendraujant su O. K. nustatyta, kad ji turi ne tik seksualinių žinių, tačiau ir seksualinės patirties, kuri nėra paremta vaizdais, matytais per televiziją. Skunde nurodoma, kad ekspertizės metu O. K. pasakymas, kad mamai buvo smagu, o jai ne, nuskambėjo gana realistiškai. Natūraliai išsprūdęs klausimas (duomenys neskelbtini) atspindi mažametės asmeninę patirtį, o jos emocinės būsenos kaita parodo, kad ji yra nukentėjusi nuo seksualinio pobūdžio veiksmų. Atsakydamas į šį argumentą apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad specialisto išvada, ekspertizės aktas yra laikytini įrodymais ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai, todėl ir juose konstatuoti duomenys taip pat yra išties labai reikšmingi. Šiuo atveju pažymėtina, kad nors teismas skundžiamame nuosprendyje neišskyrė ekspertės paaiškinimų, duotų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ir rėmėsi ekspertizės akto išvadomis, tačiau sulyginus jos paaiškinimus teismui bei ekspertizės aktą matyti, kad jokių esminių skirtumų tarp jų nėra. Ekspertė posėdžio metu iš esmės paaiškino atlikto psichologinio tyrimo esmę bei patvirtino ekspertizės akto išvadas. Šiuo atveju, valstybės kaltintojas remiasi tik ekspertizės aktu (tiksliau ekspertės paaiškinimais), selektyviai nurodydamas tam tikrus mažametės išsakytus žodžius, kuriuos būtų galima sieti su V. K., t. y., kad ją yra nuskriaudęs tėtis, yra lietęs ją taip, kad jai nepatiko. Tačiau iš to paties akto matyti, kad į klausimą, ką tėtis jai darė, ji atsakė (duomenys neskelbtini); bet taip pat sakė, kad (duomenys neskelbtini), kad lietė (duomenys neskelbtini), kad jai skaudėjo, bet nurodo, kad tuo metu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Toliau matyti, kad O. K. kalba ne tik apie tėvą, tačiau ir apie brolius, t. y. paklausus mažametės, kas yra lietęs jos (duomenys neskelbtini), ji atsakė, jog „D.“, kas yra lietęs jos (duomenys neskelbtini) ji taip pat mini D., N.; pasiteiravus, kas gali ją taip liesti, ji atsakė, jog (duomenys neskelbtini). Apibendrinus šiuos duomenis galima tvirtinti, kad nukentėjusioji apie tėvą pasakoja vos ne mažiausiai – atvirkščiai, ji mini kitus šeimos narius ir nurodo gerokai konkretesnius veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip tvirkinamieji. Todėl, selektyvus tik kaltinimui naudingų ekspertės paaiškinimų detalių nurodymas, nevertinant viso ekspertizės akto turinio ir nelyginant jame nurodytų duomenų su kitais bylos įrodymais yra neteisingas.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, įvertino ekspertizės akte užfiksuotus duomenis, taip pat ir tai, kad aukščiau minimų aplinkybių nepakako eksperto išvadai, jog būtų galima kategoriškai tvirtinti, kad prieš mažametę O. K. iš tiesų buvo atlikti tvirkinamieji veiksmai. Atvirkščiai, ekspertizės akto išvados patvirtina, kad O. K., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos psichikos būseną (duomenys neskelbtini), galėjo suprasti konkrečias byloje reikšmingas faktines aplinkybes (įvykio vieta, įvykio dalyviai ir jų veiksmai), t. y. išorinę jų pusę, ir gali duoti apie tai parodymus, tačiau jos gebėjimą duoti parodymus reikšmingai įtakoja jos psichikos būsena (lengvas protinis atsilikimas). Mažametė, atsižvelgiant į jos turimas žinias, galėjo (ir gali) paviršutiniškai suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo (ir negali) suprasti tų veiksmų reikšmės.

Įtariamojo (kaltinamojo) asmens parodymai taip pat yra įrodymas. Viso proceso metu išteisintasis kategoriškai neigė savo dukros mažametės O. K. atžvilgiu atlikęs kokius nors tvirkinimo veiksmus. Jis nurodė, kad inkriminuotu laikotarpiu jo namuose buvo ne tik dukra, tačiau ir jo draugė su savo vaikais; vaikai ateidavo į lovą, žiūrėjo kartu televizorių, neigė, kad likdavęs su dukra lovoje vienas, lietęs jos lytinius organus, tvirtino jos net neprausdavęs, nes tai darė jo draugė arba jo motina. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja apklausta J. R.. Ji taip pat parodė, kad O. K. visada norėdavo būti pas tėvą, niekada nesiskundė, kad V. K. būtų lietęs jos lytinius organus, kad jai juos dėl to skaudėtų. Liudytoja G. K. parodė, kad jai nesusidarė įspūdis, kad O. K. vengtų kalbėti apie tėvą, atvirkščiai, ji kalbėdavo linksmai. Niekada nesakė, kad tėvas ją būtų nuskriaudęs ar kitaip glostęs. Po įvykio stebėdama ją atidžiau, jos elgesyje jokių pakitimų nepastebėjo, teigė, kad O. K. jai nėra niekada sumelavusi. A. B., kaip minėta, taip pat neparodė nieko, kas galėtų pagrįsti tvirkinamųjų veiksmų atlikimą. Vienintelė liudytoja V. K. parodė, kad tėvas O. K. apsikabina, nes jai mažametė tai sakydama, parodė ant lėlės, braukdama per nugarą, pilvą, kojas. Kita vertus, V. K. net neneigė, kad guosdamas dukrą jis paglostydavo jai galvą, pakasydavo nugarą, kad ji kartais atbėgdavo į jo lovą, jei susipykdavo su broliu, tačiau kategoriškai neigė lietęs ar glostęs ją kitaip nei tėvas, tuo labiau jos lytinius organus. Kita vertus, savaime suprantama ir yra normalu, kad tėvas, siekdamas paguosti ar nuraminti vaiką, gali paglostyti jam galvą, pilvą ar nugarą, ir tokie jo veiksmai negali būti vienareikšmiai ir besąlygiškai vertinami kaip vaiko tvirkinimas.

Tokiu būdu apibendrindama aukščiau išdėstytą kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas nuosprendyje nurodė išsamius motyvus, kodėl tam tikri įrodymai kelią abejonių, juos vertino neapsiribodamas vien įrodymų šaltinių išvardijimu ir tuose įrodymų šaltiniuose esančios informacijos pateikimu. Teismas tiek atskirai, tiek visumoje su V. K. teisinančiais įrodymais išsamiai išanalizavo ir įvertino tiek paties V. K., tiek K. G., tiek ir kitų šioje byloje apklaustų liudytojų parodymus. Be abejonės, buvo išanalizuoti ir įvertinti mažametės O. K. parodymai, vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas mažametės nukentėjusiosios apklausos procesas, specialistų ir ekspertų išvados, taip pat, juos palygino tarpusavyje, reikšmingus faktus sujungė į loginę seką ir darė apibendrinančias išvadas dėl įrodymų neginčytinumo bei patikimumo. Priešingai nei teigia valstybės kaltintojas, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl V. K. pareikšto kaltinimo pagrįstumo grindė ne tik jį teisinančiais duomenimis, tačiau byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Abejonės kaltinamojo naudai gali būti aiškinamos tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, tų abejonių nepavyksta pašalinti. Asmens kaltumas negali būti grindžiamas tik prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Kolegijos nuomone, šioje byloje surinktų duomenų nepakanka kategoriškai išvadai, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis išteisintasis V. K. tvirkino savo mažametę dukrą, todėl jis apylinkės teismo buvo visiškai pagrįstai išteisintas. Todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais kolegija nemato pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

NUTARĖ:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės Vaidos Baranauskienės apeliacinį skundą atmesti.