- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-29
- Bylos Nr.
- eP-72-1062/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02728-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Vienintelė instancija
- Rezultatas
- Atsisakyti atnaujinti procesą.
- Teisėjai
- Ramutė Ruškytė (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- UAB Autoramiksas
- Atsakovas
- Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinė muitinė
- Kategorijos
- 60.2.19pavadinimo nepavyko patikrinti
- 60.3.12Būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Autoramiksas“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2369-442/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Autoramiksas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Autoramiksas” skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Autoramiksas“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2020 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. S-135(7-112/2020) ,,Dėl UAB ,,Autoramiksas“ skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 1A-73 ,,Dėl UAB ,,Autoramiksas“ skundo“ (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas); 3) Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2020 m. sausio 31 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/100055S2020-01-27 (toliau – ir Patikrinimo ataskaita).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno TM, atlikusi Bendrovės importuotų prekių, deklaruotų elektroninėse importo deklaracijose Nr. 17LTKR1000IM02E253 (2017 m. liepos 20 d. Nr. 17LTKR1000IM06E062 (2017 m. lapkričio 28 d. ), Nr. 18LTKR1000IM024263 (2018 m. kovo 1 d. ), Nr. 18LTKC1000IM0395F5 (2018 m. birželio 12 d.), Nr. 18LTKC0100IM09D072 (2018 m. lapkričio 5 d.), Nr. 19LTKC0100IM010198 (2019 m. sausio 25 d.), Nr. 19LTKC0100IM065EC7 (2019 m. gegužės 21 d.), Nr. 19LTKC0100IM09C998 (2019 m. liepos 23 d.), Nr. 19LTKC0100IM0D6719 (2019 m. rugsėjo 30 d.), Nr. 19LTKC0100IM0F15D9 (2019 m. spalio 30 d.) (toliau – ir EID), patikrinimą, 2020 m. sausio 31 d. priėmė Patikrinimo ataskaitą, kuria nusprendė perskaičiuoti Bendrovės importuotoms prekėms importo mokesčius ir apskaičiuoti mokestinę nepriemoką muitinėje: 58 145 Eur muito, 12 211 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) bei 1 298 Eur muito delspinigių. Muitinės departamentas sprendimu pareiškėjo skundo dėl Patikrinimo ataskaitos netenkino, Komisija sprendimu patvirtino Muitinės departamento sprendimą. Komisija sprendime konstatavo, kad, importuojant prekes iš Izraelio, lengvatinis muito tarifo taikymas galimas tik tuo atveju, kai prekės yra Izraelio kilmės, tačiau pareiškėjas iš Izraelio importavo Europos Sąjungos (toliau – ir ES, Sąjunga) kilmės prekes, todėl šioms importuotoms prekėms lengvatinis muito tarifas netaikomas.
3. Pareiškėjas teigė, kad Komisija nepagrįstai vadovavosi 2005 m. gruodžio 22 d. ES–Izraelio asociacijos tarybos sprendimu Nr. 2/2005, iš dalies keičiančiu Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo 4 protokolą dėl sąvokos ,,produktų kilmė“ apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo metodų (toliau – ir Susitarimas), kadangi ginčo atveju jis netaikytinas – šis susitarimas nenustato, jog iš Izraelio į Sąjungos muitų teritoriją importuotos Europos Sąjungos kilmės prekės gali būti apmokestinamos trečiųjų šalių importo muito mokesčiu.
4. Bendrovė nurodė, kad šiuo atveju importo muitų taikymo sąlygas nustato ir ginčo teisnius santykius reglamentuoja 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013, papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės, 2015 m. spalio 6 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 2015/1754, iš dalies keičiantis 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento Nr. 2658/87 „Dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo“ (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 2015/1754) bei 2001 m. balandžio 24 d. Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT 1947).
5. Pareiškėjas, vadovaudamasis nurodytų teisės aktų sistemine analize bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (toliau – ir ESTT), priėjo prie išvados, kad ES konvencinius arba įprastinius autonominius importo muitus, remiantis bendruoju muitų tarifu, galima taikyti tik santykiams su trečiosiomis šalimis ir tik trečiųjų šalių kilmės prekėms, kurių srautus siekiama kontroliuoti saugant bendrąją (vidaus) rinką. Europos Sąjungos kilmės prekėms bendrasis muitų tarifas nei konvencinių, nei autonominių, nei lengvatinių importo muitų nenustato, nes jokia papildoma apsauga (muitų pagalba) nėra ir negali būti taikoma, priešingai, joms galioja nuostata dėl laisvo prekių judėjimo (žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 28-36 str.). Importo muito mokestis gali būti apskaičiuotas tik remiantis ES teisės aktais, tačiau ginčą nagrinėjusios institucijos nenurodė, kokiu ES teisės aktu remiasi apmokestindamos jos importuotas ES kilmės prekes.
6. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo importuotos ES kilmės prekės pagal EID buvo priskirtos visoms trečiosiose šalyse kilusioms prekėms ir apmokestintos 6,5 proc. autonominiu trečiųjų šalių importo muitu, nors bendrasis muitų tarifas ES kilmės prekėms jokių muitų nenustato. Pareiškėjas nurodė, kad bendrasis muitų tarifas buvo taikytas netinkamai ir jo importuotos prekės nepagrįstai apmokestintos trečiųjų šalių muitu.
7. Pareiškėjas pažymėjo, kad nepagrįsta Komisijos išvada dėl Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. jog pareiškėjas neįrodė, kad skola muitinei atsirado susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kurias vertinant skolininko veiksmuose nepastebėta apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. Šiuo atveju skola muitinei apskaičiuota susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kuomet ES valstybė narė, netinkamai taikydama bendrąjį muito tarifą, pačios ES kilmės prekes apmokestina autonominiu trečiųjų šalių muitu. Pareiškėjui turint neginčijamus įrodymus dėl jo importuojamų prekių ES kilmės, negalima jo apkaltinti nerūpestingumu ar akivaizdžiu aplaidumu. Pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai tikėjosi, kad ES kilmės prekės nebus apmokestinamos trečiųjų šalių importo muitu, – ES muitų teisės aktai nenumato, kad ES kilmės prekėms būtų taikomi importo muitai, todėl situacija yra išskirtinė, pareiškėjo veiksmuose nėra nei apgaulės, nei akivaizdaus aplaidumo požymių.
Šalies argumentai
8. Aplinkybė, kad UAB „Autosabina Logistic“, atstovaujanti pareiškėjui, Kauno TM pateikė prašymą dėl importo mokesčių perskaičiavimo, nereiškia, jog pareiškėjas pripažįsta, kad 0 proc. muito tarifas ES kilmės prekėms pritaikytas nepagrįstai. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad prašymas Kauno TM buvo paduotas tik dėl to, jog jam tapo žinoma, kad mokesčių administratorius vėliau ar ankščiau savo iniciatyva perskaičiuos importo mokesčius ir paskirs baudą. Siekiant išvengti baudos pareiškėjo atstovas kreipėsi į Kauno TM dėl importo mokesčių perskaičiavimo.
Atsiliepimas
9. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime i? pareiškėjo skunda? prašė skundą atmesti kaip nepagristą.
10. Muitinės departamentas paaiškino, kad, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 56 straipsnio 2 dalies d punkto ir 64 straipsnio 2 dalies nuostatomis, lengvatinių tarifų priemonės importuotoms prekėms taikomos, kaip tai nustatyta susitarimuose, kuriuos ES sudarė su tam tikromis Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančiomis šalimis ar teritorijomis arba tokių šalių ar teritorijų grupėmis. Lengvatinė prekyba tarp Europos Sąjungos ir Izraelio yra vykdoma vadovaujantis Susitarimu. Vadovaujantis nurodyto Susitarimo 16 straipsniu, importo muitų lengvatos, pateikus EUR.1 judėjimo sertifikatą, EUR-MED judėjimo sertifikatą arba sąskaitos faktūros deklaraciją, taikomos, kai Bendrijos kilmės prekės importuojamos į Izraelį arba Izraelio kilmės prekės importuojamos į Bendriją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš Izraelio importavo Europos Sąjungos kilmės prekes, kurioms muitų lengvatų taikymas pateikiant EUR.1 judėjimo sertifikatą nėra numatytas, skundžiamuose sprendimuose konstatuota, jog iš Izraelio importuojamoms Europos Sąjungos kilmės prekėms, deklaruotoms EID pagal muitinio įforminimo metu pateiktus EUR.1 judėjimo sertifikatus (Nr. 870588, Nr. 870553, Nr. 870520, Nr. 902219, Nr. 902158, Nr. 902178, Nr. 0911670, Nr. 0911686, Nr. 0911811, Nr. 0911825), lengvatinio muito tarifo taikymas negalimas.
11. Atsakovas teigė, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog skundžiamuose sprendimuose nenurodyta, kokiu Europos Sąjungos teisės aktu remiamasi apmokestinant jos importuotas Europos Sąjungos kilmės prekes. Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda, kai importo muitu apmokestinamoms ne Sąjungos prekėms įforminama išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, įskaitant atvejus, kai taikomos nuostatos, susijusios su galutiniu vartojimu. Ne Sąjungos prekės, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 24 punktu, laikomos 23 punkte nenurodytos prekės arba Sąjungos prekių muitinį statusą praradusios prekės, o to paties teisės akto 154 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad Sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis, kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš Izraelio į Lietuvos Respublikos teritoriją importavo ne Sąjungos prekių muitinį statusą turinčias prekes, todėl vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies a punktu, atsirado importo skola muitinei.
12. Atsakovas sutiko su Komisijos sprendime padaryta išvada, kad nėra pagrindo taikyti Sąjungos muitines kodekso 120 straipsnio 1 dalies nuostatas. Yra nustatyta, jog pareiškėjas nepagrįstai taikė lengvatinio muito tarifo normą Europos Sąjungos kilmės prekėms, importuotoms iš Izraelio. Pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2019 m. spalio 30 d. importavo prekes net 10 kartų, EID ,,44“ langelyje nurodydamas klaidingą dokumento kodą ,,U090“ ir prie jo įrašydamas atitinkamų EUR.1 judėjimo sertifikatų numerius ir datas. Kodas ,,U090“ yra naudojamas norint pasinaudoti lengvatiniu muito tarifu esant visai kitokioms faktinėms aplinkybėms pagal Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą. Tokie veiksmai vertintini turintys apgaulės požymių arba akivaizdžiai aplaidūs. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas, turėjo ir galėjo įsitikinti, ar importuojamoms iš Izraelio ES kilmės prekėms taikytinas lengvatinis muito tarifas.
Atsiliepimas
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
14. Kauno TM atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė Muitinės departamentas savo atsiliepime, ir papildė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga mokesčių mokėtojui pagrįsti, kodėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotos mokesčio sumos neteisingos, nei pareiškėjas, nei jo atstovas nepateikė įrodymų, kad ginčo aktualios prekės turėjo Izraelio kilmę, dėl ko pagal Susitarimo nuostatas importuojant tokias prekes į Bendriją galėtų būti taikomas lengvatinis muito tarifas.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Autoramiksas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
16. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad:
16.1. Pareiškėjas importavo iš Izraelio ES kilmės prekes, kurias deklaravo elektroninėse importo deklaracijose: Nr. 17LTKR1000IM02E253 (2017 m. liepos 20 d.), Nr. 17LTKR1000IM06E062 (2017 m. lapkričio 28 d. ), Nr. 18LTKR1000IM024263 (2018 m. kovo 1 d. ), Nr. 18LTKC1000IM0395F5 (2018 m. birželio 12 d.), Nr. 18LTKC0100IM09D072 (2018 m. lapkričio 5 d.), Nr. 19LTKC0100IM010198 (2019 m. sausio 25 d.), Nr. 19LTKC0100IM065EC7 (2019 m. gegužės 21 d.), Nr. 19LTKC0100IM09C998 (2019 m. liepos 23 d.), Nr. 19LTKC0100IM0D6719 (2019 m. rugsėjo 30 d.), Nr. 19LTKC0100IM0F15D9 (2019 m. spalio 30 d.). Pareiškėjui muitinio įforminimo metu pateikus prekių kilmės dokumentus – EUR.1 judėjimo sertifikatus, importuotoms prekėms pritaikytas 0 proc. lengvatinis muito tarifas ir apskaičiuotas PVM.
Šalies argumentai
16.2. UAB „Autosabina Logistic“, atstovaujanti pareiškėjui, 2020 m. sausio 21 d. kreipėsi į Kauno TM dėl bendrųjų dokumentų taisymo ir mokesčių patikslinimo, prašyme nurodė, kad pagal sutartį Nr. 1161 su įmone UAB „Autoramiksas“ buvo įforminti bendrieji dokumentai Nr. 17LTKR1000IM02E253, Nr. 17LTKR1000IM06E062, Nr. 18LTKR1000IM024263, Nr. 18LTKC1000IM0395F5, Nr. 18LTKC0100IM09D072, Nr. 19LTKC0100IM010198, Nr. 19LTKC0100IM065EC7, Nr. 19LTKC0100IM09C998, Nr. 19LTKC0100IM0D6719, Nr. 19LTKC0100IM0F15D9. Deklaracijų forminimo metu Bendrovė pateikė EUR.1 sertifikatus. Paaiškėjus, kad prekėms pagal nurodytas deklaracijas negalima taikyti lengvatinio režimo, prašė pataisyti deklaracijų duomenis ir perskaičiuoti šių deklaracijų mokesčius.
16.3. Kauno TM, atlikusi UAB „Autoramiksas“ importuotų prekių, deklaruotų EID, patikrinimą, priėmė Patikrinimo ataskaitą, kuria nusprendė perskaičiuoti pareiškėjo importuotoms prekėms importo mokesčius ir apskaičiuoti mokestinę nepriemoką muitinėje: 58 145 Eur muito, 12 211 Eur importo PVM bei 1 298 Eur muito delspinigių.
16.4. Pareiškėjas pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris sprendimu skundo netenkino. Nesutikdamas su Muitinės departamento sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, kuri sprendimu skundo netenkino ir patvirtino Muitinės departamento sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas įvertino, kad pareiškėjas šiame mokestiniame ginče iš esmės kėlė klausimą, ar Sąjungos kilmę turinčios prekės (nepriklausomai nuo to, iš kokios šalies jos yra importuotos) gali būti apmokestinamos trečiųjų šalių importo muito mokesčiu.
18. Teismas nurodė, kad pagal SESV (suvestinė redakcija; 2016/C 202/01) 28 straipsnį Sąjunga apima visą prekybą prekėmis apimančią muitų sąjungą, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi lygiaverčio poveikio mokėjimai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendrasis muitų tarifas.
19. Spręsdamas ginčą, teismas vadovavosi Sąjungos muitinės kodekso 56 ir 64 straipsniais. Buvo nustatyta, kad visų ginčo EID „34“ langeliuose deklaruota prekės kilmės šalis – „EU“, „36“ langeliuose nurodyta tarifinė preferencija – „300“ (lengvatinė muito norma be sąlygų ar apribojimų), „44“ langeliuose „Papildoma informacija / pateikiami dokumentai / sertifikatai ir leidimai“ nurodytas dokumento kodas „U090“, prie minėto kodo įrašyti atitinkami EUR.1 judėjimo sertifikatų numeriai ir datos.
20. Pažymėjęs, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjo iš Izraelio į Lietuvą importuotos prekės turėjo ES kilmę, nebuvo, teismas nurodė, kad lengvatinė prekyba tarp ES ir Izraelio vykdoma vadovaujantis Susitarimu, pagal kurio 16 straipsnį importo muitų lengvatos, pateikus EUR.1 judėjimo sertifikatą, EUR-MED judėjimo sertifikatą arba sąskaitos faktūros deklaraciją, taikomos, kai Bendrijos kilmės prekės importuojamos į Izraelį arba Izraelio kilmės prekės importuojamos į Bendriją. Teismas padarė išvadą, kad pagal šį Susitarimą importuojant prekes iš Izraelio, lengvatinis muito tarifo taikymas galimas tik tuo atveju, kai prekės yra Izraelio kilmės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo iš Izraelio importuotos prekės buvo Bendrijos kilmės, todėl jos nepateko į muitų lengvatos taikymo sritį.
21. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Europos Sąjungos kilmės prekėms bendrasis muitų tarifas nei konvencinių, nei autonominių, nei lengvatinių importo muitų nenustato. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies, 153 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 23-24 punktais, 154 straipsniu, teismas pažymėjo, kad importo skola muitinei atsiranda, kai importo muitu apmokestinamoms ne Sąjungos prekėms įforminama išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, taip pat nurodė, kada prekės priskiriamos Sąjungos prekėms ir atkreipė dėmesį, jog Sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis, kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos.
22. Atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo iš Izraelio importuotos ES kilmės prekės prarado Sąjungos prekių muitinį statusą, kai jos buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, todėl, jas importavus iš Izraelio į Lietuvos Respublikos teritoriją, joms nėra taikomos lengvatinių tarifų priemonės. Taigi, kaip nurodė teismas, esant šioms aplinkybėms, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies a punktu, pagrįstai nustatyta importo skola muitinei.
23. Teismas nenustatė pagrindo pareiškėjui taikyti Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatas ir atsisakyti išieškoti 58 145 Eur importo muitą ir 1 298 Eur muito delspinigius. Apžvelgęs Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatas, teismas pažymėjo, kad nustatytos faktinės aplinkybės (t. y. pareiškėjas atliko 10 importo operacijų, EID „44“ langeliuose nurodydamas klaidingą dokumento kodą „U090“, Kauno TM atsiliepimo duomenimis, nurodytas dokumento kodas yra naudojamas norint pasinaudoti lengvatiniu muito tarifu pagal Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą, kuris šiuo atveju netaikytinas), nepatvirtina, jog susiklostė ypatingos aplinkybės, kuomet ES valstybė narė apmokestina ES kilmės prekes trečiųjų šalių muitu. Teismo vertinimu, tokius pareiškėjo veiksmus atsakovas pagrįstai vertino kaip turinčius apgaulės požymių arba akivaizdžiai aplaidžius.
Šalies argumentai
24. Teismas netenkino teismo posėdyje pateikto prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, užduodant klausimą, ar pagal ES muitų teisės aktus, įskaitant Sąjungos bendrąjį muitų tarifą, gali būti apmokestinamos ES kilmės prekės. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad šiame ginče analizuojama situacija yra išsamiai reglamentuota teisės aktuose, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamų sprendimų panaikinti nėra pagrindo ir skundą atmetė. Teismas taip pat nurodė, kad, atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
26. Pareiškėjas UAB „Autoramiksas“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos sprendimą, Muitinės departamento sprendimą, kuriuo patvirtinta Kauno TM Patikrinimo ataskaita. Pareiškėjas taip pat prašė: 1) tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas netenkintų pareiškėjo skundo, remiantis Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatomis, pakeisti mokesčių administratoriaus sprendimą ir atsisakyti išieškoti 58 145 Eur importo muitą bei 1 298 Eur muito delspinigius; 2) tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas netenkintų pareiškėjo skundo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, užduodant klausimą, ar pagal pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytus ES muitų teisės aktus, įskaitant, bet neapsiribojant bendruoju muitų tarifu, galima apmokestinti ES kilmės prekes trečiųjų šalių importo mokesčiu.
27. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepargrįstai pritarė ES kilmės prekių apmokestinimui trečiųjų šalių importo mokesčiu, nes bendrasis muitų tarifas (kurį sudaro Sąjungos muitinės kodekso 2 dalyje nustatyti elementai, t. y. kombinuotoji nomenklatūra, konvencinis arba įprastinis autonominis muitas, taikomas į kombinuotosios nomenklatūros įtrauktoms prekėms, lengvatinių tarifų priemonės, nustatytos susitarimuose ir t. t.) ES kilmės prekių apmokestinimo nenustato. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad ES teisės aktai nenumato galimybės apmokestinti ES kilmę turinčias prekes trečiųjų šalių importo muito mokesčiu. Pareiškėjo įvežtos prekės nekonkuravo ir negalėjo konkuruoti su ES kilmės produktais, nes jos buvo pagamintos Sąjungos muitų teritorijoje ir turėjo ES kilmę. Įvertinus tai, akivaizdu, kad ginčo prekių nebuvo pagrindo prilyginti trečiųjų šalių kilmės prekėms ir apmokestinti jas importo muitu.
Žemesnės instancijos teismas
28. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas prekių neapmokestinimą trečiųjų šalių importo muitu kildino ne iš Susitarimo, bet iš bendruoju muitų tarifu pagrįsto ir SESV įtvirtinto Sąjungos prekių statuso ir fiskalinio prioriteto prieš trečiųjų šalių kilmę turinčių prekių apsaugos principo nuostatų, akcentuodamas, kad mokesčių administratoriaus parinktas muito tarifas ir Sąjungos prekių apmokestinimas importo muitu galimas tik remiantis ES teisės aktais. Tačiau ir pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu ES teisės aktu remiantis yra apmokestintos pareiškėjo importuotos ES kilmės prekės.
29. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl ES kilmę turinčių prekių importo atsirado skola muitinei, nepagrįsta jokiomis teisės aktų nuostatomis ir prieštarauja tiek prekių kilmės instituto, tiek bendrojo muitų tarifo nuostatoms.
30. Pažymėjo, kad deklaratyvi pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nepriklausomai nuo to, jog bendrasis muitų tarifas ES kilmės prekėms nei konvencinių, nei autonominių, nei lengvatinių importo muitų nenustato, nagrinėjamu atveju nepaneigia konstatuoto fakto dėl skolos muitinei atsiradimo. Pritardamas mokesčių administratoriui, teismas iš esmės konstatavo, kad pareiškėjo iš Izraelio importuotos ES kilmės prekės prarado Sąjungos prekių muitinį statusą, todėl joms pagrįstai įregistruota importo skola. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo importuotos ES kilmės prekės prarado Sąjungos prekių statusą dėl jų išvežimo iš Sąjungos muitų teritorijos ir grąžinimo į Sąjungos muitų teritoriją.
31. Pareiškėjas pažymėjo, kad Izraelio muitinė, išduodama EUR.1 judėjimo sertifikatus, vienareikšmiškai patvirtino, jog pareiškėjo importuojamos prekės yra Sąjungos, nes jos gautos Sąjungos muitų teritorijoje, kurių sudėtyje nėra iš Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių šalių ar teritorijų importuotų prekių. Izraelio muitinė tokį patvirtinimą galėjo suteikti tik tuomet, kai įsitikino, kad iš Sąjungos eksportuotos prekės visą laiką buvo Izraelio muitinės priežiūroje ir nepakeisto pavidalo išsiųstos atgal į Sąjungos muitų teritoriją. Toks vertinimas, vadovaujantis ESTT sprendime (byla Nr. C-613/12) pateiktais išaiškinimais, turi būti pripažįstamas ir Lietuvos Respublikos muitinėje.
Žemesnės instancijos teismas
32. Pareiškėjas įvertino, kad mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo atlikta įrodymų analizė apsiribojo deklaratyviais teiginiais, jog pareiškėjas importavo ne Sąjungos prekes. Teismas, priimdamas sprendimą, negali apsiriboti formaliais bendro pobūdžio teiginiais, konkrečiai nenurodant, kokie byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad ginčo prekės neturėjo Sąjungos prekių statuso. Toks teismo sprendimo argumentavimas negali būti pripažįstamas tinkamai motyvuotomis išvadomis ir dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, pareigų nesilaikymo, pažeidimo kvalifikavimo, ir skolos muitinei atsiradimo motyvavimo.
33. Pareiškėjas pastebėjo, kad pagal Sąjungos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatas ES kilmę, o tuo pačiu ir Sąjungos prekių statusą, turinčios prekės negali būti apmokestinamos trečiųjų šalių importo muito mokesčiu. Priešingas vertinimas paneigtų Sąjungos prekių statusą turinčių prekių neapmokestinimą importo muito mokesčiu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad iš Izraelio grąžintos Sąjungos prekės buvo ne tokio paties pavidalo, kokio buvo eksportuotos, todėl ir šiuo pagrindu pareiškėjas turėjo būti atleistas nuo importo muito.
Žemesnės instancijos teismas
34. Dėl Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas klaidino muitinę EID „44“ langelyje nurodydamas kodą „U090“. Teismas minėtų nuostatų taikymo sąlygų nenagrinėjo, o perrašė mokesčių administratoriaus teiginius. Teismas neatsižvelgė, kad „U090“ kodą deklaracijose įrašyti rekomendavo pačios Kauno TM pareigūnai, nes tokiu atveju Muitinės duomenų apdorojimo sistemoje (MDAS) pareiškėjo pateiktas deklaracijas buvo galima įforminti su 0 proc. muito tarifu ir jose deklaruotas prekes išleisti į laisvą apyvartą.
35. Atsižvelgdamas į gero ir rūpestingo viešojo administravimo principus, pareiškėjas pabrėžė, kad Kauno TM pareigūnai nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2019 m. spalio 30 d. įformindami net 10 EID, taikant 0 proc. muito tarifą, privalėjo užtikrinti, jog galbūt Sąjungos prekių statusą praradusios prekės nebūtų išleistos į laisvą apyvartą, jeigu jau už jas turėjo būti sumokėtas trečiųjų šalių importo muitas. Pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo abejoti Kauno TM pareigūnų kompetencija ir veiksmų teisėtumu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų teigti (manyti) apie tai, kad pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti, kad ES kilmę turinčios prekės turi būti apmokestinamos importo muitu. Tik 2020 m. sausio 21 d., kuomet pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Kauno TM dėl įformintų EID audito, buvo konstatuota, kad pareiškėjas negalėjo taikyti 0 proc. muito tarifo. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas nenaudojo apgaulės, nesiekė sąmoningai suklaidinti muitinės ir nenuslėpė EUR.1 judėjimo sertifikatų išdavimo sąlygų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ginčo situacija sudaro pagrindą taikyti Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatas.
36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad mokesčių mokėtojui teisėtą lūkestį dėl jam taikytino arba netaikytino papildomo apmokestinimo gali sukurti ne tik tiesioginės raštu pateiktos konsultacijos, bet ir kiti konkliudentiniai veiksmai.
Šalies argumentai
37. Pareiškėjas teigė, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino teismo pasėdyje suformuluoto prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, užduodant klausimą, ar pagal ES muitų teisės aktus, įskaitant Bendrąjį muitų tarifą, gali būti apmokestinamos ES kilmės prekės trečiųjų šalių importo mokesčiu. Teismas nusprendė, kad šiame mokestiniame ginče analizuojama situacija yra išsamiai reglamentuota teisės aktuose, tačiau pareiškėjas įsitikinęs, kad šioje byloje keliamas sudėtingas ES teisės aktų, reglamentuojančių importo muito taikymo sąlygas, klausimas. Šiuo atveju kilmės prekės apmokestintos trečiųjų šalių importo muitu, nepaisant to, kad bendrasis muitų tarifas ES kilmės prekių apmokestinimo importo muitu nenustato. Taigi šis bendrojo muitų tarifo normų aiškinimo prieštaravimas sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui kreiptis į ESTT siekiant gauti išaiškinimą dėl minėtų nuostatų tikrosios esmės ir pareiškėjui taikytinos taisyklės. Pareiškėjas, išvardindamas skunde nurodytus ES teisės aktus, kurie, jo vertinimu, nenumato galimybės apmokestinti ES kilmę turinčias prekes trečiųjų šalių importo muito mokesčiu, prašė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, užduodant klausimą, ar pagal minėtus ES muitų teisės aktus, įskaitant, bet neapsiribojant, bendruoju muitų tarifu galima apmokestinti ES kilmės prekes trečiųjų šalių importo mokesčiu.
Atsiliepimas
38. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
40. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė ginčo prekių apmokestinimo teisinio pagrindo (ES teisės akto), tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio nuostatomis, be to, to paties teisės akto 154 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, jog Sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis, kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi ginčo situacijai neaktualiu ir netaikytinu Sąjungos muitinės kodekso 203 straipsniu.
41. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatų taikymu, Muitinės departamentas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog skola muitinei yra atsiradusi susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, todėl nėra ir pagrindo atsisakyti išieškoti importo muito. Susidariusi situacija, kada iš Izraelio gabenant Europos Sąjungos prekes (pareiškėjui neabejotinai šis faktas buvo žinomas) EID buvo 10 kartų nurodomas klaidingas dokumento kodas „U090“ ir prie jo įrašomi Izraelio muitinės išduotų EUR.1 sertifikatų numeriai ir datos, patvirtina, kad tokie pareiškėjo veiksmai negali būti vertinamai kitaip nei kaip turintys apgaulės požymių arba akivaizdžiai aplaidus.
Atsiliepimas
42. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodydama iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui, Kauno TM atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia naujų argumentų, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas – dėl Sąjungos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas eksportavo ginčo prekes iš Sąjungos muitų teritorijos, kad jos būtų pripažįstamos grąžintinomis eksportuotomis prekėmis.
43. Dėl Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatų taikymo Kauno TM nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai jo nurodomas ypatingas aplinkybes sieja su Kauno TM pareigūnų veiksmais, kadangi asmuo, pateikdamas muitinei deklaraciją, yra atsakingas už joje pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą. Deklarantas negali perkelti atsakomybės už jam teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymą. Pareiškėjas turėjo įsitikinti, ar importuojamoms iš Izraelio ES kilmės prekėms taikytinas lengvatinis muito tarifas, o pateikiant deklaracijas užtikrinti, kad jose būtų nurodyta tiksli, išsami informacija. Šiuo atveju pareiškėjas EID nurodė neteisingus duomenis, be to, nepateikė jokių įrodymų, kad rengiant muitinės deklaracijas nuolat konsultavosi su Kauno TM pareigūnais. Kauno TM vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT.
IV.
44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 30 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
45. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto muito ir PVM bei su šiais mokesčiais susijusių sumų mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjas nepagrįstai iš Izraelio importuotoms ES kilmės prekėms (dažams) taikė lengvatinį muito tarifą, taip pat dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą atsisakyti išieškoti importo muito ir muito delspinigių sumą pagal Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio 1 dalį.
46. Pareiškėjas, ginčydamas importuotų prekių apmokestinimą muitu, apeliacinį skundą iš esmės grindė tuo, kad, jo vertinimu, pagal Sąjungos muitinės kodekso nuostatas į Europos Sąjungos muitų teritoriją importuotos Europos Sąjungos kilmės prekės turi būti apmokestinamos lengvatiniu 0 proc. muito tarifu.
Žemesnės instancijos teismas
47. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad muitinis statusas – Sąjungos prekių arba ne Sąjungos prekių statusas (Sąjungos muitinės kodekso 5 str. 23 p.). Sąjungos prekės – prekės, priskiriamos kuriai nors iš šių kategorijų: a) tik Sąjungos muitų teritorijoje gautos prekės, kurių sudėtyje nėra iš Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių šalių ar teritorijų importuotų prekių; b) iš Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių šalių ar teritorijų į šią teritoriją įvežtos ir į laisvą apyvartą išleistos prekės; c) prekės, gautos arba pagamintos Sąjungos muitų teritorijoje arba vien tik iš b punkte nurodytų prekių, arba iš a ir b punktuose nurodytų prekių (Sąjungos muitinės kodekso 5 str. 24 p.). Ne Sąjungos prekės – 23 punkte nenurodytos prekės arba Sąjungos prekių muitinį statusą praradusios prekės (Sąjungos muitinės kodekso 5 str. 25 p.). Sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis, kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos, jeigu netaikomos vidinio tranzito taisyklės (Sąjungos muitų kodekso 154 str. a p.). Taigi, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal paminėtą teisinį reguliavimą pareiškėjo importuotos prekės, nors buvo Sąjungos kilmės prekės, tačiau buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, todėl tapo ne Sąjungos prekėmis. Muitinės procedūros įforminimui prekėms, visų pirma yra reikšmingas prekių muitinis statusas, o ne prekių kilmė. Prekių kilmė (lengvatinė prekių kilmė) yra svarbi tik tuomet, kai prekėms taikomos lengvatinių tarifų priemonės arba lengvatinės netarifinio reguliavimo priemonės.
48. Teismas toliau nurodė, kad Sąjungos muitinės kodekso 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Bendrąjį muitų tarifą sudaro visi šie elementai: a) Kombinuotoji prekių nomenklatūra, kaip nustatyta Reglamente (EEB) Nr. 2658/87; b) bet kuri kita nomenklatūra, visa arba iš dalies sudaryta remiantis Kombinuotąja nomenklatūra arba ją papildanti subpozicijų dalimis ir nustatyta konkrečias sritis reglamentuojančiomis Sąjungos nuostatomis, siekiant taikyti su prekyba prekėmis susijusias tarifinio reguliavimo priemones; c) konvencinis arba įprastinis autonominis muitas, taikomas į Kombinuotąją nomenklatūrą įtrauktoms prekėms; d) nustatytos susitarimuose, kuriuos Sąjunga sudarė su tam tikromis Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančiomis šalimis ar teritorijomis arba su tokių šalių ar teritorijų grupėmis; e) lengvatinių tarifų priemonės, kurias Sąjunga vienašališkai nustatė tam tikroms Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančioms šalims ar teritorijoms arba tokių šalių ar teritorijų grupėms; f) autonominės priemonės, kuriomis sumažinamas tam tikroms prekėms nustatytas muitas arba nuo jo atleidžiama; g) palankus tarifų režimas, nustatytas tam tikroms prekėms dėl jų pobūdžio arba galutinio vartojimo taikant c-f arba h punktuose nurodytas priemones; h) kitos tarifinio reguliavimo priemonės, numatytos žemės ūkio, prekybos arba kitais Sąjungos teisės aktais.
49. Kad prekėms būtų galima taikyti 56 straipsnio 2 dalies d arba e punkte nurodytas priemones arba lengvatines netarifinio reguliavimo priemones, jos turi atitikti šio straipsnio 2-5 dalyse nurodytas lengvatinės kilmės taisykles (Sąjungos muitinės kodekso 64 str. 1 d.).
50. Sąjungos muitinės kodekso 64 straipsnio 2-5 dalyse nustatyta: prekių, kurioms taikomos lengvatinės priemonės, nustatytos susitarimuose, kuriuos Sąjunga sudarė su tam tikromis Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančiomis šalimis ar teritorijomis arba su tokių šalių ar teritorijų grupėmis, lengvatinės kilmės taisyklės nustatomos tuose susitarimuose (2 d.); prekių, kurioms taikomos lengvatinės priemonės, kurias Sąjunga vienašališkai nustatė tam tikroms Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančioms šalims ar teritorijoms arba tokių šalių ar teritorijų grupėms, nenurodytoms 5 dalyje, lengvatinės kilmės taisykles nustatančias priemones patvirtina Komisija (3 d.); prekių, kurioms taikomos lengvatinės prekybos tarp Sąjungos muitų teritorijos ir Seutos bei Meliljos priemonės, nustatytos 1985 m. Stojimo akto 2 protokole, lengvatinės kilmės taisyklės patvirtinamos laikantis minėto protokolo 9 straipsnio; prekių, kurioms taikomos lengvatinės priemonės, nustatytos lengvatiniuose susitarimuose, taikomuose su Sąjunga asocijuotoms užjūrio šalimis ir teritorijomis, lengvatinės kilmės taisyklės nustatomos pagal SESV 203 straipsnį (5 d.).
51. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pagal 2005 m. gruodžio 22 d. ES-Izraelio asociacijos tarybos sprendimą Nr. 2/2005, kuriuo vadovaujantis vykdoma prekyba tarp ES ir Izraelio, importuojant prekes iš Izraelio, lengvatinis muito tarifo taikymas galimas tik tuo atveju, kai prekės yra Izraelio kilmės. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjo iš Izraelio importuotos prekės yra Sąjungos kilmės, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad jos nepatenka į muitų lengvatos taikymo sritį pagal minėtą sprendimą. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo išvados neginčija, nurodydamas, kad jis prekių neapmokestinimą trečiųjų šalių importo muitu kildino ne iš 2005 m. gruodžio 22 d. ES – Izraelio asociacijos Tarybos sprendimo Nr. 2/2005 (Susitarimo), bet iš bendrojo muitų tarifo.
52. Teismas apibendrino, kad pareiškėjo importuotos ginčo prekės neatitinka Sąjungos muitų kodekso 64 straipsnio 2-5 dalyse nurodytų lengvatinės kilmės taisyklių, todėl joms negali būti taikomos šio 56 straipsnio 2 dalies d arba e punkte nurodytos priemonės arba lengvatinės netarifinio reguliavimo priemonės. Todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas muitą už pareiškėjo importuotas prekes, pagrįstai taikė trečiųjų šalių muitų tarifą.
53. Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad 116 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir 117, 118 bei 119 straipsniuose nenurodytais atvejais importo ar eksporto muito suma grąžinama arba atsisakoma ją išieškoti siekiant teisingumo, jei skola muitinei yra atsiradusi susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kurias vertinant skolininko veiksmuose nepastebėta apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tai, kad susiklostė 1 dalyje nurodytos ypatingos aplinkybės, nustatoma tuomet, kai įvertinus atvejo aplinkybes paaiškėja, kad situacija, į kurią pateko skolininkas, yra išskirtinė palyginti su kitų tuo pačiu verslu užsiimančių operacijų vykdytojų situacija ir kad tokioms aplinkybėms nesusiklosčius jis nebūtų nukentėjęs dėl importo arba eksporto muito sumos surinkimo.
54. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodytas aplinkybes dėl mokesčio administratoriaus sprendimo, kuriuo nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas pagal Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnį atsisakyti išieškoti importo muito sumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė išsamius motyvus, kuriems teisėjų kolegija pritarė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliai nevertino pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių dėl ginčijamo mokesčių administratoriaus sprendimo.
55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykius reguliuojančios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos yra aiškios, jų taikymas akivaizdus ir dėl jų aiškinimo bei taikymo negali kilti jokių pagrįstų abejonių. Vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Europos Sąjungos teisės aiškinimu, savaime nereiškia, jog nėra aiškus ginčo teisiniams santykiams taikytinų Sąjungos muitų kodekso normų turinys, ir yra pagrindas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekilo neaiškumų dėl paminėtų Sąjungos muitinės kodekso nuostatų aiškinimo ir taikymo ginčo teisiniams santykiams, todėl nusprendė, kad nėra pagrindo kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
56. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimas paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
V.
57. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo UAB „Autoramiksas“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2369-442/2021. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose (prašyme nurodytas ABTĮ 153 straipsnis laikytinas rašymo apsirikimu) nustatytais pagrindais.
Šalies argumentai
58. Pareiškėjas teigia, kad remiantis byloje formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika galima daryti išvadą, jog ir ES kilmės prekių grąžinimas i? ES muitu? teritorija? iš trečiosios valstybės, neatlikus trečiojoje valstybėje su prekėmis ekonominiu? operacijų, dėl kuriu? galėjo pasikeisti jų kilme? (iš ES kilmės i? trečiosios valstybės kilme?) savaime nėra pagrindas tokiu? prekių neapmokestinti importo muitais (apeiliuojant i? jų kilme?). Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą?, LVAT teisėjų kolegija pripažino, jog ES muitinės kilmės prekės ES valstybėse narėse gali būti apmokestinamos importo muitais, tačiau su tokia LVAT išvada ir vertinimu pareiškėjas nesutinka, nes ji prieštarauja tiek vieningai ir nuosekliai teismu? (ESTT praktikai), taip pat yra susijusi su akivaizdžiais ES materialinės muitu? teisės normų pažeidimais, todėl yra pagrindas atnaujinti byloje procesą pagal ABTI? 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto ir 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatas. LVAT padarytos esminės materialinės teisės normų taikymo klaidos ir nukrypimai nuo teismu? (ESTT) praktikos, sudarantys pagrindą atnaujinti procesą byloje.
59. Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvuojamosios dalies 53 punkto išvadų pareiškėjas nurodo, kad tiek Sąjungos muitinės kodekse, tiek ir ES muitu? teisės doktrinoje yra aiškiai išskiriami trys esminiai importo muito mokesčio apskaičiavimo elementai, kurie turi būti privalomai nustatomi kiekvienu apmokestinimo atveju: prekių klasifikavimas (Sąjungos muitinės kodekso 57–58 str.), prekių kilme? (Sąjungos muitinės kodekso 59–68 str.) ir verte? (Sąjungos muitinės kodekso 69–76 str.). Daugiau veiksniu?, kuriais remiantis taikomi importo arba eksporto muitai bei kitos su prekyba prekėmis susijusios priemonės Sąjungos muitinės kodekse neišskiriama, t. y. šių veiksniu? sąrašas yra baigtinis ir jie visi nuosekliai aprašyti bei išdėstyti Sąjungos muitinės kodekso II Antraštinėje dalyje (atskiroje Sąjungos muitinės kodekso struktūrinėje dalyje). Pareiškėjas paaiškina, kad būtent prekių kilmė, o ne prekių muitinis statusas yra vienas iš tų trijų teisinių veiksnių, kuriais remiantis taikomas importo arba eksporto muitas, o LVAT teisėjų kolegijos išvada, kurioje prilyginama prekių muitinio statuso reikšmė prekių kilmės reikšmei yra iš esmės klaidinga, akivaizdžiai iškreipianti materialinių ES muitų teisės normų turinį.
60. Dėl LVAT nutarties motyvuojamosios dalies 57 punkto išvadų (,,nustačius, kad pareiškėjo iš Izraelio importuotos prekės yra Sąjungos kilmės, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog jos nepatenka į muitų lengvatos taikymo sritį pagal minėtą sprendimą“) pareiškėjas pažymi, kad nenustačius tinkamai prekių kilmės, prekių apmokestinimas muitais negalimas, o jei nustatoma, kad prekės (nagrinėjamu atveju – ginčo prekės) yra ES kilmės, jos apskritai nėra ir negali būti muito mokesčio objektas. Taigi, pareiškėjo vertinimu, tiek LVAT, tiek ir kitų mokestinį ginčą nagrinėjusių įstaigų išvados dėl pareiškėjo apmokestinimo yra neteisingos. Principas, jog ES bendrasis muitu? tarifas yra taikomas tik trečiųjų valstybių kilmės prekėms yra, kaip reikalaujama ESTT praktikoje, tiesiogiai bei aiškiai įtvirtintas ES muitu? teisės aktuose, konkrečiai ES Kombinuotoje Nomenklatūroje (ES Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifu? ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitu? tarifo I priedas), kurios 1B skyriaus „Bendrosios taisyklės, taikomos muitams“ 1 dalyje teigiama: „Importuojamoms prekėms, kilusioms iš šaliu?, kurios yra Bendrojo susitarimo dėl muitu? tarifu? ir prekybos Susitariančiosios Šalys arba su kuriomis Europos Sąjunga yra sudariusi susitarimus, turinčius nuostatas dėl didžiausio palankumo statuso muitu? tarifuose suteikimo, taikomi konvenciniai muitai, išvardyti muitu? sąrašo 3 skiltyje. Jeigu pagal kontekstą nereikalaujama kitaip, šie konvenciniai muitai taikomi ir pirmiau nenurodytoms prekėms, kurios importuojamos iš? bet kurios trečiosios šalies“. Vadinasi, konvenciniai muitai, kurie buvo pritaikyti pareiškėjui ir kuriu? taikymo teisėtumą pripažino LVAT teisėjų kolegija, galėjo būti taikomi tik tuomet, jei būtų nustatyta ir įrodyta, kad ginčo prekės yra kilusios iš? kitu? (trečiųjų?) šalių, tačiau jokiu būdu ne iš? pačios ES, kaip šiuo metu konstatuota LVAT nutartyje (žr. LVAT nutarties 57 p.).
61. Konvenciniu?, preferenciniu? (lengvatiniu?) arba autonominiu? muitu? tarifai ES gali būti taikomi tik trečiųjų valstybių kilmės prekėms, kuriu? srautus ir siekiama kontroliuoti saugant bendrąją (vidaus) rinka?. Šis principas ir ši nuostatas seka ir iš ESTT praktikos pavyzdžių, kuriais, nepateikdama jokios motyvacijos ir argumentacijos, LVAT teisėjų kolegija nesivadovavo ir juos ignoravo. Pavyzdžiui, bylose Bouhelier (225/78) ir EMI (51/75) ESTT yra išaiškinęs, jog Bendrijos (Sąjungos) vidaus santykiams yra būdingas visiškas prekybos liberalizavimas, atsiradęs dėl visu? kliūčių importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms panaikinimo, bet tokios nuostatos negali būti perkeliamos i? santykius su kitomis valstybėmis. Tokiu būdu, taip pat darytina išvada, kad tik trečiųjų valstybės kilmės prekėms gali būti taikomi tarptautinės prekybos liberalizavimo ribojimai, inter alia (be kita ko), susiję ir su muitais / ES bendruoju? muitu? tarifu, tačiau jokiu būdu ne ES kilmės prekėms. Priešingas aiškinimas prieštarautų ir pačiai muito mokesčio sampratai, kuri taip pat buvo apibrėžta ESTT sujungtose bylose 2/62 ir 3/62 (Commission v. Luxembourg and Belgium); 52 ir 55/65 (Germany v. Commission), 7/68 (Commission v. Italy) – visose šiose bylose ESTT yra pažymėjęs, jog muitai (ar jiems ekvivalentiški mokesčiai) gali būti taikomi importuotoms prekėms, kurios konkuruoja su vietos (t. y. ES kilmės) produktais.
62. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo įvežta ginčo preke? (dažai) nekonkuravo ir negalėjo konkuruoti su vietos kilmės produktais, nes ji pati turėjo ES kilme? (ką patvirtino LVAT teisėjų kolegija nutarties 57 p.), vadinasi, jos atžvilgiu negalėjo būti taikomi ir ES nustatyti importo muitai / bendrasis muitu? tarifas bei konkrečiai konvenciniai muito mokesčiai, ES Kombinuotoje nomenklatūroje nustatyti prekėms, kilusioms iš trečiųjų? valstybių?. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad ginčo preke? buvo išgaunama ar gaminama Izraelyje, nėra, mokestiniame ginče dalyvavusios muitinės įstaigos bei mokestini? ginčą nagrinėjusios institucijos jų nesurinko ir net nerinko, taip pat nėra ir duomenų, kad ginčo preke? buvo gaminama ar perdirbama kurioje nors kitoje šalyje (trečiojoje valstybėje). Pareiškėjo vertinimu, visi byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ginčo prekės yra pagamintos (išgautos) ES, kas visiškai atitinka realia? faktine? ekonomine? bei komercine? situacija? (ginčo prekės buvo gaminamos ES valstybėje narėje – Olandijoje), tačiau LVAT teisėjų kolegija šios aplinkybės net nekvestionavo, padare? visiškai jos neatitinkančią teisine? išvada?, kad pareiškėjo įvežtos ES kilmės prekės turi būti apmokestintos.
63. Dėl LVAT nutarties motyvuojamosios dalies 58–59 punktų išvadų? pareiškėjas pažymi, kad LVAT teisėjų kolegijos teiginys (nutarties 59 p.), jog ,,prekių kilme? (lengvatine? prekių kilme?) yra svarbi tik tuomet, kai prekėms taikomos lengvatiniu? tarifu? priemonės arba lengvatinės netarifinio reguliavimo priemonės“ yra akivaizdžiai prieštaraujantis materialinės teisės normoms. Šis LVAT nutarties teiginys / argumentas, kuriuo grindžiamos ir teismo galutinės išvados, jog prekių kilmės instituto taikymas bylos teisingam išsprendimui reikšmės neturi, materialiniu? ES muitu? teisės normų taikymo aspektu yra akivaizdžiai neteisingas vien jau dėl to, kad ES muitu? teisėje (Sąjungos muitinės kodekse) yra išskiriama bei atskirai reglamentuojama tiek nepreferencine? (nelengvatine?), tiek preferencine? prekių kilme? (t. y. šis teisinis institutas taikomas abiem atvejais, žr. palyginimui Sąjungos muitinės kodekso 59 ir 64 straipsnius, kur atskirai reguliuojamos abi kilmės rūšys (o ne viena, t. y. tik lengvatine? kilme?). Be to, pagal prekių kilme? apskritai sprendžiama, ar prekes galima apmokestinti, ar ne. Atitinkamai, LVAT teisėjų kolegijos argumentacija, jog prekių kilmės teisinis institutas šiuo ginčo atveju (ar apskritai analogiškais prekių importo / įvežimo i? ES muitu? teritorija? atvejais) teisiniu požiūriu nėra svarbus, ar kad jis sietinas tik su lengvatinėmis (preferencinėmis) muitu? tarifu? priemonėmis yra neteisinga (ES materialinės muitu? teisės aiškinimo ir taikymo požiūriu), nes tokiu atveju yra paneigiama nepreferenciniu? (nelengvatiniu?) prekių kilmės taisyklių? (Sąjungos muitinės kodekso 59 str.) taikymo svarba, poreikis ir net apskritai ju? objektyvus egzistavimas, kuris visuotinai pripažįstamas ir muitu? teisės doktrinoje. Iš Sąjungos muitinės kodekse įtvirtinto teisinio reguliavimo bei ESTT praktikos akivaizdu, kad prekių kilme?, kaip muitu? teisės institutas, egzistuoja ne tik tam, kad būtų galima nuspręsti, ar prekių apmokestinimui importo mokesčiais bus taikomos lengvatos (preferencijos) ar ne, bet ir tam, jog būtų galima nuspręsti (atskirti) ar apskritai prekės turi būti apmokestinamos, nes ES kilmės prekės nėra ir negali būti importo (muitu?) mokesčio objektu. Dėl šios priežasties, remiantis ES muitu? teisėje įtvirtintais kriterijais (žr. Sąjungos muitinės kodekso 60 str.) prekių? kilme? pagal objektyvius kriterijus turėtų būti nustatinėjama bei vertinama ir tais atvejais, kai prekėms netaikomos jokios specialios lengvatiniu? tarifu? priemonės arba lengvatinės netarifinio reguliavimo priemonės (žr. ESTT sprendimą byloje Nr. C-56/06, Asda Stores Ltd v Commissioners of Her Majesty’s Revenue and Customs, sprendimo 60 p., taip pat 28 p.).
64. Pareiškėjas akcentuoja, kad LVAT nutartimi teisėjų kolegija pripažino ir sutiko, jog pareiškėjo įvežtos ginčo prekės yra Sąjungos kilmės (kas realiai ir atitiko ginčo teisiniu? santykiu? faktine? situacija?), tačiau kartu teigia, kad jos galėjo būti muitinės įstaigų? apmokestintos kaip trečiųjų valstybių kilmės prekės (konvenciniu ES muitu? tarifu), nors šios dvi išvados yra tarpusavyje loginiu ir teisiniu požiūriu nesuderinamos.
65. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį i? tai, kad LVAT taip pat atmetė galimybe?, jog nagrinėjamoje situacijoje galėtų būti patenkintas pareiškėjo prašymas pagal Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsni? atsisakyti išieškoti importo muito suma? (skolininko veiksmuose nepastebėjus apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių) bei papildomai šiuo klausimu pažymėjo, kad nustatytos faktinės aplinkybės tariamai nepatvirtina, jog susiklostė ypatingos aplinkybės, kuomet ES valstybe? nare? apmokestina ES kilmės prekes trečiųjų? šalių muitu (LVAT nutarties 60 p.). Nurodytos teisinės aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju ES valstybe? nare? (Lietuvos Respublika) kaip tik ir apmokestino iš Izraelio fiziškai įvežtas ES kilmės prekes trečiųjų šalių muitu, nors nei Izraelyje, nei jokioje kitoje trečiojoje valstybėje nebuvo atlikti jokie trečiosios valstybės prekių kilmės statusą suteikiantys veiksmai / operacijos.
66. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo vertinimu, nebuvo įrodyta ar pagrįsta, kad pareiškėjas ar kiti asmenys ginčo prekes Izraelyje kaip nors apdorojo, perdirbo, keitė jų pobūdį? dėl ko galėjo pakisti prekių muitinės kilmės statusas (pagal Sąjungos muitinės kodekso 59 – 64 straipsnius ir Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, įsteigiančio asociacija? tarp Europos Bendrijų bei jų valstybių nariu? ir Izraelio Valstybės 4 protokolo „Dėl sąvokos ,,produktu? kilme?“ apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo metodu?“ nuostatas ir jame apibrėžtus prekių kilmės kriterijus). Vadinasi, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti atsisakyti išieškoti importo muito suma? iš pareiškėjo ir jokios apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių iš jo pusės nebuvo, nes jis tiesiog įvežė i? Lietuvos Respublikos (bei kartu – ES) muitu? teritorija? ES kilmės prekes (dažus), niekaip nepakeistus ir neperdirbtus Izraelyje, kas viso bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta ir net neužginčyta. Tokiu būdu LVAT teisėjų kolegija nutartyje padare? visiškai priešingą bylos teisinėms aplinkybėms teisine? išvadą, kuri tiesiogiai prieštarauja bylos teisiniam ir faktiniam pagrindui, ES materialinėms muitu? teisės normoms (kurios visose ES valstybėse narėse privalo būti taikomos vienodai) ir ESTT praktikai. Tokiu būdu šie ir kiti nurodyti LVAT teisėjų? kolegijos išaiškinimai, pareiškėjo vertinimu, prieštarauja tiek ES bendrojo muitu? tarifo esmei, tiek ir importo muito sampratai pagal ES muitu? teise? bei ESTT praktika?, kas sudaro objektyvu? teisini? pagrindą procesą? byloje atnaujinti ABTI? 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto ir 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindais.
Atsiliepimas
67. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-2369-442/2021, kuriame teigia, jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais atnaujinimo pagrindais, todėl procesas neatnaujinamas.
68. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas, įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis 12 punkte, netaikytinas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje ginčui aktualioje byloje nesuformavo jokios kitokios (nevienodos) administracinių teismų praktikos, pareiškėjo prašyme nenurodė jokios administracinių teismų skirtingos praktikos. Pareiškėjas taip pat galimam proceso atnaujinimui nurodė būtinybę užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tačiau prašyme nurodė, kad galutine 2021 m. birželio 30 d. nutartimi LVAT teisėjų kolegija akivaizdžiai nukrypo nuo suformuotos vienodos ESTT praktikos mokestinių ginčų su muitine bylose. Trečia, prašyme nurodyta ESTT praktika ar cituojamos Sąjungos muitinės kodekso normos nėra taikytinos ginčo situacijai, t. y. šioje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės (iš trečiosios šalies į ES importuojamos ES kilmės prekės, tačiau pagal ES ir trečiosios šalies (šiuo atveju Izraelio) susitarimą importo muitų lengvatos taikytinos tik trečiosios valstybės kilmės prekėms) neatitinka faktinių aplinkybių pareiškėjo prašyme nurodytose ESTT bylose ar cituojamose Sąjungos muitinės kodekso normose.
69. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant. Prašyme konkrečiai nenurodyta, kuri administraciniuose aktuose ir teismų sprendimuose pritaikyta materialioji teisės norma buvo pritaikyta nepagrįstai.
Atsiliepimas
70. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su prašyme išdėstyta pozicija, kad kai nagrinėjamu atveju nustatoma, jog ginčo prekės yra ES kilmės, jos apskritai nėra ir negali būti muito mokesčio objektas, o konvenciniai muitai galėjo būti taikomi tik tuomet, jei būtų nustatyta ir įrodyta, kad ginčo prekės yra kilusios iš kitų (trečiųjų) šalių, tačiau jokiu būdu ne iš pačios ES, kaip šiuo metu konstatuota LVAT nutartyje. Tokios savo pozicijos, Kauno teritorinės muitinės vertinimu, nepagrindė konkrečiomis materialiosios teisės normomis, kurios, be kita ko, galimai pagrįstų teismų taikytų materialinės teisės normų esminius pažeidimus. Be to, ginčui aktualios prekės prarado ES prekių statusą, kai buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, todėl šiuo atveju jas importavus į Sąjungos muitų teritoriją, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies a punktu, atsirado importo skola muitinei. Teismas šiuo klausimu detaliai pasisakė. Sąjungos muitinės kodekso 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad visos Sąjungos muitų teritorijoje esančios prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą, išskyrus atvejus, kai nustatoma, kad jos nėra Sąjungos prekės. Ne Sąjungos prekės, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 24 punktu, laikomos 23 punkte nenurodytos prekės arba Sąjungos prekių muitinį statusą praradusios prekės, o to paties teisės akto 154 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad Sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis, kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos. Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 23 punkte nustatyta, kad Sąjungos prekės – prekės, priskiriamos kuriai nors iš šių kategorijų: a) tik Sąjungos muitų teritorijoje gautos prekės, kurių sudėtyje nėra iš Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių šalių ar teritorijų importuotų prekių; b) iš Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių šalių ar teritorijų į šią teritoriją įvežtos ir į laisvą apyvartą išleistos prekės; c) prekės, gautos arba pagamintos Sąjungos muitų teritorijoje arba vien tik iš b punkte nurodytų prekių, arba iš a ir b punktuose nurodytų prekių. Kad ginčui aktualios prekės į Lietuvos Respublikos (ES muitų) teritoriją buvo įvežtos iš ne ES muitų teritorijoje šalies ginčo nėra. Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo iš Izraelio importuotos ES kilmės prekės prarado Sąjungos prekių muitinį statusą, kai jos buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos.
Žemesnės instancijos teismas
71. LVAT vadovavosi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, Sąjungos muitinės kodekso 56 straipsnio 2 dalies d punktu, 64 straipsnio 2 dalimi. Atsižvelgiant į tai, kad prekės buvo importuotos iš šalies nepriklausančios ES ar ES muitų teritorijai, todėl ir buvo vadovautasi teisės aktu, numatančiu tokio pobūdžio santykius dėl kilmės dokumentų, lengvatų taikymo tarp ES ir Izraelio. Šiuo atveju, be kita ko, buvo vadovautasi 2015 m. gruodžio 22 d. ES-Izraelio asociacijos tarybos sprendimo Nr. 2/2005 16 straipsnio nuostata, kuri numato, jog importo muitų lengvatos, pateikus EUR.1 judėjimo sertifikatą, EUR-MED judėjimo sertifikatą arba sąskaitos faktūros deklaraciją, taikomos, kai Bendrijos kilmės prekės importuojamos į Izraelį arba Izraelio kilmės prekės importuojamos į Bendriją.
72. Trečiasis suinteresuotas asmuo, be kita ko, pažymi ir tai, kad pareiškėjo pozicija, jog ginčo prekės yra ES kilmės, jos apskritai nėra ir negali būti muito mokesčio objektas, bei tai, kad pareiškėjo veiksmai, siekiant pasinaudoti lengvatinius importo muito tarifu, yra nenuosekli, kintanti priklausomai nuo proceso stadijos.
73. Pažymi, kad atleidimas nuo muitų galimas tik išpildžius tam tikras sąlygas, o ne, kaip teigia prašyme, aktualios ES kilmės prekės apskritai nėra ir negali būti muito mokesčio objektas. Sąjungos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ne Sąjungos prekės pirma eksportuotos iš Sąjungos muitų teritorijos kaip Sąjungos prekės, o po to per trejus metus grąžintos atgal į šią teritoriją bei deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą įforminti, suinteresuoto asmens prašymu atleidžiamos nuo importo muito. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atleidimas nuo importo muito taikomas tik tuo atveju, jei prekės grąžinamos tokio paties pavidalo, kokios buvo eksportuotos, o 6 dalyje nustatyta, kad atleidimui nuo importo muito pagrįstai pateikiama informacija, įrodanti, jog įvykdytos tokio atleidimo sąlygos.
74. Nurodo, kad išnagrinėjus kartu su tikrintomis EID muitinio įforminimo ir tikrinimo metu pateiktus dokumentus nustatyta, kad Bendrovė iš Izraelio įmonės importavo įvairias prekes, skirtas transporto priemonių dažymui, kurias tikrinamomis EID pagal muitinio įforminimo metu pateiktus dokumentus deklaravo pasirinktinai muitinės procedūrai (4000), kaip tai numatyta Sąjungos muitinės kodekso 150 straipsnyje, nurodydama lengvatinę Europos Sąjungos kilmę. Bendrovė nei muitinio įforminimo metu, nei po muitinio įforminimo minėtų EID tikslinimo ir muito perskaičiavimo pripažįstant prekes grąžintomis eksportuotomis pagrįsti dokumentų, kaip to reikalauja teisės aktai (Komisijos įgyvendinimo reglamento 253 str. 1 d.), nepateikė. Taip pat, iš pateiktų dokumentų nėra galimybės identifikuoti ar prekės, kurias norima pripažinti grąžintomis eksportuotomis ES lengvatinės kilmės prekėmis, tikrai pirma buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos (muitinei nepateikti dokumentai, su kuriais jos buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos) ir grąžintos tokio paties pavidalo, kokio buvo eksportuotos. Taip pat nagrinėjamais atvejais nei muitinio įforminimo, nei patikrinimo metu Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, kad iš ES eksportuotos ginčo prekės importo į Izraelį metu turėjo ES kilmės statusą įrodantį dokumentą (EUR.1 sertifikatą ar KDS), t. y. kad ES pagaminta prekė įgijo ES lengvatinę kilmę, todėl teigti, jog jos pripažintinos grąžintomis eksportuotomis ES lengvatinį kilmės statusą turinčiomis prekėmis nėra teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
75. Atsakovas Muitinės departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2360-442/2021, kuriame nurodo, kad pareiškėjo prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesas neatnaujintinas.
76. Teigia, kad pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė ir nepagrindė, kad LVAT teisėjų kolegija nagrinėtoje administracinėje byloje akivaizdžiai nukrypo nuo suformuotos vienodos ESTT praktikos mokestinių ginčų su muitine bylose, o prašyme nurodytos ir cituojamos ESTT bylos nėra konkrečiai susijusios su nagrinėta ginčo situacija ir neatitinka konkrečių nagrinėtos administracinės bylos faktinių aplinkybių.
77. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas prašyme ir esmės išdėsto apeliacinio skundo argumentus, dėl kurių, nagrinėdamas administracinę bylą, pasisakė LVAT, tačiau nenurodo ir nepateikia argumentų, kurie akivaizdžiai pagrįstų, jog bylą nagrinėjęs teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant ir tai galėjo turėjo įtakos priimti neteisėta sprendimą ar nutartį.
78. Atsakovo vertinimu, LVAT tinkamai taikė kilusiam ginčui aktualius ES muitų teisės aktus bei susitarimus ir priėmė pagrįstą nutartį, tuo tarpu pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nepateikė akivaizdžių argumentų, pagrindžiančių LVAT padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant ar nukrypimą nuo suformuotos vienodos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos. Atsakovas pažymi ir tai, kad LVAT priėmus pareiškėjui nepalankią nutartį, iš esmės yra siekiama pakartotinio administracinės bylos nagrinėjimo, o tai yra nesuderinama su teisinio apibrėžtumo principu, reiškiančiu, kad teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, o nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
79. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2369-442/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.
80. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).
81. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011) ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės, dar kartą ištirti byloje esantys įrodymai, kuriuos ištyrė ir įvertino tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui.
Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą
82. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
83. Siekiant atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).
84. Procesas aptariamu pagrindu gali būti atnaujintas tik nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
85. Aptariamas proceso atnaujinimo pagrindas iš esmės siejamas su pažeidimo akivaizdumu. Prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir „esminė“, t. y. tokia, kuri daro teismo procesinį sprendimą neteisėtu. Teismo padarytas „esminis materialiosios teisės normų pažeidimas“ gali būti suprantamas kaip (i) konkrečioje teisės normoje esančios aiškios taikytinos nuostatos netaikymas, (ii) imperatyviosios teisės normos netaikymas, (iii) vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir (iv) kiti panašūs atvejai (žr., pvz., 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).
86. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, kad pareiškėjas teiginį, jog LVAT padarė akivaizdų materialinės ES muitų teisės normų pažeidimą grindžia šiais aspektais:
86.1. LVAT nutarties motyvuojamosios dalies 53 punkto išvada yra akivaizdžiai neteisinga materialinių ES muitų teisės normų požiūriu. Pareiškėjas teigia, kad Sąjungos muitinės kodekse ir ES muitų teisės doktrinoje yra aiškiai išskiriami trys esminiai importo muito mokesčio apskaičiavimo elementai, kurie turi būti privalomai nustatomi kiekvienu apmokestinimo atveju (Sąjungos muitinės kodekso 57-58 str.), prekių kilmė (Sąjungos muitinės kodekso 59-68 str.) ir vertė (Sąjungos muitinės kodekso 69-76 str.). Pareiškėjas akcentuoja, kad būtent prekių kilmė, o ne prekių muitinis statusas yra vienas iš tų trijų teisinių veiksnių, kuriais remiantis taikomas importo arba eksporto muitas, o LVAT teisėjų kolegijos išvada, kurioje prilyginama prekių muitinio statuso reikšmei yra iš esmės klaidinga, iškreipiantis materialinių ES teisės normų turinį.
86.2. LVAT nutarties motyvuojamosios dalies 57 punkte, nurodydamas, jog ,,nustačius, kad pareiškėjo iš Izraelio importuotos prekės yra Sąjungos kilmės, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad jos nepatenka į muitų lengvatos taikymo sritį pagal minėtą sprendimą“, – pažeidė materialinės ES muitų teisės normas. Pareiškėjas teigia, kad principas, jog ES bendrasis muitų tarifas yra taikomas tik trečiųjų valstybių kilmės prekėms yra, kaip reikalaujama ESTT praktikoje, tiesiogiai bei aiškiai įtvirtintas ES muitų teisės aktuose, konkrečiai ES Kombinuotoje Nomenklatūroje (ES Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifu? ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitu? tarifo I priedas), 1B skyriaus „Bendrosios taisyklės, taikomos muitams“ 1 dalyje. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad pagal SESV 30 ir 34-36 straipsnių, pagal kuriuos ES kilmės prekėms jokie papildomi apribojimai (muitų forma) ES valstybėse nėra ir negali būti taikomi – priešingai, joms galioja nuostata dėl laisvo prekių judėjimo.
86.3. LVAT nutarties 59 punkte teigiama, kad ,,prekių kilmė (lengvatinė prekių kilmė) yra svarbi tik tuomet, kai prekėms taikomos lengvatinių tarifų priemonės arba lengvatinės netarifinio reguliavimo priemonės“, tačiau, pareiškėjo vertinimu, ši LVAT pozicija materialinių ES muitų teisės normų taikymo aspektu yra akivaizdžiai neteisinga, nes ES muitų teisėje (Sąjungos muitinės kodekse) yra išskiriama bei atskirai reglamentuojama tiek nepreferencinė (nelengvatinė), tiek preferencinė prekių kilmė (t. y. šis teisinis institutas taikomas abiem atvejais, žr. Sąjungos muitinės kodekso 59 ir 64 straipsnius). Taip pat, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 60 straipsniu, teigia, kad prekių kilmė pagal objektyvius kriterijus turėtų būti nustatinėjama bei vertinama ir tais atvejais, kai prekėms netaikomos jokios specialios lengvatinių tarifų priemonės arba lengvatinės netarifinio reguliavimo priemonės.
86.4. LVAT atmetė galimybę, kad nagrinėjamoje situacijoje galėtų būti patenkintas pareiškėjo prašymas dėl Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio. Pareiškėjas paaiškina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta ar pagrįsta, kad pareiškėjas ar kiti asmenys ginčo prekes Izraelyje kaip nors apdorojo, perdirbo, keitė jų pobūdį dėl ko galėjo pakisti prekių muitinės kilmės adresas (pagal Sąjungos muitinės kodekso 59-64 straipsnius bei Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, įsteigiančio asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Izraelio Valstybės 4 protokolo).
87. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytos argumentus dėl, jo vertinimu, LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2369-442/2021 padarytų ES materialios teisės normų pažeidimų, pažymi, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių akivaizdžių argumentų, jog buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas. Pareiškėjas iš esmės prašymą grindžia subjektyviu aiškinimu (žr. šios nutarties 86.1–86.4 p.), pagrindžiančiu būtent jo poziciją, kurios nepalaikė nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas.
88. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ,,Sąjungos kilmės prekių“ neapmokestinimu, pažymi, kad šis klausimas patenka ne į pareiškėjo nurodomas, bet, bet kita ko, į Sąjungos muitinės kodekso 203 straipsnio taikymo sritį. Tačiau prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nepateikia jokių argumentų dėl šios nuostatos taikymo ar netinkamo jos taikymo nagrinėtoje byloje. Nėra byloje duomenų, kad mokestinio ginčo nagrinėjimo metu klausimas dėl Sąjungos muitinės kodekso 203 straipsnyje numatyto prekių grąžinimo buvo keliamas; nėra duomenų, kad pareiškėjas, deklaruodamas ginčo prekių įvežimą į Sąjungos muitų teritoriją, deklaravo Sąjungos prekių grąžinimą, ir nurodė, jog yra tenkinamos sąlygos jų neapmokestinimui.
89. Taigi, pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą. Pažymėtina, kad būtent asmuo, prašantis atnaujinti procesą, turi pagrįsti proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose atliktu ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų aiškinimu ir taikymu ginčo situacijoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašyme nepateikta jokių akivaizdžių įrodymų, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, konstatuotina, jog nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą
90. Pareiškėjas taip pat siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu – procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
91. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P-86-822/2015, Nr. P-97-502/2015, Nr. P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
92. Iš pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą matyti, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika yra nevienoda, tačiau pateikia argumentus, jog LVAT teisėjų kolegija akivaizdžiai nukrypo nuo vienodos ESTT praktikos mokestinių ginčų su muitine bylose. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėjas remiasi gausia ESTT praktika, akcentuoja, jog LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2369-442/2021 nesivadovavo ESTT praktika, kuri buvo cituojama apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo cituojamas ESTT bylas, prieina prie išvados, kad jos nėra susijusios su nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais. Be to, iš pareiškėjo pateikiamų argumentų matyti, kad jis iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus.
93. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog LVAT 2021 m. birželio 30 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2369-442/2021 nukrypo nuo ESTT praktikos.
94. Taigi, įvertinus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos bylos peržiūrėjimą iš esmės, iš naujo vertinant byloje surinktus įrodymus pareiškėjui palankia kryptimi, o ne į konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų įrodinėjimą. Tačiau proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas.
95. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-2369-442/2021 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Autoramiksas“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2369-442/2021 atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2369-442/2021 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Autoramiksas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Autoramiksas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.