Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos atstovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2356-232/2013 pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėsaugos pareigūnų veiksmų baudžiamojo proceso metu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Teisingumo ministerija (toliau – apeliantai) apeliaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo atmesti ieškovo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodo tokius argumentus.

1. Teismas netinkamai vertino visas bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovui turtinė ir neturtinė žala padaryta tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismas turėjo atsižvelgti ne tik į valstybės institucijų veiksmus, bet ir paties ieškovo veiksmus, galimai prisidėjusius prie proceso trukmės. Ieškovas aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis, teikiant įvairius skundus dėl atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų. Buvo skundžiami beveik visi procesiniai sprendimai baudžiamojoje byloje.

2. Teismas neargumentavo ieškovui priteistos 10 000 Lt turtinės žalos dydžio. Ieškovas, grįsdamas turtinės žalos dydį, pateikė pinigų priėmimo kvitą 19 000 Lt sumai už advokato paslaugas, tačiau nėra aišku kokioje baudžiamojoje byloje ir už kokias teisines paslaugas yra sumokėta. Teismas šio mokėjimo kvito nesiejo su ieškovo prie 2008 m. gruodžio 16 d. ieškinio pridėtomis advokato M. B. 2008 m. liepos 1 d. ir 2008 m. gruodžio 3 d. sąskaitomis už teisinę pagalbą. Negali būti priteisiamos pareiškėjo išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga. 2008 m. liepos 1 d. sąskaitoje už teisinę pagalbą Nr. BAK 0016 nurodyta, kad klientas apmoka atskirai ir už susipažinimą su bylos medžiaga.

3. Teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vieningos teismų praktikos priteisiant išlaidas gynėjo paslaugoms apmokėti. Teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 27 d. konsultacija Nr. B3-364, Teismų praktika Nr. 24).

4. Teismas sumažindamas turtinės žalos dydį, rėmėsi tik tuo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, tačiau nepasisakė dėl kitų kriterijų, pavyzdžiui, bylos (ne)sudėtingumo. Teismas pripažino, kad byla nebuvo sudėtinga ir didelės apimties tyrimo objektų prasme. Tai turėjo būti įvertinta sprendžiant dėl išlaidų būtinumo, proporcingumo.

5. Ieškinys dėl neturtinės žalos, nesant būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei, turėjo būti atmestinas, nes sprendime konstatuojama, kad dėl ikiteisminio tyrimo metu pritaikytos kardomosios priemonės ieškovas nepatyrė realių nuotolių. Pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.

6. Bylinėjimosi išlaidos nebuvo paskirstytos teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nustatyta, kad 2007 m. birželio 4 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 40-1-341-07 pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės AB „Gubernija“ turto išvaistymo (b. b. t. 1, b. l. 3). 2007 m. rugpjūčio 23 d. ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą (b. b. t. 2, b.l. 95-100). Šiaulių apygardos prokuratūros 2008 m. sausio 4 d. nutarimu ieškovui skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (b. b. t. 4, b. l. 122-125). Šiaulių apygardos prokuratūra 2008 m. liepos 18 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu dalyje dėl darbo užmokesčio išmokėjimo T. S. ir L. A. (b. b. t. 9. b. l. 124-128). 2008 m. rugpjūčio 8 d. ieškovui įteiktas pranešimas apie įtarimą, susiaurinus įtarimų apimtį (b. b. t. 10, b. l. 8). 2008 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu jam skirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. b. t. 10, b. l. 44-45). 2008 m. rugpjūčio 29 d. pratęstas ieškovo nuosavybės teisių apribojimas (b. b. t. 10, b. l. 63-64). Šiaulių apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartimi nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 40-1-341-07 dėl ieškovo patraukimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (b. b. t. 10, b. l. 118-121). Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 10 d. nutartimi buvo panaikinta Šiaulių apygardos prokuratūros 2008 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir Šiaulių apygardos teismo 2008 m. sausio 4 d. nutarimas, kuriuo apribotos R. D. nuosavybės teisės (b. b. t. 10, b. l. 149-150).

Apeliaciniu skundu kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, atlyginimo.

Apeliaciniai skundai tenkintini.

CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi įstatymas nustatyto, kad valstybės atsakomybė atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, o tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio. Minėto straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu, o išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-183/2006; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012 kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų baudžiamojo proceso metu. Pareigūnų veiksmų neteisėtumas grindžiamas: ieškovo turto laikino nuosavybės teisių apribojimu, rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymu, nepateisinamai uždelstu ikiteisminiu tyrimu (ieškinio 6-11 lapai). Šiame kontekste pastebėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-129/2014).

Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus iš dalies tenkino iš esmės pritaręs Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartyje išdėstytoms išvadoms, jog dalis ikiteisminio tyrimo veiksmų buvo pertekliniai, užtęsę bylos nagrinėjimą. Taip pat konstatavo, jog tarp šalių egzistavo civiliniai teisiniai santykiai (tai byloje buvo nustatyta jau 2008 m. kovo mėnesį), ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto darbo užmokesčio išmokėjimo vyko vangiai, o pagrindo ieškovui skirti kardomąją priemonę-rašytinį pasižadėjimą neišvykti nebuvo, laikinas turto nuosavybės teisių apribojimas nebuvo proporcingas. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėsaugos pareigūnų veiksmų neteisėtumą siejo su teisėsaugos pareigūnų vangiai atliekamu ikiteisminiu tyrimu dėl neteisėto darbo užmokesčio priteisimo, pertekliniais ikiteisminio tyrimo veiksmais, užvilkinusiais bylos nagrinėjimą bei nepagrįstai taikytomis kardomosiomis ir kitomis procesinėmis priemonėmis. Tačiau teisėjų kolegija, nagrinėjamų bylos aplinkybių kontekste neturi pagrindo sutikti, kad skundžiamame sprendime nurodomi teisėsaugos institucijų veiksmai sąlygojo ieškovui neturtinę žalą, kuri įvertintina pinigine išraiška.

BPK 166 straipsnio 1 dalis nustato, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Taigi, ne ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant minėtoms sąlygoms, nors vėliau tyrimas ir nutrauktas, yra neteisėtas veiksmas, o priešingai – jo nepradėjimas, esant BPK nustatytoms sąlygoms, būtų vertinamas neteisėtu. Akivaizdu, kad faktiškai kiekvienu atveju, kai asmens atžvilgiu pradedamas ikiteisminis tyrimas, ypač jei jis užsitęsia nepateisinamai ilgai, taikomi apribojimai paprastai sukelia asmeniui nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir pan. Tačiau akivaizdu ir tai, kad ne kiekvienu atveju, kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, jau yra pagrindas konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą apskritai ar netgi ir tuo atveju, jei ikiteisminio tyrimo metu būtų tam tikri veiksmai pripažinti neteisėtais, nes veiksmų neteisėtumas atskirai paėmus yra tik viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, nebūtinai reiškiančių, kad dėl to atsirado žala. Kiekvienu atveju, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, vertintina kaip ir kiek proporcingai ikiteisminio tyrimo veiksmai suvaržė asmens teises, kiek tai truko, kokias pasekmes turėjo ir pan. Sutiktina su apeliantų argumentais, kad Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartis, kuria ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, turi būti vertinama visų bylos aplinkybių kontekste, o ieškovo nurodyti neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai (neveikimas) baudžiamojo proceso metu- civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu ir pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nustatant neturtinės žalos faktą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, formuojama teismų praktika, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Įrodyti neturtinės žalos faktą, kaip ir kitas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas neturtinės žalos atlyginimui, kaip civilinių teisių gynimo būdui, taikyti yra ieškovo pareiga (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo visiškai sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis vadovaujantis aukščiau minėta Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje, jog dalis ikiteisminio tyrimo veiksmų buvo pertekliniai, užtęsę bylos nagrinėjimą. Visų pirma, kaip matyti iš Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarties paties turinio, šia nutartimi buvo sprendžiamas apylinkės teismo nutarties, kuria nustatytas naujas ikiteisminio tyrimo terminas pagrįstumas, kai jau yra pasibaigęs įstatymo nustatytas ikiteisminio tyrimo terminas, o prašymas jį pratęsti dar nesuėjus galutiniam terminui nepateiktas. Taigi, šioje nutartyje pateiktas ikiteisminio tyrimo veiksmų trukmės vertinimas baudžiamojo proceso įstatymo normų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo trukmę, kontekste, o pertekliniai ikiteisminio tyrimo veiksmai siejami su naujai nustatytinu terminu ikiteisminiam tyrimui atlikti, bet ne su jau atliktų teisėsaugos pareigūnų veiksmų vertinimu, t.y. būsimi ikiteisminio tyrimo veiksmai, su kuriais sietinas naujo termino ikiteisminiam tyrimui nustatymas, būtų pertekliniai, o ne jau atlikti. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad dalis ikiteisminio tyrimo veiksmų buvo pertekliniai ir įtakojo baudžiamojo proceso trukmę. Pažymėtina, kad spręsti apie tai, kokie veiksmai ikiteisminiame tyrime buvo pertekliniai, apskritai gana sudėtinga, nes ar jie buvo pertekliniai galima padaryti išvadas tik retrospektyviai vertinant ir tik pagal pasekmes, nes vien tai, kad jie papildomų rezultatų neatnešė, dar nereiškia, kad ir nebuvo pagrindo tikėtis rezultato jų atlikimo metu.

Tokiu atveju, vertinant ikiteisminio tyrimo trukmės įtaką ieškovo patirtiems išgyvenimams įvertinti (neturtinei žalai), pastebėtina, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nuo įtarimų jam pareiškimo, vyko vienerius metus ir mėnesį, kas savaime nėra laikytinas itin ilgu. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2007 m. birželio 4 d. Įtarimai ieškovui dėl sunkaus nusikaltimo (BK 184 str. 2 d.) pareikšti 2007 m. rugpjūčio 23 d., tyrimas dalyje nutrauktas- 2008 m. liepos 18 d., visa apimtimi nutrauktas 2008 m. rugsėjo 22 d. Viso ikiteisminio tyrimo metu nepertraukiamai buvo atliekami įvairūs ikiteisminio tyrimo veiksmai, t.y. vyko liudytojų apklausos, jų apklausta daugiau nei dešimt, reikalauti įvairūs dokumentai iš atitinkamų institucijų, aiškintasi buvusių AB „Gubernija“ darbuotojų, kuriems neva neteisėtai išmokėtas darbo užmokestis, gyvenamoji vieta ir pan. Šie veiksmai (siunčiami šaukimai liudytojams į apklausas, pati apklausa, laukiama atsakymų iš pateiktas užklausas ir pan.) laiko požiūriu užtrunka tam tikrą laiko dalį, kuri nagrinėjamu atveju nelaikytina nepagrįstai neprotingu, pažeidžiančiu baudžiamojo proceso dalyvių teises. Nors iš liudytojų parodymų nustatyta, kad turtas (įranga) išvežtas UAB „Druskininkų rasa“ ir/arba UAB „Selita ir ko“, tačiau, šioms aplinkybėms nepasitvirtinus, įtarimai buvo pareikšti ir ieškovui kaip atsakingam už jam patikėtą turtą asmeniui. Remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo išvadai, kad ikiteisminis tyrimas dėl savo trukmės ypatingai apsunkino ieškovo kasdieninę veiklą ar sukėlė ženkliai ryškesnius išgyvenimus nei paprastai asmuo dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo gali patirti. Ikiteisminio tyrimo metu jis dalyvavo tik keliose apklausose, inter alia akistatoje su kitu įtariamuoju. Pastebėtina, kad ieškovas pats negalėjo tiksliai pasakyti nei kur yra turtas, nei kokiu teisiniu pagrindu jis atsirado pas trečiuosius asmenis. Todėl, atsižvelgiant į inkriminuojamą nusikalstamos veikos sudėtį, buvo siekiama išsiaiškinti ne tik turto buvimo vietą, tačiau ir jo atsiradimo pas trečiuosius asmenis teisinį pagrindą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jau 2008 m. kovo mėnesį buvo nustatyta, kad tarp AB „Gubernija“, UAB „Linos namai“ ir UAB „Druskininkų rasa“ egzistavo civiliniai teisiniai santykiai. Visgi teisėjų kolegija sprendžia, kad apie tarp šalių egzistavusius išimtinai tik civilinius santykius buvo galima spręsti tik atlikus pakankamus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir įvertinus visas tyrimui reikšmingas aplinkybes. Pastebėtina ir tai, kad užtruko ir pats įrangos suradimo bei jos identifikavimo procesas, o teisinis pagrindas, kuriuo ši įranga atsirado pas trečiuosius asmenis, taip ir nebuvo nustatytas. Taigi, nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo veiksmai vyko nepertraukiamai, todėl spręsti, kad jie buvo vilkinami (o būtent tai galėtų būti vertinama kaip neteisėta veika), teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo.

Nėra pagrindo sutikti su teismo išvadomis, kad ikiteisminis tyrimas dalyje dėl darbo užmokesčio išmokėjimo pradėtas tik 2008 m. balandžio 17 d. prokurorei davus nurodymus išsiaiškinti L. A. ir T. S. gyvenamąsias vietas ir apklausti juos liudytojais. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pareikšti įtarimai ir įtariamųjų bei liudytojų apklausos vyko visų tiriamų nusikalstamų veikų apimtimi (b.b. t. 2, b. l. 1), jau nuo 2007 m. liepos mėnesio buvo renkami rašytiniai įrodymai, turintys įtakos minėtai nusikalstamai veikai tirti (buvo renkami duomenys apie darbuotojų apsigyvenimą Lietuvoje, darbo vizas ir pan.) (b. b. t. 2, b. l. 2-17). Kita vertus, net ir sprendžiant, kad tyrimas šioje dalyje buvo nepakankamai aktyvus, spręsti, kad tai per se ieškovui sukėlė neturtinę žalą, pakankamo pagrindo nėra, kadangi bet kuriuo atveju, net ir nutraukus ikiteisminį tyrimą dalyje dėl galimai neteisėtai išmokėto darbo užmokesčio, ikiteisminis tyrimas nesibaigė, o buvo tęsiamas dėl kitų nusikalstamų veikų, susijusių su turto išvaistymu (įrangos praradimu), t.y. ieškovas iš baudžiamojo proceso nebuvo eliminuotas.

Sprendžiant baudžiamųjų procesinių priemonių taikymo pagrįstumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad ieškovui taikyta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti neproporcingai apribojo jo judėjimo laisvę. To, kaip reikšmingos aplinkybės, faktiškai nekonstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Šių procesinių priemonių taikymo pagrįstumą ieškovas galėjo pasitikrinti skųsdamas prokuroro nutarimus įstatymo nustatyta tvarka baudžiamajame procese (BK 63 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, spręsdami kardomosios priemonės paskyrimo ieškovui klausimą, veikė pažeisdami baudžiamojo įstatymo nustatytą tvarką. Vienas iš kardomųjų priemonių tikslų yra užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese (BK 119 str.). Kaip minėta, ieškovui buvo pareikšti įtarimai sunkaus nusikaltimo padarymu, o ieškovui paskirta kardomoji priemonė buvo faktiškai viena švelniausių. Ši procesinė prievartos priemonė taikyta 2008 m. rugpjūčio 12 d., panaikinta 2008 m. spalio 10 d., t.y. galiojo vos porą mėnesių. Ieškovas neišnaudojo visų įstatymo jam numatytų galimybių ginčyti minėtą prokuroro nutarimą dėl kardomosios priemonės paskyrimo, neskundė prokuroro nutarimo atsisakyti tenkinti jo prašymą panaikinti kardomąją priemonę ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 63 str. 1 d.). Byloje nėra duomenų, kad kardomosios priemonės- rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymas įtakojo ieškovo judėjimo laisvės apribojimą. Teismui nepateikta įrodymų, kad kardomosios priemonės galiojimo metu jis turėjo neatidėliotinų darbinių ar asmeninių reikalų, kurių negalėjo realizuoti dėl pritaikytų kardomųjų priemonių susijusių su judėjimo laisvės apribojimu. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, kitam įtariamajam A. G. buvo leista išvykti į Serbijos Respubliką darbo reikalais (b.b. t. 10, b. l. 94). Ieškovas civilinės bylos nagrinėjimo metu pateikė teismui įrodymus, pagrindžiančius, jog jis 2008 m. rugsėjo 11 d. prašė teisėsaugos pareigūnų leidimo išvykti į užsienį švęsti sutuoktinės jubiliejų (t. 1, b. l. 44), tačiau šios galimybės praradimas pagal savo pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas pripažinti patyrimu nepatogumų ir išgyvenimų tokio lygmens, kuris pakankamas vertinti juos pinigine išraiška kaip neturtinę žalą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ieškovas 2008 m. rugsėjo 23 d. pateikė prašymą dėl laikinųjų nuosavybės teisių apribojimo ir kardomosios priemonės panaikinimo, kuris Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 10 d. nutartimi buvo tenkintas (b.b. t. 10, b. l. 145; 149-150). Be to, minėta, kad vien tik ir neteisėti veiksmai per se nesupuonuoja pareigos atlyginti žalą, nes civilinei atsakomybei būtina konstatuoti žalą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija dėl aukščiau minėtų motyvų sprendžia, kad išdėstyti teisėsaugos pareigūnų veiksmai neįtakojo ieškovo deklaruojamos patirtos neturtinės žalos, kuri turėtų būti įvertinta pinigais.

Ieškovas neturtinę žalą ieškiniu siejo ir su laikinu turto nuosavybės teisių apribojimu. Teisėjų kolegija sutinka, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas buvo neproporcingas pareikštų įtarimų apimčiai, t.y. nors įtarimai ieškovui buvo pareikšti dėl didelės vertės maždaug 400 000 Lt vertės turto išvaistymo (b.b. t. 2, b.l. 95-100), laikinas nuosavybės teisių apribojimas taikytas 1 220 284 Lt sumai (b.b. t. 4, b. l. 122-124). Tačiau byloje nėra nustatyta, kad šis apribojimas ieškovui sukėlė kokius nors turtinius praradimus ar kitus sunkumus naudotis areštuotu turtu ar reikšmingus išgyvenimus dėl apribojimo fakto, todėl taip pat nėra pagrindo ir išvadoms, kad šie apribojimai įtakojo ir ieškovas patyrė neturtinę žalą, vertintiną pinigais (CPK 178 str.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias, išgyvenimus ir pan. Teisėjų kolegija įvertina, kad iš medicininių dokumentų matyti, jog 2007 m. gruodžio 10-15 d. d. ieškovas buvo hospitalizuotas dėl kraujotakos sutrikimo galvos smegenyse (t. 1, b.l. 69-70). Tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pats savaime šis faktas neįrodo priežastinio ryšio su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais: visų pirma, medicininiame išraše nurodyta, kad tai yra būklė po persirgto miokardo infarkto; antra, nei kardomosios priemonės paskyrimas, nei ieškovo vertinamas per ilgu ikiteisminis tyrimas negalėtų būti susiję su šiuo sveikatos pablogėjimu, nes jis prasidėjo tada, kai dar nebuvo paskirta kardomoji priemonė, o ikiteisminio tyrimo trukmė nebuvo žinoma. Taigi, iš ieškovo nurodomų neteisėtų veiksmų, kuriais grindžiamas ieškinys, sąsajų su sveikatos pablogėjimu galėtų kelti laikinas turto nuosavybės teisių apribojimas, tačiau ir nuo jo taikymo jau buvo praėjęs daugiau kaip pusmetis, todėl priežastinis ryšys labiau abejotinas, negu tikėtinas. Juo labiau, kad neatmestina, jog ieškovo sveikatai galėjo turėti įtakos jo paties nurodomos aplinkybės, susijusios su ginčų dėl įmonės valdymo tarp akcininkų kilimu ir būtent jų inicijuotu ikiteisminiu tyrimu ieškovo atžvilgiu. Tuo tarpu dėl tų ginčų patirti išgyvenimai neturėtų būti kompensuojami kitų asmenų.

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodžius neturtinės žalos fakto, šis reikalavimas tenkintas nepagrįstai.

Ieškovas taip pat pareiškė reikalavimą atlyginti jo ikiteisminio metu turėtas išlaidas advokato pagalbai. Teismas šį reikalavimą tenkino iš dalies, tačiau jį pagrindžiančių įrodymų faktiškai neanalizavo. Tuo tarpu apeliaciniuose skunduose nurodomi argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, iš tikrųjų kelia abejonių pateiktų įrodymų šiam reikalavimui pagrįsti reikšmingumu.

Neatmestina ir netgi tikėtina, kad šiame ikiteisminiame tyrime ieškovas turėjo išlaidų advokato pagalbai. Tačiau, visų pirma, iš ieškovo pateikto pinigų priėmimo kvito 19 000 Lt sumai matyti, kad ši suma sumokėta 2008 m. gruodžio 12 d. (t. 2, b.l. 2), t.y. jau tada, kai šis ikiteisminis tyrimas ne tik realiai nebevyko, bet ir buvo nutrauktas jau prieš tris mėnesius. Menkai tikėtina, kad iki pat jo nutraukimo ieškovo samdomas advokatas daugiau kaip metus būtų dirbęs nemokamai vien tikėdamasis, kad kada nors su juo bus atsiskaityta ateityje. Antra, iš Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutarties (t. 1, b.l. 161-167) bei ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad AB „Gubernija“ atstovas paprašė atnaujinti procesą nutrauktame ikiteisminiame tyrime, o 2008 m. gruodžio 1 d. Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, ieškovas bei jo dukra buvo perduoti teismui pareiškus kaltinimus, o ieškovo dukra 2011 m. liepos 5 d. nuosprendžiu buvo nuteista, juos gynė tas advokatas (t. 1, b.l. 152-160). Taigi, sulyginus pinigų sumokėjimo datas bei įvertinus minėtas aplinkybes su kitu ikiteisminiu tyrimu bei jame pareikštais kaltinimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad vadovautis pateiktu įrodymu – 2008 m. gruodžio 12 d. pinigų priėmimo kvitu, kaip patvirtinančiu išlaidas būtent nagrinėjamame ikiteisminiame tyrime, vis tik nėra pakankamo pagrindo.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad priimant skundžiamą sprendimą nebuvo įvertintos visos reikšmingos bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybės, dėl ko skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. D. valstybės naudai 24,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.