- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-19
- Bylos Nr.
- 2A-68-372/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-23-3-00023-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė (pran.), Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- M. S.
- Atsakovas
- A. S.
- Trečiasis asmuo
- If P
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja L. Borkovskienė Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00023-2012-0
2013 m. kovo 19 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. S. firmos „Manvesta“ apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. S. firmos „Manvesta“ ieškinį atsakovui A. S., trečiasis asmuo If P&C Incurance AS, veiklą vykdantis per filialą Lietuvoje, dėl žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo tvarka priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė M. S. firma „Manvesta“ kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka, prašydama iš atsakovo A. S. priteisti 26267,87 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, 394 Lt žyminį mokestį, 314,92 Lt vertimo išlaidas ir 1410 Lt teisinio atstovavimo išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. vasario 22 d. atsakovas, vykdydamas savo darbines pareigas, vairuodamas ieškovei priklausantį automobilį MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu apgadino degalinės „Leger“, esančios (duomenys neskelbtini), biuro namelį ir pasišalino iš įvykio vietos. 2010 m. rugsėjo 21 d. Memingeno pirmosios instancijos teismo (Vokietija) įsakymu atsakovas buvo pripažintas eismo įvykio kaltininku, nes sukėlė eismo įvykį - pasišalino iš jo vietos, nepranešdamas kitam įvykio dalyviui ir nukentėjusiajam savo asmeninių duomenų bei duomenų apie transporto priemonę bei įvykio aplinkybes. Atsakovas pagal Baudžiamąjį kodeksą buvo nubaustas 60 dienų uždarbio bauda, bendra 1500 eurų pinigine bauda su vairuotojo pažymėjimo atėmimu. Ieškovei priklausančio automobilio MERCEDES BENZ (duomenys neskelbtini) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta trečiojo asmens If P&C Insurance AS, veiklą vykdančios per filialą Lietuvoje,. Ši draudimo kompanija nukentėjusiajam asmeniui (užsienio šalies piliečiui), vadovaujantis pateiktais tarptautinės žalų sureguliavimo kompanijos V. A. V. AG dokumentais, 2010 m. gruodžio 14 d. tarptautiniu mokėjimo nurodymu išmokėjo 7607,70 eurų (ekvivalentu 26267,87 Lt) draudimo išmoką. Draudimo kompanijai pareikalavus, ieškovė sumokėjo draudiko nukentėjusiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką. Kadangi atsakovas tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl turi pareigą grąžinti ieškovės trečiajam asmeniui sumokėtą draudimo išmoką, atlyginti papildomus ieškovo turėtus nuostolius dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
Atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, jog pripažįsta, kad Vokietijoje apgadino konteinerį ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Nurodė, kad tai padarė netyčia, būdamas streso būsenoje, pavargęs. Prieš įvykį buvo išlipęs iš mašinos, pasižiūrėjo ir galvojo, kad pravažiuos neužkliudęs degalinės biuro namelio, tačiau mašinai pasisukus, per veidrodėlį nematė vieno jo kampo ir pravažiuodamas užkliudė konteinerio šoną, t. y. su lempa užkliudė skardą. Nei vežamoms mašinoms, nei pačiam tralui nieko neatsitiko. Neginčija, kad buvo nubaustas Vokietijos teismo, teigia jam paskirtą baudą už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos sumokėję, kad galėtų įvažiuoti į Vokietiją. Nesutinka su paskaičiuotos žalos dydžiu, mano, kad buvo padaryti labai nedideli kolonėlės sugadinimai, nurodo, jog net Vokietijos kainomis langas kainuoja daug pigiau nei parašyta pasiūlyme. Teigia, jog remtis visiškos materialinės atsakomybės sutartimi negalima, nes darbdavio turtas nebuvo sugadintas, darbdavys atlygino už darbuotojo padarytą žalą draudimo kompanijai pagal draudimo sutarties nuostatas, todėl atsakovui (darbuotojui) turėtų būti taikoma ribota materialinė atsakomybė.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, If P&C Incurance AS, veiklą vykdančios per filialą Lietuvoje, prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad trečiasis asmuo neturi informacijos, ar degalinės namelis buvo suremontuotas, taip pat kiek kainavo jo remontas. Trečiojo asmens nuomone, pareiga įrodyti, kad nukentėjusysis patyrė mažesnius nuostolius, nei pateiktame pasiūlyme nurodyta kaina, kyla atsakovui. Išmokėjus žalos atlyginimą pagal remonto darbams reikalingos lėšų sumos paskaičiavimą, trečiasis asmuo neturi pareigos toliau domėtis, ar darbai atlikti ir kiek jie kainavo, o aplinkybė, kad nukentėjusiajam yra padaryta 8363,25 eurų žala, yra konstatuota ir Memingeno pirmosios instancijos teismo įsakyme dėl baudos atsakovui skyrimo. Ši aplinkybė taip pat rodo, kad kompetentingam Vokietijos teismui remonto darbų sąmata abejonių nesukėlė, teismas nelaikė dokumento (rangovo pasiūlymo) netinkamu žalos dydžio įrodymu.
II. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados
Kelmės rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. galutiniu sprendimu Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. preliminarų sprendimą pakeitė ir ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš A. S. 3150 Lt žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2012 m. sausio 13 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 915,95 Lt bylinėjimosi išlaidas M. S. firmos „Manvesta“ naudai. Priteisė iš M. S. firmos „Manvesta“ valstybei 32,80 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad nors eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala, įvyko Vokietijoje, tačiau atsakovą ir ieškovę siejo darbo santykiai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė ir atsakovas yra Lietuvos Respublikos asmenys (juridinis ir fizinis), todėl, spręsdamas klausimą dėl atsakovo atsakomybei taikytinos teisės, laikė, kad ši byla yra labiau susijusi su Lietuva, o ne Vokietija (Lietuvos Respublikos CK 1.11 straipsnio 3 dalis). Vien tai, kad eismo įvykis, sukėlęs žalą, įvyko Vokietijos teritorijoje, teismo nuomone, nėra pakankama aplinkybė, leidžianti kvalifikuoti ginčo santykį kaip turintį užsienio elementą, dėl kurio šiam santykiui reikėtų taikyti užsienio teisę, reglamentuojančią žalos atlyginimo klausimus.
Kadangi atsakovas, vairuodamas ieškovei priklausantį automobilį MERCEDES BENZ 1841, vykdė darbo funkcijas, teismas sprendė, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas buvo ne atsakovas, bet ieškovė (CK 6.270 straipsnis). Ieškovei, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, atsirado objektyvioji civilinė atsakomybė, t. y. civilinė atsakomybė be kaltės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, o kaip samdančiam darbuotojus asmeniui, t. y. darbdaviui, – netiesioginė civilinė atsakomybė už darbuotojo kaltais veiksmais padarytą žalą (CK 6.264 straipsnis). Teismas sprendė, kad atgręžtinį reikalavimą savo darbuotojui ieškovė gali įgyvendinti, laikydamasis darbo teisės normų nuostatų, nes žalos atsiradimo metu šalis siejo darbo teisiniai santykiai. Ieškovė trečiajam asmeniui sumokėjo visą draudiko išmokėtą draudimo išmoką (26267,87 Lt), todėl žalos atlyginimas gali būti vertinamas kaip darbdavio nuostoliai, atsiradę dėl jo darbuotojo (atsakovo) kaltės, ir gali būti priteisiama atgręžtinio reikalavimo tvarka, vadovaujantis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą.
Taip pat teismas, atsižvelgęs į tai, kad Vokietijos teisė nenumato administracinės atsakomybės už KET pažeidimus (pasišalinimą iš eismo įvykio vietos), o Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnyje nėra numatyta tokia nusikalstama veika, nepripažino, jog atsakovas padarė žalą nusikalstama veika, kuri konstatuota baudžiamojo proceso nustatyta tvarka (Vokietijos Memingeno pirmosios instancijos teismo). Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog atsakovas jam patikėtą automobilį MERCEDES BENZ 1841 sugadino, todėl teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju turi būti taikoma ribota materialinė atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos DK 254 straipsnyje, t. y. atsakovo (darbuotojo) pareiga atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė M. S. firma „Manvesta“ prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. galutinio sprendimo dalį, kuria buvo pakeistas Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. preliminarus sprendimas, atmetant ieškovės M. S. firmos „Manvesta“ reikalavimą dalyje dėl 23 117,87 Lt žalos atlyginimo, ir išspręsti klausimą iš esmės priimant naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Likusią Kelmės rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria buvo paliktas nepakeistas Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. preliminarus sprendimas, tenkinant ieškovės M. S. firmos „Manvesta“ reikalavimą dalyje dėl 3 150,00 Lt žalos atlyginimo, palikti nepakeistą. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti LR DK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias darbuotojo visišką civilinę atsakomybę, kuomet žala yra padaryta jo nusikalstama veika, kuri konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Remiantis LR DK 257 straipsnio 4 dalies pagrindu, atlygintina žala iš atsakovo priteistina tokio dydžio, kurią darbdavys įgijo regreso teise, t.y. atlyginęs tretiesiems asmenims savo darbuotojo (atsakovo) padarytą žalą. Nepagrįsta teismo išvada, jog kadangi Vokietijos teisė nenumato administracinės atsakomybės už KET pažeidimus (pasišalinimą iš įvykio vietos), o LR BK 281 str. nėra numatyta tokia nusikalstama veika, todėl nelaikytina, jog atsakovas padarė žalą nusikalstama veika, kuri konstatuota baudžiamojo proceso nustatyta tvarka (Vokietijos Memingeno pirmosios instancijos teismo). Lietuvos teisės sistemoje tokia teisei priešinga veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, atsakomybė už kurį numatyta (duomenys neskelbtini) straipsnyje. Kadangi atsakovo A. S. atžvilgiu yra įsiteisėjęs ir galiojantis teismo sprendimas, kuriuo jis yra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas padaręs teisei priešingą veiką (baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą), todėl įrodyta, kad šis asmuo padarė tokią veiką ir yra dėl to kaltas.Teismas, visiškai nepagrįstai pritaikė ribotos materialinės darbuotojo atsakomybės nuostatas, reglamentuotas LR DK 254 str., neatsižvelgdamas į LR DK 257 str. 4 d. nuostatas, nustatančias atlygintinos žalos dydį, kurį darbdavys regreso teise įgyja dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo. Vadovaujantis LR CK 6.111 str., 6.280 str. 1 d. nuostatomis, asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą tiesiogiai padariusį asmenį. Dėl šios priežasties, ieškovė, atlyginusi nukentėjusiems tretiesiems asmenims didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdytojas ji yra, jos darbuotojo padarytą žalą, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į darbuotoją (atsakovą), dėl kurio kaltės atsirado ši žala.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovė nenuginčijo teismo nurodytos aplinkybės, jog ieškovę ir atsakovą siejo darbiniai santykiai Lietuvos Respublikoje, todėl taikytinos pirmiausiai Darbo kodekso normos, susijusios su materialine atsakomybe. Darbdavys, visai nesigilindamas į draudiko reikalavimo pagrįstumą, neišsiaiškinęs su atsakovu dėl autoįvykio aplinkybių, nepareikalaudamas pagrįsti rašytiniais įrodymais žalos dydį, patenkino reikalavimą, nežinodamas, už kokią žalą sumokėjo pinigus. Draudimo bendrovė vadovavosi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. l d. 4 p. pagrįstai, tačiau ieškovė, kaip atsakovo darbdavys, turėjo elgtis apdairiai ir reikalauti iš draudimo bendrovės įrodymus, pagrindžiančius prašomos žalos dydį. Iš byloje esančių įrodymų matosi, kad teismui yra pateiktas tik pasiūlymas dėl kolonėlės suremontavimo kainos, o kiek faktiškai kainavo remontas, tokių dokumentų nėra pateikta. Iš pasiūlytos sąmatos matosi, kad lietuvio, gaunančio 1050 Lt priskaitomo atlyginimo,akimis įkainiai, nurodyti sąmatoje, yra neprotingai dideli. Pateiktas advokatui sumokėto honoraro dydis taip pat niekuo nepagrįstas ir šį įrodymą trečiasis asmuo pateikė tik po to, kai ši byla jau buvo nagrinėjama teisme. Darbdavys nereikalavo buhalterinių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, ar Vokietijos draudimo įmonė pagrįstai sumokėjo tokio dydžio žalą už apgadintą kolonėlę. Neginčydamas neprotingai didelius kolonėlės stiklo keitimo ir korpuso išlyginimo tariamus nuostolius, aptarnavimo išlaidas (nakvynė, atvykimas ir t.t.) darbdavys neįgijo teisės reikalauti neįrodytų nuostolių atlyginimo. Atsakovo ir ieškovės santykius dėl materialinės atsakomybės reguliuoja Darbo kodekso normos, o LR DK 246 str. l d. l p. aiškiai nurodo, kad realios žalos dydis privalo būti žinomas, esant visoms kitoms sąlygoms, numatytoms materialinei atsakomybei atsirasti LR DK 246 str. pagrindu. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas turėjo taikyti bendrąsias teisinės atsakomybės taikymo taisykles, o ne Darbo kodekso normos.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Darbo kodekso 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus DK 255 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju kyla darbuotojo materialinės atsakomybės ribų, nustatytų šio kodekso 257 straipsnio 4 dalyje, taikymo klausimas, nes žala darbdaviui regreso tvarka atlyginama dėl atsakovo veiksmų, kurie atsirado, jam sukėlus eismo įvykį ir iš jo pasišalinus (18-19 b.l.). DK 255 straipsnio 2 punkte numatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiuo gi atveju atsakovo veiksmai nebuvo konstatuoti BPK tvarka, galiojančia Lietuvos Respublikoje. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos Lietuvos Respublikos teisės normos, konkrečiai – Darbo kodekso normos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ribotos darbuotojų materialinės atsakomybės teisės normas (DK 254 str). Atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgyja dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo, tačiau jis nebūtinai įgyja teisę į visišką žalos atlyginimą (DK 257 straipsnio 4 dalis). Kaltas darbuotojas šiuo atveju materialiai atsako pagal bendras materialinės atsakomybės taisykles, t.y. jis paprastai atsako ribotai (DK 254 straipsnis) ir tik specialiai nustatytais atvejais – visiškai (DK 255 straipsnis). Nė vienas iš DK 255 straipsnio pagrindas visiškos materialinės atsakomybės taikymui atsakovui nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.
Teisėjų kolegijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas esmines aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies. Šio sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Atsakovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą jis sumokėjo 500 Lt advokatei (232-235 b.l). Spręsdamas dėl jų dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas paprastai negali bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius. Kolegija sprendžia, kad šiuo atveju atsakovo prašymas priteisti iš apeliantės 500 Lt bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstas, jo tenkinimas atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus, reikalaujama priteisti suma negalėtų būti vertinama kaip siekis praturtėti pralaimėjusios šalies atžvilgiu (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui A. S. iš ieškovės M. S. firmos „Manvesta“ 500 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje.