- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-22
- Bylos Nr.
- 2A-1509-614/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10456-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Eglė Surgailienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- UAB „Deiversa“
- Atsakovas
- M. S.
- Kategorijos
- 42.11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Romualda Janovičienė, Alma Urbanavičienė ir Eglė Surgailienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Deiversa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Deiversa“ ieškinį atsakovui M. S. dėl pirkimo- pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, daikto išlaikymo išlaidų, 5 % procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Deiversa“ 2014-03-25 kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti 2013-07-19 sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą grąžinti ieškovui 36 000 Lt, sumokėtus už paviljoną Nr. (duomenys neskelbtini), o ieškovą - grąžinti atsakovui nurodytą paviljoną; priteisti ieškovui iš atsakovo paviljono išlaikymo išlaidas nuo 2013-07-19 - 5 252,63 Lt, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2013-07-19 šalys sudarė nekilnojamo turto pirkimo- pardavimo sutartį, kuria ieškovas įgijo prekybos paviljoną Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ieškovas manė, kad prieš sudarant minėtą sandorį, atsakovas privalėjo informuoti ieškovą apie dviejų sandorių, reglamentuojančių veiklą (duomenys neskelbtini), Vilniuje vykdymą: 2013-07-17 susitarimą Nr. SPP36/2013 ir 2013-07-17 sutartį Nr. VSP36/2013. Ieškovas tvirtina, kad šalių sudaryta 2013-07-04 preliminarioji sutartis Nr. 1 buvusi suklastota Pirkėjas tikėjosi įgyti nekilnojamąjį turtą, tačiau faktiškai buvo įgytas kilnojamasis turtas - patalpos, šią aplinkybę atsakovas nutylėjo. Atsakovas nutylėjo disponavimo ieškovo įsigytu daiktu apribojimus, įtvirtintus (duomenys neskelbtini) ir atsakovo 2012-10-01 susitarime Nr. SPP36/2012, 2012 -01-23 sutartyje Nr. JT/PS36 ir 2012-11-30 pirkimo- pardavimo sutartyje Nr. PP36/2012. Ieškovas neįgijo to, ko tikėjosi, dėl kitos sandorio šalies tyčios - tylėjimo ir nuslėpimo aplinkybių, kurias žinodamas ieškovas nebūtų sudaręs tokio sandorio. Atsakovas žinojo parduodamo turto statusą. Ieškovas taip pat prašė priteisti visas apgaulės pagrindu sudaryto sandorio turto išlaikymo išlaidas
Atsiliepimas
Atsakovas teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė priteisti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir skirti baudą ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsakovas nurodė, kad jis neatliko jokių tyčinių, nesąžiningų veiksmų, dėl kurių ieškovas būtų paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio siekė ir norėjo, ieškovas aiškiais suvokė aplinkybes, t. y., kad perkamas kilnojamas daiktas, bei siekė sudaryti tokį sandorį. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas prašo ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-18 sprendimu ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, atmetė atsakovo M. S. prašymą dėl baudos skyrimo ieškovui UAB „Deiversa“, priteisė atsakovui M. S. iš ieškovo UAB „Deiversa“ bylinėjimosi išlaidas - 5 280 Lt, priteisė valstybei iš ieškovo UAB „Deiversa“ išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu - 17,88 Lt ir panaikino 2014-04-22 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nustatė, jog šalys sudarė daikto pirkimo-pardavimo sandorį – 2013-07-19 turto pirkimo-pardavimo sutartį. Nors ši sutartis pavadinta „nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi“, tačiau pagal jos dalyką - laikiną statinį - prekybos paviljoną, pagal sutarties formą - paprasta rašytinė sutarties forma, teismas sprendė, kad šalių sudarytas sandoris yra kilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovas tvirtino, kad šį sandorį sudarė, paveiktas apgaulės. Tačiau teismas nurodė, jog yra visuotinai žinoma aplinkybė, jog nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai turi būti notarinės formos. Ieškovas įsigijo prekybos paviljoną, t. y. verslui vystyti reikalingą daiktą. Teismas nurodė, kuomet sandorį sudaro du verslininkai, abiem sandorio šalims keliami vienodi atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Kiekvienas, analogiškas ginčijamo sandorio šalims, protingas asmuo prieš sudarydamas sandorį, kurio suma - 36 000 Lt išsiaiškintų tokio pobūdžio sandorių teisinį reglamentavimą ir sandorio sukeliamas pasekmes. Ieškovas to nepadarė, todėl prisiėmė riziką dėl šio sandorio sukeltų pasekmių. Sandorio sudarymo metu jo dalykas - paviljonas buvo pastatytas Justiniškių turgavietėje Vilniaus mieste. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas galėjo ir turėjo suprasti, kad ūkinę - komercinę veiklą šiame paviljone nustato turgavietės taisyklės. Šalių sudarytos sutarties dalykas - kiosko nuosavybė. Ginčijamas sandoris nereglamentuoja ūkinės - komercinės veiklos, ieškovo įsigytame kioske, sąlygų. Ieškovo nurodytas „turto naudojimo apribojimas“ - (duomenys neskelbtini) ir atsakovo paviljono pirkimo- pardavimo sutartyje įrašytas paviljono naudojimo laikas - 20 metų su teise pratęsti, kurio ieškovas tvirtina nesitikėjęs, sudarydamas sutartį, yra ne naudojimosi įsigytu turtu apribojimas, o ūkinės - komercinės veiklos (duomenys neskelbtini) apribojimas. Ūkinės - komercinės veiklos turgavietės teritorijoje šalių sudaryta sutartis, kaip jau buvo minėta, nenustato, tad ši aplinkybė nėra reikšminga, sprendžiant ieškinyje nurodyto sandorio galiojimo klausimą. Ūkinės - komercinės veiklos sąlygos nustatytos kituose šaltiniuose ir jas išsiaiškinti turėjo ir galėjo pats ieškovas. Atsakovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovas 2013-07-17 (dvi dienos iki ginčijamo sandorio sudarymo) buvo supažindintas su (duomenys neskelbtini) vidaus tvarkos taisyklėmis. Šalių sudaryta sutartis neįpareigoja ieškovo sutarties dalyku - paviljonu naudotis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas turi galimybę šį kioską perkelti į kitą vietą, kur šio paviljono naudojimo sąlygos atitiks ieškovo poreikius. Tiesioginio draudimo išsikelti ieškovui priklausantį paviljoną į kitą vietą nėra nė viename teismui pateiktame dokumente. Teismas nurodė, kad vertinant šalių sudarytą 2013-07-19 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, nenustatyta nei apgaulės, nei suklydimo požymių. Pirkimo- pardavimo sutarties tikslas - nuosavybės teisės perleidimas. Pirkimo - pardavimo sandoris nenustato šio sandorio dalyko naudojimo verslo tikslais sąlygų. Ieškovas nenurodė, kad įsigytas kioskas turėjo paslėptų trūkumų, kuriuos atsakovas būtų nutylėjęs. Įsigyto daikto panaudojimas - pirkėjo prerogatyva. Verslo dalyko - paviljono pardavėjas neturi pareigos užtikrinti, kad pirkėjas, turėdamas iš pardavėjo įsigytą daiktą, papildomai gautų ir pirkėjo pageidaujamas sąlygas verstis ūkine - komercine veikla. Kadangi šalių sudarytas sandoris nenumatė atsakovui prievolės sudaryti ieškovui palankių sąlygų verstis ūkine - komercine veikla, o tik nustatė sutarties dalyko - prekybos paviljono nuosavybės teisės perėjimą, ieškovo lūkesčių dėl paviljono panaudojimo neišsipildymo nėra pagrindo laikyti apgaule. Sutarties pavadinimo žodis „nekilnojamojo“, nuostatų apie „notarinės formos“ sutartį įrašymas į šalių sudarytą preliminariąją sutartį negali būti pagrindas šalių sudarytą sandorį – 2013-07-19 pirkimo - pardavimo sutartį laikyti sudarytą dėl apgaulės. Nuolat egzistuojantis įstatyme įtvirtintas reikalavimas nekilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutartis sudaryti notarine forma ir šios formos nesilaikymo pasekmės buvo pakankami faktoriai, kurių nebuvimas leido ieškovui suprasti, kokį sandorį jis sudarė. Ieškovo sudarytas sandoris buvo įvykdytas - ieškovas gavo nuosavybėn prekybos paviljoną, kurio nuosavybės perėjimą ieškovui įtvirtino ginčijamas sandoris. Visos šalių sudaryto sandorio sąlygos buvo įvykdytos. Šalių sudarytų sandorių tekstus rengė ieškovo vadovas ir jo sutuoktinė. Todėl teismas sprendė, kad sandorio esmės neatitinkančio žodžio - „nekilnojamojo“ įrašymas sandorio pavadinime neturi įtakos šios sandorio galiojimui, kadangi sandorio esmę atskleidžia jo forma ir dalykas. Be to, atsakovas neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų suklaidinti ieškovą dėl sandorio esmės. Pats ieškovas pateikė teismui kopijas visų atsakovo jam perduotų dokumentų, teisingai apibūdinančių parduotą daiktą. Šie dokumentai leido ieškovui suvokti, kokį daiktą jis įsigyja. Teismas konstatavo, jog atsakovo veiksmuose nėra apgaulės požymių, o nevisiškai išsipildžiusių ieškovo verslo lūkesčių nėra pagrindo laikyti suklydimu, dėl kurio ieškinyje nurodytą sandorį galima būtų pripažinti negaliojančiu. Šios aplinkybės yra pagrindas konstatuoti, kad nėra CK 1.90 ir 1.91 straipsnyje nustatytų pagrindų pripažinti negaliojančia šalių sudarytą 2013-07-19 nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį. Atmetus reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nėra pagrindo taikyti restitucijos. Teisėtai įsigytą daiktą privalo išlaikyti jo savininkas. Todėl negali būti patenkinti išvestiniai reikalavimai, kadangi šie reikalavimai neturi savarankiško, atskiro nuo pagrindinio reikalavimo pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „Deiversa“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-18 sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas, netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai. Apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teismas netinkamai taikė CPK teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, nes ignoravo ieškovo teisę prašyti skirti dokumento ekspertizę. Teismas klaidingai įvertino paviljono, kaip daikto, teisinį statusą dėl jo disponavimo, naudojimosi ir valdymo jam nustatytų apribojimų. Teismas daro klaidingą išvadą, jog neva ieškovas prieš sudarydamas ginčijamą sandorį, nesiaiškino tokio pobūdžio sandorio teisinio reglamentavo ir prisiėmė dėl to kylančią riziką bei pasekmes. Teismas neteisingai vertino tai, jog neva ieškovas turėjo suprasti, kad ūkinę – komercinę veiklą paviljone nustato turgavietės taisyklės, o paviljono naudojimo laikas 20 metų su teise jį pratęsti nėra įsigyto turto apribojimas. Atsakovo pateikti įrodymai, jog neva ieškovas, dvi dienos prieš sudarant pirkimo – pardavimo sutartį, buvo supažindintas su (duomenys neskelbtini) vidaus tvarkos taisyklėmis, turėjo būti vertinti kritiškai, kadangi turto pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną. Ieškovas, suvokęs, kad įsigijo ne tą daiktą, kurį tikėjosi įsigyti sudarydamas nekilnojamo turto pirkimo – pardavimo sutartį, iškart ėmėsi aktyvių veiksmų - siuntė pretenzijas tiek atsakovui, tiek turgavietės administracijai, dėjo skelbimus, kad parduoti minėtą daiktą. Teismas nevertino sandorio sudarymo aplinkybių: ieškovas su atsakovu iki ginčijamo sandorio sudarymo dienos buvo susitikę, vedė derybas dėl kainos, tačiau atsakovas nepateikė jokios informacijos susijusios su daikto apribojimais, nors pats buvo patvirtinęs ir sutikęs su turgavietės taisyklėmis. Atsakovas žinojo ir tyčia nuslėpė šią informaciją dėl daikto naudojimosi tvarkos būsimų apribojimų iš turgavietės pusės. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog visi turto apribojimai vertintini tik kaip ūkinės – komercinės veiklos (duomenys neskelbtini) apsunkinimai. Tarp (duomenys neskelbtini) bei atsakovo sudarytoje paviljono pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. PP36/2012 3., 3.2. p. buvo įtvirtinti paviljono disponavimo teisės apribojimas, t.y. buvo nustatytas naudojimosi terminas 20 metų su galimybe pratęsti, kuris vėliau taikomas ieškovui. Tokio pobūdžio apribojimas ieškovui neigiamas pasekmes faktiškai sukelia ne prievoline, ūkine – komercine prasme, tačiau toks daikto naudojimo terminas reiškia, kad praėjus naudojimo laikotarpiui daiktas gali būti pripažintas netinkamu naudoti. Toks paviljono naudojimo terminas yra nukreiptas į jo daiktinį suvaržymą, nors pagal sandorį ieškovas paviljoną turėjo valdyti kaip nuosavybės objektą visa apimtimi be jokių kliūčių. Atkreiptinas dėmesys į byloje pateiktą Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos 2013-12-27 atsakymą dėl paviljono statuso, kuriame numatyta, kad ieškovo įgytas paviljonas tėra patalpos, esančios II grupės nesudėtingame statinyje. Teismas nepakankamai įsigilino į ieškovo byloje pateiktų įrodymų turinį, ieškovui primestų paviljono naudojimosi bei disponavimo juo apribojimų mastą ir pobūdį. Atsakovas tyčia neatskleidė ieškovui su (duomenys neskelbtini) sudarytų sutarčių turinio. Iš minėtų sutarčių matyti, jog buvo susitarta sudaryti kilnojamo prekybos kiosko pirkimo–pardavimo sutartį, mokėti rinkliavą už prekybos plotą, buvo sutarta dėl disponavimo teisės apribojimų. Teismas klaidingai vertina, jog ieškovas buvo tinkamai supažindintas su apribojimais dvi dienos iki ginčijamo sandorio sudarymo dienos, kadangi Justiniškių turgavietės taisyklėse toks apribojimas nebuvo nurodytas. Be to, jas pasirašydamas ieškovas negavo antro egzemplioriaus, todėl vienašališkai primestų taisyklių pasirašymas, nesuteikiant galimybės iš anksto su jomis susipažinti, negali būti laikomas tinkamu supažindinimu. Prieš sudarydamas ginčijamą sandorį ieškovas domėjosi ir klausė atsakovo, kodėl sutartis nėra sudaroma notarine forma, tačiau sulaukė tik formalaus atsakymo, jog pakanka rašytinės formos. Į pirmą susitikimą su ieškovu atsakovas nebuvo atsinešęs visų su turgaviete jo sudarytų sutarčių ir tik ginčijamo sandorio dieną paaiškėjo, jog tokios sutartys turi būti pasirašytos tarp ieškovo ir turgavietės. Ieškovui siurpriziškai tapo žinoma apie papildomus daikto apsunkinimus, kurie faktiškai yra įtvirtinti ne su atsakovu sudarytoje sutartyje, tačiau kitose, kurios privalėjo būti sudarytos, kad pradėti veiklą turgavietėje. Apelianto nuomone, tokie apribojimai vertintini kaip tiesiogiai nukreipti į patį paviljono, kaip daikto, disponavimą, naudojimąsi ir valdymą, o ne tik į ūkinės – komercinės veiklos apsunkinimą. Apeliantas nesutinka su teismo nuomone, jog šalių sudaryta sutartis neįpareigoja ieškovo naudotis paviljonu (duomenys neskelbtini), neva ieškovas turi galimybę šį kioską perkelti į kitą vietą (antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas). Sandorio tikslas negalėjo ir negali būti pasiektas – ieškovas negali tinkamai valdyti ir naudotis savo nuosavybe. Minėtų sąlygų nutylėjimas sudaro apgaulės elementą. Teismas neteisingai padarė išvadą, jog ieškovas neva nesiaiškino tokio pobūdžio sandorio teisinio reglamentavimo ir jo pasekmių, ieškovas domėjosi sandorio sudarymo aplinkybėmis, jo forma. Pažymėtina, jog šalys dar esant ikisutartiniams santykiams turi elgtis sąžiningai. Nagrinėjamu atveju, atsakovo elgesį primos instancijos teismas turėjo vertinti sąžiningumo požiūriu dar ikisutartinių santykių stadijoje. Sąžiningumo principas, vertinant ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, šioje situacijoje reikalavo dar prieš sudarant 2013-07-19 nekilnojamo turto pirkimo – pardavimo sutartį atskleisti visas susijusias ir itin reikšmingas aplinkybes, o būtent tai, jog ieškovas privalės sudaryti susitarimą dėl prekybinės veiklos vykdymo ir disponavimo paviljonu apribojimo ir sutartį, kuria ieškovui suteikta galimybė prisijungti prie bendrų turgaus elektros, vandentiekio bei ūkinės kanalizacijos tinklų bei pan. ir supažindinimą su vidaus tvarkos ir kontrolės taisyklėmis. Minėtos sutartys sudarytos tą pačią dieną 2013-07-17 kartu su ginčijamu sandoriu. Pagal su turgaviete sudarytas sutartis ieškovas įsipareigojo mokėti po 943,80 Lt per mėnesį, ši aplinkybė yra svarbi, turinti įtakos sudaryti sandorį ar ne. Atsakovas sąmoningai nuslėpė, jog parduodamas paviljonas Nr. (duomenys neskelbtini) neturi nekilnojamo turto teisinio statuso. Įgyto turto statusą ieškovas išsiaiškino savo aktyviais veiksmais – gavęs Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2013-12-27 atsakymą. Jei minėtos aplinkybės ieškovui būtų buvusios žinomos sandorio sudarymo metu, tokio sandorio jis nebūtų sudaręs. Egzistuoją sąlygų visetas taikyti CK 1.91 str. ir 2013-07-19 nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia. Pirmos instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nevertino ginčytinos sutarties sudarymo aplinkybių, konteksto ir vienašališkai vertino tik ieškovo pasyvumą, bet nevertino atsakovo elgesio. Teismas netyrė visų byloje pateiktų įrodymų, ignoravo ieškovo poziciją ir be motyvų atmetė ieškovo prašymą skirti ekspertizę dėl 2013-07-04 preliminarios sutarties suklastojimo, taip pažeidė ieškovo teisę įrodinėti. Preliminarioji sutartis buvo sudaryta atsakovo ir ieškovo direktoriaus sutuoktinės A. M.-K. (sudarymo metu dar nebuvo įsteigtas juridinis asmuo). Ieškovas pastebėjo, jog preliminarios sutarties originalo nėra, o yra tik jos kopiją, kurią pateikė kartu su atsiliepimu į ieškinį atsakovas. Sutarties pasirašymo dieną joje nebuvo užbrauktas 1.2 punktas, nebuvo sutarta dėl pataisymų sutartyje, nebuvo nurodyti atsakovo teismui pateiktoje preliminarioje sutartyje išvardinti priedai, o įterptos eilutės parašytos kitu šriftu. Priedų kopijos nebuvo pateiktos ieškovui. Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą pateikti 2013-07-04 preliminarios sutarties originalą, tačiau teismas nepagrįstai atmetė tokį prašymą ir pažeidė rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principus. Todėl nebuvo ištirti visi įrodymai šioje byloje. Be to, pirmos instancijos teismas atsakovui priteisė nepagrįstai didelę sumą už patirtas bylinėjimosi išlaidas – 5.280 Lt, kadangi atsakovas negalėjo patirti tokių deklaruotų darbo sąnaudų, tad ieškovo nuomone, deklaruotos bylinėjimosi išlaidos negalėjo viršyti 2.880 Lt. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, gausius teismo materialinių ir procesinių normų pažeidimus, skundžiamas sprendimas yra naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas M. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde apgaulę įvardiją tai, kad atsakovas nuslėpė nuo jo svarbias pirkimo – pardavimo sutarties aplinkybes, t.y. kad paviljonas neturi nekilnojamo turto statuso, kad paviljono naudojimo terminas yra ribotas ir kad ieškovas, siekdamas vykdyti ūkinę – komercinę veiklą turgavietės teritorijoje, privalo sudaryti atitinkamas sutartis su trečiuoju asmeniu. Visos šios aplinkybės ieškovui buvo žinomos, tai patvirtina 2014-07-04 preliminarioji sutartis, prie kurios buvo pridėtos visos atsakovo turimų dokumentų, susijusių su paviljono pastatymu, jo įsigijimu, ūkinės – komercinės veiklos vykdymu turgavietės teritorijoje ir kita, kopijos. Ieškovas dar iki pirkimo – pardavimo sutarties turėjo visus dokumentus, iš kurių aišku, kad paviljonas neturi nekilnojamo daikto statuso, jo naudojimo terminas yra ribotas ir kad siekiant vykdyti veiklą turgavietės teritorijoje, turi būti sudaroma atitinkama sutartis su trečiuoju asmeniu. Apeliantas teigia, kad neaiškiomis aplinkybėmis dingo jo turėtas preliminarios sutarties egzempliorius, o atsakovo pateikta preliminarios sutarties kopija yra suklastota ir prašė, kad atsakovas pateiktų teismui minėtos sutarties originalą. Atsakovas tokiam pašymui neprieštaravo ir teismo posėdžiu metu pateikė preliminarios sutarties originalą. Teismas apžiūrėjo sutarties originalą. Byloje buvo pateikti duomenys, kurie leido nustatyti, kad ieškovas gavo preliminarioje pirkimo – pardavimo sutartyje įvardintus dokumentus. Kad sutarties priede įvardintų dokumentų pavadinimai nesutampa su dokumentų pavadinimais, kurie buvo perduoti ieškovui, nepaneigia aplinkybės, jog minėti dokumentai buvo perduoti ieškovui. Kadangi sutarties tekstą rengė jis, tai tuomet, kai buvo pasirašoma sutartis ir perduodami dokumentai nebuvo techninių galimybių pakeisti sutarties teksto. Aplinkybę, jog ieškovas iki ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo turėjo dokumentus, iš kurių, kaip jis teigia, matomos nuo jo tariamai nuslėptos aplinkybės, patvirtina jo paties teiginiai, kad pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną jis gavo iš atsakovo dokumentų, susijusius su parduodamu paviljonu, originalus. Kad parduotas paviljonas neturi nekilnojamo turto statuso apeliantas sužinojo ne tik iš atsakovo perduotų dokumentų, tačiau ir iš (duomenys neskelbtini) vidaus taisyklių, su kuriomis jis buvo supažindintas ginčijamos sutarties sudarymo dieną ir tai patvirtina ieškovo parašas. Minėtose taisyklėse aiškiai įvardinta, kad parduodamas paviljonas yra laikinas statinys. Apelianto ieškinys yra ne jo teisių gynimo priemonė, bet siekis kompensuoti savo patirtus nuostolius dėl nepavykusios veiklos. Pirmos instancijos teismas savo sprendime nurodė ne tik argumentus, patvirtinančius, kad ginčijama pirkimo – pardavimo sutartis nagrinėjamoje byloje negali būti pripažinti negaliojančia kaip sudaryta dėl apgaulės, bet ir argumentus, patvirtinančius, kad sutartis negali būti pripažinta negaliojančia kaip sudaryta dėl suklydimo. Nagrinėjamoje byloje ginčijamą sandorį sudarė juridinis asmuo, t.y. verslininkas, kuriam keliami didesni atidumo, apdairumo ir rūpestingumo standartai. Iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dienos apeliantas turėjo visus, dokumentus iš kurių matomos sutarties aplinkybės, apeliantas galėjo ir privalėjo pasitarti su teisininku, jeigu nesuprato pateiktų dokumentų turinio ar susilaikyti nuo sutarties sudarymo. Tokių veiksmų, kaip pats ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, jis nesiėmė, todėl turi prisiimti galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Lietuvos Aukščiausias teismas yra suformavęs vienodą praktiką dėl juridiniam asmeniui keliamą didesnių atidumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimų ir jokių išimčių nėra nustatyta. Apelianto prašymas taikyti juridiniam asmeniui tokius pačius kaip ir fiziniam asmeniu keliamus atidumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimus yra nepagrįstas. Nepagrįsta ir apelianto nurodyta aplinkybė, jog ginčijamos sutarties sudarymo diena S. K. nebuvo direktoriumi, kadangi bendrovės vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo išrinkimo dienos, t.y. 2013-07-05, Juridinių asmenų registre bendrovės vadovas įregistruotas 2013-07-15. Tokie viešojo registro duomenys laikomi teisingais, tol kol jie yra nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pirmos instancijos teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių ir teisingai jomis vadovavosi. Apeliantas žinojo, kad įsigytas paviljonas neturi nekilnojamo daikto statuso, preliminarioje sutartyje 1.2 punkte neįrašyti nekilnojamo turto registro duomenys, apibūdinantys parduotą daiktą, sutartį ruošė ieškovas. Apelianto suvokimą patvirtina ir sutarties forma - paprasta rašytinė. Įstatyme nustatytą ginčijamo sandorio sudarymo formos reikalavimą apeliantas turėjo žinoti. Teiginį, kad nuo apelianto tariamai nuslėptos aplinkybės negali būti vertinamos kaip svarbios (esminės) ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties aplinkybėmis, paneigia apelianto veiksmai, jo 2013-07-17 su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sudarytos sutartys, kuriose numatytas paviljono naudojimo terminas ir kitos ūkinės – komercinės veiklos sąlygos. Apelianto teiginiai, jog jis buvo įpareigotas sudaryti minėtus sandorius su trečiuoju asmeniu yra nepagrįsti. Kiti apelianto teiginiai, kad jis negali disponuoti įsigytu paviljonu ir netgi jo apdrausti yra tik deklaratyvūs, kadangi apeliantas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Ieškovas tiek teise pareikšti ieškinį, tiek teise teikti apeliacinį skundą naudojasi ne pagal jų paskirtį ir veikia prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, todėl ieškovui turi būti paskirta maksimali 20 000 Lt bauda, pusę jos skiriant atsakovui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006,Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia
Ieškovas byloje pareiškė reikalavimą pripažinti daikto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu – dėl atsakovo panaudotos apgaulės. Pagal CK 1.91 straipsnį, apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali pasireikšti aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valios susiformavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.). Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti; taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis civ. Byloje Nr. 3K-3-306-2007, 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civ. Byloje Nr. 3K-3-264/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civ. Byloje Nr. 3K-3-429/2013 ir kt.).
Vertinant, ar buvo apgaulė, taip pat taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ją apgavo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš rašytinių bylos dokumentų, iš šalių paaiškinimų pirmosios instancijos teismo 2014-09-11 d. posėdžio metu matyti, kad apeliantas iki ginčo sandorio sudarymo apžiūrėjo (duomenys neskelbtini) esantį paviljoną. Atsakovas posėdžio metu nurodė, jog jie užėjo į turgaus administracijos pastatą, klausė ar jie turi tokios – paviljono pardavimo sutarties pavyzdžių, po to sutarė, kad paprastos rašytinės formos paviljono pirkimo – pardavimo sutarties tekstą paruoš apeliantas UAB „Deiversa“. Šių aplinkybių apeliantas neginčijo. Abi ginčo šalys nurodė, kad tiek 2013-07-04 preliminarios sutarties, tiek 2013-07-19 paviljono pirkimo-pardavimo sutarties tekstus savo kompiuteriu paruošė apeliantas. Trūkstamus duomenis sutarties šalys įrašė kitą dieną susitikusios turguje, administracijos pastate.
Apeliantas taip pat neginčijo, jog tarp šalių sudaryta sutartis buvo vykdoma, t. y. ieškovas įsigijo paviljoną ir vykdė jame ūkinę – komercinę veiklą iki 2013-10-28 d. Apeliantas sudarė naujas sutartis su trečiaisiais asmenimis ir prisiėmė naujus įsipareigojimus: apeliantas UAB „Deiversa“ 2013-07-17 sudarė Susitarimą SPP36/2013 su (duomenys neskelbtini), o 2013-07-17 sudarė Sutartį Nr. VSP35/2013 su (duomenys neskelbtini), kuriais buvo suteikta vieta prekybai (duomenys neskelbtini) lauko teritorijoje, suteikta galimybė prisijungti prie bendrų turgaus elektros, vandentiekio bei ūkinės kanalizacijos tinklų, taip pat organizuota lauko teritorijos ir bendro naudojimo patalpų priežiūra. Šiomis sutartimis apeliantas įsipareigojo tinkamai organizuoti prekybos veiklą, mokėti turgavietėje nustatytą mėnesinę rinkliavą. Iš bylos rašytinių dokumentų matyti, kad apeliantas 2013-07-17, t. y. dvi dienas iki ginčo sutarties sudarymo, pasirašė turgaus žurnale, patvirtindamas, jog susipažino su (duomenys neskelbtini) vidaus darbo organizavimo bei prekybos tvarkos taisyklėmis (b.l. 81-88, 1 t.). Minimose taisyklėse nurodyta, kad turguje yra paruoštos vietos 37-iems laikiniems paviljonams ir kt. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą matyti, kad apelianto vadovas pripažino, jog sutartis sudarė, tačiau nurodė labai skubėjęs pradėti prekiauti, todėl dokumentų neskaitė.
Apeliantas nurodė, kad apgaulė iš atsakovo pusės pasireiškė tuo, jog atsakovas suklaidino ieškovą, jog yra perkamas nekilnojamas turtas. Paklaustas kaip konkrečiai suklaidino, apeliantas nurodė, kad atsakovas neinformavo jo apie visus būsimus daikto suvaržymus, t. y. apie mokesčius bei ribotą paviljono naudojimo terminą. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, jog šalių sudaryta paviljono pirkimo-pardavimo sutartis nustatė sutarties dalyko - prekybos paviljono nuosavybės teisės perėjimą, betnereglamentavo ir negalėjo reglamentuoti turgaus administracijos nustatytų taisyklių. Tuo tarpu klaidingai susiformavę ieškovo lūkesčiai dėl paviljono panaudojimo, nėra pagrindas laikyti buvus apgaulę.
Tarp šalių bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo, kad pirkimo – pardavimo objektas yra kilnojamasis turtas. Darytina išvada, kad sandorio esmės neatitinkančio žodžio - „nekilnojamojo“ įrašymas sutarties pavadinime neturi įtakos sandorio galiojimui ar jo vertinimui. Kaip jau minėta, sutartis sudaryta paprasta rašytine forma, sutartyje nėra nurodyti jokie nekilnojamąjį daiktą apibūdinantys ar identifikuojantys duomenys, unikalus kodas, sutartį ruošė pats apeliantas, Apeliantas turėjo galimybę apžiūrėti perkamą daiktą ir tai padarė. Apeliantas nurodė, jog atsakovas M. S. neprieštaravo, kad sutartis butų pasirašyta pas notarą, jie buvo nuvykę į notarinę kontorą, tačiau jiems buvo paaiškinta, jog notarinė forma šiuo atveju nėra reikalinga. Taigi, atsakovas bendradarbiavo su ieškovu, buvo sąžiningas. Vertinant apelianto argumentų pagrįstumą pagal minėtas kasacinio teismo praktikoje suformuotas taisykles, taikytinas apgaulės faktui nustatyti, pažymėtina, kad ieškovas nepateikė jokių argumentų, įrodančių aktyvius atsakovo veiksmus, kuriais būtų buvę siekiama suklaidinti apeliantą (pirkėją), klaidingai aiškinant ar formuluojant pirkimo - pardavimo sutarties sąlygas ar iš jos kylančias teises bei pareigas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra įrodyta, kad atsakovas atliko kokius nors sąmoningus tyčinius veiksmus ar neveikimą, kurie galėtų suklaidinti ieškovą dėl sandorio esmės. Turimi dokumentai ir daikto apžiūrėjimas iki ginčo sutarties sudarymo leido suvokti, kokį daiktą jis įsigyja. Bet kuris ieškovo vietoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis atsidūręs apdairus, atidus ir rūpestingas asmuo, būdamas verslininkas, būtų perskaitęs dokumentus, rūpestingai išsiaiškinęs reikšmingas aplinkybes ir faktus. Apeliantui, kaip juridiniam asmeniui keliami didesni atidumo, žinojimo, rūpestingumo reikalavimai. Sandorius apeliantas sudarė siekdamas vykdyti prekybą turgavietėje. Taigi, esant tokiai situacijai, apeliantas pagrįstai galėjo ir turėjo tikėtis, kad reikės paisyti turgaus vidaus tvarkos taisyklių, tiek sudaryti kitus susitarimus, kurie leis vykdyti planuojamą veiklą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių atsakovo veiksmų nesąžiningumą. Vien ta aplinkybė, jog atsakovas nepateikė ieškovui ankstesnių savo sutarčių su turgaus administracija, ar kad jis pasirašė paties apelianto (pirkėjo) paruoštą 2013-07-19 ginčo pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje buvo žodžiai „nekilnojamojo turto“, nėra ir negali būti laikytina esminiu faktoriumi, nulėmusiu tyčinį ieškovo suklaidinimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties dalyko. Priešingai, apelianto veiksmai patvirtina jo paties neatidumą ar net didelį neatsargumą, neperskaitant dokumentų, taisyklių, kuriose atitinkamos aplinkybės aiškiai įvardintos.
Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašo girdima, kad teismas išsprendė visus ieškovo ir jo atstovės prašymus, spręsdamas prašymus - motyvavo. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė ekspertizės preliminariai sutarčiai ištirti, nors ieškovas nurodė teismui, kad šį sutartis suklastota. Kaip matyti iš bylos medžiagos, posėdžio metu buvo pateiktas sutarties originalas, tačiau ieškovas teismui nepateikė antro sutarties egzemplioriaus, todėl tenka sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto ekspertizės metu prašomas nustatyti faktas - jog tam tikras tekstas įrašytas kitu spausdintuvu ar prirašytas vėliau, nepaneigtų tikimybės, jog tokie įrašai galėtų būti abiejuose sutarties egzemplioriuose. Jei teismui pateiktos rašytinių įrodymų kopijos, o jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas (CPK 202 str.). Teismas nesutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas aiškindamas sutartį nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pažeidė sutarčių aiškinimo, įrodymų vertinimo taisykles ar šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Nustačius, jog atsakovo veiksmuose nebuvo apgaulės požymių, ieškovo teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, dėl kurio ieškinyje nurodytą sandorį būtų galima pripažinti negaliojančiu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į minėtas faktines aplinkybes, įvertinęs pirkimo-pardavimo sutarties ir apelianto sandorių su trečiaisiais asmenimis sąlygas, bei sutarties šalių elgesį, padarė pagrįstą išvadą, jog pasirašant ginčo sutartį, ieškovas nebuvo apgautas dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, turėjo suvokti, jog įsigyja kilnojamą daiktą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti ginčo sutartį sudaryta dėl apgaulės ar dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio 5 dalis nustato, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi pati. Reikalavimas taikyti restituciją ir reikalavimai priteisti ieškovui iš atsakovo paviljono išlaikymo išlaidas bei palūkanas yra išvestinis reikalavimai, kurie galėtų šioje byloje būti tenkinti tik patenkinus pagrindinį ieškovo reikalavimą, t.y. pripažinus 2013-07-19 sutartį negaliojančia. Atmetus pagrindinį ieškovo reikalavimą pripažinti 2013-07-19 sutartį negaliojančia, pagrįstai atmestas ir reikalavimas taikyti restituciją bei kiti išvestiniai reikalavimai.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentus, dėl per didelių atsakovo atstovui priteistų bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas remdamasis CPK 98 str. 2 d. bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis, bei atsižvelgdamas į atsakovo atstovo advokato padėjėjo teiktas teisines paslaugas bylos nagrinėjimo metu, pagrįstai priteisė atsakovui M. S. iš ieškovo UAB „Deiversa“ 5.280 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovui priteisimo iš atsakovo.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovas nepateikė duomenų apie jo papildomai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Procesinių dokumentų siuntimo ar kitų bylinėjimosi išlaidų taip pat nesusidarė.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai pritaikęs procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl baudos skyrimo
Atsakovas prašė paskirti 20.000 Lt baudą ieškovui už piktnaudžiavimą procesu, akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio bei apeliacinio skundo pareiškimą. Teismas sprendžia, kad byloje nepakanka duomenų konstatuoti ieškovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes ieškinio bei apeliacinio skundo padavimas savaime dar nėra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl prašymas skirti baudą netenkintinas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.