Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Egidijaus Tamašausko ir Ramūno Mitkaus,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-795-528/2007 pagal pareiškėjų R. R. , J. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Z. R. , Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas J. R. pareiškimu (t.1, b.l.3-4) ir pareiškėjas R. R. pareiškimu (prij. c.b. Nr.2-8802-364/2005, b.l.2-3) prašė pripažinti nustatytu juridinį faktą, kad jie faktiškai priėmė savo tėvo P. R. palikimą, kadangi po tėvo mirties jie pas notarą dėl paveldėjimo liudijimo nesikreipė ir dabar jo gauti negali. Pareiškėjai nurodė, kad 1993-06-17 mirus jų tėvui P. R. , nepalikusiam testamento, paveldėjimo procedūra vyko pagal įstatymą. Pareiškėjas R. R. kaip palikimo dalį paėmė tėvo portretą, dalį fotonuotraukų, senovinį pakabinamą sieninį laikrodį ir senovinę vazą. Iš 2005-05-17 Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus rašto Nr.S6-978 (t.1, b.l.7) pareiškėjai sužinojo, kad 2005-03-04 Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr.52/18975 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,72 ha žemės tėvo P. R. vardu pagal jo 1991-11-29 pateiktą prašymą. Siekdami įgyvendinti savo teisę į tėvo palikimą, pareiškėjai turi pateikti paveldėjimo teisės liudijimą, patvirtinantį, kad per įstatymo nustatytus terminus jie priėmė tėvo palikimą.

2006-09-11 pareiškimu pareiškėjas J. R. savo pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo atsisakius (t.1, b.l.149), Kauno miesto apylinkės teismas 2006-10-24 nutartimi leido pareiškėjui J. R. pareiškimą atsiimti, palikdamas jį nenagrinėtą (t.1, b.l.157).

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo R. R. pareiškimą atmetė ir priteisė iš pareiškėjo valstybei 74,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas pareiškėjo pareiškime palikimo dalimi įvardytus daiktus pripažino įprastiniais namų apyvokos daiktais, kurie pagal 1964 m. CK 574 str. nepaveldimi, bet pereina įstatyminiams įpėdiniams, nepriklausomai nuo jų eilės ir paveldimos dalies, jei jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas prieš tėvo mirtį gyveno kartu su juo, taip pat į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjo pasiimti po tėvo mirties daiktai buvo išimtinai palikėjo asmeniniai daiktai, o ne bendri šeimos namų apyvokos daiktai ar suvenyrai (CPK 178 str.), į tai, kad pareiškėjas pripažino žinojęs apie tėvo turėtą butą, indėlį bei apie tėvui priklausiusią žemę Kauno rajone (1t., b.l.177-179), tačiau įrodymų, kad pareiškėjas būtų vykdęs kokias nors savo tėvo, kaip turto savininko, pareigas (mokėjęs mokesčius, rūpinęsis turtu, dalyvavęs ar reiškęs pretenzijas dėl turto disponavimo ir kt.) ar rūpinęsis nuosavybės teisių į tėvo išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę atkūrimu, byloje nėra, teismas pareiškimą atmetė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepaneigė žinojęs motinos valią žemę palikti Z. R. , ir, nors su ja nesutiko, bet jos neginčijo, kas, teismo vertinimu, rodė jo pripažinimą nepriėmus tėvui priklausančios senelio žemės Kauno rajone kaip tėvo palikimo (CPK 185 str., 1t., b.l.178).

Kauno miesto apylinkės teismas 2007-03-08 papildomu sprendimu netenkino suinteresuoto asmens prašymo dėl 800 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas prašymo netenkino, kadangi toks prašymas turėjo būti pareikštas ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai turėjo būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas R. R. prašo teismo sprendimą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti naują sprendimą - pripažinti nustatytu faktą, kad pareiškėjas R. R. faktiškai priėmė savo tėvo P. R. palikimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodė, kad jis po tėvo mirties 1993-06-17 pareiškimo notarui nepadavė, tačiau priėmė palikimą faktiškai, pradėdamas valdyti mirusiajam tėvui priklausiusį turtą: senovišką vazą, senovišką stalinę lempą, senovišką dekoratyvinę dėžutę, nuotraukas, senovišką sieninį laikrodį, portretą ir kt. Iš 2005-05-17 Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus rašto Nr.S6-978 sužinojęs apie nuosavybės teisių į 2,72 ha žemės jo mirusio tėvo P. R. vardu pagal jo 1991-11-29 pateiktą prašymą atkūrimą, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė savo mirusio tėvo P. R. palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, neteisingai nustatė ir vertino svarbias faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas.

Dėl 1964 CK 17 str. aiškinimo ir taikymo

Teismas, vadovaudamasis vien tik Z. R. ir jo šeimos narių paaiškinimais, kad jo tėvas gyveno ir buvo registruotas (duomenys neskelbtini) 110-111, Kaune, iki mirties 1993-06-17, bei jo pateikta GNSK „Žaibas" išduota pažyma (t.1, b.l.18), padarė neteisingą išvadą, kad „P. R. gyveno ne tik (duomenys neskelbtini) , bet ir (duomenys neskelbtini) 110-111, ... kur ir buvo registruotas nuo 1977-01-18 iki mirties ". Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus: P. R. gydžiusios gydytojos A. K. liudijimą (t.1, b.l.180, antra pusė), P. R. prašymą (t.1, b.l.48) ir asmens kortelę iš buvusių jo darboviečių medžio apdirbimo kombinato „Startas" (t.1, b.l.49-50), Pr.Ziberto šilko kombinato, gamyklos „Apvija" ir kitus rašytinius įrodymus, kuriuose aiškiai atsispindėjo mirusiojo P. R. valia ir savo gyvenamosios vietos supratimas. Šie įrodymai neabejotinai patvirtina, kad P. R. savo gyvenamąja vieta laikė (duomenys neskelbtini) , Kaune, kur visą laiką gyveno su savo sutuoktine ir vaikais. Byloje nėra jokių įrodymų, kad P. R. pats būtų laikęs savo gyvenamąja vieta butą (duomenys neskelbtini) 110-111, Kaune. GNSK „Žaibas" išduota pažyma yra išduota ne valstybės institucijos, vykdžiusios gyventojų registraciją, be to, tuometinių valdžios organų vykdytos privalomos registracijos duomenys patys savaime negali turėti įtakos civilinių teisių atsiradimui, pasikeitimui ar išnykimui. 1964 m. CK 17 str. 1 d. nurodyta, kad „Gyvenamąja vieta laikoma ta vieta, kur pilietis nuolat ar daugiausia gyvena", o ne ta, kur jis yra registruotas.

Dėl 1964 m. CK 574 str. aiškinimo ir taikymo

1964 m. CK 574 str. nustatyta, kad „įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įstatyminiams įpėdiniams, nepriklausomai nuo jų eilės ir paveldimos dalies, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus." Teismas, neteisingai išaiškinęs teisės normą tik gramatiniu metodu ir išskyręs ją iš teisės normų sistemos, padarė neteisingą išvadą, kad „įprastiniai namų apyvokos reikmenys, namų apstatymo daiktai nepaveldimi, bet pereina įstatyminiams įpėdiniams“, neatsižvelgiant į tai, kad net paties straipsnio pavadinime nurodyta paveldėjimas, o ne perėjimas. Teismas nepaaiškino, kokia teisinė kategorija yra „perėjimas", koks jos turinys ir kaip ji turėtų būti taikoma. Asmuo turi teisę testamentu bet kam palikti savo turtą, tame tarpe ir namų apstatymo ir apyvokos daiktus (1964 m. CK 575 str. 1 d.). Reiškia, bet kokie asmeniui priklausantys daiktai, neatsižvelgiant į jų vertę, po jo mirties įeis į palikimo sudėtį. Namų apstatymo ir apyvokos reikmenys negali patys savaime pereiti su palikėju gyvenusiems įpėdiniams kartu su visomis paveldėtojų teisėmis ir pareigomis. Pagal teismo aiškinimą galima situacija, kai įpėdinis atsisako priimti palikimą, tačiau namų apstatymo ir apyvokos reikmenys jam vis tiek pereina, nes jie nėra paveldimi. Jeigu namų apstatymo ir apyvokos reikmenys nėra paveldimi, galima ir dar kurioziškesnė situacija. Nesant jokio kito žinomo turto, tik namų apstatymo ir apyvokos reikmenys, ir dėl to įpėdiniams nesikreipus dėl palikimo priėmimo pas notarą, vėliau, atsiradus būtinumui, teismas negalėtų konstatuoti fakto, kad įpėdiniai priėmė palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti, nes visą palikimą sudariusieji namų apstatymo ir apyvokos reikmenys buvo nepaveldėti, o patys perėjo pas įpėdinius. Paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos neleidžia namų apstatymo ir apyvokos reikmenims „pereiti" kitų asmenų, nesančių įpėdiniais, žinion. Tai reiškia, kad toks įstatymo nustatytas reglamentavimas daro išimtį iš bendros paveldėjimo tvarkos ir eiliškumo ir leidžia bet kurios eilės įpėdiniams, ilgesnį laiką gyvenusiems su palikėju, paveldėti bendrai naudotus daiktus be eilės. Ši išimtis skirta apginti kartu su palikėju gyvenusių įpėdinių interesus, kai per ilgesnį laiko tarpą, gyvendami kartu su palikėju, jie neišvengiamai prisideda prie bendrų su palikėju namų apstatymo ir apyvokos reikmenų įsigijimo, remontavimo, tvarkymo ir panašiai. Įstatymo nustatytas laiko tarpas, kurį įpėdiniai turi būti pragyvenę kartu su palikėju, yra siejamas su trumpalaikiu namų apstatymo ir apyvokos daiktų tarnavimo terminu bei su įpėdinių ir palikėjo bendro gyvenimo santykių susiformavimu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad namų apstatymo ir apyvokos daiktai „pereina" įpėdiniams tik tuo atveju, jei neatsiranda paveldėjimas pagal testamentą. Šios aplinkybės aiškiai rodo, kad visas palikėjo turtas, tame tarpe ir namų apstatymo ir apyvokos reikmenys, įpėdinių yra paveldimi, o ne kažkokiu kitu būdu įgyjami paties turto perėjimo būdu. Be to, teismas neteisingai nustatė, kokie daiktai gali būti laikomi namų apstatymo ir apyvokos reikmenimis. Palikimo priėmimo metu galiojo TSRS Aukščiausiojo teismo plenumo 1966 m. liepos 1 d. nutarimas Nr.6 „Dėl teisminės praktikos, nagrinėjant paveldėjimo bylas", kurio 5 punktas nurodė, kad namų apstatymo ir apyvokos reikmenis paveldi tie įpėdiniai, kurie gyvendami kartu su palikėju, naudojosi tais reikmenimis kasdieniniams buitiniams poreikiams tenkinti. Akivaizdu, kad palikėjui priklausiusi senoviška vaza, senoviška stalinė lempa, senoviška dekoratyvinė dėžutė, senoviškas laikrodis, portretas ir nuotraukos nebuvo tie daiktai, kuriuos visi kartu gyvenusieji šeimos nariai, o vėliau įpėdiniai naudojo, tenkindami kasdieninius buitinius poreikius. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, darytina išvada, jog teismas, nustatęs, kad pareiškėjas priėmė mirusiajam tėvui priklausiusius daiktus, neteisingai konstatavo, jog pareiškėjas palikimo nepriėmė.

Dėl įpėdinio valios priimti palikimą išreiškimo

Įstatymas reikalauja, kad įpėdinis atliktų tam tikrus aktyvius veiksmus, kurie išreikštų jo valią priimti palikimą, o kartu visas su juo susijusias teises ir pareigas. Negalima tokia situacija, kai mirusiojo asmens turtas, teisės ir pareigos pereitų įpėdiniui jam nežinant, t.y. be jo valios. Palikimą galima priimti, paduodant pareiškimą notarui arba faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti. Negali būti laikoma palikimo priėmimu faktiškai, kai paveldimo turto dalis pradedama valdyti kitais pagrindais, pavyzdžiui, nupirkus, gavus dovanų ar kitaip. Asmuo, priimantis palikimą, privalo suvokti, kad paveldimą turtą jis priima būtent kaip palikimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, to norėti ir siekti. Teismas sprendime nurodė, kad „Palikimo priėmimu nelaikoma ir nevertintina kaip valios priimti palikimą išreiškimas palikėjo buities daiktų, nuotraukų šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas, sutinkant kitiems įpėdiniams, ...". Nors pareiškėjas mirusiajam tėvui priklausiusius daiktus priėmė apie tai žinant kartu gyvenusiai mirusiojo sutuoktinei, jo motinai J. R. , tačiau ši aplinkybė jokiu būdu neleidžia teigti, kad J. R. pati atidavė, t.y. padovanojo, savo sūnui - pareiškėjui aukščiau išvardintus daiktus tėvui atminti. Teismas nesiaiškino, kokia yra kitų įpėdinių sutikimo esmė; kaip tas sutikimas turi būti išreikštas; ar turi sutikti visi įpėdiniai; ar be to sutikimo pareiškėjas nebūtų galėjęs paimti mirusiajam tėvui priklausiusių daiktų. Atsakant į šiuos klausimus, paaiškėja, kad kitų įpėdinių sutikimas paveldėjimo santykiuose yra visiškai nereikšmingas nei teisine, nei faktine prasme, išskyrus atvejus, kai įpėdiniai paveldėtą turtą pasidalina susitarimu pagal priklausančias jiems dalis (1964 m. CK 600 str.1 d.). Byloje nėra nustatyta, ar pareiškėjo priimtą palikimą sudarantys daiktai mirusiajam priklausė asmeninės ar jungtinės nuosavybės teise. Yra žinoma tik tiek, kad galima bendraturtė mirusiojo sutuoktinė J. R. žinojo apie tai, kad pareiškėjas paėmė palikimą sudarančius atskirus daiktus ir dėl to neprieštaravo. Iš šios situacijos galima padaryti dvi išvadas: pirma, jei paimti daiktai priklausė mirusiajam ir jį pergyvenusiai sutuoktinei jungtinės nuosavybės teise, neprieštaraudama dėl šių daiktų paėmimo, J. R. laikė, kad pareiškėjas mirusiajam tėvui priklausiusią jungtinės nuosavybės dalį priėmė kaip palikimą, o jai priklausiusią kitą jungtinės nuosavybės dalį ji jam padovanojusi; antra, jei paimti daiktai priklausė mirusiajam asmeninės nuosavybės teise, neprieštaraudama dėl šių daiktų paėmimo, J. R. laikė, kad pareiškėjas mirusiajam tėvui priklausiusius daiktus priėmė kaip palikimą. Teismo proceso metu pareiškėjas ne kartą tvirtino, kad, mirus tėvui, jis buvo įsitikinęs savo teise gauti tėvui priklausiusio turto dalį kaip palikimą, būtent tikslu priimti palikimą, jis paėmė aukščiau išvardintus daiktus, kurių didžiąją dalį turi ir šiandien. Apie mirusiojo tėvo palikimo priėmimą byloje yra paaiškinęs ir suinteresuotas asmuo J. R. , kuris taip pat priėmė palikimą faktiškai, kartu su pareiškėju paimdamas kai kuriuos tėvui priklausančius daiktus, tačiau vėliau savo pareiškimo atsisakė, negalėdamas ilgiau bylinėtis dėl sunkios sveikatos būklės (t.1, b.l.149). Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad pareiškėjas, aiškiai išreikšdamas savo valią priimti mirusiojo tėvo palikimą, paėmė jam priklausiusius daiktus: senovišką vazą, senovišką stalinę lempą, senovišką dekoratyvinę dėžutę, nuotraukas, senovišką sieninį laikrodį, tėvo portretą ir kt..

Dėl palikimo atsiradimo momentą nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

1964 m. CK 569 str. 1 d. nustatyta, kad „Palikimo atsiradimo laiku laikoma palikėjo mirties diena". Palikimo atsiradimo laikas yra labai svarbi aplinkybė, leidžianti nustatyti palikimo sudėtį, t.y. visumą daiktų, pinigų, vertybinių popierių, turtinių ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių ir pareigų bei kito turto, kurį palikėjas turėjo savo mirties dieną. Į palikimo sudėtį negali įeiti tik asmeninio pobūdžio teisės ir pareigos, neatsiejamai susijusios su mirusiuoju. Neginčijama, kad po mirties asmuo negali įgyti jokių teisių ar pareigų, kurias kaip palikimą galėtų priimti įpėdiniai, nes mirus išnyksta jo teisnumas (1964 m. CK 9 str.). Tačiau teismas sprendime konstatuoja, kad palikimo sudėtis 1995-06-16 pasipildė grąžinamu pareiškėjo tėvo nekilnojamuoju turtu, į kurį atkurti nuosavybės teisę pretendavo palikėjas. Taigi, palikėjas P. R. 1995-06-16, t.y. praėjus dvejiems metams po savo mirties, įgijo grąžintiną nekilnojamąjį turtą, kurį galėjo kaip palikimą palikti savo įpėdiniams. Teismo nuomone, įpėdiniai, tame tarpe ir pareiškėjas, per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai įsigaliojo įstatymas, leidęs paveldėti grąžinamą nekilnojamąjį turtą, galėjo priimti grąžinamą turtą kaip palikimą, tačiau jokių aktyvių veiksmų neatliko ir tėvui priklausančios senelio žemės Kauno rajone kaip tėvo palikimo nepriėmė. Akivaizdu, kad tokias išvadas teismas padarė neteisingai aiškindamas ir taikydamas tiek bendrąsias civilinės teisės normas, tiek specialiąsias paveldėjimą reglamentuojančias teisės normas, tiek ir įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų teisės normas. Civilinės teisės doktrinoje teigiama, kad civilinėje teisėje dominuoja dispozityvusis teisinių santykių reguliavimo metodas, kuris reiškia: viskas, kas neuždrausta pozityviosios teisės normų, leidžiama. 1993-06-17 mirus P. R. , atsirado palikimas. Pagal tuo momentu galiojusius įstatymus ir atsižvelgiant į civilinės teisės dispozityvųjį teisinių santykių reguliavimo metodą, buvo nustatoma palikimo sudėtis, į kurią įėjo visas turtas, įskaitant visas teises ir pareigas, išskyrus tą, kurį paveldėti draudė įstatymai. Teismas padarė išvadą, kad tik 1995-06-16 įsigaliojusio įstatymo Dėl LR įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" pakeitimo ir papildymo 2 str. 2 d. „Mirus šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems asmenims, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės atstatomos mirusiojo vardu, o grąžintinas turtas paveldimas įstatymo nustatyta tvarka ", suteikė teisę paveldėti grąžinamą nekilnojamąjį turtą, į kurį nuosavybės teisės atstatytos mirusiojo vardu. Atsiradus šiai teisei, įpėdiniai per šešis mėnesius galėjo šią teisę kaip palikimą priimti. Ši teismo išvada yra neteisinga, nes 1995-06-16 įsigaliojęs nurodytas įstatymas nepanaikino draudimo paveldėti grąžinamą nekilnojamąjį turtą, nes iki šio įstatymo įsigaliojimo jokios teisės normos nedraudė paveldėti grąžinamo nekilnojamojo turto. Netgi to paties įstatymo pirmosios redakcijos, priimtos 1991-06-18, 2 straipsnyje nurodoma apie nuosavybės teisės į grąžinamą nekilnojamąjį turtą perėjimą paveldėjimo būdu: „Nuosavybės teisė į iškilusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: ...2) mirus buvusiam savininkui - jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui...". Analizuojant buvusią įstatymo redakciją, kurią keitė ir papildė 1995-06-16 įsigaliojęs įstatymas, matyti, kad papildymo tikslas visiškai nėra susijęs su paveldėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Priimant šį įstatymą, įstatymų leidėjas turėjo tikslą užtikrinti sklandų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, neapkraunant vykdančios valstybės institucijos papildomu įpėdinių tarpusavio santykių ir ginčų sprendimu. Buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises to asmens vardu, kuris yra padavęs prašymą, nepaisant to, kad jis miręs, o grąžinto nekilnojamojo turto padalinimą tarp įpėdinių perduoti patiems įpėdiniams jau po sprendimo atkurti nuosavybės teises. Taigi, galima pagrįstai teigti, kad teismas neteisingai nurodė, kad palikimo atsiradimo metu 1993-06-17 įpėdiniai negalėjo paveldėti grąžinamo nekilnojamojo turto bei kad įpėdiniai po 1995-06-16 privalėjo aktyviais veiksmais išreikšti savo valią, priimdami grąžinamą nekilnojamąjį turtą, į kurį nuosavybės teisės vėliau buvo atkurtos mirusiojo P. R. vardu;

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 443 str. 6 d. nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamų bylų dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Bet tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai priešingi, teismas išlaidas padalija proporcingai, t.y. atsižvelgiant į suinteresuotumą bylos baigtimi arba į tai, kieno interesas byloje yra patenkintas. Proceso metu paaiškėjo, kad Z. R. suinteresuotumas yra priešingas - kad nebūtų patvirtintas pareiškėjo pareiškimas pripažinti nustatytu palikimo priėmimo faktą. Teismui atmetus pareiškimą, jis įgytų teisę vienas valdyti visą mirusio tėvo šiuo metu išlikusį turtą - 2,72 ha ploto žemės sklypą, kurio apytikrė vertė 300.000,00 Lt. Aktyviai dalyvaudamas procese ir visais būdais stengdamasis patenkinti savo interesus, Z. R. didžiąja dalimi padidino pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, ypač apeliaciniuose procesuose: pirmojoje instancijoje – 100,00 Lt žyminis mokestis, 800,00 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti; apeliacinėje instancijoje – 100,00 Lt žyminis mokestis, 1.000,00 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti; pirmojoje instancijoje – 1.500,00 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti; apeliacinėje instancijoje – 100,00 Lt žyminis mokestis, 1.000,00 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Iš viso patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 4.600,00 Lt. Todėl, vadovaujantis CPK 443 str. 6 d., pareiškėjas turi teisę prisiteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas iš priešingą interesą turinčio Z. R. .

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Z. R. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimo nekeisti, priteisti iš pareiškėjo jo visų instancijų teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas vadovaujantis šiais argumentais:

1) teismo sprendimas yra pagrįstas, atitinkantis materialinės teisės normas, jame visapusiškai įvertinti įrodymai bei bylai reikšmingos aplinkybės. Motyvas, kad palikėjas gyveno tik (duomenys neskelbtini) , Kaune, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. P. R. nuo 1977-01-18 gyveno ir buvo registruotas (duomenys neskelbtini) 110-111, Kaune, ką patvirtina tuo metu kooperatyvo nariams išduodančios organizacijos GNSK „Žaibas" 1993-12-16 pažyma Nr.364. Jis iki 1991 m. pastoviai mokėjo pajaus įnašus. Adresu (duomenys neskelbtini) , Kaune P. R. pastoviai negyveno (buvo tik prieš mirtį apie mėnesį laiko), tuo adresu paveldėjimo byla užvesta nebuvo, ką patvirtina Kauno m. 15-ojo notarų biuro notarės L. V. pažyma (t.1, b.l.28);

2) palikimas atsiranda mirus palikėjui arba paskelbus jį mirusiu. Įpėdinis, siekdamas įgyti palikimą, turi jį priimti įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Pagal CK 587 str. (1964 m. redakcija) laikoma, jog įpėdinis palikimą priėmė, kai jis per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atliko kurį nors iš šių veiksmų: faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Priimdamas palikimą ar jam tenkančią palikimo dalį, įpėdinis perima atitinkamą dalį palikėjo civilinių teisių. Tačiau palikimo priėmimas reiškia ne vien teisių, bet ir palikėjo civilinių pareigų perkėlimą įpėdiniui. Įtvirtindamas civilinių teisinių santykių subjektų autonomijos principą paveldėjimo teisėje, įstatymo leidėjas palikėjo teisių ir pareigų perkėlimą sieja su paties įpėdinio valia šias teises priimti ar nuo jų atsisakyti. Palikimo priėmimas savo esme yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis siekia sukurti tam tikras teisines pasekmes - perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Priimdamas kaip palikimą turtą, nuosavybės teise priklausiusį palikėjui jo mirties metu, įpėdinis siekia įgyti nuosavybės teisę į šį turtą nuo palikimo atsiradimo laiko (CK 587 str. 4 d., 1964 m. redakcija). Asmens valia civiliniuose teisiniuose santykiuose sukuria teisines pasekmes, jeigu ji turi objektyvią išraišką. CK 587 str. nenumatė, kad palikimo priėmimas gali būti atliekamas tylėjimu ar neveikimu. Priešingai, įstatyme įvardyto palikimo priėmimo faktiniu valdymu esmė - aktyvūs palikėjo veiksmai, nukreipti įgyti teisę į paveldimą turtą. Siekiant įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatymo nustatytus terminus, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisių. Vien minėti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją - naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe. Asmuo, savo reikalavimus grindžiantis palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad įpėdinis pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą, išreiškiančius jo valią įgyti ginčo turtą savo asmeninėn nuosavybėn. Pareiškėjas nepriėmė palikimo į tėvo atsiskaitomąją sąskaitą ir butą, ir net nepretendavo, puikiai žinodamas apie turimą tėvo turtą. Pareiškėjas neišreiškė valios priimti palikimą ir sudaryti palikimo apyrašą, nesikreipė į notarą. Įpėdinis, norintis paveldėti mirusiojo turtą, turėjo įstatymo nustatytais terminais kreiptis į notaro biurą arba faktiškai pradėti palikimą ar jo dalį valdyti. Ši norma teisės doktrinoje ir praktikoje aiškinama tuo, kad, įpėdiniui pradėjus faktiškai valdyti paveldimo turto dalį, laikoma, kad įpėdinis priėmė visą palikimą, nepaisant to, koks ir kur tas palikimas yra. Po tėvo mirties palikimą priėmė tik Z. R. , jam 1993-12-20 ir 1994-09-12 buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai. Taupomosios knygelės turėjimas yra akivaizdus įrodymas, kad suinteresuotas asmuo, kaip įpėdinis, valdė tėvo turtą;

3) apeliantas nepateikė įrodymų, išreiškiančių jo valią įgyti tėvo turtą savo asmeninėn nuosavybėn. Daiktai, kuriuos priėmė apeliantas, jeigu ir priėmė, yra priskirtini prie įprastinių namų apyvokos reikmenų. Palikimo priėmimu nelaikoma nuotraukų, šeimos suvenyrų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu. Byloje nėra nustatyta, kad apeliantas po tėvo mirties būtų priėmęs palikimą. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis turtą valdo, juo rūpinasi kaip savo turtu. Senovinė stalinė lempa stovėjo prie J. R. lovos ir tai buvo bendras R. santuokinis turtas, kuris ir po P. R. mirties buvo prie pareiškėjų motinos lovos. Sieninis laikrodis pora metų prieš P. R. mirtį, kaip neveikiantis, buvo atiduotas jo sūnui J. R. , kuris jį pardavė. Pagal šiuo metu galiojančio CK 5.14 str. namų apstatymo daiktai ir apyvokos reikmenys yra nepaveldimi, o pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia būtų jo eilė ir paveldima dalis. Nelaikoma, kad pareiškėjas būtų priėmęs palikimą. Apeliantas nesirūpino turtu, t.y. žeme, nesirūpino nuosavybės teisių į nekilnojamą turtą atkūrimu bei nuosavybės teisių į šį turtą teisiniu įforminimu;

4) pareiškėjas po tėvo mirties gyveno kartu su motina (duomenys neskelbtini) , tuo pačiu turėjo galimybę žinoti apie tai, kad motina laikė, jog žemę po tėvo mirties paveldi būtent ji ir dėl to ji 1999-09-02, registro Nr.2-3745 Kauno 15-am notarų biure parašė testamentą (t.1, b.l.97), kad žemės sklypą po savo mirties palieka Z. R. . J. R. nuosavybės teisės liudijimo po savo vyro P. R. mirties gauti nepageidavo - atsisakė jo Z. R. naudai.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė palikimo priėmimą faktiškai pradedant jį valdyti reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad po tėvo mirties per įstatymo nustatytą 6 mėnesių terminą priėmė jo palikimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 str. 1 dalį CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo teisiniams santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus CK, t. y. nuo 2001-07-01. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė nustatyti palikimo, atsiradusio 1993-06-17 mirus jos tėvui, priėmimo faktą, taigi pirmosios instancijos teismas kilusio ginčo sprendimui pagrįstai taikė 1964 m. CK normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius.

Paveldėjimo teisės normos nustato fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą mirusio asmens teisių perėmėjams – įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 568 str., 569 str. 1 dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m. CK 587 str. 1 dalis).

Palikimo priėmimas savo esme yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikras teisines pasekmes – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Kartu kolegija pažymi, kad asmens valia sukuria civiliniuose santykiuose teisines pasekmes, jeigu ji turi objektyvią išraišką, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai asmens valios išraiška laikomas ir tylėjimas (1964 m. CK 41 str.). 1964 m. CK 587 str. nenurodyta, kad palikimas gali būti priimtas tylėjimu ar neveikimu. Priešingai, įstatyme nustatyta, kad palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Pagal nurodytą teisės normą įpėdinis savo valią turi išreikšti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti dviem būdais: arba paduoti palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo priėmimą, arba pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą. Tuo atveju, kai įpėdinis nėra kreipęsis į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, bet faktiškai savo veiksmais priima palikimą, kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, šis faktas nustatomas teismo tvarka (CPK 444 str. 2 dalies 8 p.). Asmuo, savo reikalavimus grindžiantis palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad įpėdinis pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą, išreiškiančius jo valią įgyti ginčo turtą savo asmeninėn nuosavybėn.

Apeliantas teisingai nurodo, kad įstatyme nustatytas draudimas priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1964 m. CK 587 str.). Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, pažymi, kad ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą. Paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Z. K. v. B. L., T. K., bylos Nr. 3K-3-247/2006). Toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį. Be to, paveldėjimo teisėje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesaugojo turto, nesirūpino juo ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo (2007-03-05 LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007).

Pareiškėjas R. R. teigė, kad jis po tėvo mirties palikimą priėmė, nes pasiėmė tėvo asmeninius daiktus: fotoportretą, nuotraukas, stalinę lempą, pakabinamą laikrodį, vazą, dėžutę, kurių nuotraukas pateikė (1t., b.l.60, suj. bylos Nr.2-8802-364/2005 l.122). Nors pareiškėjas nurodė, kad šie daiktai yra senoviški ir turi jam didelę vertę, tačiau jis pats pripažino, jog neturi jokių įrodymų apie tų daiktų antikvarinę vertę, o tai reiškia, jog šie daiktai pirmosios instancijos teismo pagrįstai priskirti prie įprastinių namų apyvokos daiktų (CPK 177, 178, 185 str., 1t., b.l.180).

Vadovaujantis 1964 m. CK 574 str., įprastiniai namų apyvokos reikmenys, namų apstatymo daiktai nepaveldimi, bet pereina įstatyminiams įpėdiniams, nepriklausomai nuo jų eilės ir paveldimos dalies, jei jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Nors apylinkės teismas skundžiamame sprendime ir nurodė, kad palikėjas P. R. Kaune gyveno ne tik (duomenys neskelbtini) (t.y. ten, kur gyveno ir pareiškėjas), bet ir (duomenys neskelbtini) 110-111, kur ir buvo registruotas, tačiau iš pareiškėjo R. R. , suinteresuoto asmens Z. R. , liudytojų A.J. K. , J. I. , Z. R. , L. P. , R. R. ir I. R. paaiškinimų padarė visiškai teisingą išvadą, pareiškėjas iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus gyveno kartu su palikėju, nes naudojosi su tėvais bendra virtuve. Kadangi pirmosios instancijos teismas palikėjo gyvenamąja vieta galutinai laikė būtent pareiškėjo nurodytą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) , todėl konstatuoti apeliaciniame skunde nurodytą 1964 m. CK 17 str. 1 d. pažeidimą nėra jokio pagrindo. Tačiau, nežiūrint į tai, kad pareiškėjas nors ir gyveno kartu su plaikėju iki jo mirties, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai palikimo priėmimu nelaikė ir nevertino kaip valios priimti palikimą išreiškimą pareiškėjo išvardintų palikėjo buities daiktų, nuotraukų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimo, sutinkant kitiems įpėdiniams, šiuo atveju palikėjo sutuoktinei (pareiškėjo mamai) J. R. , ypač atsižvelgiant į tai, kad palikėjas turėjo nekilnojamąjį turtą – butą, teisę į žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimą bei indėlį (valstybės vienkartinę išmoką ir kitas tikslines kompensacijas), į kuriuos pareiškėjas jokių pretenzijų per įstatyme nustatytą 6 mėnesių terminą nereiškė ir į kuriuos, beje, nepretenduoja ir dabar, išskyrus žemę. Pareiškėjas, iš pradžių neigęs, vėliau visgi pripažino žinojęs apie tėvo turėtą butą, indėlį bei apie tėvui priklausiusią žemę Kauno rajone, tačiau jokių įrodymų, kad pareiškėjas R. R. būtų vykdęs kokias nors savo tėvo, kaip turto savininko, pareigas (mokėjęs mokesčius, rūpinęsis turtu, nuosavybės teisių į žemę atkūrimu ir kt.) byloje nėra (CPK 177, 185 str.). Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jis ne tik per 6 mėnesius po tėvo mirties, bet ir po Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo pakeitimo ir papildymo (1995-05-30 redakcija) įsigaliojimo 1995-06-16 (kai įsigaliojo nuostata, jog, mirus asmeniui, kuris nustatytu laiku buvo padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės atstatomos mirusiojo vardu, o grąžinamas turtas paveldimas įstatymo nustatyta tvarka) jis būtų rūpinęsis nuosavybės teisių į tėvo išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę atkūrimu ir tokiu būdu priėmęs palikimą (CPK 177, 178 str.). Iš Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus raštų 2005-05-17 Nr.S6-978 ir 2007-01-05 Nr.S6-39 bei nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr.1424 matyti, kad mirusiajam P. R. atstovavo ir rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu vienintelis įpėdinis Z. R. , o pareiškėjas R. R. į Kauno rajono Žemėtvarkos skyrių kreipėsi tik 2005-05-16, prašydamas neišduoti sklypo nuosavybės dokumentų Z. R. , nes ir jis su broliu J. R. prašo sugrąžinti jų tėvo P. R. žemę (1t., b.l.7; 2t., b.l.3-5; Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr.1424, 65 lapai). Iš byloje esančio palikėjo P. R. sutuoktinės, pareiškėjo mamos, testamento bei įgaliojimo matyti, kad ji, manydama, jog po sutuoktinio mirties sutuoktiniui priklausanti žemė atiteko jai, įgaliojimu įgaliojo anūką (suinteresuoto asmens Z. R. sūnų) R. R. tvarkyti žemės sklypo nuosavybės teisių atstatymo reikalus, o savo 1999-09-02 testamentu tą žemę ar kompensaciją už ją paliko suinteresuotam asmeniui Z. R. (1t., b.l.97, 2t., b.l.7,8). Pareiškėjas nepaneigė žinojęs tokią motinos valią ir, nors su ja nesutiko, bet jos neginčijo, kas rodo jo pripažinimą, nepriėmus tėvui priklausančios senelio žemės Kauno rajone kaip tėvo palikimo (CPK 185 str., 1t., b.l.178).

Kolegijos nuomone, 1964 m. CK 574 straipsnis yra išskirtinė norma, reglamentuojanti tam tikrų rūšių turto paveldėjimo ypatumus, tačiau šis namų apstatymo ir apyvokos reikmenų perėjimas įpėdiniui negali būti besąlygiškai prilyginamas palikimo priėmimui faktiškai pradėjus jį valdyti, ypač įvertinant tą aplinkybę, kad po palikėjo mirties liko nekilnojamojo turto ir turtinės teisės, o pareiškėjas, turėdamas galimybę tokią valią išreikšti aktyviais veiksmais, nekeliančiais abejonių dėl jo valios, daugiau kaip dešimt metų neatliko jokių veiksmų, rodančių rūpinimąsi nekilnojamuoju turtu, į kurį pretenduodamas jis kreipėsi dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo. Pažymėtina, jog toks įstatymo aiškinimas atitinka ir formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos palikimo priėmimo fakto nustatymo bylose (2005-10-03 LAT nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-448/2005, 2006-04-05 LAT nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-247/2006, 2007-03-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007).

Kadangi byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas per įstatymo nustatytą 6 mėnesių terminą priėmė savo tėvo palikimą faktiniu valdymu (1964 m. CK 587 str. 2, 3 d., CK PĮĮ įstatymo 38 str. 1 d., CPK 177, 178, 185 str., 444 str. 2d. 8p.), todėl pripažintina, jog palikimo priėmimo faktas nenustatytas visiškai pagrįstai.

Ta aplinkybė, kad pareiškėjas neginčija ir net nesiruošia ateityje ginčyti suinteresuotam asmeniui Z. R. išduotų paveldėjimo teisės liudijimų, pretenduodamas tik į dalį palikėjo turto (atitinkamą žemės, į kurią palikėjai atkurtos nuosavybės teisės, dalį), kolegijos nuomone, taip pat yra kliūtimi palikimo priėmimo fakto nustatymui, kadangi būtų pažeidžiama 1964 m. CK 587 str. nuostata, jog palikimo neleidžiama priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis.

Kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė apeliaciniame skunde nurodytas palikimo priėmimą faktiškai pradedant jį valdyti reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kolegija apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 p.).

Atsiliepimą pateikęs suinteresuotas asmuo prašo priteisti jo visų instancijų teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas, t.y. 800 Lt pagal 2006-05-05 pinigų priėmimo kvitą, pateiktą pirmosios instancijos teismui (2t.,b.l.21) su 2007-02-22 prašymu (2t.,b.l.20), bei 1000 Lt pagal 2007-04-23 pinigų priėmimo kvitą (2t.,b.l.76), apeliacinės instancijos teismui pateiktą 2007-08-23. Šis prašymas, kolegijos nuomone, tenkintinas iš dalies. Vadovaujantis CPK 98 str. 1 dalimi, išlaidos už advokato pagalbą negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Vadovaujantis CPK 98 str. 2 d., šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, gali būti priteisimos ne didesnės nei nurodyta šiuo metu galiojančiose 2004-04-02 LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose. Pripažintina, kad prašoma priteisti išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme suma viršija minėtų rekomendacijų 8.11 ir 8.18 p. Kadangi apygardos teisme atstovavimas truko tik 1 valandą, todėl iš pareiškėjo maksimali priteistina suma sudaro tik 90 Lt (0,15 x 600 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo R. R. atstovas advokatas Linas Šarkys dalyvavo ir pirmosios instancijos teisme, už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą jam priteistina ne maksimali 8.11 p. numatyta 900 Lt (1,5 x 600) suma, o tik 600 Lt suma, paskaičiuota taikant 8.9 ir 8.10 punktų analogiją. 800 Lt išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme nepriteistina, kadangi šiuo klausimu jau yra priimtas pirmosios instancijos teismo 2007-03-08 sprendimas, kuris nėra šios apeliacijos objektas, be to, šių išlaidų priteisimas prieštarautų ir CPK 313 str. įtvirtintam draudimui priimti apeliantui blogesnį sprendimą. Taigi iš pareiškėjo, kurio apeliacinis skundas atmetamas, priešingą suinteresuotumą turėjusiam suinteresuotam asmeniui priteistina viso 690 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 443 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui Z. R. iš pareiškėjo R. R. 690 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.