- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-29
- Bylos Nr.
- A-3715-662/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04139-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- M. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-8)11U-1900(02004) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui M. C., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nesikreipė į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Kubus ES“ (toliau – ir Bendrovė) ir neprašė dokumentų apie Bendrovėje dirbančius asmenis, tačiau nurodė, kad 2016 m. lapkričio mėnesį, Migracijos skyrius, atlikdamas patikrinimą, nustatė, jog Bendrovėje nėra 3 dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Bendrovė apie tokį patikrinimą nebuvo informuota, nebuvo supažindinta su pavedimu atlikti patikrinimą, nepasirašė po tikrinimo aktu ir tai, kad toks patikrinimas vyko, Bendrovei tapo žinoma, tik gavus informaciją apie Spendimą, t. y. 2017 m. lapkričio 27 d. Pareiškėjas nesutiko, kad pagal 2017 m. lapkričio 20 d. duomenis Bendrovėje įdarbinti 5 darbuotojai, tačiau tik vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis, kadangi Departamentas nesikreipė į Bendrovę, neprašė darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir darbo sutarčių. Pareiškėjas tvirtino, kad visą laiką nuo kreipimosi išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Bendrovėje dirbo trys darbuotojai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Departamentas neįskaičiavo legaliai dirbančio Lenkijos piliečio A. A. K. Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo nurodyta, jog jis neprivalo dirbti pagal darbo sutartį 8 valandas per dieną, nes yra Bendrovės dalyvis, todėl gali dalyvauti jos veikloje ir gauti kitų pajamų. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo veikla Bendrovėje yra organizuoti verslą, priimti svarbius sprendimus jos veikloje, tikslas – gauti kuo didesnį pelną, siekti Bendrovės augimo. Pareiškėjas nurodė, kad pateikė banko išrašą apie turimas lėšas, kurio reikalavo Departamentas, taip pat yra deklaravęs gautas pajamas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, pajamos yra teisėtos, todėl darė išvadą, kad Departamentas nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas neturi pinigų gyvenimui Lietuvoje. Departamento teiginys, kad pareiškėjui nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. buvo mokamas draudžiamųjų pajamų dydis 8,38 Eur – 87,5 Eur per mėnesį, pareiškėjo manymu, nesudaro pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o tik patvirtina, kad pareiškėjas yra apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė biure negali užsakovams atlikti statybos ar remonto veiklos, todėl veikla vykdoma objektuose, be to, Bendrovė teikia smulkių krovinių pervežimo paslaugas. Administracijos darbuotojos R. D., J. J. ir E. M. dirba nuomotose patalpose (duomenys neskelbtini), Alytuje. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nereglamentuota pareiga nurodyti ar pranešti Departamentui apie Bendrovės nuomojamas patalpas, statybos objektus, pasikeitusius darbuotojus ar pakeistas darbo sutartis. Bendrovei neapribota teisė priimti ir atleisti darbuotojus, keisti darbo sutartis, atsižvelgiant į verslo poreikius.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad Migracijos skyrius nustatė, jog Bendrovėje nėra 3 dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o pareiškėjas gauna mažesnį negu darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, kurio nepakanka gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad Bendrovės registracijos adresu nėra Bendrovės veiklos požymių, pareiškėjas negyvena deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ir per pastaruosius metus nebuvo apsistojęs Alytaus mieste esančiuose viešbučiuose. Departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis apie Bendrovėje įdarbintus asmenis, nustatė, kad pagal 2017 lapkričio 20 d. duomenis Bendrovėje įdarbinti 5 darbuotojai, tačiau tik vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovė nuo 2016 m. spalio 31 d. iki Sprendimo priėmimo dienos, t. y. daugiau kaip metus, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Departamentas nurodė, kad nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. spalio 31 d. pareiškėjui mokėtas 8,38 Eur – 87,5 Eur mėnesio darbo užmokestis, todėl yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktuose nustatytos aplinkybės, t. y. pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors 2017 m. rugpjūčio 17 d. Migracijos skyriui buvo pateiktas pareiškėjo banko sąskaitos Vokietijoje išrašas apie turimas lėšas, atsakovo teigimu, tai nepaneigė Departamento nustatytų duomenų, jog nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. spalio 31 d. pareiškėjui mokėtas paminėtas darbo užmokestis. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl pareigos užsieniečiui dirbti visą darbo dieną nesusiję su skundžiamu Sprendimu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, siekiant kuo objektyviau įvertinti surinktus duomenis, 2016 m. lapkričio mėn. ir 2017 m. liepos mėn. pareiškėjas buvo kviestas atvykti į Migracijos skyrių apklausai dėl Bendrovės veiklos ir turimų lėšų ar gaunamų pajamų gyvenimui Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėjas neatvyko. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Departamentui pateiktuose dokumentuose nebuvo nurodyta, jog Bendrovės veikla vykdoma kitu adresu. Atsakovas nurodė, kad Bendrovė neperveda priklausančių įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Pagal 2018 m. sausio 5 d. duomenis Bendrovė tebeturi įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Atsakovo teigimu, ši aplinkybė rodo, kad pareiškėjas nėra linkęs laikytis mokestinių prievolių. Atsakovas pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktuose nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Atsakovo teigimu, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktiką.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Teismas nurodė, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas tam, kad pareiškėjas vykdytų verslo veiklą Lietuvoje pagal Įstatyme nustatytus reikalavimus (t. y. leidimas buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu). Teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 20 d. duomenimis Bendrovėje įdarbinti 5 darbuotojai, tačiau tik vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, pareiškėjas pateikė darbo sutartį, kurioje nustatyta, kad jis dirba Bendrovėje komercijos direktoriumi ir jam mokama ne mažesnė kaip minimali mėnesinė alga. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. pareiškėjui mokėtas 8,38 Eur – 87,5 Eur mėnesio darbo užmokestis. Teismas sutiko, jog skundžiamame Sprendime buvo tiksliai įvertintos faktinės aplinkybės: pareiškėjo skundo teiginiai, kad Bendrovėje dirbo trys darbuotojai paneigiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2017 m. lapkričio 20 d. duomenimis. Nors teisme papildomoje medžiagoje nurodoma, kad Bendrovėje dirba E. R., teismas pažymėjo, kad, sulyginus šią papildomą medžiagą su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2017 m. lapkričio 20 d. duomenimis, matyti, jog E. R. buvo įdarbintas vėliau.Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas reikalavimas yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas (jo įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Teismas konstatavo, kad teisės normos skundžiamame Sprendime pritaikytos tinkamai.Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje panaikintas ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, bet dėl to, kad joje visą darbo dieną nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimai, jog jis būtų apklaustas dėl aplinkybių prieš priimant Sprendimą, yra nepagrįsti.Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjas M. C. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.Pareiškėjas pabrėžia, kad Departamentas nėra kvietęs jį atvykti į apklausą. Pareiškėjas buvo prašytas pateikti tik banko išrašą. Jis nebuvo informuotas, jog banko išrašas turi būti tik iš Lietuvoje esančio banko. Pareiškėjas ne kartą yra buvęs Migracijos skyriuje, tačiau joks apklausos protokolas nebuvo surašytas.Pareiškėjas teigia, kad jam sudarytos visos sąlygos gyventi deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, jis gauna korespondenciją deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, tačiau neprivalo nurodyti, kada ir kur būna kitu adresu. Korespondencija, siunčiama deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, pareiškėją pasiekia. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas neįvertino to, jog jis turi teisę laisvai būti bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje (laisvas asmenų judėjimas Europos Sąjungoje) ir neturi apie tai pranešti, be to, dažnai vyksta į (duomenys neskelbtini).Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Bendrovė mokėjo jam minimalų valandinį darbo užmokestį už faktiškai dirbtą laiką pagal darbo sutartį. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neįvertino, kad Bendrovė apmoka pragyvenimo išlaidas, moka lėšas akcininko reikmėms. Pareiškėjas nurodo, kad atvyko ne dirbti, o verstis teisėta veikla, todėl nesutinka su atsakovo pozicija, kad Bendrovės akcininkas ir darbdavys privalo dirbti 8 valandas pagal darbo sutartį, gali gauti ir nedraudžiamų pajamų.Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino prie skundo pridėto dokumento, patvirtinančio, jog Bendrovė nuolat moka mokesčius ir dėl to jai nėra pareikšti jokie kaltinimai (nėra pateikti ieškiniai). Departamentas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas (kaip fizinis asmuo) turi skolų.Atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Bendrovėje dirbo 3 Lietuvos piliečiai ar nuolat Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai (Lenkijos pilietis, kurio teismas nepagrįstai neįskaičiavo). Sprendimas priimtas 2017 m. lapkričio 20 d., t. y., kai Įstatymo 45 straipsnio redakcija, kad įmonėje turi būti įsteigtos trys darbo vietos Lietuvos piliečiams ar nuolat Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams, jau nebegaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nesikreipė į Bendrovę, neprašė dokumentų apie bendrovėje dirbančius asmenis (darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir kt.), o teismas jų nevertino, vadovavosi tik Departamento teiginiais. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenys neparodo tikrojo darbuotojų skaičiaus, kadangi nefiksuoja darbuotojų nemokamų atostogų ir kt. Be to, duomenys, pateikti Departamentui dėl leidimo išdavimo, nepasikeitė.Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodo, kad pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Taigi šiuo atveju aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017). Dėl šios priežasties pareiškėjo įmonėje UAB „Kubus ES“ turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, nepaisant to, kad, pareiškėjo teigimu, Bendrovėje bendrai darbuotojams mokamas darbo užmokestis viršijo 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius.Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis apie UAB „Kubus ES“ įdarbintus asmenis, aiškiai ir nedviprasmiškai nustatė, kad Sprendimo priėmimo metu (2017 m. lapkričio 20 d.) minėtoje įmonėje buvo įdarbinti 5 darbuotojai, tačiau tik vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Taigi pareiškėjo teiginiai apie darbuotojų darbo užmokestį, atostogas, Lenkijos piliečio neįskaičiavimą, nėra susijęs su Migracijos departamento priimtu Sprendimu.Pareiškėjas, pasikeitus esminėms aplinkybėms, lėmusioms leidimo išdavimą (atleidus darbuotojus), privalėjo gauti naują leidimą gyventi, t. y. atitikti kurį nors Įstatyme įtvirtintą leidimo išdavimo pagrindą ir sąlygas ir kreiptis dėl leidimo. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4901-822/2017). Be to, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos pagrindu, žinojo, kokie reikalavimai yra keliami, tačiau sąmoningai šių imperatyvių reikalavimų nesilaikė ir turi prisiimti atsakomybę už iš tokio elgesio kilusias pasekmes.Migracijos departamentas Sprendime ištirtas aplinkybes, susijusias su neatvykimu į apklausą, gyvenamąja vieta, pareiškėjo darbo užmokesčiu bei skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui įvertino kaip duomenų visumą ir pareiškėjui leidimą laikinai gyventi panaikino dėl to, kad UAB „Kubus ES“ neatitiko šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo.Atsakovo teigimu, skundžiamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, remiantis Migracijos departamento disponuojamais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis dėl UAB „Kubus ES“, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (motyvai išdėstyti pačiame Sprendime). Be to, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl, Migracijos departamento nuomone, Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Teismas taip pat priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-8)11U-1900(02004), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas skundžiamu Migracijos departamento sprendimu panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo redakcija), kuriame numatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. UAB „Kubus ES“, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip 3 Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaudamasi minėta ABTĮ nuostata, teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išnagrinėjo bylą pagal apeliacinio skundo ribas.Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d., tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė iki 2017 m. sausio 1 d., šiuo atveju taikytina būtent iki šios datos galiojusi Įstatymo redakcija, o pareiškėjo argumentai dėl nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančios Įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymo ginčo atveju atmestini kaip nepagrįsti. Be to, atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad tai neužkerta kelio jam kreiptis į Departamentą su prašymu išduoti (ar pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Įstatymo pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2909-492/2018).Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamento skundžiamo Sprendimo priėmimo metu (2017 m. lapkričio 20 d.) UAB „Kubus ES“ buvo įdarbinti 5 darbuotojai, tačiau tik vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Šie duomenys nustatyti, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacija (b. l. 120), t. y. oficialia valstybės institucijos disponuojama informacija apie UAB „Kubus ES“ ir jos darbuotojus. Tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje remtasi tokiais duomenimis, vertinant, ar užsienietis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4900-756/2017, 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-5055-822/2017). Atsižvelgus į tai, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad šie duomenys negali būti pagrindas spręsti apie darbuotojų šioje Bendrovėje skaičių ir jų pilietybę (kilmę), neįvertinus konkrečių darbo sutarčių, darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir kitų pareiškėjo turimų dokumentų. Pažymėtina, jog pareiškėjo byloje pateikti duomenys (dokumentai) (b. l. 143–155) bei jo teiginiai apie darbuotojų darbo užmokestį, atostogas, Lenkijos piliečio neįskaičiavimą, nėra susiję su Migracijos departamento priimtu Sprendimu, t. y. nepatvirtina fakto, kad Sprendimo priėmimo metu UAB „Kubus ES“ visą darbo dieną dirbo ne mažiau kaip 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taip pat ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su jo gyvenamąja vieta, galimybe laisvai judėti Europos Sąjungoje, buvimo Lietuvos Respublikoje tikslu – verstis teisėta veikla, banko sąskaitos išrašo pateikimu bei UAB „Kubus ES“ įsiskolinimo (ne)buvimu, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjamu atveju nebuvo panaikintas šiais pagrindais, t. y. atsižvelgiant į Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto teisinį reguliavimą.Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, jog pareiškėjas nebuvo kviečiamas į Migracijos departamentą apklausai, pažymėtina, jog pats pareiškėjas, viena vertus, teigia, kad į apklausą nebuvo kviečiamas, kita vertus, apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ne kartą yra buvęs Migracijos skyriuje, tačiau joks apklausos protokolas nebuvo surašytas. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2016 m. lapkričio mėn. ir 2017 m. liepos mėn. pareiškėjas buvo kviečiamas atvykti į Migracijos skyrių apklausai, tačiau į jas neatvyko (b. l. 101–104, 111).Byloje nustatytas faktines aplinkybes (t. y. jų visumą) įvertinus ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjas imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo neatitiko, todėl atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamą Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto normoje yra nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018). Taigi neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko atsakovo Sprendimą galioti.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, netenkinęs pareiškėjo skundo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo M. C. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.