Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens R. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjų H. K. ir A. K. prašymą dėl paveldimo turto palikimo administratoriaus skyrimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

7. Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2019 m. lapkričio 7 d. pareiškimą palikimui priimti, kuris, pasak apelianto, kartu su kitais įrodymais ir argumentais patvirtina jo suinteresuotumą byla, kurią buvo prašoma atnaujinti.

8. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

9. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis Nr. 3K-3-371/2005). Kadangi naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau ir nėra pagrindo išvadai, jog šio įrodymo pateikimas gali vilkinti bylos nagrinėjimą, apeliacinės instancijos teismas naują pateiktą įrodymą prideda prie bylos ir jį vertina.

Dėl atskirojo skundo dalyko

10. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno miesto 20-ojo notarų biuro notarė R. V. patvirtino 2019 m. kovo 5 d. R. K. sudarytą oficialųjį testamentą, kuriuo R. K. paliko gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), su jame esančiais kilnojamaisiais daiktais, A. G. (po santuokos sudarymo – A. K.); visą kitą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įskaitant vertybinius popierius, akcijas, dividendus, pinigines lėšas, lygiomis dalimis po vieną antrąją dalį paliko A. G. (po santuokos sudarymo – A. K.) ir H. K.. Palikėjas R. K. nurodytu testamentu atėmė paveldėjimo teisę iš sūnaus R. K.. Civilinėje byloje Nr. e2YT-11351-512/2019 pareiškėjai H. K. ir A. K. 2019 m. spalio 1 d. pareiškė prašymą dėl palikimo administravimo nustatymo mirusiojo R. K. palikimui administruoti ir jų pačių skyrimo palikimo administratoriais, iki bus išduotas paveldėjimo teisės liudijimas R. K. įpėdiniams, teismas 2019 m. spalio 3 d. nutartimi jų prašymą patenkino. Nutartis yra įsiteisėjusi. 2019 m. spalio 28 d. R. K. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo. Šis prašymas pirmosios instancijos teismo buvo atmestas skundžiama 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi.

12. Apeliantas (suinteresuotas asmuo) R. K. prašo atnaujinti procesą minėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT- 11351-512/2019 remdamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. kadangi nutartimi teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas ekstraordinariniu būdu peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka.

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluota taisyklė, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujintas nustačius ne tik tai, jog asmuo be pakankamo pagrindo nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą ir jame nedalyvavo, bet ir tai, kad sprendimu teismas nusprendė dėl jo teisių ar įstatymų saugomų interesų (CPK 365 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2010; kt.).

15. Formuojama teismų praktika, kad pagrindas pripažinti, jog sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 str. 1 d.); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3282/2012).

16. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai traktavo esmines su byla susijusias faktines ir teisines aplinkybes, todėl pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą, nes nei suinteresuotas asmuo, nei pareiškėjai šiuo metu neturi galutinai teisės aktų, sandorių ar teismo sprendimo pagrindu patvirtintos jų teisės įgyti testatoriaus iki mirties turėtą turtą ir jį valdyti nuosavybės teise, t.y. šiuo metu visų ginčo šalių teisinis suinteresuotumas į testatoriaus turtą yra vienodas. Tačiau teismas pareiškėjų teisei į testatoriaus turto valdymą iki tol, kol bus aiškūs jo savininkai, suteikė akivaizdų ir nepagrįstą prioritetą, nors į šio turto galutinį užvaldymą lygias teisines galimybes turi tiek suinteresuotas asmuo, tiek pareiškėjai.

17. Apeliancinės instancijos teismas negali sutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą, ir pritaria pirmosios instacijos teismo išvadai, kad apeliantas negali būti laikomas turinčiu teisių į palikėjo palikimą. Remiantis palikėjo oficialiuoju testamentu, palikėjas ne tik kad nepaliko sūnui R. K. savo palikimo, tačiau priešingai – testamentu iš jo yra atimta paveldėjimo teisė. Nors apeliantas ir ginčija palikėjo testamentą, tačiau nagrinėjamu metu joks teismo sprendimas dėl testamento nėra priimtas, testamentas yra oficialiai sudarytas ir galiojantis. Vien testamento ginčijimo faktas nelemia testamente palikėjo išreikštos valios negaliojimo. Tokiu atveju apeliantas negali būti vertinamas kaip palikėjo įpėdinis.

18. Pareiškėjai A. K. ir H. K. pagal palikėjo oficialųjį testamentą yra palikėjo įpėdiniai, materialinių subjektinių teisių perėmėjai, remiantis bylos duomenimis, priėmę palikimą. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Atsižvelgiant į tai, atmestini atskirajame skunde dėstomi argumentai dėl nuosavybės teisės – apelianto inicijuotoje byloje dėl testamento ginčijimo uždraudus išduoti paveldėjimo teisės liudijimą tėra apribota įpėdinių teisė disponuoti turtu, kadangi nesama oficialaus nuosavybės teisę pagrindžiančio dokumento, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra įpėdinio turimas teises įteisinantis ir paveldėjimo procedūrą užbaigiantis dokumentas, tačiau jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties.

19. Taigi apelianto ir pareiškėjų statusas nagrinėjamoje byloje skiriasi, kadangi pareiškėjai yra palikėjo įpėdiniai pagal testamentą, kurių teisė paveldėti turtą nėra paneigta, ir jie yra priėmę turtą. Apeliantas, priešingai, negali būti laikomas įpėdiniu, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, vadovaujantis CK 5.2 straipsniu, paveldėjimas pagal įstatymą galimas tuomet, kai palikėjas nesudarė testamento, sudarytas testamentas ar jo dalis pripažintas negaliojančiu, testamentas apima ne visą turtą, įpėdinis atsisakė arba nepriėmė palikimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tol, kol testamentas galioja, apeliantas neturi galimybės paveldėti palikėjo turto. Atitinkamai, neturi ir jokių teisių į šį turtą, o tai, kad apeliantas notarui pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo nelemia jo tapimo palikėjo įpėdiniu. Todėl vien apelianto pageidavimas dalyvauti byloje ir pasisakyti byloje nagrinėjamais klausimais, taip pat subjektyvus jo suinteresuotumas palikėjo turtu nėra pagrindas atnaujinti procesą, kadangi tai neturi įtakos apelianto teisėms ir pareigoms ar jo teisėtiems interesams.

20. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje yra konstatuota, kad jeigu į bylą neįtrauktas asmuo neturėjo jokių teisių į ginčo objektą, tai byloje priimtas teismo sprendimas objektyviai negali turėti įtakos jo teisėms, todėl pagrindo procesui atnaujinti nėra.

21. Nagrinėjamu atveju iki bylos iškėlimo teisme apeliantas neturėjo jokių teisių į palikėjo turtą, todėl palikėjo turto administravimas niekaip negalėjo turėti įtakos apelianto teisėms ir pareigoms. Remiantis „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad civilinė byla Nr. e2-37048-592/2019, kurioje apeliantas ginčija palikėjo testamentą, nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme, buvo iškelta tik 2019 m. spalio 14 d. Tuo tarpu nagrinėjama byla, kurioje procesą prašo atnaujinti apeliantas, buvo išnagrinėta 2019 m. spalio 3 d., o įsiteisėjo 2019 m. spalio 12 d., t. y. iki aplinkybių, kurias apeliantas įvardija kaip lemiančias jo prašymo tenkinimą, atsiradimo. Nepaisant to, jog apeliantas ginčija palikėjo testamentą, tai nelemia pagrindo atnaujinti procesą byloje dėl paveldimo turto palikimo administratoriaus skyrimo, kadangi bylos nagrinėjimo, išnagrinėjimo ir įsiteisėjimo metu palikėjo testamentas nebuvo ginčijamas.

22. Nagrinėjamu atveju įvertinus prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, darytina išvada, kad apelianto prašomoje atnaujinti byloje nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjo teisių ir pareigų ir nutartimi apeliantui nenustatytos jokios teisės ir pareigos, apeliantas neįrodė, kokie jo teisės ar įstatymo saugomi interesai buvo pažeisti. Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu buvo paskirti palikėjo paveldimo turto palikimo administratoriai. Byloje nėra pasisakyta nei apie apeliantą, nei apie jam priklausantį turtą ar tenkančias teises ir pareigas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo apribota teisė apeliantui siekti tapti palikėjo įpėdiniu ar pasisakyta kitais aspektais, turinčiais realią įtaką apelianto teisių pasikeitimui. Apelianto teisių ir pareigų apimtis nei sumažėjo, nei padidėjo, nei kitaip modifikavosi. Tuo tarpu savo interesus apeliantas gina ginčydamas testamentą, ši galimybė jam nėra apribota, o jo interesai užtikrinti testamento ginčijimo byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Vien apelianto suinteresuotumas paveldimo turto palikimo administravimu nėra pakankama priežastis atnaujinti procesą. Kaip jau minėta anksčiau, teismų praktika reikalauja, kad tam, kad būtų galimas proceso atnaujinimas, turi būti įrodyta reali įtaka asmens teisių pasikeitimui.

23. Taigi priešingai, nei teigia apeliantas, atnaujinti procesą byloje remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktu nėra pagrindo – ginčo nutartyje pirmosios instancijos teismas nėra nusprendęs dėl apelianto materialiųjų teisių ar pareigų. Jokių įrodymų, kurie leistų padaryti priešingą išvadą, byloje nėra (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 177, 178, 185 straipsniai).

24. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

25. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai teisiškai kvalifikavo ginčo klausimui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.