Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi nutarė „suformuoti“ bylą atsakovo ginčijamų pareiškėjų L. B. ir R. A. finansinių reikalavimų pagrindu, suteikiant jai naują bylos numerį B2-2942-254/2013 (šiuo metu Nr. B2-1252-254/2014), naujoje byloje ieškovais laikyti pareiškėjus L. B. ir R. A., atsakovu – BAB „Ūkio bankas“, o trečiuoju asmeniu – A. P. (I b. t, 69 l.).

Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 26 d. nutartimi atsisakė atnaujinti ieškovams L. B. ir R. A. terminą finansiniams reikalavimams atsakovui BAB „Ūkio bankas“ pareikšti, nepatvirtino ieškovų L. B. ir R. A. finansinių reikalavimų atsakovui BAB „Ūkio bankas“ (III b. t., 180–186 l.).

Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2013-05-02 nutartimi (kuri įsiteisėjo 2013-06-07) civilinėje byloje Nr. B2-745-254/2014 iškėlus atsakovo AB Ūkio banko bankroto bylą, buvo nustatytas vieno mėnesio nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas pareikšti kreditorių finansiniams reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo dienos, kuris vėliau buvo pratęstas iki 2013-08-07, tačiau ieškovai per teismo nustatytą laikotarpį neperdavė administratoriui savo reikalavimų atsakovui, juos pareiškė tiesiogiai teismui tik 2013-11-26 bei 2013-12-03.

Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė turintys materialinį teisinį reikalavimą atsakovui. Nurodė, kad trečiasis asmuo A. P. su atsakovu 2008-07-29 sudarė Banko sąskaitos sutartį Nr. 17-00238070783/2008, kurios pagrindu jam buvo atidaryta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), 2010-04-29 trečiasis asmuo užpildė Fizinio asmens (rezidento) informacijos atnaujinimo anketą, kurioje patvirtino, kad jis yra piniginių lėšų banko sąskaitoje tikrasis savininkas, ir įsipareigojo nedelsdamas raštu informuoti banką apie pateiktos informacijos pasikeitimus; 2013-02-12 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“ iki 2013-04-30 buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, o 2013-02-18 nutarimu Nr. 03-31 AB Ūkio bankas buvo pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta licencija, t. y. pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalį įvyko draudžiamasis įvykis, o iki draudžiamojo įvykio trečiasis asmuo nepranešė bankui apie tai, kad banko sąskaita yra tvarkoma patikėjimo teisės pagrindu, taigi jo atžvilgiu buvo įgyvendintos IĮIDĮ nuostatos dėl banko sąskaitoje buvusių piniginių lėšų draudimo.

Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo, nepraleidęs teismo nustatyto termino, 2013-07-03 pateikė atsakovo administratoriui 3 356 140,01 Lt finansinį reikalavimą, piniginių lėšų, buvusių jo banko sąskaitoje nutarties iškelti atsakovui bankroto bylą priėmimo dieną (2013-05-02), pagrindu; trečiojo asmens finansinis reikalavimas buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2013-10-17 nutartimi, kaip administratoriaus neginčijamas, taigi konstatuotina, kad trečiasis asmuo, pareikšdamas savo finansinį reikalavimą atsakovui, neabejotinai dar kartą patvirtino duomenis, kuriuos nurodė pirmiau paminėtoje Fizinio asmens (rezidento) informacijos atnaujinimo anketoje, apie tai, kad yra vienintelis piniginių lėšų banko sąskaitoje tikrasis savininkas, ir asmeniškai įgyvendino Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) suteiktas teises pareikšti atsakovui finansinį reikalavimą (ĮBĮ 11 str. 3 d., 10 p., 21 str. 1 d., 26 str., Bankų įstatymo (toliau – BĮ) 85 str. 3 d.). Teismo teigimu, trečiasis asmuo finansinį reikalavimą atsakovui pareiškė po to, kai kartu su ieškovais 2013-03-22 kreipėsi į atsakovo laikinąjį administratorių ir jam pranešė, kad savo banko sąskaitoje laikė ir ieškovams priklausančias po 396 000 Lt kiekvienam pinigines lėšas, taigi jam taip pat turėjo būti žinomos ir 2001-10-20 sudarytų Turto patikėjimo sutarčių nuostatos, kadangi jos buvo pateiktos kaip prašymų priedai.

Pasak teismo, Vilniaus m. 21-ame notarų biure 2001-10-25 buvo sudarytas susitarimas, notarinio registro Nr. VŠ-3787, kurio 4 punkte nurodyta, jog trečiasis asmuo patvirtina, kad į jo banko sąskaitą Nr. 21111467, esančią AB „Vilniaus bankas“ buvo pervesti ieškovams ir kitiems pardavėjams priklausantys pinigai (1 188 000 Lt), ką patvirtina banko sąskaitos Nr. 21111469, buvusios Vilniaus Banke, išrašas.

Teismo nuomone, sistemiškai aiškinant turto patikėjimo teisę reglamentuojančias teisės normas, darytina išvada, kad trečiasis asmuo, sudarydamas su atsakovu banko sąskaitos sutartį (ir dėl jam patikėto turto saugojimo) šią aplinkybę turėjo atskleisti atsakovui raštu (CK 6.955 str. 1 d.), o to neatskleidus, tretiesiems asmenims, šiuo atveju pareiškėjams, jis turi atsakyti savo turtu (CK 6.955 str. 2 d.), nes, to neatskleidus, neįmanoma įgyvendinti turto atskyrimo, kuomet patikėtinis privalo sudaryti ir tvarkyti jam perduodamo turto balansą, o atsiskaitymams atlikti turi atidaryti atskirą banko sąskaitą (CK 6.961 str.). Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju trečiojo asmens banko sąskaita buvo naudojama ne tik piniginių lėšų saugojimui, tačiau ir atsiskaitymams, todėl patikėtojų piniginių lėšų nėra galimybės atskirti, nors ieškovų atstovas ir nurodė, kad trečiojo asmens sąskaitoje visada buvo piniginių lėšų likutis didesnis už patikėtojų jam perduotas pinigines lėšas.

Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl pareiškėjų prašymo pagrįstumo, siekdamas užtikrinti byloje vyraujantį viešą interesą, bei teisingumo ir protingumo principų laikymąsi, turi imtis aktyvių veiksmų, t. y. įvertinti ir patikėjimo sutarčių, iš kurių pareiškėjai kildina savo reikalavimus, galiojimą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju patikėjimo sutarčių šalys – ieškovai ir trečiasis asmuo, neįrodė, kad siekė realiai įgyvendinti daugiau kaip prieš dešimt metų sudarytas sutartis, nes apie tai atsakovui nebuvo nurodyta, patikėjimo sutartys nebuvo patvirtintos notaro, todėl nėra galimybių nustatyti jų sudarymo laiko, o nustatyti faktą tik suinteresuotų asmenų paaiškinimu, būtų neteisinga; ieškovai kreipėsi į laikinąjį administratorių po draudžiamojo įvyko atsiradimo, t. y. iki nutarties iškelti atsakovui bankroto bylą, todėl, išviešindami patikėjimo sutartis, jie siekė sukurti išorinį reikalavimo teisės pagrindimą, iš esmės turėdami tikslą per indėlių draudimo sistemą, įtvirtintą IĮIDĮ, atsiimti lėšas, kuomet trečiojo asmens banko sąskaitos sutartyje nebuvo nuorodų apie patikėtojų pinigines lėšas. Teismas konstatavo, kad tokie sandoriai prieštarauja ir gerai moralei (CK 1.81 str.), todėl jie laikytini tariamais, ieškovai pretenduoja į pirminio kreditoriaus – trečiojo asmens patvirtintą finansinį reikalavimą, o reikalavimo teisę, kylančią iš to paties teisinio santykio, negali turėti keli kreditoriai.

Teismas nurodė, kad L. B., R. A., kartu su trečiuoju asmeniu A. P., 2013-03-22 kreipimaisi į atsakovo laikinąjį administratorių negali būti pripažinti finansinio reikalavimo atsakovui jo bankroto byloje pareiškimais, nes nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo priimta 2013-05-02; trečiasis asmuo finansinį reikalavimą atsakovui pateikė nepraleidęs teismo nustatyto termino jam pateikti, todėl ieškovams turėjo būti žinoma tiek apie bankroto bylos iškėlimą atsakovui, tiek ir apie terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, iš trečiojo asmens, ieškovės L. B. brolio, tačiau ieškovai nesielgė kaip atidūs ir rūpestingi teisinių santykių dalyviai, kuomet po atsakovo 2013-03-22 atsakymo jiems turėjo būti suprantama, kad atsakovas nesutinka, jog sąskaitoje esantys pinigai valdomi patikėjimo teisės pagrindais; ieškovai, nebūdami teisiniuose santykiuose su atsakovu, patys turėjo siekti tinkamo savo teisių įgyvendinimo, nes negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad atsakovo administratorius juos informuos apie finansinių reikalavimų pateikimo terminą, todėl jų prašymas atnaujinti žymiai praleistą terminą (į teismą ieškovai kreipėsi tik 2013-11-26 ir 2013-12-03), netenkinamas, kaip praleistas be svarbių priežasčių, o, neatnaujinus termino pateikti finansinius reikalavimus, netenka teisinės reikšmės ir jų reiškiamų finansinių reikalavimų pagrįstumo klausimas, nors teismas pirmiau pasisakė ir šiuo aspektu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, pripažindamas ieškovų ir trečiojo asmens sudarytas Turto patikėjimo sutartis tariamomis, netinkamai aiškino ir taikė tariamo sandorio instituto nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Realiai vykdytas sandoris negali būti pripažintas tariamu, teismas nesiekė nustatyti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji šalių valia; aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima išsiaiškinti, ar ieškovų ir trečiojo asmens sudarytas sandoris yra tariamas, teismas visiškai nesiaiškino, o, nepagrįstai sutikdamas su deklaratyviais byloje esantiems raštiniams įrodymams prieštaraujančiais atsakovo teiginiais dėl sandorių tariamumo, teismas pažeidė rungimosi principą, tokiu būdu pareigą įrodyti, jog sutartys buvo tariamos, nepagrįstai perkeldamas ieškovams, nors būtent atsakovas, atsikirsdamas į ieškovų argumentus, iškėlė minėtų sandorių tariamumo idėją; turto patikėjimo sutartys neprivalėjo būti patvirtintos notaro, šioms sutartims pakanka paprastos rašytinės formos; be to, turto patikėjimo sutarčių sudarymo laiką patvirtina rašytiniai įrodymai, t. y., atlikti bankiniai pavedimai į trečiojo asmens banko sąskaitą;Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertindamas aplinkybės, kad ieškovų lėšos niekada nebuvo atsiimtos iš banko sąskaitos. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad ieškovams priklausančios lėšos draudiminio įvykio metu buvo trečiajam asmeniui A. P. priklausančioje atsakovo banko sąskaitoje, todėl ieškovai yra atsakovo indėlininkai ir kreditoriai;Teismas netinkamai aiškino CK 6.955 straipsnio nuostatą, nepagrįstai nurodydamas patikėtinio pareigą atskleisti veikimo patikėtojų vardu faktą ir tuomet, kai patikėtinio sąskaitoje laikomi vien patikėtojų piniginės lėšos, ir nėra sudaromi sandoriai su trečiaisiais asmenimis. Pareiga atskleisti, jog pinigai valdomi patikėjimo teise, atsiranda tik tuomet, kai sandoris, šiuo atveju banko sąskaita, buvo atidaryti išimtinai vien tik patikėtojų interesais. Banko sąskaita buvo atidaryta A. P. vardu ir interesais, tačiau joje buvo laikomos ir patikėtojų patikėjimo teise perduotos piniginės lėšos, o trečiasis asmuo A. P. nesudarinėjo sandorių su trečiaisiais asmenimis, tik laikė ieškovų pinigus banko sąskaitoje, todėl neturėjo pareigos atskleisti bankui dalies banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų patikėjimo jam fakto;Skundžiamoje nutartyje vertindamas ieškovų reikalavimų pagrįstumą, teismas nepagrįstai sutapatino ieškovų ir trečiojo asmens veiksmus, nurodydamas, jog, pareikšdamas savo finansinį reikalavimą atsakovui, trečiasis asmuo kartu patvirtino Fizinio asmens (rezidento) informacijos atnaujinimo anketoje nurodytus duomenis apie tai, kad yra vienintelis piniginių lėšų banko sąskaitoje tikrasis savininkas. Minėta anketa nepatvirtina, jog trečiasis asmuo A. P. yra vienintelis piniginių lėšų banko sąskaitoje tikrasis savininkas, kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovai nepildė banko formų, todėl negali būti atsakingi už trečiojo asmens veiksmus;Teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju trečiojo asmens banko sąskaita buvo naudojama ne tik piniginių lėšų saugojimui, tačiau ir atsiskaitymams, todėl patikėtojų piniginių lėšų nėra galimybės atskirti. Priešingai nei nurodė teismas, trečiasis asmuo nevykdė atsiskaitymų ieškovų vardu, o teismo išaiškinimas prieštarauja ir pagrindiniam ieškovų ir trečiojo asmens tikslui – laikyti pinigus vienoje sąskaitoje, kad būtų mokamos didesnės palūkanos, trečiojo asmens sąskaitoje visada buvo didesnis piniginių lėšų likutis nei patikėtojų šiam perduotų piniginių lėšų suma, tai duoda pagrindo vertinti, jog patikėtojo ir patikėtinio piniginių lėšų atskyrimas šiuo konkrečiu atveju nėra aktualus;Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai praleido terminą finansiniams reikalavimams pateikti. Akivaizdu, kad bankroto administratoriui, kuriam buvo perduoti visi atsakovo dokumentai, buvo žinoma apie ieškovų pareikštus reikalavimus bankui, ir jis, nesutikdamas su ieškovų 2013-03-18 prašymuose pareikštais reikalavimais, turėjo perduoti prašymus svarstyti teismui, kaip tai numato ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas, o ne pats spręsti dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo. Be to, net pripažinus, kad ieškovų finansinio reikalavimo pateikimo terminas buvo praleistas, teismas turėjo šį terminą atnaujinti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nes ieškovai buvo įsitikinę, jog savo, kaip kreditorių reikalavimą jie jau buvo realizavę 2013-03-18 prašymu ir laukė banko pozicijos, tačiau ieškovai negavo pranešimų nei dėl savo prašymo išsprendimo, nei dėl finansinių reikalavimų pateikimo terminų, reikalavimų tvirtinimo tvarkos.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

BĮ 76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad banko veiklos apribojimas (moratoriumas) yra banko veiklos laikinas dalinis apribojimas; banko veiklos apribojimus nustato BĮ ir priežiūros institucijos sprendimas dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo, o pagal BĮ 76 straipsnio 4 dalį, priežiūros institucija, priimdama sprendimą skelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą), paskiria banko laikinąjį administratorių; minėto straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos sustabdomi banko stebėtojų tarybos, banko valdybos ir administracijos vadovų įgaliojimai, o laikinasis administratorius tiek, kiek būtina, įgyvendina banko stebėtojų tarybos, banko valdybos ir administracijos vadovų įgaliojimus.

Pagal BĮ 76 straipsnio 9 dalį, laikinasis banko administratorius veikia pagal šį Įstatymą ir priežiūros institucijos nurodymus, be kita ko: 1) vadovauja bankui pagal priežiūros institucijos nurodymus ir siekia užtikrinti patikimą ir riziką ribojantį banko valdymą, prisidėti prie banko problemų sprendimo, pats spręsdamas jo kompetencijai priskirtus klausimus arba siūlydamas banko visuotiniam akcininkų susirinkimui priimti tam reikalingus sprendimus; 2) per priežiūros institucijos nustatytą terminą privalo išnagrinėti ir įvertinti banko finansinę būklę, galimus banko veiklos stabilumo ir patikimumo atkūrimo ir kitus banko problemų sprendimo būdus ir pateikti priežiūros institucijai išvadą bei pasiūlymus kartu su atlikto finansinės būklės įvertinimo pagrindu sudarytomis tarpinėmis finansinėmis ataskaitomis bei kitais priežiūros institucijos nurodytais duomenimis; 3) turi teisę be įspėjimo nutraukti sutartis su banko valdybos nariais ir administracijos vadovais; 4) apie administravimo eigą privalo teikti informaciją priežiūros institucijai jos nustatyta tvarka ir banko visuotiniam akcininkų susirinkimui jo nustatyta tvarka; 5) veikia pagal kitus priežiūros institucijos nurodymus.

BĮ 85 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priėmus nutartį iškelti banko bankroto bylą, banko kreditoriai apie tai nedelsiant informuojami teismo nutartyje nustatytu būdu ir dviejuose didžiausiu tiražu leidžiamuose šalies dienraščiuose viešai paskelbiamas bankroto bylą nagrinėjantis teismas, bylos numeris, bankrutuojančio banko rekvizitai bei terminai, iki kada yra priimami kreditorių reikalavimai, o teismas arba teisėjas šioje dalyje nustatytus veiksmus gali pavesti atlikti banko administratoriui.

Pagal BĮ 83 straipsnį, bankų bankroto procedūras reglamentuoja šis Įstatymas, Finansų įstaigų įstatymas ir Įmonių bankroto įstatymas, jeigu šis Įstatymas bei Finansų įstaigų įstatymas nenustato kitaip.

ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą, o kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.).

ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas, nustato, kad priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos.

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalį, teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis.

Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktą, bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme, o šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais – arbitraže ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus.

ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatyta, kad, teismui iškėlus atsakovo BAB „Ūkio bankas“ bankroto bylą, nustatytas terminas finansiniams reikalavimams pareikšti buvo pratęstas iki 2013 m. spalio 7 d. (I b. t., 10 – 13 l.). Ieškovė L. B. finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje pareiškė 2013 m. lapkričio 26 d. (I b. t., 14 – 16 l.), o ieškovas R. A. – 2013 m. gruodžio 3 d. (I b. t., 27 – 30 l.).

Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovai be svarbių priežasčių praleido terminą pareikšti jų finansiniams reikalavimams atsakovo bankroto byloje.

Iš viešai prieinamo internetinėje erdvėje Lietuvos banko informacinio pranešimo (https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.1024080DC643) nustatyta, kad Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 13 punkto, Bankų įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 73 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktų, 76 straipsnio pagrindais, Lietuvos banko valdyba 2013 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 03-29 priėmė sprendimą iki 2013 m. balandžio 12 d. paskelbti atsakovo AB „Ūkio bankas“ veiklos apribojimą (moratoriumą) ir banko laikinuoju administratoriumi paskirti A. Ą. A..

Bylos duomenimis, ieškovai ir trečiasis asmuo A. P. 2013 m. kovo 18 d. pranešimais kreipėsi į atsakovo laikinąjį administratorių A. Ą. A., nurodydami, kad trečiasis asmuo A. P. AB „Ūkio bankas“ sąskaitoje laiko ne tik jam nuosavybės teise priklausančias lėšas, tačiau ir ieškovės L. B. 396 000 Lt bei ieškovo R. A. 396 000 Lt, pervestus Žemės pardavimo sutarties pagrindu, todėl, vadovaudamiesi IĮIDĮ, prašė išmokėti draudimo išmokas ir paminėtiems ieškovams (I b. t., 26, 40 l.). Atsakovo laikinasis administratorius, atsakydamas į minėtus prašymus 2013 m. kovo 22 d. rašte trečiajam asmeniui, nurodė, kad draudimo išmokos nemokamos, jeigu sąskaita atidarymo momentu nėra atidaryta ir tvarkoma patikėjimo teisės pagrindais; sąskaitos atidarymo momentu atsakovui nebuvo atskleistas pinigų valdymo patikėjimo pagrindu faktas, todėl nebuvo sudaryta speciali sutartis, ir išmoka priklauso vienam asmeniui (I b. t., 44 l.).