Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. e2-264-372/2015 pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovams A. L. ir V. L. dėl prarasto turto atlyginimo atgręžtinio reikalavimo pagrindu, trečiasis asmuo O. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pagal Kredito linijos sutartį atsakovai gavo iš banko 219 600 Lt kreditą. Kreditą atsakovai turėjo grąžinti iki 2009 m. spalio 31 d., tačiau atsakovai nustatytu laiku iš kredito sutarties kylančių prievolių neįvykdė. Dėl šios priežasties žemės sklypai buvo areštuoti, o atsakovai buvo įspėti, kad per mėnesį gali sumokėti kredito sumą. Ieškovė nurodė, kad žodžiu atsakovo A. L. prašė įvykdyti jo įsipareigojimus bankui, tačiau jis to nepadarė, todėl teismas nutarė hipoteka įkeistus 4 žemės sklypus parduoti iš varžytinių, o iš gautų lėšų padengti kreditą, palūkanas ir delspinigius.

2013 m. liepos 29 d. antstolė pranešė, kad pagal turto perdavimo išieškotojui aktus kreditoriui AB DnB NORD bankui už 123 000 Lt buvo perduoti įkeisti žemės sklypai. Ieškovė nurodo, kad tuo jai buvo padaryti nuostoliai, kuriuos turi atlyginti atsakovai, neįvykdę prievolės bankui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl atsakovės solidarios atsakomybės kartu su atsakovu, neįvertino to, jog ieškovė ir atsakovas vykdė bendrą veiklą, kurioje atsakovė nedalyvavo, pinigų iš jos negavo ir jos parašas ant kredito sutarties tik formalus.

2. Teismas atsakovės argumentus dėl ieškovės tapataus reikalavimo, kurio ji jau yra atsisakiusi civilinėje byloje Nr. 2-351-154/2013 vertino tik formaliai, todėl atmetė juos nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė, užtikrindama atsakovų finansinių įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, įkeitė hipoteka jai ir trečiajam asmeniui priklausančius žemės sklypus. Atsakovams nedengiant privalomų mokėjimų pagal Kredito sutartį, žemės sklypai buvo perduoti banko nuosavybėn, dėl ko ieškovė CK 4.195 straipsnio 2 dalies pagrindu kreipėsi į teismą prašydama atlyginti jai įkeisto turto praradimo nuostolius. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies ir, įvertinęs prarasto turto vertę, priteisė ieškovei iš atsakovų solidariai atlyginti 52 710,84 Eur turto praradimo nuostolius. Apeliantė (atsakovė) V. L. nesutinka su teismo išvadomis ir mano, jog nagrinėjant bylą nebuvo įvertinta aplinkybė, jog ieškovę ir atsakovą siejo jungtinė veikla – jie buvo sutarę ant ieškovei priklausančių žemės sklypų statyti namus, vėliau juos parduoti ir pasidalinti gautą pelną. Nepavykus įgyvendinti bendro jungtinės veiklos plano, atsakovės teigimu, kiekvienai iš šalių tenka patirti nuostoliai, todėl ieškovė nepagrįstai juos reikalauja atlyginti iš atsakovų. Apeliantė taip pat teigė, jog jungtinėje veikloje ji nedalyvavo, todėl ieškovės reikalavimai į ją nukreipti nepagrįstai.

Siekiant įvertinti atsakovės apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma turi apsibrėžti jungtinės veiklos požymius ir tuomet vertinti, ar tarp bylos šalių susiklostę santykiai juos atitiko. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra apibūdinama kaip sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Iš jungtinės veiklos apibūdinimo matyti, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai, t. y. bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai, dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma.

Pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje priskiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y. šių sutarčių vienas iš kvalifikuojamųjų požymių yra sutarties šalių bendri tikslai ir veikla. Bendra susitariančių šalių veikla kildinama ne iš įstatymo, bet grindžiama sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2015), todėl jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais - notarinės formos; formos reikalavimų nesilaikymas daro sutartį negaliojančią (CK 6.969 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad vertinant, ar sudarant jungtinės veiklos sutartį nėra pažeistas rašytinės sutarties formos reikalavimas, turi būti atsižvelgta į tai, kad įstatymo nereikalaujama rašytinės formos sandorį būtinai sudaryti surašant vieną dokumentą (CK 1.73straipsnio 2 dalis) - rašytinės formos sandoris gali būti sudarytais keliais atskirais dokumentais, kuriuos vienija bendra susitarimo šalių valia. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009). Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų. Pažymėtina, kad komercinės partnerystės galutinis tikslas (rezultatas) visada siejamas su pelno uždirbimu. Šiandienėje doktrinoje esminis partnerystės santykių elementas – partnerių įsipareigojimas atsisakyti savo trumpalaikių interesų ir suteikti prioritetą ne asmeninei, bet visos partnerių grupės gerovei; partneriai subordinuoja savo interesus ir bendradarbiauja, tikėdamiesi ilgalaikės asmeninės naudos maksimizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).

Apibendrinant nurodytus jungtinės veiklos sutarties požymius ir savybes išskirtina, kad esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008).

Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju ieškovę ir atsakovus siejo jungtinės veiklos sutartis, visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių rašytinių susitarimų tarp bylos šalių, kurių pagrindu šalys būtų susitarę dėl esminių jungtinės veiklos sutarčių sąlygų (sutarties tikslas, bendrų įnašų sudėtis, dydis, įnešto ir sukurto turto tapimas bendros nuosavybės objektu, jo apskaitos tvarkymo klausimai ir pan.). Vertinant aukščiau aptartus kasacinio teismo išaiškinimus dėl jungtinės veiklos rašytinės sutarties formos, buvo išskirta, kad susitarimas dėl jungtinės veiklos gali būti sudarytas ir ne viena atskira sutartimi. Kaip nustatyta, ieškovę su banku siejo hipotekos teisiniai santykiai, tuo tarpu atsakovus ir banką – kreditavimo sutartis. Tačiau ieškovė ir atsakovai atskirų tarpusavio susitarimų, kuriais būtų apibrėžtas bendras siekis veikti ateityje kartu, siekiant kooperuoti turimą turtą ir žinias bendro tikslo – pelno gavimui, nėra. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė su atsakovu bei A. Š. 2007 m. ir 2008 m. buvo sudariusi paskolos sutartis. 2008 m. paskolos sutartimi ieškovė buvo paskolinusi pinigus (ginčas dėl iš šios sutarties kylančių prievolių vykdymo yra išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-707/2014). Tuo tarpu 2007 m. paskolos sutartimi ieškovė buvo suteikusi teisę naudotis žemės sklypais (paskolinusi), kurie buvo įkeisti hipoteka bankui, užtikrinant atsakovų paimtos paskolos grąžinimą. Tiek iš aptartos sutarties turinio, tiek ir iš ieškovės paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu, negalima spręsti, jog ši sutartis atspindi susitarimą dėl jungtinės veiklos. Priešingai, ši sutartis patvirtina ieškovės ieškinyje vardintas aplinkybes, kad ji pardavusi atsakovui kelis žemės sklypus ir pasitikėdama juo, buvo įkalbėta neskubėti parduoti žemės sklypų, o įkeistų juos, užtikrindama atsakovų prievolės bankui įvykdymo užtikrinimą. Kadangi ieškovės teigimu, tuo metu kai ji ketino parduoti ginčo žemės sklypus, jų vertė siekė 560 000 Lt, apsidrausdama dėl turto nuvertėjimo, ji pasirašė su atsakovu 2007 m. paskolos sutartį. Todėl jei ieškovė būtų suinteresuota bendros veiklos su atsakovu vykdymu ir pelno gavimu, ieškovė būtų paskolos sutartimi numačiusi ir tai, kokia dalis pelno jai atitektų sėkmingo verslo projekto įvykdymo atveju. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad jos tikslas buvo – perduoti žemės sklypus ir gauti už juos realią ir tuo metu rinkos vertę atitinkančią sumą, tuo tarpu atsakovai teigė, kad jie su ieškove siekė vykdyti verslą, kurio metu ant ieškovei su trečiuoju asmeniu priklausančių žemės sklypų būtų statomi ir vėliau parduodami namai, o gautas pelnas padalinamas bylos šalims. Šių teiginių pagrįstumui įrodyti atsakovai nepateikė jokių įrodymų (nepateikti leidimai statybai, parengti namų planai ar kitų veiksmų, liudijančių atsakovų nurodytos veiklos (namų statyba) vykdymą, patvirtinantys dokumentai). Aptartos aplinkybės liudija, kad šalių tikslai nebuvo nukreipti bendra linkme, nes ieškovė siekė parduoti žemės sklypus ir gauti už juos lėšas, o atsakovai, jų pačių teigimu, statyti namus ir gauti iš šios veiklos pelną. Šalių susitarimas, pagal kurį ieškovė įkeitė savo ir trečiojo asmens žemės sklypus, užtikrindama atsakovų kredito bankui grąžinimą, vertintinas tik kaip šalių susitarimas atidėti apmokėjimą už žemės sklypus: ieškovė atidėjo žemės sklypų perleidimą atsakovams iki kol jie pastatys namus ir juos pardavę ir gavę pajamas galės įsigyti ir atsiskaityti su ieškove.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad jungtinės veiklos požymių turinčių susitarimų buvimas neįrodytas ir vėlesniuose šalis siejusiuose teisiniuose santykiuose. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-707/2014, teisėjų kolegija vertino šalių tarpusavio santykius, kildinamus iš 2008 m. paskolos sutarties. Nagrinėjant nurodytą civilinę bylą atsakovai į ieškovės reikalavimus priteisti 500 000 Lt skolą pagal 2008 m. paskolos sutartį, taip pat atsikirtinėjo įrodinėdami, kad šalis siejo jungtinės veiklos sutartis ir prašoma suma vertintina kaip nesėkmingai vykdytos šalių jungtinės veiklos nuostoliai, kurių priešinga šalis neprivalo atlyginti. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatavo, kad šalių faktiniai tarpusavio santykiai apskritai neatitinka jungtinės veiklos sutarčių sudarymo ir vykdymo sąlygų ir pagrindų, ieškovės ir atsakovo A. L. nesiejo rašytinė sutartis, kurioje buvo aptartos esminės jungtinės veiklos sutarčių sąlygos, todėl laikytina, kad ginčo šalis siejo paskoliniai, bet ne jungtinės veiklos teisiniai santykiai.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantė neįrodė egzistavus susitarimui dėl jungtinės veiklos vykdymo. Šalys jokio tarpusavio susitarimo dėl bendros veiklos vykdymo nėra sudariusios, konkretūs šalių veiksmai liudija įgyvendinus susitarimą dėl mokėjimo atidėjimo už žemės sklypus, o ne dėl jungtinės veiklos. Kadangi šalių faktiniai tarpusavio santykiai apskritai neatitinka jungtinės veiklos sutarčių sudarymo ir vykdymo sąlygų ir pagrindų, kuriuos nustato ir reguliuoja specialiosios CK normos dėl tokių sandorių (CK 6.969 – 6.982 straipsniai), apeliantės argumentai dėl atsakovą ir ieškovę siejusios jungtinės veiklos sutarties, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovė mano, kad ieškovės reikalavimai atsakovams atmestini ir dėl to, kad ji Šiaulių apygardos teismui civilinėje byloje 2-351-154/2013 (byla pagal atsakovų apeliacinius skundus buvo nagrinėjama ir apeliacinės instancijos teisme, bylos Nr. 2A-707/2014) pareiškusi reikalavimą atsakovams kildinamo iš tapačių šalis siejusių teisinių santykių ir dėl tos pačios sumos – 560 000 Lt priteisimo, vėliau jo atsisakė, todėl neturi teisės reikšti tapataus reikalavimo šioje byloje (CPK 140 straipsnio 1 dalis ir 294 straipsnis).

Iškėlus bylą teisme pripažįstama, kad teise pareikšti ieškinį jau pasinaudota, vėliau reikšti dar vieną tapatų ieškinį neleidžiama, todėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu įtvirtinta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. kai įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra išspręstas tapatus ieškinys. Minėtos normos tikslas – išvengti pakartotinio to paties ginčo nagrinėjimo teisme ir kelių teismo sprendimų dėl to paties reikalavimo priėmimo. Vadovaujantis minėta teisės norma ir kasacinio teismo išaiškinimais, tapačiais ieškiniai gali būti pripažinti tais atvejais, kai sutampa trys elementai – šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas. Todėl, siekiant nustatyti, ar aptariami ieškiniai yra tapatūs, būtina įvertinti nurodytus elementus.

Ieškinio dalykas – ieškovo reikalavimas, kurį šis pareiškia atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Sprendžiant dėl ieškinio dalyko tapatumo būtina įvertinti reikalavimų turinį. Kasacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą aiškinęs, kad, nustatant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimą atsakovams grindė CK 4.195 straipsnio 2 dalies normomis, pagal kurias ieškovė savo įkeistu turtu įvykdžiusi atsakovų prievoles bankui, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo. Šiuo atveju ieškovė prašė atlygint jai daikto praradimo nuostolius, kurių suma - 560 000 Lt. Apeliantės nurodomoje Šiaulių apygardos teismui civilinėje byloje 2-351-154/2013, ieškovės reikalavimas dėl 560 000 Lt sumos priteisimo buvo kildinamas iš tarp ieškovės ir atsakovo A. L. bei A. Š. sudarytos paskolos sutarties. Todėl, nors šiose bylose ieškovės reikalavimų piniginė išraiška buvo tapati (ieškiniais buvo prašoma priteisti 560 000 Lt sumą, kuria ieškovė vertino atsakovų prievolėms įkeistų žemės sklypų vertę), tačiau materialiniai reikalavimai, iš kurių kildinamas ieškinio dalykas – skiriasi.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors aptariamos civilinės bylos kildinamos iš šalis siejusių santykių, kuriems esant ieškovė įkeitė savo ir trečiojo asmens žemės sklypus užtikrindama atsakovų prievolių bankui įvykdymą, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, jog bylų faktinis pagrindas sutampa. Tai, kad ieškovė Šiaulių apygardos teismui pareiškusi reikalavimą dėl 560 000 Lt sumos priteisimo, kildinamą iš paskolos sutarties, kuria buvo paskolinti keturi žemės sklypai, vėliau jo atsisakė, nepanaikino ieškovės teisės reikšti atsakovams reikalavimo dėl nurodytų keturių žemės sklypų praradimo nuostolių atlyginimo. Ieškovė savo teises galėjo apginti pateikdama tiek ieškinį grindžiamą prievolinės teisės normomis (kildinamą iš paskolos teisinių santykių) tiek ir iš daiktinių teisės normų (pareikšdama ieškinį dėl hipoteka įkeisto daikto, užtikrinant svetimas prievoles, praradimo nuostolių atlyginimo). Teisė pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo mechanizmą priklauso ieškovei, todėl ji, nusprendusi atsisakyti savo reikalavimo apginti pažeistas teises, grindžiamo prievolinės teisės normomis, neprarado teisės reikšti ieškinį atsakovams, grindžiamą daiktinės teisės normas.

Kadangi vieno iš kriterijų, pagal kuriuos nustatomas ieškinių tapatumas, konstatavimo nepakanka išvadai, kad ieškiniai tapatūs, todėl net ir nustačius, kad šalys (ar dalis jų) bei reiškiamo reikalavimo suma abiejose bylose sutampa, pagrindo pripažinti ieškinius tapačiais, nėra, dėl skirtingų teisinių santykių iš kurių kildinami reikalavimai. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad faktinis reikalavimo pagrindas šioje ir Šiaulių apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-351-154/2013 skiriasi, nes faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami ieškovės reikalavimai yra skirtingos.

Kitų pagrindų panaikinti ginčijamą teismo sprendimą apeliantė nenurodė, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo savo iniciatyva vertinti šį skundžiamą teismo sprendimą kitais aspektais (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apeliantei santuokos su atsakovu metu, prisiėmus finansines prievoles bankui, tenka visos iš to išplaukiančios pasekmės (CK 3.109 straipsnis), tarp jų ir solidari pareiga ne tik mokėti bankui kredito sutartimi numatytus mokėjimus, bet ir padengti visus asmens, savo turtu laidavusio už atsakovų prievolių bankui įvykdymą ir praradusio turtą, patirtus nuostolius. Teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantė pati bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad turi ekonominį išsilavinimą, kas rodo, kad jai prisiimamos prievolės ir jų apimtis buvo žinomos ir suprantamos. Kredito sutarties ieškovė neginčija, aplinkybės, kad atsakovas kredito sumą panaudojo išimtinai savo, o ne šeimos poreikiams tenkinti, neįrodinėjamos, todėl atsakovei kyla pareiga atlyginti solidariai kartu su atsakovu ir turto praradimo nuostolius, kylančius iš Kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo susitarimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino teisės normas reglamentuojančias jungtinės veiklos susitarimus ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalių nesiejo jungtinės veiklos sutarties požymius turintis susitarimas, dėl ko ieškovė turėjo teisę reikalauti atlyginti iš atsakovų turto, kuris buvo įkeistas hipoteka, užtikrinant atsakovų prievolių bankui, įvykdymą, praradimo nuostolius.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimą.