Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas Swedbank, AB kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: priteisti solidariai iš atsakovų V. Š. ir N. L. 24 013,88 Lt skolą, 7 procentus metinių palūkanų už negrąžintą 22 314,26 Lt kredito sumą nuo 2010-03-06 iki visiško kredito grąžinimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 721 Lt žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas V. Š. 2006-10-20 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 06-081092-VA, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui sutartyje numatytomis sąlygomis ir tikslinei paskirčiai 45 000 Lt dydžio kreditą, o atsakovas šį kreditą priėmė bei įsipareigojo ieškovui jį grąžinti sutartyje numatytomis dalimis iki sutartyje nurodyto galutinio kredito grąžinimo termino (2011-09-27), mokėti 7 procentus metinių palūkanų, kurios apskaičiuojamos nuo negrąžinto kredito sumos ir skaičiuojamos iki visiško kredito grąžinimo bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus. 2006-10-20 ieškovas ir atsakovė N. L. sudarė laidavimo sutartį Nr. 06-081092-LA1, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atsakyti ieškovui, jei atsakovas V. Š. tinkamai neįvykdys prievolės pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 06-081092-VA. Atsakovas V. Š. tinkamai neįvykdė ieškovei prievolių pagal kredito sutartį, negrąžino gautos paskolos kredito sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, nesumokėjo palūkanų ir delspinigių (CK 6.870 str., 6.872-6.874 str.), todėl susidarė 24 013,88 Lt skola: 22 314,26 Lt dydžio negrąžinta kredito suma, 964,87 Lt nesumokėtų palūkanų, 642,33 Lt nesumokėtų delspinigių už kreditą, 92,42 Lt nesumokėtų delspinigių už palūkanas. Įsipareigojimo atsakyti už atsakovą pagal laidavimo sutartį neįvykdė ir atsakovė N. L. (CK 6.76 str. 1 d., 6.81 str. 1, 2 d.). Dėl atsakovų sutartinių prievolių pažeidimo ieškovas po įspėjimų 2009-11-04 vartojimo kredito sutartį vienašališkai nutraukė.

Atsakovė N. L. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. sprendimą dalyje dėl teismo sprendimo išdėstymo ir prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo patenkinti pilnai. Nurodo, kad sprendimo vykdymo išdėstymas ir atidėjimas - sprendimo privalomumo ir vykdytinumo savybių, kurias įgyja įsiteisėjęs sprendimas, nukėlimas tam tikrą laiką, kada sprendimo įvykdyti iš karto negalima dėl itin sunkios atsakovo turtinės padėties ar kitų ypatingai svarbių aplinkybių. Tačiau sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, itin svarbus yra abiejų šalių lygiateisiškumo principo įgyvendinimas (CK 1.2 str. 1 d.). Todėl sprendimo vykdymo išdėstymas visada turi būti siejamas tiek su skolininko, tiek su kreditoriaus interesais ir išdėstant sprendimo vykdymą į ateitį turi būti siekiama šių dviejų skirtingą teisinį interesą turinčių šalių interesų pusiausvyros, paliekant diskrecijos teisę teismui kiekvienu atveju individualiai įvertinti tokio atidėjimo ar išdėstymo būtinumą. Bet nė vienu atveju negalima pernelyg daug nukrypti nuo bylos šalių interesų pusiausvyros, teisėtų lūkesčių, lygiateisiškumo principo (CPK 17 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką tokio pobūdžio bylose, nurodė, kad ši teismo teisė vertintina kaip teisė nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolei, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Lengvatinio termino nustatymu siekiama socialiai reikšmingų tikslų, o būtent užtikrinti socialinį teisingumą. Todėl atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima tik tada, kai šito reikia dėl tam tikrų socialiai reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-925/2002). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismo sprendimo vykdymas atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių sprendimą įvykdyti labai sunku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1113/2001, Lietuvos apeliacinio teismo 2009-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1543/2009). Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, išdėstydamas priimto sprendimo vykdymą vieneriems metams, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus dėl dabartinės apeliantės turtinės padėties. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. sprendime yra nurodyta, kad atsakovė gyvena nuosavame name, nors byloje tokių įrodymų nėra pateikta, o atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad vienintelis atsakovės turimas nekilnojamasis turtas yra butas, esantis (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismo išvada apie atsakovės turimą gyvenamąjį namą yra niekuo nepagrįsta. Lygiai taip pat nesuprantama kuo remiantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantės gaunamas darbo užmokestis atskaičius privalomus mokėti mokesčius yra 1 476,76 Lt. Tokie teiginiai prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. sprendime yra nurodyta, kad aplinkybė, jog pusė apeliantės gaunamo darbo užmokesčio pervedama anstoliams nėra pagrįsta, prieštarauja byloje pateiktiems dokumentams, t.y. pirmosios instancijos teismas niekuo nemotyvavo savo atsisakymo vadovautis apeliantės pateikta buhalterine pažyma, kurioje nurodyta, kad 50 procentų apeliantės gaunamo darbo užmokesčio yra išieškoma. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog apeliantė N. L., dėl savo turtinės padėties negalės šiuo metu visiškai įvykdyti sprendimo. Tačiau išdėstydamas priimto teismo sprendimo vykdymą įpareigojo apeliantę mokėti ieškovui po 2 000 Lt per mėnesį. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija negali būti vertinama kaip teisingumo vykdymas: jei jau pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šiuo metu dėl itin sunkios turtinės padėties, apeliantė negalės įvykdyti teismo sprendimo, turėjo nustatyti realią vykdymo tvarką, kad jos laikydamasi apeliantė galėtų įvykdyti savo turimus finansinius įsipareigojimus ieškovui. Asmens turtinę būklę apibūdina jo reguliarių pajamų bei išlaidų balansas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio yra akivaizdu, kad gaudama 1 317 Lt darbo užmokestį, viena išlaikydama dvi dukras (viena nepilnametė, kita studentė, mokosi profesinio mokymo centre) apeliantė niekaip neišgalės kiekvieną mėnesį mokėti po 2 000 Lt. Taigi šiuo atveju teismo sprendimo vykdymo išdėstymas yra formalus, niekuo nemotyvuojant teismo nustatytos sprendimo vykdymo išdėstymo tvarkos, skundžiamame sprendime nustatyta sprendimo vykdymo išdėstymo tvarka neužtikrina tinkamo sprendimo vykdymo, todėl yra pažeidžiami ne tik apeliantės kaip skolininkės, bet ir ieškovo kaip kreditoriaus turtiniai interesai. Pirmosios instancijos teismas grubiai nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų sprendimų Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio taikymo aspektų: pvz. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-59-3-00236-2010 skolos tarp dviejų juridinių asmenų grąžinimą išdėstė po 340 Lt; Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-980-611/2009 asmeniui, kurio pajamos viršija 6 500 Lt priteistos skolos grąžinimą išdėstė po 1 833 Lt. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos pusių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006).