Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,

dalyvaujant ieškovui A. A., jo atstovui adv. Deividui Poškai, atsakovės atstovui adv. Deimintui Radzevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. A. ir M. A. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. A. ir M. A. ieškinį atsakovei R. V. dėl skolos išieškojimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Druskininkų miesto apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovams iš atsakovės 53 000 Lt, sprendimo įvykdymą išdėstė 4 metams, priteisė iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė iš atsakovės ieškovų naudai bylinėjimosi išlaidas – 1590 Lt žyminio mokesčio ir 1650 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas iš byloje esančių dokumentų nustatė, jog 2007-03-01 buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria ieškovas paskolino bendrovei 91973,60 Lt. Ant paskolos sutarties ieškovas patvirtino, kad jam bendrovė atidavė 107 973,60 Lt, tame tarpe ir 26 000 Lt paskolintus 2007-09-26 (b.l. 59). Teismas nurodė, jog ši paskolos sutartis ir prierašas paneigė ieškovo teiginius, kad 2007-10-23 pervesti į jo sąskaitą 35 000 Lt buvo bendrovės skolos grąžinimas, nes iš minėtos paskolos sutarties matyti, kad įmonė buvo pilnai atsiskaičiusi su ieškovu. Nustatytas faktas patvirtino, kad 35 000 Lt buvo grąžinti ieškovui atsakovės paskolos dalies užskaitymui. Liudytojas A. R. nurodė, jog jis turėjo bendrą verslą su ieškovu. Verslui žlugus, pagrindinė įmonės kreditorė buvo atsakovė. Dalijantis verslą su ieškovu, pastarasis perleido įmonės akcijas su sąlyga, kad bus pasirašyta paskolos sutartis. Nurodė, kad 2007-10-23 gavo atsakovės prašymą dėl 35 000 Lt paskolos grąžinimo ieškovui, liudytojas apie skolos grąžinimą A. A. neinformavo. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad pagal 2007-10-24 paskolos sutartį atsakovė liko skolinga ieškovams 53000 Lt. Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad įmonės pavedimu pervesti 35 000 Lt ieškovui pinigai nebuvo atsakovės paskolos grąžinimas. Paskolos sutarties 4 p. (b.l.25) numatė, kad paskolos gavėjas turi teisę grąžinti, o paskolos davėjai privalo priimti grąžinama skolą prieš nustatytą terminą. Atsakovė ir ieškovas patvirtino, kad verslo atsiskyrimas vyko 2007-10-22 – 2007-10-24, šiomis dienomis šalys ėjo pas notarus, atsakovė parašė prašymą bendrovei dėl paskolos grąžinimo ieškovui, jai nebuvo žinoma kada šie pinigai buvo pervesti į ieškovo sąskaitą, be to, jinai ir neprivalėjo kontroliuoti paskolos grąžinimo, nes atsakovė ir pati buvo paskolinusi bendrovei 150 000 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės sunkią materialinę padėtį bei ieškovų materialinę padėtį sprendimo įvykdymą išdėstė 4 metams, sumokant pirmą mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos 1 300 Lt, likusius 47 mėnesius mokant po 1 100 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešas interesas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Pagal LR CK 1.73 str. 1 d. 1 p. fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kurių vertė sudarymo metu viršija 5000 Lt, turi būti sudaromi rašytine forma, o pagal LR CK 6.871 str. fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, kai paskolos suma viršija 2000 Lt. Kaip matyti iš bylos duomenų, tarp ieškovų ir atsakovės susiformavo paskolos teisiniai santykiai, o paskolos suma viršija 2000 Lt, todėl paskolos sutartis turėjo būti sudaryta rašytinės formos. Toks pats formos reikalavimas taikytinas ir atsiskaitymo pagal paskolos sutartį įforminimui. Priešingu atveju, pagal LR CK 1.93 str. 2 d. šalys, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto (paskolos suteikimo, jos grąžinimo), negali remtis liudytojų parodymais.

Kaip matyti iš bylos duomenų, 2007-10-24 ieškovai ir atsakovė sudarė paskolos sutartį dėl 88000 Lt dydžio paskolos suteikimo atsakovei (b.l.25-26). Minėtos sutarties 1 p. atsakovė pripažino, kad ji visą paskolos sumą gavo iš ieškovų prieš šios sutarties pasirašymą. Paskolos grąžinimo terminas – 2008-06-01. Sutartis yra realinė. Sutarties 1-2 p. turinys reiškia, kad būtent 2007-10-24, paskolos sutarties sudarymo momentui, atsakovė yra skolinga ieškovams 88000 Lt. Paskolos sutartis yra galiojanti, įstatymų nustatyta tvarka atsakovė jos neginčijo. Įrodymų, kad tokio turinio paskolos sutartį atsakovė pasirašė apgaulės, smurto ar ekonominio spaudimo įtakoje, byloje nėra. Sutartis pasirašyta šalių laisva valia, notaro akivaizdoje. Kad sutartis buvo sudaryta būtent 2007-10-24, patvirtina notaro 2008-07-31 surašytas klaidos atitaisymo aktas, be to, šalys šios aplinkybės teisme neginčijo. Kadangi šalių žodiniai paaiškinimai, liudytojų parodymai yra prieštaringi, šalys nurodo skirtingas paskolų suteikimo aplinkybes, atsižvelgiant į LR CK 1.93 str. 2 d. byloje turi būti vadovaujamasi rašytiniais įrodymais. Ieškovai nurodė, kad prieš pasirašant minėtą paskolos sutartį jie buvo suteikę atsakovei 32000 Lt, o 2007-10-24 papildomai suteikė 56000 Lt, atsakovė nurodė, kad 2007-10-23 grąžino 35000 Lt. Minėti paaiškinimai neatitinka rašytinių įrodymų. Jeigu atsakovė iš tikrųjų būtų grąžinusi ieškovams 35000 Lt 2007-10-23, tai 2007-10-24 pasirašant paskolos sutartį, turėjo būti įrašyta paskolos suma, minusavus grąžintą paskolos dalį. Kita vertus, atsakovės teiginys, kad ji 35000 Lt paskolos dalį grąžino 2007-10-23, t.y. prieš gaudama paskolą iš ieškovų, pasirašė sutartį dėl didesnės sumos nei buvo skolinga, neatitinka elementarios logikos dėsnių. Įrodymų, kad po 2007-10-24 sutarties sudarymo būtų grąžinusi visą ar dalį skolos, atsakovė į bylą nepateikė.

Kaip matyti iš 2007-10-23 mokėjimo nurodymo Nr.9E-21, kuriuo atsakovė atsikirtinėja, jog paskolos dalį grąžino, matyti, kad UAB „RA.ERA“ sumokėjo ieškovui A. A. 35000 Lt, mokėjimo paskirtis – dalinis paskolos grąžinimas (b.l.17,54), tačiau jame nėra nuorodos, kad bendrovė grąžina būtent atsakovės gautos iš ieškovų paskolos dalį. Priešingai, kaip matyti iš UAB „RA.ERA“ buhalterinės apskaitos dokumentų (b.l.61), minėtu mokėjimo nurodymu bendrovė padengė ieškovui paskolos dalį už save. Tai patvirtina ir byloje esanti paskolos sutartis, sudaryta 2007-03-01 tarp ieškovo A. A. ir UAB „RA.ERA“, kurioje yra įrašas, jog bendrovė su ieškovu visiškai atsiskaitė. Paskolos sutartyje bendrovės atsiskaitymo su ieškovu data nenurodoma, tačiau UAB „RA.ERA“ buhalterinės apskaitos duomenys (b.l.61) patvirtina, kad 2007-10-23 buvo grąžinta dar ne visa paskolos suma, todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliantu argumentu, kad UAB „RA.ERA“ su ieškovu visiškai atsiskaitė 2007-10-23. Minėti duomenys visumoje įrodo, kad UAB „RA.ERA“ 2007-10-23 mokėjimo nurodymu Nr.9E-21 padengė savo skolos dalį ieškovui, o ne už atsakovę. Atsakovės pateikti dokumentai – 2007-10-23 prašymas ir 2007-10-23 paskolos sutartis- prieštarauja vienas kitam, neatitinka elementariausių logikos dėsnių, nes visiškai nelogiška yra kai atsakovė, būdama UAB „RA.ERA“ kreditore 150 000 Lt sumai, 2007-10-23 vėl skolina bendrovei 35000 Lt, kad pastaroji šią sumą pervestų ieškovui, dengiant atsakovės skolą ieškovams, kai galėjo minėtą sumą sumokėti tiesiogiai ieškovams. Be to, kaip minėta, 2007-10-24 paskolos sutartyje užfiksuota, kad pasirašymo momentu atsakovė yra skolinga ieškovams 88000 Lt, ir visi šalių atsiskaitymai iki minėtos sutarties pasirašymo neturi teisinės reikšmės, nustatant skolos pagal šią sutartį sumą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, neteisingai juos įvertino, dėl to klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė neteisingas išvadas dėl atsakovės skolos dydžio, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (LR CPK 185 str.), ko pasekoje priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą (LR CPK 329 str. 1 d.). Teismas netinkamai įvertino tarp ieškovų ir atsakovė sudarytą paskolos sutartį, neatsižvelgė į sutartyje užfiksuotus duomenis, kurie nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Teismas nepagrįstai atsakovės bei liudytojo paaiškinimais paneigė rašytinius įrodymus, netinkamai aiškindamas ir taikydamas LR CK 1.93 str. 2 d. normą (LR CPK 330 str.). Todėl teismo sprendimas keistinas, sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovų reikalavimas dėl 35000 Lt priteisimo, teisėjų kolegija naikina ir šioje dalyje ieškovų ieškinį tenkina (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Pirmosios instancijos teismas patenkino atsakovės prašymą ir priteistos sumos mokėjimą atsakovei išdėstė 4 metams. Tokį būtinumą teismas grindė atsakovės turtine padėtimi. Pagal LR CPK 284 str. 1 d. teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti. Kaip matyti iš minėtos normos turinio, teismas, spręsdamas klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo, privalo išsiaiškinti ir įvertinti abiejų ginčo šalių turtinę padėtį, nustatyti ar iš tikrųjų atsakovo turtinė padėtis yra labai sunki ir ar toks išdėstymas nepažeis ieškovo teisių ir teisėtų interesų. Be to, teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas yra išimtinė priemonė, taikoma tik būtinais atvejais. Visais atvejais teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pirmosios instancijos teismas, išdėstydamas teismo sprendimo įvykdymą, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, iš esmės neįvertino ieškovų turtinės padėties, neteisingai nustatė atsakovės turtinę padėtį, be to, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovė paskolą ieškovams privalėjo grąžinti iki 2008-06-01, o teismo sprendimas priimtas beveik po metų termino nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo. Kaip matyti iš atsakovės pateiktų dokumentų, 2007 metais atsakovė iš individualios veiklos gavo 78227 Lt pajamų, t.y. apie 6518 Lt per mėnesį vidutiniškai (b.l.67), duomenų apie 2008 metais gautas pajamas iš individualios veiklos nepateikė, atsakovė paėmė iš banko 46628,82 EUR dydžio paskolą 26 metams. Tuo tarpu ieškovai yra paėmę paskolų bendrai 260000 Lt vertei (b.l.120-153), taip pat augina tris nepilnamečius vaikus, kaip ir atsakovė, ieškovo pajamos per mėnesį sudaro 1184,21 Lt (b.l.159), ieškovė, kaip ir atsakovė, yra bedarbė. Minėti byloje esantys duomenys apie šalių turtinę padėtį leidžia daryti išvadą, kad ieškovų ir atsakovės turtinė padėtis yra panaši, netgi ieškovų turtinė padėtis šiek tiek yra blogesnė nei atsakovės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovai neprašė priteisti iš atsakovės procesinių palūkanų iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t.y. pirmosios instancijos teismas iš esmės leido atsakovei naudotis ieškovų lėšomis 4 metus neatlygintinai, be jokių palūkanų. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė buvo nesąžininga šioje byloje, į ką taip pat turi būti atsižvelgta. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtus duomenis, atsižvelgusi į ieškovų ir atsakovės turtinę padėtį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, daro išvadą, kad nėra LR CPK 284 str. 1 d. numatytų pagrindų teismo sprendimo įvykdymą išdėstyti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas, dėl šios priežasties naikinamas (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.), o atsakovės prašymas dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo atmetamas.

Pakeitus teismo sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (LR CPK 93 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkinamas visa apimtimi, teismo sprendimu priteistas ieškovams iš atsakovės žyminis mokestis padidintinas iki 2640 Lt. Be to, iš atsakovės priteistinos ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 str.). Tačiau atsižvelgiant į LR CPK 98 str. 2 d., į LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į atsakovo atstovo darbo ir laiko sąnaudas bei bylos sudėtingumą, ieškovams iš atsakovės priteistina 1600 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų. Taip pat iš atsakovės valstybei priteistina 14 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 331 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą pakeisti ir minėtu teismo sprendimu ieškovams A. A. ir M. A. priteistą iš atsakovės R. V. 53000 Lt sumą padidinti iki 88000 (aštuoniasdešimt aštuonių tūkstančių) litų sumos.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą dalyje, kurią teismo sprendimo įvykdymas buvo išdėstytas 4 metams, panaikinti ir šioje dalyje atsakovės R. V. prašymą atmesti.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu priteistą ieškovams A. A. ir M. A. iš atsakovės R. V. žyminį mokestį padidinti iki 2640 Lt.

Likusioje dalyje Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. V. 1600 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovams A. A. ir M. A. ir 14 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.