Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą.

Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio mėnesio, skundą teismui pateikė 2016-12-14 (b. l. 6). Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs 3 metų ieškinio senaties termino, todėl jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo trejų metų terminu nėra ribojamas. Atsakovo prašymas taikyti ieškinio senaties terminą atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą.

Į bylą pateikti duomenys (b. l.15-16) patvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2015-11-06 iki 2016-06-30 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 213 brigadą (21 būrį, 1 gyvenamoji patalpa), nuo 2016-07-01 iki 2016-12-16 pareiškėjas buvo paskirtas į 222 brigadą (22 būrį, 2 gyvenamoji patalpa).

21 būrio 213 brigadoje 1 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 5 gyvenamosios vietos, bendras plotas 16,46 kv. m, asmeniui teko 3,29 kv. m gyvenamojo ploto.

22 būrio 222 brigadoje 2 gyvenamojoje patalpoje yra įrengtos 46 gyvenamos vietos, bendras patalpos plotas yra 144, 92 kv. m, asmeniui tekdavo 3,15 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog nuo 2016 m. gegužės mėnesio 21 A būrys buvo uždarytas remonto darbams atlikti, todėl trumpam laikui visi 21 būrio nuteistieji buvo perkelti į 22 būrį. Laikotarpyje nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2016 m. liepos mėn. (porą mėnesių), kol nebuvo suskirstyti visi nuteistieji į kitus būrius, 22 būryje buvo 78 nuteistieji. Todėl vienam asmeniui teko 1,85 kv. m (trūko 1,24 kv. m).

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2016 m. liepos mėn.) nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Atsakovo argumentai, jog nuteistųjų paskyrimas į būrius yra nelengvas procesas, kurio metu reikia išanalizuoti kiekvieno nuteistojo asmenines savybes, charakterio bruožus, polinkius į tam tikrą veiklą, net atsižvelgiama į tai kaip nuteistasis sutartų su jau būryje esančiais nuteistaisiais atmestini. Atsakovas šį darbą turėjo atlikti prieš pradedant remonto darbus, kadangi apie remonto pradžią atsakovui būna žinoma iš anksto, todėl remonto darbams ir turi būti pasiruošta tinkamai ir nuteistųjų išskirstymas turėjo būti atliktas iš anksto.

Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę.

Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, jose esančios drėgmės.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nustatyta, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, natūralaus apšvietimo koeficiento nereglamentuoja, o pagal 16 punktą santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas (toliau- Marijampolės departamentas) 2016-08-19 rašte Nr. 2.4-958(23.4.1.4.12) konstatavo, jog atlikus operatyvų valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę pagal pareiškėjo gautą skundą nustatė, jog 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje nustatyta dirbtinės apšvieta 54 lx. Tai neatitiko Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimo. Tuo pačiu nurodė, jog Marijampolės PN administracija įpareigota pažeidimą pašalinti iki 2016-08-26. Marijampolės departamentui 2016-08-30 (b. l. 21-26) vykdant operatyvią ir grįžtamąją kontrolę buvo nustatyta, jog 22 būrio, gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 dirbtinė apšvieta - 265 lx, tai atitiko Higienos normos HN 134:2015 14 punktą. Marijampolės PN pašalino nustatytą pažeidimą.

Pareiškėjo teigimu patalpoje buvo drėgna. Atsakovas pateikęs teismui Marijampolės departamento patikrinimo aktus, kuriuose minėtas pažeidimas nėra nustatytas (b. l. 18-20, 25-26). Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose drėgna, tačiau nedetalizavo kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl drėgmės pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovo deliktinei atsakomybei kilti. Be to, Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Marijampolės departamentas 2016-08-31, atlikęs patikrinimą 22 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 nurodė, jog sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per atidaromus langus ir neatitikimų higienos normos reikalavimams nenustatė (b. l. 25-26). Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų drėgmės ar vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.

Pareiškėjas teigia, jog 22 būrio tualete buvo tik 3 unitazai, 2 pisuarai, tualetas įrengtas netinkamai, neatskirtas pertvaromis, prausykloje buvo penkios praustuvės.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 , 5.7 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitariniai ir higienos mazgai (kiekvienam būriui). Remiantis minėtų taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau- Aprūpinimo norma) nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir kt. Pažymėtina, kad nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų.

Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose 22 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengti trys tualetai ir du pisuarai. Prausykloje kaip nurodo pareiškėjas yra penkios praustuvės. Atsakovas taip pat nurodęs, jog 22 būryje yra įrengtos 46 gyvenamosios vietos. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog sanitarinis mazgas ir prausykla įrengtos tinkamai.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad sanitariniai mazgai buvo netinkamai atitverti, o tai sąlygojo diskomfortą, privatumo stoką. Atsakovo atstovas duomenų apie unitazų atskyrimą sienelėmis nepateikė, byloje nėra jokių įrodymų, kad tualetus skiriančios sienelės užtikrina bent minimalų būtiną privatumą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2192-822/2016).

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su tuo, jog virtuvėlėje buvo per mažai įrenginių, t.y. tik viena viryklė ir vienas šaldytuvas.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punktas numato, kad kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, o esant techninėms galimybėms - ir virtuvėlė. Virtuvės įrenginių kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139. Minėtose normose nenustatytas tikslus viryklių kiekis, jis nustatomas pagal plotą ir reikmę, o buitinis šaldytuvas- 1 vnt. Kaip minėta, pats pareiškėjas nurodė, jog virtuvė pataisos namuose yra įrengta, joje yra viryklė ir šaldytuvas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo šiuo atžvilgiu konstatuoti Marijampolės PN neteisėtus veiksmus.