Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 24 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui M. P. dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Be kredito“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Teismas pažymi, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007), todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Byloje nėra ginčo, kad 2022 m. gruodžio 14 d. pradinis kreditorius (nuomotojas) UAB „Be kredito“ ir atsakovas sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-035428, kuria atsakovui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas (Apple-iPhone 11, 64GB, Baltas (Atnaujintas), 355900704542879 (toliau – ir Daiktas)) ir pagal kurią atsakovas įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsakovui tinkamai įsipareigojimų pagal sutartį nevykdant, pradinė kreditorė sutartį nutraukė. Pradinė kreditorė 2022 m. lapkričio 24 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2022-11/01 pagrindu perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą.

Dėl skundžiamo teismo sprendimo (ne)teisėtumo

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl dalies nuomos įmokų, išpirkimo mokesčio, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Ieškovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, nes šiuo atveju buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, kadangi atsakovas turėjo teisę, bet ne pareigą, sumokėjus visas įmokas pagal sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos ir sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti VKĮ nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo. Ieškovės argumentai atmestini.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016). Akcentuotina, kad ne formalus tam tikrų nuostatų, atitinkančių teisinio reglamentavimo išimtis, įtvirtinimas sutartyje, bet sutartimi kuriamų prievolių pobūdis bei tikrieji šalių ketinimai sudarant sandorį lemia tokio sandorio kvalifikavimą, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.87 straipsnio 1 dalimi, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius. Tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti, ir tik antrinis vartotojo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Situacija, kai verslo subjektas siūlo vartotojui įsigyti naujus (nenaudotus) daiktus, išdėstant visos daikto kainos mokėjimą per tam tikrą laikotarpį, o įmokas nustatant taip, kad papildomai būtų uždirbama iš atidėto kainos mokėjimo (nepriklausomai nuo to, ar toks uždarbis įvardijamas kaip nuomos mokestis už naudojimąsi daiktu, ar kaip palūkanos už naudojimąsi neapmokėtą daikto kainos dalį sudarančiomis pinigų sumomis), verslininkas sutartyje nusimato diskrecinę galimybę iš sutartį pažeidusio vartotojo po sutarties nutraukimo reikalauti visų sutartinių įmokų iki pat sutarties termino pabaigos sumokėjimo, o vartotojo diskrecija apsispręsti, ar jis pasibaigus sutarties terminui ketina įsigyti daiktą, siejama iš esmės tik su tuo, ar pasilikti sau daiktą, už kurį visa kaina iš esmės jau yra sumokėta, savo esme gali būti vertinama kaip dirbtinai, siekiant išvengti VKĮ taikymo, kuriama teisinė konstrukcija, užslepiant tikrąjį vartotojo tikslą įsigyti daiktą nuosavybės teise ir verslininko siekį ne tik vykdyti prekybinę veiklą, bet ir užsiimti vartojimo kredito veikla, finansuojant vartotojui perduodamos prekės įsigijimą ir papildomai taikant užmokestį už naudojimąsi pinigais (nesumokėta daikto kainos dalimi), į mokėtinas įmokas įtraukiant daikto kainą viršijančias sumas (prilygintinas sutartinėms palūkanoms) (Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1473-480/2022; Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-64-343/2023).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos sutarties nuostatos sudaro pagrindą spręsti, jog šios sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui įsigyti.

Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, sutarties šalys susitarė, jog atsakovas už jam perduotą prekę kas mėnesį turės mokėti 46,40 Eur dydžio įmokas 12 mėnesių iš eilės. Sutarties 7.3 punkte šalys susitarė, kad nuomininkui (t. y. atsakovui) tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį bei tinkamai sumokėjus visus pagal sutartį mokėtinus mokesčius, pasibaigus sutarties terminui, nuomininkui suteikiama teisė turtą (t. y. daiktą) įsigyti už specialiosiose sąlygose nurodytą išpirkimo kainą – 170,70 Eur. Taigi nors šiuo atveju tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartis tiesiogiai neįtvirtina pareigos įsigyti sutarties objekto, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia sutarties sąlyga, numatanti teisę, bet ne pareigą, vartotojui įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, vertintina, kaip formali ir sutartyje įtvirtinta, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

Be to, sutarties 10.6 punkte numatyta, kad jeigu nuomininkas negrąžins daikto kaip tai numatyta sutarties 8.1 punkte, t. y. pasibaigus sutarties terminui ir nuomininkui nepareiškus noro daiktą įsigyti sutartyje numatyta tvarka ar nutraukus sutartį prieš terminą, bet kurios iš sutarties šalių iniciatyva, nuomininkas nuomotojai turi sumokėti likusį mokėti nuomos mokestį iki sutarties pabaigos, išpirkimo kainą bei atlyginti kitus nuomotojos patirtus nuostolius. Vadinasi, nepriklausomai nuo to, kada būtų nutraukta sutartis, atsakovui vis tiek būtų tekę sumokėti visas įmokas, numatytas pagal sutartį tinkamo jos vykdymo atveju, tai yra ir visą nuomos mokestį, ir daikto išpirkimo mokestį. Minėta, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas jai perduoto daikto negrąžino, tačiau reikalavimo atsakovui grąžinti jai nuomos, o ne įsigijimo tikslu perduotą daiktą, byloje nereiškė ir nereiškia, taigi toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo yra siekis prisiteisti tik įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti, todėl šios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą laikyti, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovui finansavimą sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomoti.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartimi pradinė kreditorė ir atsakovas iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi daiktu, o dėl jo finansavimo sąlygų, t. y. daikto įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu, atsakovui mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir šiai sutarčiai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas netesybų pagrįstumo klausimą, nepagrįstai vadovavosi VKĮ nuostatomis, nes tarp pradinės kreditorės ir atsakovo buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis, be to, jos prašoma priteisti delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina didele, atsakovas turi prisiimti dėl netinkamai vykdytos prievolės iš to kilusias pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodyta ieškovės argumentacija ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytai sutarčiai taikomi VKĮ reikalavimai.

VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. VKĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys ir pelno nesiekiantys asmenys.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų apie tai, kad pradinė kreditorė prieš sudarydama su atsakovu sutartį būtų vertinusi jo kreditingumą, be to, ji nėra įtraukta į vartojimo kredito davėjų sąrašą, kaip to reikalauja VKĮ 22 straipsnio 1 dalis, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog trečiasis asmuo, sudarydamas su atsakovu sutartį, neįgijo teisės iš jo reikalauti nei ieškiniu prašomų priteisti delspinigių, nei pinigų sumos nuomos mokesčio įmokų forma, kuri viršija prekės kainą (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis).

Dėl kitų argumentų

Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinio skundo argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 24 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.