Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Žibutė Budžienės (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gintauto statyba“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Business solution“ apeliacinius skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-520-939/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gintauto statyba“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Business solution“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

šalys 2013 m. rugpjūčio 30 d. pasirašė Rangos sutartį Nr. 2S, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti gipso–kartono klijavimo, montavimo, glaistymo ir dažymo darbus objekte ,,Klinikinė ligoninė“. Atsakovė įsipareigojo už atliktus darbus atsiskaityti ne vėliau kaip per mėnesį pateikus sąskaitą faktūrą. Ieškovei atlikus sutartus darbus atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų, pateiktų sąskaitų–faktūrų neapmokėjo. Ieškovei keletą kartų paskambinus ir nuvykus pas atsakovę, ši dalį sumos sumokėjo bei paaiškino, kad likusią skolą padengs vėliau. Ieškovė iki 2014 m. sausio 6 d. atliko numatytų darbų už 255 844,83 Lt (šiuo metu – 74 097,78 Eur). Atsakovė už atliktus darbus susimokėjo 161 340 Lt (46 727,29 Eur), todėl liko skolinga 94 504,83 Lt (27 370,49 Eur).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal šalių apeliaciniuose skunduose nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Byloje kilo ginčas dėl atliktų statybos rangos darbų priėmimo ir perdavimo bei jų apmokėjimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovės pareigą atsiskaityti su ieškove už atliktus rangos darbus, priteisė iš atsakovės ieškovei 48 066,34 Lt (13 920,97 Eur) įsiskolinimą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kelių pagrindinių aspektų: 1) dėl užsakovo, nepriėmusio rangos darbų, teisės remtis rangovo prievolių netinkamu vykdymu; 2) dėl atliktų darbų apmokėjimo; 3) dėl šalių pareigos įrodinėti, kad statybos darbai yra realiai (ne) atlikti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė UAB ,,Gintaro statyba“ ir atsakovė UAB ,,Business solution“ 2013 m. rugpjūčio 30 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2S. Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo atlikti gipso –kartono klijavimą ant sienų, gipso – kartono montavimą ir gipso–kartono prisukimą bei sienų glaistymą ir dažymą, vagų ir skylių užtaisymą sienose, objekte ,,Klinikinė ligoninė“, t. y. šalis siejo statybos teisiniai santykiai, todėl sprendžiant jų ginčą, taikytinos specialiosios statybos rangą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.681–6.699 straipsniai), o bendrosios rangos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.644–6.671 straipsniai) taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms ir jų nereglamentuotiems klausimams (CK 6.644 straipsnio 2 dalis).

Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas – sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas; tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo; jeigu rangovas savo pareigas įvykdo netinkamai, užsakovas turi teisę atitinkamai nevykdyti savo pareigos priimti darbą ir už jį apmokėti ir priešingai. Atlikęs sutartus darbus, rangovas praneša užsakovui apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą arba, jeigu tai numatyta sutartyje, apie įvykdytą darbų etapą, o šis turi nedelsiant pradėti jų priėmimą (CK 6.694 straipsnio 1 dalis). Darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu (CK 6.694 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad abiejų sutarties šalių pasirašomas darbų perdavimo – priėmimo aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas, todėl turi didelę reikšmę vykdant statybos rangos sutartį: jame fiksuojami nustatyti darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų nekonstatavimą, todėl trūkumų faktu vėliau remtis negalima (CK 6.662 straipsnio 2 dalis); nuo darbų perdavimo akto pasirašymo momento užsakovui pereina atsitiktinio darbų rezultato žuvimo ar sugedimo rizika; su darbų priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2007; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007; 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2009; kt.). Tokiame akte yra faktinio pobūdžio duomenys apie tai, ar pagal rangos sutartį nurodyti darbai buvo atlikti, kada jie buvo atlikti ir ar jų atlikimas atitinka sutarties sąlygas. Pagrindas rangovui reikalauti užsakovą vykdyti jo priešpriešinę pareigą – sumokėti už darbus yra pagrindinės sutartinės rangovo pareigos įvykdymas – sutarto darbo atlikimo faktas, o darbų perdavimo-priėmimo aktas yra tik šį faktą patvirtinantis dokumentas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė (rangovas) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės (užsakovo) skolą, teigdama, kad ši nesumokėjo už tinkamai atliktus ir priimtus statybos darbus. Atsakovė, teikdama prieštaravimus, nurodė, kad ieškovė be pagrindo išrašė PVM sąskaitas faktūras, nes neatliko jose nurodytų darbų. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovės nepriimtas PVM sąskaitas faktūras ieškovė siuntė atsakovės registracijos adresu, taip pat įvertinęs ieškovės darbuotojo parodymus, kad skylių užtaisymo darbai rangos sutartyje nustatytame objekte buvo atlikti, sprendė, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės apmokėjimo už PVM sąskaitose nurodytų darbų atlikimą.

Byloje nustatyta, kad pagal šalių sudarytos Statybos rangos sutarties sąlygas užsakovas įsipareigojo atsiskaityti už atliktus darbus ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo sąskaitos faktūros pateikimo. Byloje pateikti duomenys įgalina spręsti, kad darbų perdavimas ir priėmimas nebuvo įforminamas atskiru aktu, taip pat nustatyta, jog rangovas pateikdavo PVM sąskaitas faktūras, kurias pasirašydamas užsakovas faktiškai patvirtindavo, jog darbai atlikti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad užsakovas iš rangovo priėmė ieškovės atliktus darbus 136 756,03 Lt (39 607,28 Eur) sumai. Iš ieškovės pateiktos PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimo suvestinės spręstina, kad atsakovė vykdė dalinius mokėjimus, už darbus sumokėdama sumas, mokėjimų dokumentuose nurodydama, jog sumos pervedamos avansu, t. y. nesiejant sumokėtų sumų su ieškovės atlikto darbo rezultatų priėmimu. Šalims tokiu būdu vykdant rangos sutartį, šalys 2013 m. lapkričio 29 d. sudarė skolų suderinimo aktą, kuriuo pripažinta, kad užsakovo įsiskolinimas 2013 m. gruodžio 1 d. yra 51 394,52 Lt (14 884,88 Eur).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad skolų suderinimo akte yra fiksuota ne tik atsakovės skola, bet ir iki 2013 m. gruodžio 1 d. ieškovės atliktų darbų apimtys. Šiuo atveju skolų suderinimo aktas yra suvestinis apskaitos dokumentas, sudarytas pirminių dokumentų pagrindu. Byloje nekeliamas klausimas, jog skolų suderinimo akte nurodytas skolos dydis neatitiko tikrovės, todėl šiuo atveju reiškia ieškovės teisės į tikrąjį skolos dydį pripažinimą.

Byloje taip pat nustatyta, kad po skolų suderinimo akto sudarymo ieškovė 2013 m. gruodžio 17 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą LG0000149 15 490,85 Lt (4 486,46 Eur) sumai ir PVM sąskaitą faktūrą LG0000150 27 619,46 Lt (7 999,15 Eur) sumai. Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad atsakovė vengė suderinti ir pasirašyti PVM sąskaitas faktūras, todėl PVM sąskaitas faktūras prilygino atliktų darbų aktams, kuriuos ieškovė pasirašė vienašališkai. Atsakovės nuomone, būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad vienašališkai pasirašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti darbai iš tikrųjų yra atlikti. Ieškovės teigimu atsakovė nepasirašė nurodytų PVM sąskaitų faktūrų, todėl ūkines operacijas patvirtinantys dokumentai buvo išsiųsti atsakovės buveinės registracijos buveinės adresu.

CK 6.694 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato užsakovo pareigą, gavus rangovo pranešimą apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą, nedelsiant pradėti darbų priėmimą ir, jeigu ko kita nenustato statybos rangos sutartis, darbų priėmimą organizuoti bei atlikti savo (užsakovo) lėšomis). Minėta, kad šalys vykdydamos sutartį darbų priėmimo ir perdavimo neįformindavo aktu, už atliktus darbus buvo atsiskaitoma dalimis, pervedant sumas avansu, atliktų darbų apimčių ir skolų balansas buvo suvestas šalims pasirašius skolų suderinimo aktą. Įvertinusi nustatytas aplinkybes kolegija sprendžia, kad ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros negali būti vertinamos kaip atliktų darbų aktas, kadangi šiuo atveju ieškovės atsakovei apmokėti išrašytos sąskaitos–faktūros nėra pakankamas įrodymas, nes tai asmens, reikalaujančio atlygio, vienašališkai surašytas dokumentas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi argumentu, kad ieškovei šiuos apmokėjimo dokumentus išsiuntus atsakovei, pastarajai kilo prievolė apmokėti už ieškovės atliktus darbus. Kolegijos vertinimu tokia motyvacija pirmosios instancijos teismas perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovei, tuo tarpu šiuo atveju ne atsakovė turėjo paneigti ieškovės atliktų darbų apimtį, bet ieškovė turėjo įrodyti, kiek ir kokius darbus ji atliko vykdydama sutartį, t. y. leistinais įrodymais patvirtinti aplinkybes, kuriomis ji grindė ieškinio reikalavimą priteisti už atliktus darbus (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, įstatymuose įtvirtintą reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką, sprendžia, kad ieškovės vienašališkai pasirašytas PVM sąskaitas faktūras nėra pagrindo pripažinti atliktų darbų aktais bei sukeliančiais teisinius padarinius ir jų pagrindu konstatuoti atsakovės pareigos įvykdyti piniginę prievolę egzistavimą. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovė pranešė atsakovei, kad nurodyti darbai yra atlikti ir ji pasiruošusi juos perduoti atsakovei. Faktas, kad ieškovė vienašališkai išrašiusi PVM sąskaitas faktūras, tačiau jų nepateikė atsakovei, įgalina spręsti, kad ieškovė nesudarė galimybės atsakovei priimti jos atliktus darbus ir teikia teisinį pagrindą pripažinti, jog nagrinėjamu atveju ieškovė neturėjo teisės vertinti PVM sąskaitas faktūras kaip vienašališkai pasirašytus darbų perdavimo aktus. Žymos apie nepasirašymą aptariamose PVM sąskaitose faktūrose nebuvimas vertintina kaip kliūtis tokias PVM sąskaitas faktūras kvalifikuoti kaip atliktų darbų aktus pasirašytais vienašališkai, sukeliančiais užsakovo pareigą įvykdyti priešpriešines prievoles pagal sutartį.

Minėta, kad šalių sudarytame skolų suderinimo akte pripažinta, kad atsakovės skola 2013 m. gruodžio 1 d. yra 51 394,52 Lt (14 884,88 Eur). Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, jog sudarius šį aktą į jį nebuvo įtrauktos sumos, sumokėtos pagal kasos pajamų orderį GS Nr. 21. Kaip matyti iš ieškovės pateiktos PVM sąskaitų apmokėjimo suvestinės, atsakovės minima suma ieškovei yra sumokėta 2013 m. lapkričio 29 d. ir yra įtraukta į atsakovės sumokėtų sumų suvestinę, todėl atsakovei pripažinus, jog jos įsiskolinimas 2013 m. gruodžio 1 d. sudaro 51 394,52 Lt (14 884,88 Eur) yra pagrindas spręsti, kad šiai sumai atsakovė ieškovei nėra įvykdžiusi prievolės apmokėti už ieškovės atliktus darbus. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad po šio akto sudarymo atsakovė ieškovei išmokėjo pinigines lėšas, todėl yra pagrindas spręsti apie atsakovės pareigos įvykdyti piniginę prievolę šiai sumai egzistavimą.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovė neįrodė, kad tinkamai pateikė ir tinkamai informavo atsakovę apie atliktus darbus, sudarė atliktų darbų aktus ir ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytų darbų rezultatą perdavė atsakovei, o atsakovė neįrodė, kad po skolų suderinimo akto įvykdė prievolė apmokėti už atliktus darbus, kolegija sprendžia, kad būtent ieškovė prašydama priteisti skolą, privalo įrodyti, kad ji atliko darbus, o atsakovė nepagrįstai atsisakė priimti darbų rezultatą, o atsakovė turi įrodyti, kad už skolų suderinimo akte nurodytus darbus su ieškove yra atsiskaityta.

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas padidinant ieškovei iš atsakovės priteistiną skolos sumą nuo 48 066,34 Lt (13 920,97 Eur) iki 51 394,52 Lt (14 884,88 Eur). Pakeitus teismo sprendimą, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos. Nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2 126 Lt (615,73 Eur) žyminio mokesčio, už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 2 000 Lt (579,24 Eur), apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1 045 Lt (302,65 Eur) žyminio mokesčio, 1 500 Lt (434,43 Eur) atstovavimo išlaidų rengiant apeliacinį skundą, 435 Eur už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Patenkinus ieškinį iš dalies (54 proc.), ieškovės apeliacinį skundą iš dalies (7 proc.), 332,49 Eur žyminio mokesčio, 312,79 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir 21,19 Eur žyminio mokesčio bei 343,20 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteistina ieškovei iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeisti, padidinant iš atsakovės UAB ,,Business solution“ (kodas 302472839) ieškovei UAB ,,Gintauto statyba“ (kodas 123956752) priteistą skolos sumą iki 51 394,52 Lt (14 884,88 Eur) (keturiolika tūkstančių aštuonių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų, 88 ct), žyminio mokesčio sumą iki 332,49 Eur (trijų šimtų trisdešimt dviejų Eur, 49 ct), atstovavimo išlaidų sumą iki 312,79 Eur (trijų šimtų dvylikos eurų, 79 ct).

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB ,,Business solution“ (kodas 302472839) ieškovei UAB ,,Gintauto statyba“ (kodas 123956752) 21,19 Eur (dvidešimt vieną eurą, 19 ct) žyminio mokesčio bei 343,20 Eur (tris šimtus keturiasdešimt tris eurus, 20ct) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.