- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-14
- Bylos Nr.
- 2A-132-881/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-08037-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas
- Atsakovas
- R. J., UADB „Ergo Lietuva“
- Ieškovas
- UADB „Ergo Lietuva“
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. J. ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, I. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1142-734/2011 pagal ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovui R. J. dėl žalos atlyginimo, trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais I. J. ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. J. 4 925 Lt žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-11-10 eismo įvykio metu Vilniaus mieste, Sėlių gatvėje, atsakovo vairuojamas automobilis Infiniti FX35, (duomenys neskelbtini), nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies ir atsitrenkė į automobilių aikštelėje stovėjusį automobilį Opel Vectra, (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo, administracinės bylos medžiaga nustatyta, jog atsakovas yra atsakingas dėl eismo įvykio, nes nustatyta, kad jis automobilį vairavo neblaivus. Atsakovo civilinė atsakomybė, vairuojant automobilį Infiniti FX35, (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ieškovo UADB „ERGO Lietuva“, draudimo sutartis Nr. 02-0696470. Žalą dėl apgadinto automobilio Opel Vectra (duomenys neskelbtini) patyrė A. J.. Ieškovas remdamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu bei taisyklėmis, patvirtintomis 2008 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 122, dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui atlygino nuostolius, išmokėdamas jam 4 925 Lt dydžio draudimo išmoką. Kadangi atsakovas eismo įvykį padarė būdamas neblaivus, ieškovas, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, reiškia atgręžtinį reikalavimą atsakovui.
I. J. pareiškė savarankiškus reikalavimus, prašydama priteisti iš UADB „Ergo Lietuva“ 54 600 Lt draudimo išmoką, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumo nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog eismo įvykio metu nukentėjo jai nuosavybės teise priklausantis automobilis Infiniti FX35, (duomenys neskelbtini). Automobilis buvo draustas KASKO draudimu. Draudimo sutarties pagrindu draudimo bendrovė turi atlyginti patirtą žalą ir sumokėti draudimo išmoką už autoįvykio metu sugadintą apdraustąją tansporto priemonę. Pažymėjo, kad viena iš pirmųjų buvo eismo įvykio vietoje, matė R. J. be sąmonės, lydėjo jį į ligoninę, atsakovui atgavus sąmonę nebuvo matyti jokių požymių, kad jis yra neblaivus, nebuvo sutrikusi jo kalba ar koordinacija.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 1 d. sprendimu ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovo R. J. ieškovo naudai 4 925 Lt žalos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 158 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė iš atsakovo 12,82 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Trečiojo asmens I. J. ieškinį UADB „Ergo Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo teismas atmetė, priteisė iš I. J. 1 638 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.
Teismas nustatė, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-1700-654-2010 konstatuota, jog R. J. vairavo automobilį neblaivus, pažeidė KET reikalavimus, ir dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas svetimas turtas, tokie jo veiksmai atitinka administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, R. J. paskirta 4 000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 4 d. nutarimu panaikino Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, suėjus senaties terminui bei esant Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 22 d. nutarimui nutraukti administracinę bylą Nr. A2.6-366-111/2010. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-1-02507-08, kurioje tirtas minėtas eismo įvykis, 2008 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog R. J. kraujyje rasta 3,5 promilės etilo alkoholio, atlikus pakartotinį atsakovo kraujo tyrimą 2009 m. sausio 19 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog atsakovo kraujyje rasta 2,95 promilės etilo alkoholio, taip pat nurodyta, kad etanolio koncentracijos sumažėjimą galima paaiškinti tuo, kad pakartotinis tyrimas buvo atliktas praėjus daugiau negu 2 mėnesiams nuo pirminio tyrimo. Ikiteisiminio tyrimo byloje yra specialisto 2008 m. lapkričio 13 d. išvada Nr. T-A 7817/08(01)-R184/08, kurioje konstatuota, jog po eismo įvykio atsakovo R. J. kraujyje etilo alkoholio nerasta, tačiau Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto išvada nustatyta, jog spesialisto išvada, kurioje nurodyta, kad atsakovo kraujyje etiko alkoholio nerasta, yra netikra, pagaminta fotomontažo būdu. Ekspertizės aktu Nr. ES 127/10(01) nustatyta, kad kraujas, po kurio tyrimo pateiktos specialisto išvados Nr.T-A 7817/08(01)-R184/08 ir T-A 338/09(01)-R184/08, t. y. kuriomis konstatuota, kad atsakovo kraujyje rasta etilo alkoholio, yra atsakovo R. J. kraujas su 99,999999999999 procentų sutapimo tikimybe. Teismas nurodė, kad aplinkybės, įrodančios atsakovo neblaivumą eismo įvykio metu, ištirtos administracinio teisės pažeidimo byloje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nutraukdamas administracinio teisės pažeidimo bylą procesiniais pagrindais, nepasisakė, jog atsakovo veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo, t. y. administracinio teisės pažeidimo byla nebuvo nutraukta reabilituojančiais atsakovą pagrindais, o suėjus senaties terminui. Anot teismo, rašytiniai įrodymai – specialistų išvados, kuriomis konstatuota, kad atsakovo kraujyje buvo etilo alkoholio, nepaneigtos, kaip ir nepaneigtos Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-1700-654-2010 nustatytos aplinkybės dėl pirminių įrodymų, iš kurių teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovas automobilį vairavo būdamas neblaivus, atsakovo argumentai teismo medicinos specialisto prof. habil. med. m. dr. A. A. G. konsultacinės išvados pagrindu atmestini, nes ši išvada yra hipotetinio pobūdžio ir nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių dėl atsakovo neblaivumo.
Teismas nustatė, kad ieškovas, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsniu, draudimo sutartimi, šiame eismo įvykyje žalą patyrusiai A. J. išmokėjo 4 925 Lt, žalos dydis nustatytas specialistų, atsakovas žalos dydžio neginčijo. Teismas konstatavo, kad kadangi atsakovas eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus, ieškovas pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 6.1015 straipsnį, turi teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens, t. y. atsakovo, todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 4 325 Lt žalai atlyginti.
Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, I. J. ieškinį teismas atmetė vadovaudamasis CK 6.1014 straipsnio 1 dalimi, konstatavęs, kad eismo įvykis pripažintinas nedraudiminiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas R. J. ir trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, I. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimą, ieškinį atmesti, o trečiojo asmens ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Byloje nebuvo nuodugniai įvertinti trečiojo asmens ir atsakovo teisiniai argumentai, dėl ko ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvykusį eismo įvykį pripažino nedraudiminiu. Eismo įvykis yra draudžiamasis ir pagal sudarytą KASKO draudimo sutartį ieškovas neturi teisės pareikšti atgręžtinio reikalavimo atsakovui, bet privalo trečiajam asmeniui atlyginti jo patirtą žalą.
3. Eismo įvykio metu atsakovas buvo blaivus, priešingai teigiantys pasisakymai laikytini niekiniais, o pateikti įrodymai – abejotinais, reikalaujančiais nuodugnaus vertinimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pirminę specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad R. J. kraujyje alkoholio nerasta, taip pat į specialisto-eksperto A. A. G. išvadą, kurioje nurodyta, kad kraujo mėginio tyrimo rezultatus galima klastoti pripylus į mėginį alkoholio ir neįtikėtina, kad taip apsvaigęs asmuo galėtų vairuoti automobilį. Medikai išsamiai aprašė atsakovo klinikinius požymius, jo kalba ir judesių koordinacija buvo nesutrikusi, o tai visiškai nebūdinga sunkiam girtumui. Antras ir trečias kraujo tyrimai atlikti netinkamai. Teismas nevertino, kodėl taip ilgai buvo laikomi atsakovo kraujo mėginiai, kodėl jie nebuvo sunaikinti nustatyta tvarka. Be to, automobilio avarija buvo sukelta ne dėl to, kad atsakovas buvo ar nebuvo neblaivus, bet dėl to, kad atsakovo vairuojamas automobilis nuo kelio buvo nukreiptas priverstinai (valingai ir sąmoningai), vengiant į kelią netikėtai išbėgusio asmens partrenkimo, t. y. manevras buvo atliktas iš esmės dėl pėsčiojo eismo dalyvio kaltės. Būdamas neblaivus atsakovas nebūtų galėjęs itin staigiai sureaguoti į netikėtai į važiuojamąją kelio dalį išbėgusį asmenį ir nukreipti automobilio į šoną. Be to, administracinė teisena atsakovo atžvilgiu buvo nutraukta, neskiriant jam jokios nuobaudos.
Atsiliepimas
Ieškovas UADB „Ergo Lietuva“ pateikė atsiliepimą į atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nėra jokio pagrindo abejoti, jog atsakovas autoįvykio metu buvo neblaivus, o vienintelė specialisto išvada, kuri galėtų patvirtinti atsakovo blaivumą, yra suklastota fotomontažo būdu, t. y. nevertintina kaip įrodymas. Dėl šių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir sprendime pasisakė dėl visų byloje esančių įrodymų, įskaitant ir specialisto-eksperto A. A. G. išvadą, kurią teismas įvertino kaip hipotetinę ir nepaneigiančią byloje nustatytų aplinkybių dėl atsakovo neblaivumo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad administracinė teisena atsakovo atžvilgiu buvo nutraukta ne reabilituojančiais atsakovą pagrindais, o suėjus senaties terminui, todėl atmestini atsakovo argumentai, kad dėl šios priežasties negalima laikyti, kad autoįvykį jis sukėlė neblaivus.
2. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas autoįvykio metu buvo neblaivus, ieškovo A. J. išmokėta 4 925 Lt draudimo išmoka dėl autoįvykio metu apgadinto automobilio Opel Vectra, (duomenys neskelbtini), priteistina iš atsakovo.
3. Transporto priemonių draudimo taisyklių, kurių pagrindu sudaryta draudimo sutartis, 4.1.12 punkte nustatyta, kad nedraudiminiu įvykiu, už kurį nemokama draudimo išmoka, laikomas įvykis, kurio metu žala padaroma draudimo objektui, kai transporto priemonė buvo valdoma neblaivaus valdytojo. Atsakovas 2008 m. lapkričio 10 d. įvykio metu, vairuodamas automobilį Infiniti FX35AWD, (duomenys neskelbtini), buvo neblaivus, todėl ieškovas pagrįstai šį įvykį pripažino nedraudiminiu ir atsisakė mokėti draudimo išmoką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas R. J. vairavo automobilį neblaivus, pažeidė KET reikalavimus, ir dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas svetimas turtas. Nors apeliantas įrodinėja, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instamcijos teismas pagrįstai kvalifikavo atsakovo veikmus, kaip nedraudiminį įvykį, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas Ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-1-02507-08, kurioje tirtas minėtas eismo įvykis, esanti 2008 m. lapkričio 13 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog R. J. kraujyje rasta 3,5 promilės etilo alkoholio, patvirtrina, jog atsakovas automobilį vairavo ir sukėlė autoįvykį būdamas neblaivus. Šią aplinkybę patvirtino ir atliktas pakartotinis atsakovo kraujo tyrimas 2009 m. sausio 19 d., kurio metu nustatyta, kad atsakovo kraujyje rasta 2,95 promilės etilo alkoholio. Nors Ikiteisiminio tyrimo byloje yra 2008 m. lapkričio 13 d. specialisto išvada Nr. T-A 7817/08(01)-R184/08, kurioje konstatuota, jog po eismo įvykio atsakovo R. J. kraujyje etilo alkoholio nerasta, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instamcijos teismas pagrįstai šį įrodymą vertino kritiškai, ir rėmėsi Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto pateikta išvada, kurioje buvo nustatyta, kad išvada, kurioje nurodyta, jog atsakovo kraujyje etiko alkoholio nerasta, yra netikra, pagaminta fotomontažo būdu, taigi padarė pagrįstą išųvadą, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad atsakovas autotransporto priemonę vairavo neblaivu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462).
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu nėra, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Taigi šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetamas. Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.