Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad pareiškėjos sutuoktinio atžvilgiu Migracijos departamentas 2024 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą Nr. 24S83260, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760199940, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 7 d. Pareiškėjos sutuoktinis šį sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 8 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. eI2-8590-983/2024, pareiškėjos sutuoktinio skundą. Taigi Migracijos departamento 2024 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 24S83260 vykdymas yra sustabdytas, o pareiškėjos sutuoktinio turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760199940 yra galiojantis ir jis nėra praradęs teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nurodo, jog skundžiamu atveju Migracijos departamentas Sprendimą grindė neįsiteisėjusiu sprendimu, ir tokiais veiksmais tikėtina, kad siekė ne įstaigai pavestų funkcijų įgyvendinimo, o daryti poveikį asmenims, trikdant sutuoktinių bendrą gyvenimą, bei didinant šeimos išlaidas teisminiams procesams. Šis Sprendimo apskundimas pareiškėjai yra būtinas, nes neapskundus sprendimo, o sutuoktiniui nepraradus leidimo laikinai gyventi, pareiškėja neturėtų galimybės gyventi kartu su sutuoktiniu.

Pažymi, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi neįsiteisėjusiu sprendimu ir nevertino realių faktinių aplinkybių. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Sprendimas yra priimtas, netinkamai pritaikius materialiąją teisės normą, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir naikintinas.

Vertina, kad ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Vertina, jog pareiškėjos argumentas, jog jos sutuoktinio sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi vykdymas šiuo metu yra sustabdytas, nedaro įtakos pareiškėjos atžvilgiu priimtam Migracijos departamento sprendimui. Mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o nstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760223595, galiojantis iki 2025 m. lapkričio 7 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2023 m. sausio 3 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, kuomet leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kurio Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinis, ar asmuo, sudaręs registruotos partnerystės sutartį, dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipiasi ar jį turi kaip aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas.

Migracijos departamentas 2023 m. sausio 28 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Leidimas laikinai gyventi Nr. 760223595 pareiškėjai buvo išduotas jos sutuoktinio, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, t. y., iki 2025 m. lapkričio 7 d.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2024 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjos sutuoktiniui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Migracijos departamentas tuo pagrindu priėmė 2024 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 24S89617 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (ginčijamas sprendimas).

Pareiškėja, nesutikdama su minėtu Sprendimu, kreipėsi į teismą.

2024 m. birželio 13 d. teismas nutartimi sustabdė šią administracinę bylą, iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas susijusioje administracinėje byloje Nr. eI2-8590-983/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01281-2024-3) ginče dėl pareiškėjos sutuoktiniui panaikinto leidimo gyventi.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-8590-983/2024 įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 4 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą (dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų), o likusioje dalyje palikus nepakeistą, t. y., Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 24S83260 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ P. V. atžvilgiu buvo panaikintas.

Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu.

Pažymėtina, jog pareiškėjai 2024 m. kovo 21 d. per MIGRIS komunikaciją buvo išsiųstas pranešimas apie priimtą sprendimą panaikinti jos sutuoktinio leidimą laikinai gyventi, informuojant, kad, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostata, jos leidimas laikinai gyventi taip pat bus panaikintas, jei ji neturi kito Įstatyme nustatyto pagrindo likti Lietuvos Respublikoje, ir jei toks pagrindas egzistuoja, buvo prašoma apie tai informuoti. Asmuo iki sprendimo rengimo dienos jokios informacijos nepateikė, todėl atsakovas sprendė, kad yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėja neturi kito Įstatyme numatyto pagrindo likti Lietuvos Respublikoje.

Vertinant pareiškėjos ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad anksčiau nebuvo išduotos vizos ar leidimas laikinai gyventi. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis pareiškėja Lietuvos Respublikoje nedirba. Todėl įvertinus tai, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas jos sutuoktinio leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o sutuoktinio leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas 2024 m. kovo 20 d., bei tai, kad nenustatyta kito Įstatyme įtvirtinto pagrindo, suteikiančio teisę likti Lietuvos Respublikoje, jai išduotas leidimas laikinai gyventi panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu.

Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

Be kita ko, byloje nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinio atžvilgiu Migracijos departamentas 2024 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą Nr. 24S83260, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760199940, galiojantis iki 2025 m. lapkričio 7 d.

Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo P. V. atžvilgiu nustatyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktuose numatyti pagrindai, Sprendimą panaikino kaip neteisėtą ir nurodė, jog atsakovas nepagrįstai Sprendimą grindė Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies a punktu (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.), todėl pripažino, jog ginčijamas Sprendimas neteisėtas iš esmės, tai yra, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (Įstatymui). Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų apie darbo santykių nutraukimą, nes darbo santykiai tarp pareiškėjos vyro ir MB „Folstena“ nėra nutraukti, o P. V. buvimas tam tikrą laikotarpį nemokamose atostogose taip pat nereiškia darbo santykių nutraukimo. Teismas konstatavo, kad ginčijamame sprendime iš esmės nebuvo motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms. Nurodė, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiką negauna reguliarių pajamų, savaime nėra pakankamas pagrindas naikinti leidimą laikinai gyventi, kadangi leidimas šiuo pagrindu naikinamas, kai asmuo neturi šaltinio – lėšų ir / arba teisėtų reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, dėl ko užsienietis objektyviai tampa našta šalies socialinio aprūpinimo sistemai, šešėlinės darbo rinkos dalyviu ar pan. Tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas ilgą laiko tarpą gavo darbo užmokestį, dirbamas aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios teismo išvada, kad atsakovo išvada dėl lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nėra pagrįsta, o tiksliau – iš esmės grindžiama tik spėjimu.

Nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad šiuo metu pareiškėjos O. V. sutuoktinis P. V. turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl akivaizdu, kad pareiškėja neatitinka to pagrindo, kuriuo jai buvo panaikintas leidimas gyventi – asmens šeimos nariui panaikinus leidimą laikinai gyventi.

Teismo vertinimu, atsakovas pareiškėjos O. V. atveju nesiekė išsamiai ištirti ginčo situacijos, esant akivaizdžiam įrodymų nepakankamumui ir nepagrįstumui, pernelyg formaliai taikė teisės normas bei nelaukė ginčijimo sprendimo ginče dėl jos sutuoktinio leidimo gyventi įsiteisėjimo administracinėje Nr. eI2-8590-983/2024, t. y. Migracijos departamentas Sprendimą grindė iš esmės kitu, apskųstu teismui, sprendimu. Sutiktina su pareiškėjos nuomone, kad Sprendimas yra priimtas, netinkamai pritaikius materialiąją teisės normą, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei nėra pakankamai motyvuotas, pagrįstas, todėl naikintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalimi, skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pagal ABTĮ 91 straipsnio 2 dalį, skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais. Teismas nagrinėdamas bylą nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Administracinių teismų praktikoje pažymėta, jog tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr. 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).

Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, taip pat ir užtikrinant asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą (šiais aspektais žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-737/2010, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014, 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-708/2013, 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-878/2013, 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015; 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015 ir kt.).

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, turi išsiaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės situacijai objektyviai išnagrinėti ir kritiškai, nešališkai jas įvertinti, sprendimą pagrįsti taip, kad nekiltų abejonių dėl jo pagrįstumo ir teisėtumo. Akcentuotina, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje (žr. 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3565-968/2021).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtina Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Įvertinus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus laikytina, jog skundžiamas sprendimas nebuvo priimtas vadovaujantis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimo priėmimo metu nebuvo atsižvelgta į susiklosčiusių aplinkybių visumą. Todėl teismas daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas nepagrįstai suvaržo (apriboja) pareiškėjos teises ir pažeidžia jos teisėtus lūkesčius.

Įvertinusi individualias šios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovas, priimdamas sprendimą Nr. 24S89617 nesilaikė gero viešojo administravimo principo. Esant tokiai situacijai, pripažintini pagrįstais pareiškėjos argumentai, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, jame išdėstytų faktinių aplinkybių nesusiejo su taikomomis teisės normomis ir neindividualizavo situacijos. Atsižvelgusi į byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, nes jame nėra tinkamai įvertintos visos faktinės aplinkybės. Nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai, teisėjų kolegijos nuomone, yra esminiai, administracinis aktas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl skundo reikalavimas patenkinamas ir Migracijos departamento 2024 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 24S89617 panaikinamas.

Pareiškėja prašo priteisti 1 622,50 Eur, t. y. 1 600,00 Eur advokatui R. V. už suteiktas teisines paslaugas bei 22,50 Eur žyminio mokesčio išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalis).

CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Patirtoms išlaidoms pagrįsti teismui pateikta sąskaita už teisines paslaugas Nr. VR0190, kurioje nurodoma mokėtina suma – 1600,00 Eur, sąskaitoje detalizuota, jog mokėtina suma susideda iš skundo dėl sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi O. V. parengimo ir pateikimo teismui bei atstovavimą pirmos instancijos teisme.

Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinęs suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjams ir trečiajam suinteresuotam asmeniui, šioje byloje, nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, sprendžia, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma yra proporcinga, todėl priteistina iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjos O. V. naudai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos O. V. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento 2024 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 24S89617 dėl O. V., gim. (duomenys neskelbtini), panaikinto leidimo laikinai gyventi Nr. 760223595, galiojančio iki 2024-11-07.

Priteisti pareiškėjos O. V. naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1622,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.