- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-06-10
- Bylos Nr.
- eI2-8590-983/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01281-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- mažoji bendrija „Folstena“
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo mažoji bendrija „Folstena“, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 24S83260 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas 2024 m. kovo 20 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikinto leidimą laikinai gyventi Nr. 760199940, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 7 d. Pareiškėjas nesutinka su tokiu sprendimu. Teigia, jog Sprendime nurodyti pagrindai negali būti taikomi pareiškėjo atžvilgiu, nes nėra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. Migracijos departamentas netinkamai įvertinto faktines aplinkybes, nesiėmė veiksmų faktinėms aplinkybėms nustatyti ir nesiremiant realios situacijos ištyrimu bei realiais duomenimis, padarė išvadas pagrįstas išimtinai savo subjektyviomis prielaidomis. Teigia, kad jis kaip ir prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu, atitinka visas nustatytas sąlygas dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, jis nekeitė darbdavio ir nėra bedarbis.
Anot pareiškėjo, pateikiami duomenys patvirtina, kad jis 2022 m. lapkričio mėnesį įsidarbino mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „Folstena“ (toliau – ir Bendrovė), joje dirba, gauna aukštos kvalifikacijos darbuotojo darbo užmokestį, o apie darbo santykių nutraukimą duomenų nėra ir negali būti pateikta, nes darbo santykiai tarp pareiškėjo ir bendrovės nėra nutraukti. Pažymi, kad darbo užmokesčio nemokėjimas nereiškia darbo santykių nutraukimo. Mano, jog remiantis vien aplinkybe, kad asmeniui nemokamas darbo užmokestis negalima daryti išvados, kad asmens darbo santykiai yra nutraukti.
Nurodo, jog pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio mėn. 1 d. buvo išleistas neapmokamų atostogų vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 137 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tačiau darbo santykiai su pareiškėju nebuvo ir nėra nutraukti, o atostogos pareiškėjui buvo suteiktos vadovaujantis Darbo kodekso 137 straipsniu ir nepažeidžiant UTPĮ reikalavimų, todėl išvada, kad jis bendrovėje nedirba yra niekuo nepagrįsta ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento Sprendimo teiginiais, kad atsižvelgiant į tai, kad asmeniui nuo 2023 m. lapkričio mėn. nemokamas darbo užmokestis, konstatuotina, kad asmuo neatitinka imperatyvių UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies a punkto nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nesupranta, kokią UTPĮ nuostatą Migracijos departamentas taiko, nes, anot pareiškėjo, 44 straipsnio 1 dalis neturi a punkto, taip pat galiojančiuose 44 straipsnio 1 dalies reikalavimuose nėra reikalavimo „ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui“, o nustatytas įdarbinimas ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, taip pat nėra ir kitų nurodomų nuostatų. Tvirtina, kad Migracijos departamentas nurodo UTPĮ nenumatytus reikalavimus ir nesančią UTPĮ normą ir tuo remiantis konstatuoja, kad asmuo neatitinka UTPĮ reikalavimų. Pareiškėjas mano, kad tokiu pagrindu priimtas sprendimas negali būti pripažintas nei teisėtu nei pagrįstu, kadangi nėra nurodoma taikoma konkreti materialioji teisės norma.
Pareiškėjas nesutinka su Sprendime nurodomais teiginiais, kad atsižvelgiant į tai, jog Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad asmeniui bus mokamas 2500 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui sulygtas darbo užmokestis nemokamas, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Mano, kad tokia išvada yra nepagrįsta ir prieštaraujanti logikai. Pareiškėjo manymu, kadangi į mokėtus 2600 eurų įeina sulygta suma – 2500 eurų, tai teigti, kad ji nebuvo mokama nėra pagrindo. Skunde nurodo tokias aplinkybes: tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio darbo atlygis buvo išmokėtas visada, o mokėti didesnį atlygį yra susitarimo klausimas; jei darbdavys darbuotojui padidina atlyginimą, tuo nėra pažeidžiamos kažkieno teisės ar prisiimti įsipareigojimai, o jei darbdavys moka didesnį atlyginimą nei įsipareigojo prieš įdarbinant darbuotoją, tai negali būti traktuojama, kaip neatitinkančių tikrovės duomenų pateikimas, nes tarp įsipareigojimo ir vykdymo yra laiko tarpas ir yra būtina įvertinti aplinkybes dėl kurių įvyko pakitimas; jei darbdavys padidino atlyginimą, tai negali būti traktuojama, kad darbuotojas pateikė neatitinkančius tikrovės duomenis, jų teikimo metu net nežinodamas apie tokią ateities perspektyvą; jis niekada nesikreipė dėl „leidimo laikinai gyventi pakeitimo“, todėl nedalyvaudamas tokioje procedūroje negalėjo ir pateikti tikrovės neatitinkančių duomenų.
Pareiškėjas nesutinka ir su Sprendimo teiginiais, kad atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis (toliau – ir Sodra), t. y., kad asmeniui nėra mokamas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Mano, kad tokia išvada yra paneigianti pati save. Pažymi, jog pagal Sprendime nurodytus reikalavimus 1 mėnesio pragyvenimo išlaidos yra 924 eurai (2023 m. buvo 840 Eur), tai asmens per 11 mėnesių uždirbtų lėšų pakanka pragyvenimui Lietuvoje ilgiau nei 30 mėnesių, tai yra dviem su puse metų. P. V. iki Sprendimo priėmimo Lietuvos Respublikoje pragyveno 16 mėnesių, akivaizdu, kad pagal pateiktų duomenų analizę – asmuo turi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje dar ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, o tų lėšų šaltinis yra būtent tas, kuris nurodytas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi – darbo užmokestis.
Pasak pareiškėjo, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal UTPĮ 44(1) straipsnio nuostatas, P. V. pateikė visus reikiamus dokumentus patvirtinančius, kad jis atitinka visus UTPĮ 44(1) straipsnio reikalavimus ir turi aukštą profesinę kvalifikaciją. Pateikti duomenys ir dokumentai nėra pakitę, o taip pat nėra nustatyta ir pateikta duomenų, kad pateikti duomenys ar dokumentai būtų suklastoti, netikri, fiktyvūs ar panašiai.
Teigia, jog iki išeidamas neapmokamų atostogų, mažojoje bendrijoje „Folstena“ išdirbo 11 mėnesių, todėl turėjo teisę išeiti ir kasmetinių atostogų, tačiau dėl susiklosčiusių asmeninių priežasčių, buvo gerokai didesnis laiko poreikis, nei suteikiamos kasmetinės atostogos, ir buvo sutarta su darbdaviu dėl nemokamų atostogų suteikimo nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki metų pabaigos, o dėl šventinio laikotarpio P. V. nebuvo galimybės sutvarkyti visų asmeninių problemų ir jis sutarė su darbdaviu dėl nemokamų atostogų pratesimo iki 2024 m. vasario 29 d.
Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi išimtinai prielaidomis ir nevertino realių faktinių aplinkybių. Daro išvadą, kad Sprendimas yra priimtas, netinkamai pritaikius materialiąją teisės normą, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir naikintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytą poziciją.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022 m. lapkričio 23 d. iki 2023 m. spalio mėn., jam buvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2500 Eur. Už 2022 m. gruodžio mėn. – 2023 m. spalio mėn. išmokėta po 2600 Eur darbo užmokesčio, nuo 2023 m. lapkričio mėn. darbo užmokestis nemokamas, t. y. bendrovėje pareiškėjas nuo lapkričio mėn. nedirba. Pažymi, jog prašyme išduoti leidimą gyventi pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, 2500 Eur per mėnesį. Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad užsieniečiui bus mokamas 2500 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui sulygtas darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Šalies argumentai
Teigia, jog atsižvelgus į Sodros duomenis, kad užsieniečiui nemokamas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas, atsakydamas į pareiškėjo teiginį, kad jis nevertino aplinkybės, jog asmuo turi teisę į neapmokamas atostogas, pažymi, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs teismų praktiką, jog užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Mano, kad pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Paaiškina, kad Migracijos departamentas vadovavosi 44 (1) straipsnio 1 dalies 1 punktu (dėl techninės klaidos sprendime pažymėjo minėto straipsnio ne 1 punktą, o a dalį) dėl leidimo laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynosios kortelės) išdavimo užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Anot atsakovo, atsižvelgiant į tai, kad asmeniui, nuo 2023 m. lapkričio mėn. nemokamas darbo užmokestis, konstatuotina, kad asmuo neatitinka imperatyvių Įstatymo 44(1) straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Pažymi, kad pareiškėjas nuo to momento kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi negavo viso jam numatyto atlyginimo, taigi neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Teigia, jog Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi.
Migracijos departamento įsitikinimu, Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Mano, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.
Nurodo, jog pareiškėjas dirba Bendrovėje ir jam visada mokamas atlyginimas. Teigia, jog jis svarbus darbuotojas. Taip pat teigia, jog jam buvo suteiktos nemokamos atostogos, kurias jis prašė pratęsti, taigi buvo suteiktos dar dviejų mėnesių nemokamos atostogos, po kurių jis grįžo į darbą. Mano, kad leidimas gyventi Lietuvoje negali būti panaikintas todėl, kad išleido darbuotoją atostogų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą.
Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 24S83260, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760199940, galiojantis iki 2025 m. lapkričio 7 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje pardavimų vadybininku, 2022 m. rugpjūčio 26 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2208-LLG-9242 Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4(1) punkto ir 44(1) straipsnio 1 dalies nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą). Prašyme nurodė numatomą darbo užmokestį – 2500 Eur.
Tarpininkavimo rašte Nr. 20220823-123708 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) MB „Folstena“ nurodė, jog kviečia pareiškėją dirbti Bendrovėje aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri nėra įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį nei 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai; pareiškėjui turėjo būti mokamas 2500 Eur atlyginimas; numatoma įdarbinimo data – 2022 m. rugsėjo 26 d.
2023 m. balandžio 7 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 44(1) straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu), pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760199940, galiojantį nuo 2022 m. lapkričio 7 d. iki 2025 m. lapkričio 7 d., kuris asmeniui įteiktas 2022 m. lapkričio 10 d.
Migracijos departamentas, vykdydamas asmenų kontrolę, patikrino duomenis apie užsienietį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatė, kad asmuo Bendrovėje įdarbintas 2022 m. lapkričio 23 d., iki 2023 m. spalio mėn. jam buvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2500 Eur, už 2022 m. gruodžio mėn. – 2023 m. spalio mėn. išmokėta po 2600 Eur darbo užmokesčio, nuo 2023 m. lapkričio mėn. darbo užmokestis nemokamas.
Migracijos departamentas, 2024 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą Nr. 24S83260, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760199940, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 7 d., nes: 1) asmuo neatitinka tų UTPĮ nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi; 2) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 3) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Sprendime nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad asmeniui bus mokamas 2500 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui sulygtas darbo užmokestis nemokamas, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Taip pat nurodė, jog atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, kad asmeniui nėra mokamas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna, yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, jog vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad jam anksčiau nebuvo išduotos vizos ar leidimai laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2022 m. lapkričio 23 d., todėl asmenį su Lietuvos Respublika sieja išskirtinai ekonominiai santykiai. Vertinant asmens šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad nuo 2023 m. vasario 7 d. su asmeniu Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė O. V., gim. 1978 m. birželio 9 d., sūnus I. V., gim. 2010 m. balandžio 20 d., dukra E. V., gim. 2015 m. lapkričio 24 d. Jie turi galiojančius leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu, galiojančius iki 2025 m. lapkričio 7 d., iki galios asmens leidimas laikinai gyventi, tačiau kadangi asmens šeimos nariams leidimai išduoti jo leidimo laikinai gyventi pagrindu, tai bus sprendžiamas klausimas dėl leidimų laikinai gyventi panaikinimo.
Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu; 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu; UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 44 (1) punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal Įstatymo 44 (1) straipsnio nuostatas.
Įstatymo 44 (1) straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio, o jeigu pateikiamas darbdavio įsipareigojimas yra įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, patvirtintą ekonomikos ir inovacijų ministro pagal Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 7 dalį, – ne mažesnį negu 1,2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio; 2) pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas sąlygas užsiimti reglamentuojama profesine veikla, nurodyta darbo sutartyje, o jeigu profesinė veikla nereglamentuojama, – darbdavio informacija apie užsieniečio aukštą profesinę kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; 3) pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad darbdavys, kuris ketina įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos darbą kaip įmonės vadovą, yra Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė, kurios dalyvio (užsienio valstybėje įsteigtos įmonės ar įmonių grupės) metinės pajamos per paskutinius 3 finansinius metus (jeigu įmonė veikia trumpiau negu 3 metus, – nuo įmonės įsteigimo dienos) iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagal šį straipsnį pateikimo dienos bent vienais finansiniais metais yra ne mažesnės negu 1 000 000 eurų. Šį dokumentą išduoda ekonomikos ir inovacijų ministro įgaliota institucija ekonomikos ir inovacijų ministro nustatyta tvarka.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Taigi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44(1)straipsnio 1 dalyje nurodytus imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.
Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktą, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu užsienietis neatitinka Įstatymo 44(1) straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą.
Pareiškėjas skunde teigia, jog Sprendime nepagrįstai nurodyta, jog jis neatitiko UTPĮ nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurį jam išduotas leidimas laikinai gyventi. Teigia, jog jis 2023 m. lapkričio 1 d. buvo išleistas nemokamų atostogų vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 137 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Taigi, pasak pareiškėjo, nemokamas darbo užmokestis dėl buvimo nemokamose atostogose nereiškia, kad buvo nutraukti darbo santykiai.
Bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas vykdydamas asmens kontrolę (duomenys apie asmenį buvo patikrinti VSDFV informacinėje sistemoje) nustatė, kad asmuo Bendrovėje įdarbintas 2022 m. lapkričio 23 d., iki 2023 m. spalio mėn. jam buvo mokėtas Tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2 500 Eur, už 2022 m. gruodžio mėn. – 2023 m. spalio mėn. išmokėta po 2 600 Eur darbo užmokesčio, nuo 2023 m. lapkričio mėn. darbo užmokestis nemokamas, t. y. Bendrovėje jis nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui, nuo 2023 m. lapkričio mėn. nemokamas darbo užmokestis, atsakovas konstatavo, kad asmuo neatitinka imperatyvių UTPĮ 44 (1) straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Tuo pagrindu, Migracijos departamentas 2024 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą Nr. 24S83260, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760199940, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 7 d., nes: 1) asmuo neatitinka tų UTPĮ nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi; 2) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 3) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus, teisme duotus pareiškėjo atstovo paaiškinimus, nesutinka su atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad šiuo atveju yra nustatyti UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktuose numatyti pagrindai dėl ko pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas.
Visų pirma, nors Migracijos departamentas nurodo, jog Sprendime vadovavosi UTPĮ 44 (1) straipsnio 1 dalies 1 punktu ir dėl techninės klaidos pažymėjo minėto straipsnio ne 1 punktą, o a dalį, tačiau teismas tokius atsakovo argumentus vertina kaip nepagrįstus. Teismo įsitikinimu, jei tai būtų techninio pobūdžio klaida, būtų suklysta tik nurodant teisės normos punktą, tačiau Sprendime buvo cituojama ne UTPĮ 44 (1) straipsnio 1 dalies 1 punkto (galiojančio nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d.), o UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies a punkto (galiojusio iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.) teisės norma (tekstinė išraiška). Kas reiškia, jog atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai ginčijamame Sprendime pritaikė UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies a punkto teisinį reguliavimą.
Šiuo atveju iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas priimdamas sprendimą vadovavosi UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies a punktu (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.), kuriame nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas: a punktas) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri įtraukta į Profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžio“.
Tačiau 2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcijoje, galiojančioje nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d., UTPĮ 44 (1) straipsnio 1 dalis nustato, kad leidimas laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynoji kortelė) gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio, o jeigu pateikiamas darbdavio įsipareigojimas yra įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, patvirtintą ekonomikos ir inovacijų ministro pagal Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 7 dalį, – ne mažesnį negu 1,2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio.
Pagal 2022 m. birželio 30 d. įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1277 56 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, šio įstatymo 19 straipsnis, kuriuo buvo pakeistas UTPĮ 44 (1) straipsnis, įsigaliojo nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d.
Pakeitimo įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. UTPĮ nuostatos, nurodytos aukščiau, nustato, koks įstatymas taikomas, kai priimami sprendimai dėl pradėtų procedūrų iki naujo reguliavimo įsigaliojimo. Šiuo atveju, pareiškėjo sąlygų atitiktis tikrinta jau įsigaliojus materialinio teisinio pobūdžio pakeitimams, t. y. buvo pradėtos ir atliekamos procedūros po pakeitimų įsigaliojimo, o tokiu atveju ankstesnio reguliavimo (galiojusio iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.) taikymui nėra teisinio pagrindo.
Teisės norma dėl darbdavio įsipareigojimo mokėti užsieniečiui atitinkamo dydžio darbo užmokestį, įtvirtinta UTPĮ 44 (1) straipsnio 1 dalies 1 punkte (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojanti nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d.) yra materialiojo teisinio pobūdžio, ši teisės norma galiojo ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo metu, todėl atsakovas, priimdamas minėtą administracinį sprendimą, privalėjo vadovautis šia Įstatymo nuostata.
Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, atsakovas nepagrįstai administracinį sprendimą grindė UTPĮ 44 (1) straipsnio 1 dalies a punktu (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.), todėl pripažintina, jog ginčijamas Sprendimas neteisėtas iš esmės, tai yra, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (UTPĮ), o tai yra pagrindas šį administracinį sprendimą panaikinti (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1543-442/2024).
Visų antra, net jei būtų vertinama, jog atsakovas Sprendime pritaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies a punktą padarė techninę klaidą, teismo įsitikinimu, Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 18 punktą (užsienietis neatitinka šio Įstatymo 44 (1) straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą).
Nors atsakovas atsiliepime nurodo, jog neginčija klausimo dėl pareiškėjo darbo santykių nutraukimo, tačiau Sprendime nurodo, kad nuo 2023 m. lapkričio mėn. Bendrovėje jis nedirba, kas reiškia, jog atsakovas šią aplinkybę ginčijamame Sprendime vertino kaip darbo santykių tarp pareiškėjo ir Bendrovės nutraukimą. Tokia atsakovo Sprendime padaryta išvada yra nepagrįsta dėl to, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022 m. lapkričio 23 d. ir minėtoje Bendrovėje dirba iki šiol.
Kaip matyti iš į bylą pateiktų įrodymų, Bendrovės direktorius 2023 m. lapkričio 3 d. įsakymu „Dėl neapmokamų atostogų suteikimo“ pareiškėjui nuo 2023 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. suteikė neapmokamas atostogas. Taip pat Bendrovės direktorius 2023 m. gruodžio 29 d. įsakymu „Dėl neapmokamų atostogų suteikimo“ pratęsė pareiškėjui neapmokamų atostogų laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. vasario 29 d. Pagal Sodros apdraustųjų asmenų nedraudiminių laikotarpių lentelę taip pat galima suprasti, kad pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. vasario 29 d. buvo neapmokamose atostogose, kadangi jam nebuvo mokamas atlyginimas. Bendrovė atsiliepime taip pat nurodo, jog pareiškėjui buvo suteiktos nemokamos atostogos, po kurių jis grįžo į darbą. Taigi teismo įsitikinimu, šiuo atveju byloje nėra duomenų apie darbo santykių nutraukimą, nes darbo santykiai tarp pareiškėjo ir Bendrovės nėra nutraukti, o pareiškėjo buvimas tam tikrą laikotarpį nemokamose atostogose taip pat nereiškia darbo santykių nutraukimo.
Be to, atsakovas Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas), tačiau it ši atsakovo išvada yra nepagrįsta. Iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų (ir, ar) matyti, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai yra alternatyvūs, todėl pareiškėjas neprivalo atitikti jų abiejų, t. y. gali atitikti tik vieną iš jų. Nustatyta, jog Bendrovės pateiktame Tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad asmeniui bus mokamas 2 500 Eur darbo užmokestis. Pagal Sodros pateiktus duomenis matyti, kad 2 500 Eur atlyginimas pareiškėjui buvo mokėtas pirmąjį mėnesį, o nuo 2022 m. gruodžio mėn. iki 2023 m. spalio mėn. (11 mėnesių) kas mėnesį pareiškėjui buvo mokėtas 2 600 Eur darbo užmokestis. Teismo įsitikinimu, nepaisant aplinkybės, jog nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki nemokamų atostogų pabaigos darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas, tačiau faktas, kad 11 mėnesių prieš tai pareiškėjui buvo mokamas 2 600 Eur darbo užmokestis, neleidžia konstatuoti, jog pareiškėjas nemokamų atostogų laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų pragyventi.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 punktą, nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena minimali mėnesinė alga. Nustatyta, jog 2023 m. minimalus atlyginimas buvo 840 Eur, o 2024 m. minimalus atlyginimas yra 923 Eur. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas 11 mėnesių gavo atlyginimą, kurio dydis siekė 2 600 Eur, kas reiškia, jog pareiškėjas per 11 mėnesių uždirbto 28 600 Eur. Skaičiuojant, jog minimalus atlyginimas yra 924 Eur per mėnesį, uždirbtų pareiškėjo lėšų pakanka pragyvenimui Lietuvoje ilgiau nei 30 mėnesių. Taigi šiuo atveju, nors byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki nemokamų atostogų laikotarpio pabaigos darbo užmokesčio negavo, kas reiškia, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu negavo reguliarių pajamų, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas iki nemokamų atostogų laikotarpio uždirbo 28 600 Eur, kurių užtenka pragyventi Lietuvoje 30 mėnesių, nėra pagrindo sutikti su atsakovo Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip jau buvo minėta, Iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų (ir, ar) matyti, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai yra alternatyvūs, todėl pareiškėjas neprivalo atitikti jų abiejų, t. y. gali atitikti tik vieną iš jų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu nustatyti UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktuose numatyti pagrindai, o tai yra pagrindas šį administracinį sprendimą panaikinti (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taip pat šiuo atveju, pripažintina, jog ginčijamas Sprendimas neteisėtas iš esmės, tai yra, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (UTPĮ), o tai yra pagrindas šį administracinį sprendimą panaikinti (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas patenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 dalis).
Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).
Pareiškėjas teismui pateiktame prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodo, kad už skundo teismui parengimą bei už pareiškėjo atstovo atstovavimą teismo posėdyje sumokėjo 2 000 Eur. Pareiškėjo patirtas išlaidas patvirtina byloje pateikta 2024 m. kovo 29 d. mėn. sąskaita už teisines paslaugas Nr. VR0185 ir banko operacijos išrašas, įrodantis minėtos sumos sumokėjimą (kartu su žyminio mokesčio apmokėjimu).
Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos dydis neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios priteistinos sumos (Rekomendacijų 8.2, 8.18 punktai), įvertinęs nagrinėjamos bylos pobūdį, tai, kad byla nebuvo sudėtinga, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principais, teismas sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 2 022,50 Eur (2 000 Eur bylinėjimosi išlaidos + 22,50 Eur žyminis mokestis už skundą) bylinėjimosi išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 24S83260 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.
Priteisti P. V. (P. V.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2 022,50 Eur (du tūkstančius dvidešimt du eurus ir 50 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.