Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio, Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Egidijaus Žylio apeliacinius skundus dėl 2018 m. spalio 29 d. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl J. P. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo) ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, taip pat pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl G. V. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo) ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta l (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 75 straipsnį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, 6 mėnesius įpareigoti dalyvauti elgesio pataisos programoje. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. gegužės 14 d. 21.30 val. iki 2018 m. gegužės 15 d. 14.13 val. (viena para). Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje – iki bausmės vykdymo pradžios paliktos nepakeistos.

Iš A. J. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 162,01 Eur (vienas šimtas šešiasdešimt du eurai 1 centas) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. J. nuteistas už tai, kad 2018 m. gegužės 14 d., apie 20 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), J. P. gyvenamojo buto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia kastuvėliu sudavė lovoje gulinčiam J. P. keturis kartus į galvą, taip sumušė J. P., padarydamas nukentėjusiajam J. P. nežymų sveikatos sutrikdymą.

1.1. Be to, jis nuteistas ir už tai, kad 2018 m. gegužės 14 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo pirmo aukšto koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia kastuvėliu sudavė du kartus G. V. į galvą, taip sumušė G. V., padarydamas nukentėjusiajai G. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2.2. Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

3. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras E. Žylius apeliaciniu skundu prašo 2018 m. spalio 29 d. Tauragės apylinkės teismo nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, 6 mėnesius įpareigotas dalyvauti elgesio pataisos programoje.

3.1. Skunde prokuroras nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė BK 75 straipsnyje nurodytų reikalavimų, neatsižvelgė į visas nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Teismas neįvertino, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus šios bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ir t.t. Taigi šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo svarūs teigiami pokyčiai galimi be realaus laisvės atėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-62/2013). Be to, teismas spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-549/2007).

3.2. Prokuroro teigimu, A. J. asmenybės ir jo padarytų veikų analizė rodo, kad byloje yra pakankamai nepalankių kaltinamajam aplinkybių – A. J. anksčiau teismo buvo teistas penkis kartus, dėl to yra realiai atlikęs laisvės atėmimo bausmę, ankstesnės jo apdarytos veikos buvo susijusios su smurto panaudojimu. Nusikalstamas veikas nuteistasis padarė turėdamas neišnykusį teistumą, turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų. Inkriminuojamas veikas padarė pavojingu būdu – suduodamas ne vieną kartą nukentėjusiesiems metaliniu kastuvėliu į žmogaus sveikatai ir gyvybei itin svarbią vietą – galvą, t. y. jis buvo abejingas kilsiančioms pasekmėms. Jo padarytose veikose nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės – tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, bei tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas. Pažymėtina, kad A. J. savo kaltės viso proceso metu nepripažino, nesigailėjo, savo elgesio kritiškai nevertino, nebuvo nuoširdus, davė prieštaringus ir nenuoseklius parodymus. Todėl išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo A. J. apeliacinį skundą, o prokuroro skundą atmesti. Prokurorė prašė nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti A. J. BK 75 straipsnio taikymą.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestinas, Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro E. Žyliaus apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl nuteistojo A. J. apeliacinio skundo

6. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl A. J. kaltės. Vien tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o A. J. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad A. J. padarė jam inkriminuotą veiką ir pagrįstai yra nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

7. Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, nuteistasis ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitiktį ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų kaip visumos pakanka nuteistojo A. J. kaltumui nustatyti.

8. Apeliantas skunde pateikia deklaratyvius argumentus, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK pažeidimus, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų ir liudytojos E. V. parodymais ir be pagrindo atmetė paties nuteistojo parodymus. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. J. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BPK pažeidimų nepadarė, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir išanalizavusi skundžiamą teismo nuosprendį, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išreikšta abejonė dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsta – prieštarauja bylos medžiagai bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Be to, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino šališkai, tačiau iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad teismo šališkumą apeliantas grindžia nuteistajam nepalankiu įrodymų vertinimu, todėl apeliantui siejant teismo šališkumą su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo teisėtumu, tokia jo pozicija nepagrįsta ir atmestina. Kitokių duomenų, pagrindžiančių teismo šališkumą šiuo objektyviuoju aspektu, nėra ir bylą nagrinėdama apeliacinio proceso tvarka teisėjų kolegija tokių požymių nenustatė.

9. Apeliantas skunde nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad bylos nagrinėjimo metu jokių įrodymų, išskyrus nukentėjusiųjų J. P. ir jo sugyventinės G. V. ir jos motinos E. V. parodymus, kurie patvirtintų jo kaltę, nebuvo surinkta, jis savo kaltės nepripažino, o nukentėjusieji J. P. bei jo sugyventinė G. V. jį apkalba. Apeliantas daug dėmesio skiria bylos įrodymų detaliai analizei, skunde pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir sava vertinimo versija, skunde išdėstytos aplinkybės ir nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, kadangi susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir pagrįstai A. J. pripažino kaltu.

9.1. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tiesiogiai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus duomenis, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, skundžiamame nuosprendyje ne tik išsamiai bei objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau juos sujungė į nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, kuri leido padaryti pagrįstas išvadas dėl A. J. kaltumo, jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį A. J. grindė nukentėjusiųjų J. P. ir G. V., liudytojų E. V., S. S., J. P., policijos pareigūnės N. B. parodymais, specialisto išvadomis apie nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus, daiktų apžiūros metu gautais duomenimis.

9.2. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog aplinkybių, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis J. P., kiti asmenys nematė, nes kambaryje tuo metu daugiau nieko nebuvo, o liudytoja E. V. matė tik, kaip buvo sužalota nukentėjusioji G. V.. Taigi būtent šių asmenų parodymai yra pagrindiniai duomenys, pagal kuriuos galima spręsti apie įvykio aplinkybes, o kiti byloje užfiksuoti duomenys leidžia tik įvertinti nukentėjusiųjų, nuteistojo bei liudytojos E. V. parodymų patikimumą.

9.3. Iš nukentėjusiojo J. P. parodymų matyti, kad jis viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad 2018 m. gegužės 14 d. vakare jį sužalojo būtent A. J. (t. 1, b. l. 64–65), šiuos savo parodymus nukentėjusysis J. P. patvirto ir akistatos su įtariamuoju A. Jurkumi metu (t. 1, b. l. 176–177) bei apklausiamas pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 112). Nukentėjusioji G. V. taip pat viso proceso metu nuosekliai nurodė savo sužalojimo aplinkybes, teigė, kad ją namo koridoriuje sužalojo būtent A. J. (t. 1, b. l. 2, 31–32, 172– 173, t. 2, b. l. 112). Be to, nukentėjusiųjų parodymus apie jiems padarytus sužalojimus patvirtina ir byloje esančios specialisto išvados Nr. G103/2018(11) ir G104/2018(11), kuriose patvirtinta, kad J. P. ir G. V. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant kietu bukabriauniu daiktu, juo galėjo būti kastuvėlis (t. 1, b. l. 43, 88), taip pat duomenys, kad ant nukentėjusiųjų darbužių ir A. J. kambaryje rasto kastuvėlio buvo rasta dėmių, panašių į kraują (t. 1, b. l. 47–51, 74–78, 125–129). Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojos E. V. parodymai, ji nurodė, kad įvykio metu jai išėjus iš kambario į koridorių pažiūrėti, kas vyksta, pamatė, kad A. J., kuris turėjo kastuvėlį, du kartus sudavė jos dukrai G. V. kastuvėliu, po to A. J. nuėjo savo buto link, o į koridorių išėjo J. P., kurio galva, veidas buvo kruvini (t. 1, b. l. 92, 95, t. 2, b. l. 124). Taigi iš tikrųjų nukentėjusieji J. P. ir G. V. bei liudytoja E. V. viso proceso metu iš esmės nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, jų nurodytos aplinkybės tarpusavyje sutampa, todėl netikėti, kad viskas vyko taip, kaip aiškina nukentėjusieji ir liudytoja, nėra jokio pagrindo. Be to, minėtų asmenų parodymus patvirtina ir liudytojo S. S. parodymai, kuris nurodė, kad išgirdęs triukšmą išėjo į koridorių ir pamatė kruvinus nukentėjusiuosius (t. 1, b. l. 98, t. 2, b. l. 112–113), taip pat liudytojos policijos pareigūnės N. B. parodymai, kuri patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusieji iš karto nurodė, kad juos sužalojo A. J., o kastuvėlis buvo rastas A. J. kambaryje (t. 2, b. l. 125).

9.4. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nukentėjusiųjų nurodomos įvykio versijos nepaneigia jokie kiti byloje surinkti patikimi duomenys, o, priešingai, byloje yra duomenų, kurie ją patvirtina. Nors apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas aplinkybei, kad teismas nepagrįstai nesirėmė A. J. parodymais, tačiau pažymėtina, kad A. J. parodymai prieštarauja kitai bylos medžiagai, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo remtis nuteistojo parodymais. Vien tai, kad nuteistojo parodymai neatitinka teismo nustatytų aplinkybių, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusieji J. P. ir G. V., tiek liudytoja E. V. pažinojo nuteistąjį A. J., jie yra kaimynai, byloje nėra duomenų, kad jų santykiai būtų konfliktiški ar priešiški, nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad tiek nukentėjusieji, tiek liudytoja E. V. turėtų motyvą apkalbėti nuteistąjį. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusieji, tiek liudytoja E. V., kurių parodymus ginčija nuteistasis, buvo apklausti iš karto po įvykio, jų parodymai iš esmės sutampa, šiuos savo parodymus jie patvirtino teisme, visi jie buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį dėl melagingų parodymų davimo, todėl abejoti šiais parodymais nėra jokio pagrindo.

9.5. Nenustačius, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė BPK reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui pakako duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad A. J. padarė BK 140 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, todėl abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra pagrindo.

Dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro E. Žyliaus apeliacinio skundo

10. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti A. J. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

10.1. BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikant BK 75 straipsnį baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirma – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas klausimą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą teismas turi nuspręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų.

10.2. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme neįvardytos aplinkybės, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) ir kt.

10.3. Be to, bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma ir galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197-976/2015). Taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-565-139/2015, 2K-132-942/2016).

10.4. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. J. iki nusikalstamos veikos, už kurią buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo teistas Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. birželio 21 d. nuosprendžiu už sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme, taip pat jis šiuo nuosprendžiu pripažintas pavojingu recidyvistu. Iš įkalinimo įstaigos A. J. grįžo 2014 m. sausio 27 d. visiškai atlikęs jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau teistumas nėra išnykęs. Pažymėtina, kad BK 27 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas. Kadangi A. J. teistumas nėra išnykęs, todėl jis laikomas pavojingu recidyvistu. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu nustatytos dvi A. J. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio l dalies 9, 13 punktai), jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, A. J. savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų nepripažino, savo elgesio kritiškai nevertina, niekur nedirba.

10.5. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą taikyti A. J. BK 75 straipsnį motyvavo tuo, kad nuteistasis A. J. nusikalstamą veiką įvykdė praėjus daugiau nei ketveriems metams po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nėra duomenų apie vėlesniu laikotarpiu galbūt A. J. įvykdytas nusikalstamas veikas, todėl jo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo, neizoliavus jo nuo visuomenės. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad nors nuo A. J. paleidimo iš įkalinimo įstaigos iki nusikalstamų veikų, už kurias jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, praėjo 4 metai ir per šį laikotarpį A. J. jokių nusikalstamų veikų nepadarė, tačiau iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad A. J. 2017 m. du kartus buvo baustas už administracinių nusižengimų padarymą (2017 m. lapkričio 18 d. – pagal ANK 484 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 3 dalį, 115 straipsnio 1 dalį), taigi nusikalstamų veikų padarymo metu (2018 m. gegužės 14 d.) jis turėjo dvi galiojančias administracines nuobaudas.

10.6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, jog A. J. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad A. J. yra pripažintas pavojingu recidyvistu, naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą, jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatytos net dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Be to, vertinant A. J. asmenybę, matyti, kad nėra jokių aplinkybių, kad A. J. būtų padaręs kokius nors teigiamus pokyčius – jis niekur nedirba, nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ankstesni jo padaryti administraciniai nusižengimai patvirtina, kad jis nevengia vartoti alkoholį, o tai turi įtakos naujų nusikalstamų veikų darymui, savo kaltės nepripažįsta, žalos, padarytos Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, neatlygino. Pirmosios instancijos teismas, atidėdamas A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, pažymėjo, kad per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį A. J. visą laiką bus kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos bei privalės vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones, o tuo atveju, jeigu jis nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo juo ir nevykdytų įpareigojimų, baudžiamojo poveikio priemonių ar darytų teisės pažeidimus, šio asmens priežiūrą vykdanti institucija su teikimu privalės kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Tačiau vertinant šias nuteistuosius prižiūrinčios institucijos galimybes, svarbu įvertinti ir visas aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe. Vien aplinkybė, kad nuteistojo elgesį kontroliuojanti institucija turi galimybę kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo bausmės atidėjimo panaikinimo, negali nusverti kitų nustatytų A. J. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, tokių kaip nuteistojo asmenybę apibūdinančių duomenų ir padarytų tyčinių nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnio (abi smurtinės nusikalstamos veikos padarytos apsvaigus nuo alkoholio, naudojant kastuvėlį) ir sukeltų negatyvių padarinių (padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai), svarbos, ir savaime jokiu būdu nenulemia bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo.

10.7. Anksčiau aptarti duomenys rodo, kad A. J. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, akivaizdu, kad jis, nepaisydamas ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Šie duomenys neigiamai charakterizuoja A. J. bei rodo, kad jo padarytos nusikalstamos veikos yra dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Iš jo elgesio akivaizdu, kad A. J. išvadų iš savo ankstesnių teistumų nedaro, jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia jo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, yra socialiai pavojingas, o jo noras būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog šiuo atveju bausmės tikslai A. J. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl nėra įstatymų numatyto pagrindo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti.

10.8. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs nuteistajam A. J. bausmės rūšį ir parinkęs jos dydį, nepagrįstai taikė BK 75 straipsnį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis keičiama dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 75 straipsnio A. J. taikymo.

Nustatyti, kad A. J. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą galutinę l (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę turi atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.