- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-02
- Bylos Nr.
- 2S-89-464/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-09448-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- ASS „Gjensidige Baltic“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo ASS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nutarties, kuria atsakovo turto atžvilgiu taikytas areštas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
byloje yra sprendžiamas ginčas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, o pagal atskirąjį skundą yra nagrinėjamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Star Holidays“ prašė priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo be pagrindo įgytus 25 000 Lt ir 1020,65 Lt palūkanų už be pagrindo įgytas pinigines lėšas bei 6 proc. procentų procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas bankrutuojančios UAB „Star Holidays“ naudai. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto bei piniginių lėšų areštą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino: areštavo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo turtą ne mažesnei kaip 26 020,65 Lt sumai, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, išskyrus atsiskaitymus su ieškovu BUAB „Star Holidays“ pagal pateiktą ieškinį; turto nesuradus ar jo neužtekus, nutarė uždėti areštą piniginėms lėšoms, leidžiant atsakovui vykdyti atsiskaitymus su ieškovu BUAB „Star Holidays“, valstybės biudžetu ir darbuotojais. Teismas konstatavo, kad ieškinio suma yra pakankamai didelė, o atsižvelgiant į tai, kad ieškinį yra pareiškusi bankrutuojanti įmonė, kurios interesų apsauga visuomet susijusi su viešuoju interesu, yra pagrindas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas ASS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas prašo panaikinti 2011 m. spalio 24 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartį, paskirti ieškovui 5000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. baudos skiriant atsakovui. Paaiškina, kad ASS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas negali būti bylos šalimi, todėl jo atžvilgiu paduotas ieškinys negalėjo būti priimtas. Prašomos ieškovo priteisti lėšos yra skirtos draudiko atgręžtinio reikalavimo teisei, patenkinus ieškovo kreditorių reikalavimus pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, todėl nepagrįstas teismo argumentas, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti pritaikytos, kad nebūtų pažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. ASS „Gjensidige Baltic“ finansinė padėtis yra itin gera, todėl ieškinio suma nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis jam turėtų būti paskirta bauda.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BUAB „Star Holidays“ prašo skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti galioti nepakeistą. Paaiškina, kad teismui jau yra paduotas patikslintas ieškinys, kuriame nurodomas tinkamas atsakovas. Juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo, tačiau jo steigėjas atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles. Ieškovas yra bankrutavusi įmonė, todėl konkrečiu atveju, siekiant apginti kreditorių interesus ir viešąjį interesą, buvo pakankamas pagrindas taikyti apsaugos priemones. Atsakovo argumentas, kad ASS „Gjensidige Baltic“ yra pelningai veikianti bendrovė, kurios finansinė padėtis yra gera, nėra pagrįstas tinkamais rašytiniais įrodymais. Atsakovui pareikštų reikalavimų mastas, neturint objektyvių duomenų apie jo finansinį pajėgumą, sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba iš viso bus neįmanoma jį įvykdyti. Šiuo metu draudimo ir finansų rinkose yra susiklosčiusi sudėtinga situacija, kai nacionalizuojami bankai, bankrutuoja draudimo bendrovės, nors prieš tai jų finansinė būklė, veiklos rezultatai ir pinigų srautai buvo geri ir panašių priemonių nebuvo ketinama taikyti. Naudojimasis įstatymų nustatytomis priemonėmis, kuriomis siekiama užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nereiškia piktnaudžiavimo įstatymų suteiktomis procesinėmis teisėmis ar nesąžiningo elgesio. Atsakovas nėra paskelbęs savo finansinių atskaitomybių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atsakovo atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.).
Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).
Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2779/2011).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškinys buvo pareikštas užsienio valstybėje registruoto juridinio asmens filialui, veikiančiam Lietuvos Respublikoje. Teismai praktikoje laikosi pozicijos, kad juridinio asmens – tiek nacionalinio, tiek ir užsienio filialas yra tik jį įsteigusio juridinio asmens struktūrinis padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas ar dalį juridinio asmens funkcijų (CK 2.53 str. 1 d.). Tai nėra juridinis asmuo, todėl negali būti savarankišku teisės subjektu (CK 2.53 str. 2 d.). Esant tokioms aplinkybėms, procesas prieš nacionalinio ar užsienio juridinio asmens įsteigtą filialą negali būti pradėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2429/2010). Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą sutinka su tuo, kad ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui bei kartu su atsiliepimu pateikė 2011 m. lapkričio 16 d. pareiškimą dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama ir pareikšto ieškinio tikslinimo šioje byloje (b. l. 37-38). Nagrinėjamu atveju ši aplinkybė reikšmės neturi, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo sprendžiamas dar 2011 m. spalio 24 d., todėl apylinkės teismui nepasiūlius ieškovo pakeisti atsakovo tinkamu, ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo būti atmestas jam neatitinkant CPK 144 str. 1 d. įtvirtinto prima facie pagrįstumo kriterijaus.
Kadangi ieškovo prašymas pakeisti atsakovą tinkamu asmeniu, t.y. ASS „Gjensidige Baltic“, dabar jau yra pareikštas (b.l. 37), skundžiama teismo nutartis įvertintina ir kitais aspektais, kurie, apylinkės teismo nuomone, sudarė prielaidas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didele ieškinio suma bei ieškovo, kaip bankrutuojančios įmonės, statusu. Pažymėtina, kad paprastai pagal teismų praktiką didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansinį pajėgumą, t.y. ar jam ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat su atsakovo įmonės įsipareigojimais, yra didelė. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis, kurie, jo įsitikinimu, patvirtina jo pakankamą mokumą. Nors atsakovo pateikti pelno ir nuostolių ataskaita bei balansas dėl savo formos – nepasirašyti bendrovės atsakingų asmenų, o kopija nepatvirtinta, nesama duomenų apie jų oficialų pateikimą valstybinės valdžios institucijoms - turi rašytinio įrodymo su trūkumais statusą (CPK 202 str.), tačiau įvertinus faktą, jog ASS „Gjensidige Baltic“ įstatinis kapitalas yra 50 000,00 LVL, jo dalykinę bei verslo reputaciją, ūkinės veiklos sritį, yra pagrindas konstatuoti, kad pareikšto reikalavimo suma – 26 020,65 Lt nėra tokio masto, kad objektyviai keltų grėsmę ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teismo vertinimu, bylos medžiaga nesudaro pagrindo abejoti ASS „Gjensidige Baltic“ turtinėmis galimybėmis visiškai atsiskaityti su ieškovu, jeigu būtų priimtas jam palankus teismo sprendimas. Ieškovo hipotetiniai pasvarstymai apie dabartinę padėtį finansų rinkose nėra pagrindas abejoti atsakovo finansiniu pajėgumu sumokėti prašomą priteisti sumą.
Pažymėtina, kad vienas iš pagrindų į kurį privalu atsižvelgti taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra ir bylos šalių interesų pusiausvyra, kuri reiškia, kad taikomomis apsaugos priemonėmis negali būti be pagrindo viena šalis privilegijuojama kitos atžvilgiu, vienai iš jų uždedant objektyvius suvaržymus. Todėl nors apeliacinės instancijos teismas sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, kad ieškovo bankrutavusios įmonės padėtis suponuoja jo interesų gynybai taikytinus aukštesnius standartus, tačiau šioje byloje apskritai nėra prielaidų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t.y. grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ar pasunkėjimui. Todėl laikinų apribojimų taikymas ne tik neužtikrina ieškovo interesų, bet ir iš esmės pažeidžia atsakovo interesus.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo klausimą, o tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (CPK 329 str. 1 d.).
Atsakovo prašymas dėl baudos skyrimo ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestinas, nenustačius CPK 95 str. įtvirtintų sąlygų prašymui tenkinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo naudojimasis jam įstatymų suteiktomis procesinėmis teisėmis nelaikytinas piktnaudžiavimu.
Atskirai pasisakytina dėl bylinėjimosi išlaidų. Apeliantas, pateikdamas atskirąjį skundą, pateikė du 2011-09-29 mokėjimo nurodymus – Nr. 16378 ir Nr. 16379, kiekvienas jų atitinkamai po 70 Lt (b.l. 23-24) kaip dokumentus, patvirtinančius CPK 80 str. 2 d. (nuo 2011-10-01 įsig. įst. red.) nustatytos pareigos sumokėti už tokio pobūdžio atskirąjį skundą 100 Lt žyminį mokestį, įgyvendinimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių dokumentų nepripažįsta žyminio mokesčio šioje konkrečioje byloje sumokėjimo faktą partvirtinančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal šiuos mokėjimo dokumentus ne tik sumos (kartu ar kiekviena atskirai) neatitinka mokėtino už tokį atskirąjį skundą žyminio mokesčio dydžio, bet ir patys mokėjimai atlikti daugiau nei prieš du mėnesius iki atskirojo skundo padavimo ir dar iki priimant pačią skundžiamą nutartį.
Be to, šiuose mokėjimo nurodymuose nėra visų privalomų tokiais atvejais rekvizitų. Pagal 2011-10-27 Vyriausybės nutarimu Nr. 1240 patvirtintų Žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo taisyklių 6 p. (Taisyklės atskirojo skundo pateikimo metu jau galiojo), žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtina mokėjimo pavedimas ar kitas mokėjimą patvirtinantis dokumentas, kuriame turi būti nurodyta: mokėtojo vardas, pavardė, asmens kodas (arba juridinio asmens pavadinimas ir kodas, jei žyminį mokestį moka juridinis asmuo); kitos šalies (atsakovo, skolininko ar kt.) vardas, pavardė, asmens kodas (arba juridinio asmens pavadinimas ir kodas, jei kita proceso šalis yra juridinis asmuo); mokėjimo data; įmokos kodas; mokesčio suma; mokėjimo paskirtis (nurodoma, kad mokamas žyminis mokestis, ir teismo, kuriame inicijuojama byla, pavadinimas). Pagal Taisyklių 7 p., jei žyminį mokestį moka proceso šalies atstovas (advokatas, advokato padėjėjas ar kitas asmuo, atstovaujantis proceso šalies interesams), mokėjimo pavedime ar kitame mokėjimą patvirtinančiame dokumente, be Taisyklių 6 p. nurodytų duomenų, turi būti nurodomas ir atstovaujamos proceso šalies vardas, pavardė, asmens kodas (arba juridinio asmens pavadinimas ir kodas, jei proceso šalis yra juridinis asmuo).
Apelianto pareiktuose mokėjimo nurodymuose tokių duomenų, leidžiančių identifikuoti bylą, už kurią mokama, nesama. Todėl darytina išvada, kad 100 Lt žyminis mokestis už šį atskirąjį skundą nesumokėtas, o tokia aplinkybė akivaizdžia patvirtina paties apelianto nesąžiningus ketinimus pasinaudoti kitose bylose sumokėtomis žyminio mokesčio įmokomis, sutaupyti valstybės sąskaita. Tačiau nepaisant konstatavimo, kad žyminis mokestis valstybei už šią bylą (su atskirojo skundo medžiaga) nebuvo realiai sumokėtas, nepaisant šio atskirojo skundo išnagrinėjimo apelianto naudai rezultato, iš ieškovo valstybei 100 Lt žyminis mokestis negali būti priteistas ar išieškotas, kadangi jis yra bankrutuojanti įmonė (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).
Susiklosčius išvardintai situacijai, pirmosios instancijos teismas įpareigotinas išspręsti ir šios su atskiruoju skundu suformuotos bylos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimą pagal CPK 93 str. ir 96 str. nustatytas taisykles, kuomet priims galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės, atsižvelgiant į tai, kurios šalies naudai bus priimtas sprendimas, į aplinkybę, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, įvertinant ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo BUAB „Star Holidays“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nutarties patvirtintą kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.