- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-06
- Bylos Nr.
- 2S-67-798/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33751-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, TPDB
- Atsakovas
- J. M.
- Kategorijos
- 91.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – TPDB) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės 2013 m. spalio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo TPDB ieškinį atsakovei J. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, prašydamas priteisti iš atsakovės 6 463,31 Lt nuostolių atlyginimo; 5 procentus dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 194,00 Lt žyminio mokesčio bei 350,69 Lt išlaidų už vertimą į valstybinę kalbą. Ieškovas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, pareikšto ieškinio sumai. Nurodė, kad atsakovė neapdraudusi jai priklausančios transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ją vairuodama 2011 m. gruodžio 6 d. Italijoje sukėlė eismo įvykį. Dėl atsakovės 50 procentų kaltės įvykusio eismo įvykio padaryta žala. Paaiškino, kad Italijos nacionalinis draudikų biuras atlygimo žalą bei pateikė 1 871,90 eurų reikalavimą ieškovui, kadangi transporto priemonė buvo registruota Lietuvos Respublikoje. Ieškovas paminėtą sumą sumokėjo Italijos nacionaliniam draudikų biurui ir kreipės į atsakovę dėl 6 463,31 Lt grąžinimo. Atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 16 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo regreso teise. Spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustatė, kad Gyventojų registro tarnybos duomenimis atsakovė nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. deklaravusi savo išvykimą gyventi į Italiją. Eismo įvykis dėl kurio atsirado žala įvyko Italijoje. Teismas sprendė, kad byla turi tarptautinį elementą, todėl teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Europos Tarybos (EB) 2000 m. gruodžio 22 d. Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Briuselis I) nuostatas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublika, bet Italijos Respublika, konstatavo, kad ieškinys teismingas atsakovės gyvenamosios vietos, t.y. Italijos teismams.
III. Atskirojo skundo argumentai
Apeliantas (ieškovas) TPDB atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad nesutinka, jog ieškinys teismingas atsakovės gyvenamosios vietos, t. y. Italijos teismams. Paaiškino, kad teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas pagal Lugano konvencijos 2 skirsnio 5 straipsnio nuostatas, t. y. būtina nustatyti, kuri atsakovės vieta laikytina nuolatine gyvenamąja vieta. Ieškovo manymu, Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 ir 2.17 straipsniai reglamentuoja į ką yra atsižvelgiama nustatant asmens gyvenamąją vietą, trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, apie jo vardu įregistruotą turtą. Taip pat asmens pilietybė yra kriterijus, nustatant nuolatinę gyvenamąją vietą. Ieškovo nuomone atsakovės gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), kadangi: 1) atsakovė yra Lietuvos Respublikos pilietė; 2) jai nuosavybės teise priklauso automobilis BMV 316, kuris įregistruotas Lietuvos viešajame registre; 3) sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kurioje gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini); 4) nėra duomenų, kad atsakovė būtų deklaravusi savo gyvenamąją vietą Italijoje ir nėra pranešusi apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Ieškovo teigimu ieškinys teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 338 straipsniai).
Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. patikrinti, ar byla jam teisminga. Šį klausimą teismas sprendžia ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ (reglamentas Briuselis I) 12 straipsnio 1 dalis numato, kad draudikas gali kelti bylą tik valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra draudėjas, apdraustasis ar naudos gavėjas. 2007 m. spalio 30 d. Lugane Europos Bendrija, Danijos Karalystė, Islandijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir Šveicarijos Konfederacija sudarė Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. 2007 m. Lugano konvencija galioja Lietuvai kaip Europos Sąjungos valstybei narei, todėl teismai, privalo vadovautis 2007 m. Lugano konvencijos nuostatomis (CPK 780 straipsnis). Lugano Konvencijos 2 straipsnio 1 punktas numato, kad laikantis šios konvencijos nuostatų, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Tuo tarpu Lugano konvencijos 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, jog šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios Konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal 2-7 skirsniuose nustatytas taisykles. Šioje civilinėje byloje tarp šalių yra susiklostę teisiniai santykiai kilę iš delikto, o ne iš draudimo santykių, todėl turi būti taikomos nuostatos, reglamentuojančios deliktinius santykius, o ne draudimo santykius. Minėtos Konvencijos 2 skirsnio 5 straipsnis numato, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Nustatant jurisdikciją pagal Konvencijos nuostatas, būtina nustatyti kuri atsakovės gyvenamoji vieta laikytina nuolatine gyvenamąja vieta. CK 2.12 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal CK 1.16 straipsnį asmens nuolatine gyvenamąja vieta laikoma ta valstybė, su kuria asmuo labiausiai yra susijęs, t. y. didžioji dalis turto yra toje valstybėje, gyvena jo šeima ir pan. Asmens pilietybė taip pat yra kriterijus, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą. Teismų praktikoje galioja nuolatinės gyvenamosios vietos nekintamumo prezumpcija, reiškianti, kad asmens įgyta ar pasirinkta tokia vieta nesikeičia tol, kol įrodoma priešingai. Teisės doktrinoje pareiga įrodyti, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeitė, nustatyta tam asmeniui, kuris teigia ją pasikeitus. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, atsakovė išvykimo į Italiją datą deklaravo 2011 m. rugpjūčio 18 d. (b.l. 6). Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis tarp atsakovės ir UADB „ERGO Lietuva“ sudaryta 2011 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikoje (b.l. 15). VĮ „Regitra“ duomenimis transporto priemonė BMV 316 įregistruota atsakovės vardu, adresu Gelvonų g. 27-34, Vilniuje (b.l. 17). Taigi, atsakovės turimas kilnojamasis turtas yra registruotas Lietuvoje, byloje nėra įrodymų, kad atsakovė yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą Italijoje. Esant nurodytoms aplinkybėms laikytina, kad atsakovė J. M. gyvena Italijos Respublikoje, tačiau nuolatinė jos gyvenamoji vieta laikytina Lietuvos Respublika. Pagal Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 punktą tais atvejais, kai byloje reikalavimai pareikšti atsakovei, gyvenančiai šios Konvencijos privalančioje laikytis valstybėse, tai byla gali būti nagrinėjama teismuose pagal atsakovės nuolatinę gyvenamąją vietą. Nors Konvencijos 2 skirsnis, numatantis, kad byla dėl delikto arba kvazidelikto, gali būti iškelta pagal įvykio, sukėlusio žalą, teisme, tačiau pripažintina, kad teisė pasirinkti kurios valstybės teisme ieškovas pareikš ieškinį priklauso, būtent, ieškovui. Teisė pasirinkti teismą, vadovaujantis specialiąja jurisdikcija, yra alternatyvi priemonė, numatanti ieškovui teisę, bet ne pareigą pasirinkti teismą. (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-240/2012; Nr. 2-944/2010). CPK 787 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu atsakovas Lietuvoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena, turi turto arba jam priklauso turtinės teisės, ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumentą, kad ieškinys yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė jį priimti, todėl skundžiama nutartis naikintina, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Priimti ieškinį kompetentingas tik pirmosios instancijos teismas ( CPK 137 str. 1 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, pats jo negali priimti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.