- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-15
- Bylos Nr.
- 2-240/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00615-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- R. P.
- Atsakovas
- K. G., A. R., T. F., L. F.
- Kategorijos
- 130.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutarties, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovo R. P. ieškinys solidariems atsakovams K. G. ir A. R. bei solidariems atsakovams T. F. ir L. F. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl civilinės bylos, turinčios tarptautinį elementą, teismingumo Lietuvos Respublikos teismams.
Šalies argumentai
Ieškovas R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas ieškovui priteisti:
solidariai iš atsakovų K. G. ir A. R. 106 736,70 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;solidariai iš atsakovų T. F. ir L. F. 111 093,30 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad ieškinys teismingas Lietuvos Respublikos teismams, nes, reiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo, ieškiniai gali būti reiškiami pagal bendrąsias teismingumo taisykles, tai yra pagal atsakovo gyvenamąją vietą, arba pagal alternatyviąsias teismingumo taisykles, tai yra ieškovo gyvenamąją vietą ar žalos padarymo vietą (CPK 29-30 str.). Ieškovas, atsižvelgęs į tai, kad ieškinį atsakovams reiškia tuo pagrindu, jog jie būdami Norvegijos bendrovės Baltic Trade Support AS akcininkais, padarė atsakovui žalos, priimdami sprendimą sau išsimokėti dalį likviduojamos bendrovės lėšų bei dėl to neatsiskaitė su ieškovu, savo pasirinkimu ieškinį reiškia pagal dviejų atsakovų, gyvenančių Kaune, gyvenamąją vietą. Ieškovas žalą prašo priteisti iš akcininkų, nes Baltic Trade Support AS buvo likviduota ir 2010 m. rugpjūčio 8 d. išregistruota iš Norvegijos juridinių asmenų registro. Be to, toks ieškovo pasirinktas bylos teismingumas atitinka 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 2.1, 3.1 ir 6.1 straipsnius bei analogiško turinio Europos Sąjungos ir analogiško turinio EFTA valstybių narių Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) 2.1, 3.1 ir 6.1 straipsnius. Be to, tarp UAB „Kleniškės statyba“ ir Baltic Trade Support AS 2008 m. liepos 1 d. pasirašytos Partnerystės sutarties 11.1 punkte buvo sutarta, jog tarp sutarties šalių kilę ginčai spręstini Lietuvos Respublikos teismuose pagal Lietuvos Respublikos teisę. Šios sutarties sudarymo metu visi atsakovai buvo Trade Support AS akcininkais, o atsakovas K. G. – direktoriumi. Vadinasi, šalys siekė bei norėjo, kad bet kokie ginčai, kilę arba susiję su šia sutartimi, būtų sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose pagal Lietuvos Respublikos teisę. Tokia pati pozicija atsispindi ir Reglamento bei Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-91/2010).
Atsiliepimas
Atsakovai K. G. bei A. R. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydami jį atmesti, bei atsakovas K. G. raštu nurodė, jog byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Teigė, kad Reglamentas netaikomas, nes Norvegija nėra Europos Sąjungos narė. Pažymėjo, kad ieškovo ieškinys teismingas Norvegijos teismams, nes vadovaujantis Lugano konvencijos 22 straipsniu, teismo procesai, kurių objektas yra įstatų galiojimas, bendrovių ar kitų juridinių asmenų arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijų negaliojimas, likvidavimas ar jų valdymo organų sprendimo galiojimas, vyksta tos valstybės teismuose, kurioje yra juridinio asmens arba asociacijos buveinė. Kadangi Baltic Trade Support AS buveinė yra Norvegijoje, tai tik šios šalies teismuose turi būti nagrinėjami įmonės likvidavimo procedūrų galimi pažeidimai, likvidatorių sprendimų teisėtumas bei žalos dėl tokių sprendimų atlyginimas (CPK 31 str. ir 293 str., CK 1.110 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi ieškovo R. P. ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje suformuota taisyklė, jog sutartinio teismingumo taisyklės taikytinos sutarties šalims, o ne bylos šalims, kai ieškinį dėl šios sutarties pareiškia trečiasis asmuo, nesantis sutarties šalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-69/2003). Ši taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai atsakovu byloje traukiama ne sutarties šalis, o trečiasis asmuo. Pagal 2008 m. liepos 1 d. Partnerystės sutartį Nr. BTS-1 sutarties šalys yra rangovas - UAB „Klėmiškės statyba“ ir pirkėjas – „Baltic Trade Support AS“. Pagal 2009 m. sausio 9 d. reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį Nr. RP-0901-1 ieškovas kaip naujasis UAB „Klėmiškės statyba“ kreditorius sudarė su UAB „Klemiškės statyba“ perleidimo sutartį dėl teisių ir pareigų, kylančių iš 2008 m. liepos 1 d. Partnerystės sutarties Nr. BTS-1. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartimi UAB „Klemiškės statyba“ iškelta bankroto byla. Nagrinėjamoje byloje reikalavimai kildinami iš 2008 m. liepos 1 d. Partnerystės sutarties Nr. BTS-1, kurioje atsakovai nebuvo sutarties šalimi. Baltic Trade Support AB išregistruota iš Norvegijos įmonių registro, atsakovai K. G. ir A. R. buvo likvidacinės komisijos nariai ir akcininkai, o atsakovai T. F. ir L. F. buvo akcininkai. Sutartis buvo vykdoma Norvegijoje. Atsakovų T. F., L. F. nuolatinė gyvenamoji vieta Norvegijoje, jokio turto Lietuvoje jie neturi. Šioje byloje kilęs ginčas glaudžiai susijęs su likviduoto juridinio asmens organų sprendimais, kuriuos priėmė atsakovai. Visi su Baltic Trade Support AS likvidavimu susiję dokumentai, kuriuos prašoma išreikalauti iš atsakovų (visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas likviduoti bendrovę, likvidavimo sąskaitų patvirtinimas bei likvidavimo pabaigos dokumentai) yra saugomi Norvegijos įmonių registre. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, nusprendė, kad šalių ginčo (reikalavimo) ryšys su Lietuva yra silpnas, visi dokumentai, patvirtinantys ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių egzistavimą susiję su Norvegijos Karalyste. Todėl teismas konstatavo, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams ir ieškinį paliko nenagrinėtą (Lugano konvencijos 2 str. 1 d., 22 str. 2 p., CPK 296 str. 1 d. 12 p., 782 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas R. P. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį. Ieškovas atskirąjį skundą grindžia šiais motyvais:
teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje vadovavosi Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 punktu, nes pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, aiškinant analogišką Reglamento 22 straipsnio 2 punktą, nurodyta, kad ši nuostata taikoma tik tiems ginčams, kurių pagrindinis dalykas yra įstatų galiojimas, bendrovių ar juridinių asmenų galiojimas, likvidavimas arba jų valdymo organų sprendimų galiojimas (Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje B. V. (BVG) prieš M. C. Bank NA, Frankfurt Branch Nr. C-144/10, sprendimas byloje N. H. prieš South Eastern Health Board Nr. C-372/07). Tuo tarpu šioje byloje jokios Baltic Trade Support AS likvidavimo procedūros ar valdymo organų sprendimai nėra ginčijami. Klausimas dėl bendrovės priimtų sprendimų teisėtumo yra tik šalutinis, o ne pagrindinis, todėl jis nelemia bylos teismingumo;vadovaujantis Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 punktu ieškovas turėjo teisę pasirinkti teismą pagal bet kurio iš atsakovų, gyvenančių skirtingose valstybėse, nuolatinę gyvenamąją vietą, nes reikalavimai šiems atsakovams yra glaudžiai susiję, juos tikslinga nagrinėti kartu ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo (Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Freeport plc. prieš O. A. Nr. C-98/2006);aplinkybė, kad dalis įrodymų yra Norvegijoje, negali būti pagrindas atsisakyti nagrinėti bylą Lietuvoje, ypač įvertinus tai, kad Lietuvos teismas turi galimybę padėti šalims rinkti įrodymus Norvegijoje, vadovaujantis 1970 m. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinėse ar komercinėse bylose paėmimo užsienyje. Be to, Lietuvos teismai gali taikyti užsienio teisę (CPK 808 str.);Partnerystės sutarties 11.1 punkte šalys išreiškė valią, jog dėl šios sutarties kilę ginčai būtų teismingi Lietuvos teismams. Kadangi juridinio asmens vardu veikia jo organai, o juridinis asmuo veikia akcininkų naudai, netikslinga būtų jo valią atskirti nuo jo akcininkų ir vadovo valios, kurie šioje byloje yra atsakovai. Be to, įvertinus tai, kad viena iš Partnerystės sutarties šalių buvo Lietuvos Respublikoje registruotas juridinis asmuo, kitos šalies 2 akcininkai lietuviai, visiškai logiška ir pateisinama, jog šalys turėjo interesą ginčus spręsti Lietuvos teismuose.
Atsiliepimas
Atsakovai K. G. bei A. R. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydami palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį ir civilinę bylą nutraukti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Nurodo, kad šioje byloje yra kilęs ginčas dėl Norvegijoje registruotos įmonės likvidavimo procedūrų, tai yra įmonės turto paskirstymo kreditoriams, valdymo organo (direktoriaus) ir likvidatorių sprendimų teisėtumo bei tokiais sprendimais padarytos žalos atlyginimo. Todėl vadovaujantis Lugano konvencijos 22 straipsniu, kuriame nurodoma, kad ginčai dėl juridinio asmens likvidavimo procedūrų, nagrinėjami jo buveinės teisme, ši byla teisminga Norvegijos teismams. Tuo tarpu ieškovo minimame Europos Teisingumo Teismo sprendime (byloje B. V. (BVG) prieš M. C. Bank NA) buvo kilęs ginčas iš įmonių sutartinių santykių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas.
Tuo atveju, kai civilinė byla turi tarptautinį elementą, pavyzdžiui, viena iš bylos šalių gyvena ne Lietuvos Respublikoje, bylos teismingumo klausimas sprendžiamas pagal CPK VII dalies LIX skyriuje įtvirtintas teisės normas. Pirmajame šio skyriaus straipsnyje nurodyta, jog CPK VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (CPK 780 str.).
Nagrinėjamu atveju ieškovas, kuris yra Lietuvos Respublikoje gyvenantis Lietuvos Respublikos pilietis, pateikė ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovams, iš kurių du yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje, o kiti du – Norvegijos Karalystės piliečiai, gyvenantys Norvegijos Karalystėje. Taigi, tarp bylos šalių kilo ginčas, kurios valstybės – Lietuvos ar Norvegijos teismams yra teisminga ši civilinė byla su tarptautiniu elementu. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2007 m. spalio 30 d. konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija), šios civilinės bylos teismingumo klausimas yra sprendžiamas vadovaujantis minėta konvencija (CPK 780 str.).
Lugano Konvencijos 2 straipsnio 1 punktas numato, kad laikantis šios konvencijos nuostatų, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Tuo tarpu Lugano konvencijos 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, jog šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal 2-7 skirsniuose nustatytas taisykles. Taigi, Lugano konvencijoje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, jog civilinė byla yra teisminga tos valstybės teismui, kurioje nuolat gyvena atsakovas, išskyrus Lugano konvencijoje numatytas konkrečias išimtis iš šios bendro pobūdžio taisyklės. Viena iš tokių išimčių, kuria remiasi atsakovai, teigdami, kad ši byla teisminga Norvegijos teismams, įtvirtinta Lugano konvencijos 6 skirsnio 22 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis kuria teismo procesuose, kurių objektas yra įstatų galiojimas, bendrovių ar kitų juridinių asmenų arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijų negaliojimo, likvidavimo ar jų valdymo organų sprendimų galiojimas, - išimtinę jurisdikciją turi šios konvencijos privalančios laikytis valstybės, kurioje yra minėtos bendrovės, juridinio asmens arba asociacijos buveinė, teismai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, sprendžia, kad ieškovas kaip savo pažeistų teisių gynimo būdą suformulavo ieškinį dėl žalos, kurią kildina iš atsakovų deliktinės atsakomybės, atlyginimo. Taigi, nors ieškovas reiškia ieškinį atsakovams dėl nuostolių, kuriuos jis patyrė dėl atsakovų kaip Norvegijoje įregistruoto ir vėliau likviduoto juridinio asmens akcininkų ir likvidatorių pareigų netinkamo vykdymo, priimant sprendimą išsimokėti dividendus, o ne juridinio asmens skolą ieškovui, ieškovas neprašo pastarojo sprendimo ar Norvegijoje registruoto juridinio asmens likvidavimo pripažinti negaliojančiu. Vadinasi, šioje byloje vykstančio ginčo dalykui netaikoma Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija laiko pagrįstais ieškovo atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje vadovavosi Lugano konvencijos 22 straipsnio 2 punktu (CPK 12 ir 178 str.).
Nustačius, kad šioje byloje vykstantis ginčas nepatenka į Lugano konvencijos išimtinės jurisdikcijos taisykles, šio ieškinio teismingumas yra nustatomas pagal bendrojo pobūdžio taisyklę – civilinė byla turi būti iškelta tos valstybės teismuose, kurioje nuolat gyvena atsakovai (Lugano konvencijos 2 str. 1 d.). Todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio teismingumo, privalėjo vadovautis Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalimi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lugano konvencijos 2 skirsnio 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog tuo atveju, kai ieškinys reiškiamas atsakovams, kurie nuolat gyvena skirtingose valstybėse, civilinė byla gali būti iškelta pagal bet kurio iš šių atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos teisme, jei reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju ieškovas atsakovų deliktinę atsakomybę kildina remdamasis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis bei tuo pačiu teisiniu pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas turėjo teisę pasirinkti kurios iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės - Lietuvos ar Norvegijos - teismams yra teismingas šis ieškinys. Ieškovui nusprendus šio ieškinio teismingumą pasirinkti pagal tų atsakovų nuolatinę gyvenamąją vietą, kuri yra Lietuvos Respublikoje, šią civilinę bylą turi nagrinėti atitinkamas Lietuvos Respublikos teismas (Lugano konvencijos 6 str. 1 d.). Todėl teisėjų kolegija laiko pagrįstais ieškovo atskirojo skundo argumentus, kad ši civilinė byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 12 ir 178 str.).
Nustačius, kad šioje civilinėje byloje vyksta ginčas dėl atsakovų deliktinės atsakomybės, teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl ieškovo atskirojo skundo argumentų, kad šios civilinės bylos priskirtinumo klausimas Lietuvos Respublikos teismams buvo aptartas 2008 m. liepos 1 d. Partnerystės sutartyje Nr. BTS-1, nes šių argumentų pagrįstumas/nepagrįstumas neįtakos teisėjų kolegijos jau priteitos išvados.
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atskirojo skundo argumentu, kad aplinkybė, jog šioje byloje kilusio ginčo išsprendimui galimai reikės surinkti įrodymus Norvegijos karalystėje ar galimai reikės taikyti užsienio teisę, negali apriboti ieškovo teisės į teisminę gynybą Lietuvos Respublikos teismuose (CPK 5 str.) bei atitinkamai negali būti pagrindas atsisakyti ginti ieškovo galimai pažeistas teises Lietuvos Respublikos teismuose.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo R. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutarties, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė civilinės bylos su tarptautiniu elementu teismingumą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko nepagrįstai paliko ieškovo ieškinį nenagrinėtą. Todėl ieškovo R. P. atskirasis skundas tenkinamas, Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis panaikinama, o civilinė byla pagal ieškovo R. P. ieškinį solidariems atsakovams K. G. ir A. R. bei solidariems atsakovams T. F. ir L. F. dėl žalos atlyginimo priteisimo perduodama nagrinėti Kauno apygardos teismui (Lugano konvencijos 2 str. 1 d., 6 str. 1 d., CPK 27 str. 1 p., 29 str., 337 str. 1 d. 2 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti.
Civilinę bylą pagal ieškovo R. P. ieškinį solidariems atsakovams K. G. ir A. R. bei solidariems atsakovams T. F. ir L. F. dėl žalos atlyginimo priteisimo perduoti nagrinėti Kauno apygardos teismui.