Kauno apygardos teismo nutartis

2013-10-28 · Civilinė byla Nr. 2A-2127-254/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-28
Bylos Nr.
2A-2127-254/2013
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-02127-2013-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Tamašauskaus (pirm.), Dalė Burdulienė (pran.), Leonas Jachimavičius
Ieškovas
BUAB “Globfarmas vaistinė”
Atsakovas
S. K.
Civilinė byla Nr. 2A-2127-254/2013;proceso Nr. 2-69-3-02127-2013-8;

procesinio dokumento kategorijos: 27.7; 44.2; 126.8; 121.19.7; 121.18.

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB “Globfarmas vaistinė” apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5318-877/2013 pagal ieškovės BUAB „Globfarmas vaistinė“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Valnetas“, ieškinį atsakovei S. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė, vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalimi, numatančia, jog įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškė Kauno apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 56 788,21 Lt žalos atlyginimą (44 688,21 Lt (atsakovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma) + 12 100 Lt (bankroto administravimo išlaidos).

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3431-153/2011 (dabartinis Nr. B2-593-153/2013) iškėlė atsakovei bankroto bylą. 2012 m. kovo 28 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai 44 688,21 Lt sumai. Bankroto procedūros metu administratorius nustatė, kad atsakovė yra vienintelė ieškovės akcininkė, kuriai nuosavybės teise priklauso 130 vienetų paprastųjų vardinių bendrovės akcijų. Atsakovė taipogi ėjo ieškovės vadovės (direktorės) pareigas nuo 2006 m. vasario 11 d. Atsakovė 2008 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą likviduoti bendrovę, likvidatore paskirdama save. Susipažinus su atsakovės pateiktais bendrovės veiklos ir finansiniais dokumentais, ieškovės administratorei paaiškėjo, kad ieškovės balanso duomenimis 2007 m. gruodžio 31 d. bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 112 655 Lt, iš jų skolos tiekėjams sudarė 107 585 Lt. Vien tik kreditorei UAB „Limedika“ ieškovė 2007 m. gruodžio 31 d. buvo pradelsusi atsiskaityti 42 519,49 Lt. Tuo tarpu bendrovės turimas turtas sudarė tik 97 688 Lt. Jau 2007 metais ieškovė buvo nemoki, nes bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Nepaisant nemokumo būsenos, ieškovė 2008 metais toliau iš tiekėjų (kreditorių) su apmokėjimo atidėjimu ėmė prekes ir didino bendrovės įsiskolinimą. Pavyzdžiui, iš kreditorės UAB „Limedika“ ieškovė laikotarpyje nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigijo prekių už 33 801 Lt, o iš kreditorės UAB „Armila“ ieškovė įsigijo prekių už 8 122,55 Lt, už kurias nebuvo atsiskaityta (turint omenyje, kad 2007 m. gruodžio 31 d. ieškovės įsiskolinimas tiekėjams jau siekė 107 585 Lt). Atsakovė, veikdama kaip bendrovės vienintelė akcininkė ir administracijos vadovė, elgėsi nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, o tokie atsakovės nesąžiningi veiksmai sąlygojo tai, kad bendrovė negali įvykdyti prievolių kreditoriams, todėl atsakovė privalo savo turtu subsidiariai atsakyti už ieškovės prievoles kreditoriams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 14 860,61 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 14 860,61 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013-02-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; likusioje dalyje ieškinį atmetė šiais motyvais:

1. Teismas nustatė, kad jau 2007 m. gruodžio 31 d. ieškovė faktiškai buvo nemoki, jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams UAB „Limedika“ ir UAB „Armila“ sudarė 39 042,63 Lt; kreditoriniai įsipareigojimai, kurių įmonė nebuvo pajėgi padengti savo turtu, sudarė 14 967 Lt, todėl net ir nesant duomenų apie kitus ieškovės komercinių santykių subjektus ir įsiskolinimus jiems, įvertinus viešai paskelbtus įmonės balanso duomenis, teismo nuomone, galima neabejotinai teigti, jog ieškovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. 2007 m. gruodžio 31 d. buvę pradelsti įsiskolinimai 2008 m. pradžioje buvo padengti, tačiau pateikus naujas prekes, susidarė nauji. Lyginant su 2006 m., įmonės nuostoliai dar labiau išaugo. Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad ieškovės vykdoma veikla tuo metu jau nesuteikė pagrindo tikėtis, kad ji bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją. Šią išvadą dar labiau pagrindė ta aplinkybė, jog ir pati ieškovė nusprendė likviduoti įmonę, nors ji ir teigia, kad dėl to, kad buvo nutraukta patalpų nuomos sutartis.

2. Pagal 2007 m. ieškovės balanso duomenis, kreditoriniai įsipareigojimai, kurių bendrovė nebuvo pajėgi padengti turtu, sudarė 14 967 Lt. Kreditorių reikalavimai bankroto byloje sudaro 44 688,21 Lt. Skirtumas tarp šių sumų sudaro 29 721,21 Lt, už kurią, kaip kreditoriam padarytą žalą, yra atsakinga atsakovė. Viešame registre buvo duomenys apie ieškovės 2006 m. finansinius rodiklius, t. y. buvo viešai žinoma, kad įmonė dirba nuostolingai. Kreditoriai parduodami bendrovei prekes pagal sąskaitas faktūras, negavę atsiskaitymo už prekes, už kurias jau suėjęs mokėjimo terminas, privalėjo prekių tiekimą nutraukti ir nedidinti sau nuostolių. Anot teismo, pačių kreditorių, kaip verslininkų veiksmai, neatitiko rūpestingo, atidaus ir apdairaus elgesio standartų, todėl atsakovę iš dalies (t. y. ½, kas sudaro 14 860,61 Lt) atleido nuo atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalys).

3. Ieškovei į bylą nepateikus įrodymų apie bankroto administratorės realiai patirtas 12 100 Lt išlaidas, vadovaujantis tik kreditorių susirinkimo protokolu, administravimo išlaidų sąmatos visam administravimo laikotarpiui patvirtinimo faktu, teismo nuomone, nėra pagrindo iš atsakovės ieškovei priteisti 12 100 Lt atlyginimą bankroto administratorei kaip ieškovei padarytą žalos atlyginimą, nes pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį atsakovė yra atsakinga tik už kreditoriams padarytą žalą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013 m. birželio 17 d. sprendimą, kuriuo atmesta ieškinio dalis, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai apskaičiavo atsakovės nesąžiningais veiksmais padarytos ieškovės kreditoriams padarytos žalos dydį. Teismui nustačius atsakovės nesąžiningus veiksmus ieškovės kreditorių atžvilgiu, atsakovės atsakomybės dydis turi būti apskaičiuojamas ne teismo nurodytu būdu, o, kaip ieškinyje nurodyta, įvertinant, kokia suma padidėjo ieškovės įsiskolinimas kreditoriams dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų nuo 2008 m. sausio 1 d. Kaip ieškinyje nurodyta, ieškovė laikotarpyje nuo 2008 m. sausio 1 d. papildomai įsigijo prekių už 41 923 Lt, už kurias su tiekėjais (kreditoriais) neatsiskaitė. Ši suma praktiškai atitinka atsakovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą – 44 688,21 Lt. Tai reiškia, kad tokia apimtimi atsakovės nesąžiningais veiksmais buvo padaryta žala kreditoriams. Be to, teismas nepagrįstai sumažino atsakovės atsakomybės mastą. Joks norminis teisės aktas nenustato pareigos pardavėjui prieš sudarant sandorį tikrinti viešuose registruose apie pirkėjus pateikiamus duomenis. Tai, kad ieškovė 2006 metais nuostolingai dirbo, savaime nereiškia, kad jau 2007 metais ji buvo nepajėgi atsiskaityti už tiekiamas prekes. Atsiskaitymas sutriko tik 2007 metų rugsėjo mėnesį, t. y. praėjus devyniems mėnesiams. Iš bylos medžiagos matyti, kad kreditoriai įmonei prekes tiekė eilę metų: UAB „Limedika“ tiekė nuo 2000 metų, o UAB „Armila“ - nuo 2004 metų. Taigi tarp šių pagrindinių kreditorių ir ieškovės buvo susiklostę ilgalaikiai santykiai, ne veltui ir prekės buvo tiekiamos su dideliu mokėjimo atidėjimu (atitinkamai 60 ir 90 dienų).

2. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-137/2009, kurioje juridinio asmens dalyviams taikyta atsakomybė Civilinio kodekso (toliau CK) 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, yra išaiškinęs, kad pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį administravimo išlaidos mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Bankrutavusios įmonės naudai priteisti ir išieškoti nuostoliai atitinka paminėtoje įstatymo normoje įvardintų lėšų kategoriją. Kadangi byloje konstatuoti atsakovės nesąžiningi veiksmai, sąlygoję bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, todėl iš atsakovės priteistinos administravimo išlaidos. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl patvirtintų administravimo išlaidų dydžio. Be to, kaip ieškinyje buvo nurodyta, ieškovei iškėlus bankroto bylą, jokių lėšų, iš kurių būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, ir dengti administravimo išlaidas, nebuvo. Tuo tarpu šiai dienai administratorė, vykdydama bankroto procedūrą, yra atlikusi eilę su tuo susijusių veiksmų.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą (b. l. 120–123) prašo jį atmesti ir iš esmės nurodo savo apeliaciniame skunde išsakytus argumentus, papildomai pasisakydama, jog visiškai palaiko sprendimo dalį dėl dalies atleidimo nuo civilinės atsakomybės ir dėl administratoriaus patirtų išlaidų, kurių byloje nepagrindžia nei vienas dokumentas. Be to, jos buvo patirtos ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, tačiau dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl tarp išlaidų ir atsakovės veiksmų priežastinio ryšio taip pat nėra.

Šalies argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu (b. l. 111–116) prašo panaikinti 2013 m. birželio 17 d. sprendimą, dalyje, kuria ieškinys tekintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi šiais argumentais:

1. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog 2007 m. gruodžio 31 d. ieškovė faktiškai buvo nemoki. Pradelsti įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminas 2007 m. gruodžio 31 d. jau buvo suėjęs, sudarė 39 042,63 Lt. Ši suma neviršija į 2007 m. balansą įrašyto ½ turto vertės, kuri yra 48 844 Lt. Daugiau nei akivaizdu, jog įmonė buvo moki, vykdė ūkinę ir komercinę veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais. Teismas priteisiamą žalą skaičiavo ne nuo to momento, kai atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o nuo 2007 m. gruodžio 31 d., kuomet konstatavo faktinį nemokumą, dėl ko neteisingai ir nepagrįstai nustatė, jog įmonei padaryta žala sudaro patvirtintų reikalavimų suma. 2007 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytus įsiskolinimus ieškovė visiškai padengė 2008 metų pirmoje pusėje. Kadangi jau 2007 m. įmonės ekonominė padėtis buvo sudėtinga, tačiau 2008 - 2012 metais skolų sumažėjo daugiau nei du kartus, tarp atsakovės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos neegzistuoja priežastinis ryšys ir kaltės prezumpcija byloje nuginčyta.

2. Bendrovėje nebuvo sąmoningai didinama skola kreditoriams 2007 m., siekiant neatsiskaityti, tačiau vyko normali ūkinė komercinė veikla. Bendrovė nebuvo nemoki, o veiklos vykdyti galimybių neturėjo dėl prarastų vaistinės patalpų. Bendrovės įsiskolinimai atsirado tuomet, kai bendrovė grąžino dalį įsiskolinimų, sėkminga vykdė veiklą, tačiau naujai 2008 prisiimtų prekių neturėjo galimybės realizuoti dėl to, jog buvo nutraukta nuomos sutartis. Daugiau nei akivaizdu, jog bankroto bylos neinicijavimas 2007 metais sumažino kreditorinius įsipareigojimus daugiau negu perpus, kas neginčytinai patvirtina, jog ieškovė buvo moki ir pajėgi įsiskolinimus padengti, o tokio dydžio įsiskolinimai buvo kasdieninė praktika tarp farmacijos įmonių, ką, beje, patvirtina ir kreditorių prekių tiekimas esant įsiskolinimams. Aplinkybę, jog po patalpų savininkės gauto pranešimo faktiškai ieškovės veikla buvo sustojusi, neginčytinai patvirtina su ieškiniu pateiktos neapmokėtos sąskaitos, kad prekės buvo tiekiamos ir priimtos tik iki 2008 m. balandžio 8 d., tuo tarpu gavus pranešimą 2008 m. balandžio 12 d. apie patalpų nuomos sutarties nutraukimą, prekės nebuvo imamos.

3. 2007 metų balanse nurodyti bendrovės įsiskolinimai, viršijantys 100 000 Lt sumą buvo padengti 2008 metų pradžioje, todėl tiek ieškovės mokumas, tiek finansinė padėtis suteikė pagrindą manyti, kad 30 000 Lt įsiskolinimas netrukus bus padengtas ir įmonė sėkmingai tęs veiklą. Tačiau vaistinės patalpų savininkė pranešė apie nuomos sutarties nutraukimą. Nutraukus patalpų nuomos sutartį, siekdama atsiskaityti su darbuotojais, tiekėjais, atsakovė įnešė asmenines lėšas į ieškovės kasą – 7 400 Lt.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą (b. l. 124–126) prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą šiais motyvais:

1. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą nesąžiningų veiksmų kreditorių atžvilgiu prasme, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Ieškovė nuo 2007 metų rugsėjo mėnesio visiškai neatsiskaitinėjo su tiekėjais. 2007 m. gruodžio 31 d. bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 112 655 Lt (2007 m. gruodžio 31 d.). Iš jų skolos tiekėjams sudarė 107 585 Lt. Vien pagrindiniams dviem tiekėjams skola siekė 85 294,94 Lt (UAB „Armila“ – 42 721,90 Lt, o UAB „Limedika“ – 42 573,04 Lt, iš viso 85 294,94 Lt). 2007 m. gruodžio 31 d. ieškovės balansinė turto vertė nebuvo pakankama padengti esamus įsipareigojimus, kadangi siekė tik 97 688 Lt. Pažymėtina, kad didžioji turto dalis (50 283 Lt) sudarė atsargos, t. y. tų pačių tiekėjų patiektos prekės, už kurias bendrovė net nebuvo neatsiskaičius. Jei ne tiekėjų suteikti apmokėjimo už patiektas prekes atidėjimai, bendrovės pradelsti įsipareigojimai būtų viršiję visą bendrovės turimą turtą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2008 metų už patiektas prekes bendrove taipogi neatsiskaitinėjo, konstatuotina, kad teismas pagrįstai konstatavo faktinį ieškovės nemokumą 2007 m. gruodžio 31d.

2. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovės argumentai, jog nurodytu laikotarpiu bendrovė vykdė normalią ūkinę komercinę veiklą ir sėkmingai vykdė įsipareigojimus. Kaip minėta, nuo 2007 metų rugsėjo mėnesio iki pat sprendimo dėl bendrovės likvidavimo priėmimo 2008 metų balandžio mėnesį, bendrovė visiškai nevykdė įsipareigojimų tiekėjams. Tai kad ieškovės likvidavimo metu dalis įsiskolinimo tiekėjams buvo padengta grąžinant gautas prekes, tik patvirtina aplinkybę, kad bendrovė faktiškai buvo nemoki, o veiklą galėjo vykdyti tik tiekėjų sąskaita skolindamasi prekes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovė (įmonės vadovė) teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl jos neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, t. y. ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo.

ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Įmonės vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti. Bendrovės vadovas gali šią prezumpciją paneigti, pateikdamas įrodymus, kurie patvirtintų, kad jo kaltės nėra.

Byloje pagal pateiktus įrodymus nustatyta, kad atsakovė kaip ieškovės direktorė ir vienintelė akcininkė (b. l. 12) nebuvo tiek atidi ir rūpestinga, kiek buvo būtina, organizuojant įmonės veiklą, ginant ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus. Nuo 2005 metų iki 2008 metų ieškovė praktiškai prarado visą turtą. 2005 metais įmonė turto turėjo už 145 110 Lt (b. l. 134), pagal 2006 metų laikotarpio balansą (b. l. 136–138) ieškovės turtas sudarė 131 988 Lt, pagal 2007 metų laikotarpio balansą (b. l. 18–20) ieškovės turtas sudarė 97 688 Lt, o pagal 2008 metų laikotarpio balansą (b. l. 15–16), kurio buvo remiamasi 2011 m. lapkričio 23 d. ieškovei iškėlus bankroto bylą, jos turtas iki bankroto bylos iškėlimo dienos (2011 m. lapkričio 23 d.) sumažėjo nuo 97 688 Lt iki 6 732Lt. Iš 2007 m. sausio 1 d. – 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpio balanso (b. l. 18-20) matyti, jog finansiniais metais (t. y. 2007 m.) ieškovė turėjo 97 688 Lt turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 112 655 Lt. Pagal bankroto bylos iškėlimo duomenis 2008 metais ieškovės turto vertė sudarė 6 732 Lt, kurio pagrindinę dalį (5 763 Lt) sudarė pirkėjų įsiskolinimas, o mokėtinos skolos ir įsipareigojimai sudarė 38 775 Lt, iš kurių pradelstos ieškovės skolos sudarė 33 484,18 Lt, t. y. 5 kartus viršijo į įmonės balansą įrašyto turto vertę. Iš pateikto Ilgalaikio turto inventorizacijos aprašo Nr. 1 teismas, iškėlęs ieškovei bankroto bylą, nustatė, kad ieškovės turimas turtas yra menkavertis, jo vertė 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 926,32 Lt, kas suponavo išvadą, jog ieškovės pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija jos turimo turto vertę, kas buvo pagrindas ją pripažinti nemokia ir iškelti bankroto bylą. 2012 m. kovo 28 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai ieškovės bankroto byloje: UAB „Armila“ – 11 046,67 Lt, UAB „Limedika“ – 33 246,77 Lt, UAB „Abovita“ – 394,77 Lt (b. l. 15-17). Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 str. 5 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Taigi, galima daryti išvadą, kad pareiga atlyginti žalą atsiranda ne vien tik dėl (ne) padarytų veiksmų, esant teisinio nemokumo sąlygoms, bet ir esant faktiniam nemokumui.

Iš 2007 metų laikotarpio balanso duomenų buvo galima spręsti, kad įmonė iš esmės yra nemoki ir tai yra pagrindas jai iškelti bankroto bylą, tačiau įmonė ir toliau ėmė prekes iš kreditorių UAB „Limedika“ ir UAB „Armila“ neatsiskaitydama arba tai darydama tik iš dalies, ko pasekoje, ieškovė patyrė žalą. Balanso duomenys yra vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Tačiau nustatyti momentą, kada įmonė tapo nemokia, yra svarbu kai sprendžiama dėl pasekmių, kylančių iš tokio nemokumo, taikymo (šiuo atveju – reikalaujama iš atsakovės žalos atlyginimo būtent dėl to, kad ji laiku neinicijavo įmonės bankroto), turi būti nustatyta, kada įmonės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės, taip pat, kada įmonė neatsiskaitinėjo su kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų ir t.t. Šią aplinkybę patikimai pagrindžiančių duomenų, kad 2007 m. balanso duomenimis buvo nemoki nėra, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog 2007 m. pabaigoje įmonė jau buvo faktiškai nemoki. Finansiniai duomenys patvirtina, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, t.y., nors mažino savo skolinius įsipareigojimus, tačiau tuo pačiu mažėjo ir turtas. Byloje nustatyta, kad bendrovė nuo 2007 metų rugsėjo mėnesio visiškai neatsiskaitinėjo su tiekėjais. 2007 m. gruodžio 31 d. bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 112 655 Lt (2007 m. gruodžio 31 d.), iš jų skolos tiekėjams sudarė 107 585 Lt. Vien pagrindiniams dviem tiekėjams skolos siekė 85 294,94 Lt (UAB „Armila“ – 42 721,90 Lt, o UAB „Limedika“ – 42 573,04 Lt, viso 85 294,94 Lt). 2007 m. gruodžio 31 d. bendrovės balansinė turto vertė nebuvo pakankama padengti esamus įsipareigojimus, kadangi siekė tik 97 688 Lt. Pažymėtina, kad didžioji turto dalis (50 283 Lt) sudarė atsargos, t. y. tų pačių tiekėjų patiektos prekės, už kurias bendrovė net nebuvo atsiskaičius. Jei ne tiekėjų suteikti apmokėjimo už patiektas prekes atidėjimai, bendrovės pradelsti įsipareigojimai būtų viršiję visą bendrovės turimą turtą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2008 metų už patiektas prekes bendrove taipogi neatsiskaitinėjo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo faktinį bendrovės nemokumą 2007 m. gruodžio 31 d. Pasinaudojus prieiga prie VĮ Registrų centro matyti, jog lyginant su 2006 m., įmonės komercinė veikla 2007 m. buvo nuostolinga (b. l. 18-20, 135) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Dėl nurodytų motyvų atsakovės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog įmonė jau 2007 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki šią išvadą padarė nepagrįstai ir neturėdamas ir nevertindamas su tuo susijusių duomenų, atmestini kaip nepagrįsti. Minėti įmonės finansiniai rodikliai (t. y. įmonės turto vertės bei įsipareigojimų santykis) yra pagrindas konstatuoti, jog 2007 m. gruodžio 31 d. ieškovė buvo faktiškai nemoki ir buvo pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, kartu ir nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes visuomenės, o kartu ir viešąjį interesą atitinka siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus. Kaip žinoma, įmonės savininkas ir administracijos vadovas yra tie asmenys, kurie geriausiai žino ar privalo žinoti įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdami veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė. Atsakovės argumentas, jog atsakovės atlikti veiksmai neviršijo normalios gamybinės – ūkinės rizikos, atmestinas kaip nepagrįstas. Nuo 2007 metų rugsėjo mėnesio iki pat sprendimo dėl bendrovės likvidavimo priėmimo 2008 metų balandžio mėnesį, bendrovė visiškai nevykdė įsipareigojimų tiekėjams. Tai kad ieškovės likvidavimo metu dalis įsiskolinimo tiekėjams buvo padengta grąžinant gautas prekes, tik patvirtina aplinkybę, kad bendrovė faktiškai buvo nemoki, o veiklą galėjo vykdyti tik tiekėjų sąskaita skolindamasi prekes.

Teismas, konstravęs ieškovės faktinį nemokumą, pagrįstai konstatavo ir atsakovės nesąžiningumas veiksmus. Kaip minėta, jei ne tiekėjų suteikti apmokėjimo už patiektas prekes atidėjimai, bendrovės pradelsti įsipareigojimai būtų viršiję visą bendrovės turimą turtą. Kaip akcentavo teismas, 2007 m. gruodžio 31 d. buvę pradelsti įsiskolinimai 2008 m. pradžioje buvo padengti, tačiau pateikus naujas prekes, susidarė nauji. Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad atsakovės vykdoma veikla tuo metu jau nesuteikė pagrindo tikėtis, kad ieškovė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją. Pati atsakovė nusprendė likviduoti įmonę, o kaip buvo pažymėta, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog tokį elgesį įtakojo tai, jog buvo siekta surasti kitas patalpas ieškovės veiklai. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Priešingai įstatymo reikalavimams (ABĮ 73 straipsnis) (tartis dėl sutarties sąlygų pakeitimo, informuoti kreditorius apie susiklosčiusią finansinę padėtį, nutraukti sutartį, kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, spręsti klausimą dėl juridinio asmens pertvarkymo ir pan.), nutarė bendrovę likviduoti, o ne kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Įstatymas nedraudžia likviduoti įmonę, kai ji turi kreditorinių įsiskolinimų, tačiau draudžiama priimti sprendimą likviduoti nemokią bendrovę (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013). Tokiu atveju nustatytinas atsakovės, kaip įmonės vadovės, neteisėtas veikimas (neteisėtai likvidavo įmonę) ir neteisėtas neveikimas (nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo).

Teismui jau įvertinus atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, egzistavimą ir nurodžius, kad subjektyvus įmonės vadovo tikėjimasis dėl finansinės padėties pagerėjimo, nors įmonės finansiniai rodikliai liudija ne trumpalaikius sunkumus, o ilgalaikį įmonės turto mažėjimą, veiklos nevykdymą, pajamų negavimą, neeliminuoja jo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Konstatuotina, kad apeliantas šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo jį atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą.

Kaip teisingai pažymėjo teismas, sprendžiant klausimą dėl ieškinio tenkinimo, būtina nustatyti, kokia suma padidėjo bendrovės įsipareigojimai kreditoriams, kurių pastaroji nėra pajėgi padengti savo valdomu turtu, nuo to laiko, kuomet atsakovė privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, iki faktinio bankroto bylos iškėlimo įmonei momento (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1934/2013). Kolegija sutinka, jog atsakovė turėtų atlyginti būtent minėtą skirtumą tarp ieškovės neįvykdytų finansinių įsipareigojimų, o ne visą bankroto byloje patvirtintą kreditorinių reikalavimų sumą. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. O žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-130/2011). Pagal 2007 m. ieškovės balanso duomenis, kreditoriniai įsipareigojimai, kurių bendrovė nebuvo pajėgi padengti turtu, sudarė 14 967 Lt. Kreditorių reikalavimai bankroto byloje sudaro 44 688,21 Lt. Skirtumas tarp šių sumų sudaro 29 721,21 Lt, už kurią, kaip kreditoriams padarytą žalą, yra atsakinga atsakovė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalimis iš dalies atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės, per puse sumažindamas priteistinos žalos sumą iki 14 860 Lt (29 721,21 Lt / 2), apeliuojant į pačių kreditorių veiksmus kaip priešingus protingo verslo rizikai. Nors bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma yra vertinama kaip įmonės vadovo padaryta žala, tačiau teismas, pripažinęs, jog dalį žalos nulėmė pačių kreditorių veiksmai, pagrįstai priteistiną bendrovei iš atsakovų žalą sumažino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-203/2013).

Teismas nenustatė įstatyminio pagrindo priteisti iš atsakovės administravimo išlaidas, todėl šią ieškovo ieškinio dalį atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2013 m. balandžio 23 d. konstatuota, jog, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkto, šio įstatymo 10, 11 ir 12 dalyse įtvirtinu teisiniu reglamentavimu, įmonės vadovas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Kreditoriams, tokiu atveju - administratorei, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Aptariamu atveju kreditorių susirinkime administravimo išlaidų sąmata visam administravimui patvirtinta 12 100 Lt (b. l. 39–42) (ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalis). Administratorius disponuoja tokia lėšų apimti, kokią patvirtino kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo nutarimo pagrindu sudaroma pavedimo sutartis, kurioje nustatomas administratoriaus atlyginimas ir jo mokėjimo tvarka (ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010), kurioje nustatomas dydis nesiejamas su atliktų paslaugų kiekiu, todėl yra nekintamas. Todėl teismas be pagrindo nurodė, jog žalos nėra pagrindo priteisti dėl to, jog administratorė nepagrindė išlaidų dydžio. Tačiau, pažymėtina, jog nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde administratorė neįrodinėjo realiai dėl to ieškovės patirtų nuostolių, t. y. šių išlaidų santykio su ieškovės turimu turtu. Kaip žinia, pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų) (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis). Kadangi byloje nėra duomenų, kokia ieškovės šiuo metu yra turto vertė, teismas neturi pagrindo spręsti kokie dėl to susidarė nuostoliai, t. y. kokia suma iš parduoto turto bus nepadengta administravimo išlaidų suma. Kas yra pagrindas konstatuoti, jog pagrįstai šioje dalyje administratorės reikalavimas buvo nepatenkintas.

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo pakeisti iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami. Atmetus apeliacinius skundus bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinius skundus atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakleistą.

Teisėjai: Dalė BurdulienėLeonas JachimavičiusEgidijus Tamašauskaus